Poetinis Donaldo Kajoko debiutas Italijoje

Parengė Jolanta Matuzaitė


Nacionalinės bibliotekos knygų kolekciją neseniai papildė nedidelė Pavijoje (Italija) įsikūrusios leidyklos „Effigie“ išleista knygelė „All’asinello sordo“ („Kurčiam asiliukui“). Tai pirmieji poeto Donaldo Kajoko kūrybos vertimai į italų kalbą.

„Kodėl Kajoko debiutui Italijoje rinkomės „Kurčiam asiliukui“? Tai mėginimas apmąstyti šiandienę poezijos (nesvarbu, italų ar lietuvių) padėtį“ – teigia vertėja Jurga Po Alessi. „Šios dvi šalys atrodo tolimos ir skirtingos savo kalba, kultūra, peizažu, tačiau adresatas yra vienas ir tas pats. Tasai kurčias lietuviškas asiliukas yra ir (šiek tiek) itališkas.“


Daugiau apie knygą:

ps://www.itlietuviai.it/lietuvio-poezija-isversta-i-italu-kalba-skirta-kurtiems-asiliukams/

Nacionalinę biblioteką pasiekė naujos knygos apie LDK istoriją

Atrinko ir parengė Vaclava Filipovič


Ольгерд / Виктор Чаропко. – Минск : Адукацыя i выхаванне, 2019. – 94, [2] p. : iliustr., faks., portr., žml.. – (Великие князья ВКЛ)

Bibliogr.: p. 94

ISBN 978-985-7191-94-9

Свидригайло / Виктор Чаропко. – Минск : Адукацыя і выхаванне, 2019. – 94, [2] p. : iliustr., faks., portr., žml.. – (Великие князья ВКЛ)

Bibliogr.: p. 94

ISBN 978-985-599-050-6

Baltarusių rašytojo ir istoriko V. Čaropkos knygos „Algirdas“ ir „Švitrigaila“ tęsia knygų seriją „LDK didieji kunigaikščiai“. Daugybė spalvotų iliustracijų papildo kunigaikščių gyvenimų aprašymus ir leidžia geriau suprasti aprašytų įvykių istorinę atmosferą.

Toliau skaityti „Nacionalinę biblioteką pasiekė naujos knygos apie LDK istoriją“

Pasaulinę barzdos dieną minint

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė


Rugsėjo pirmasis šeštadienis – Pasaulinė barzdos diena. Šia proga – trumpa barzdos auginimo ir skutimo apžvalga su barzdotų vyrų atvaizdais iš knygų, dailės muziejų bei Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondo.


Sokrato portretas. Marmuras, I a., Luvro muziejus.

Helenistinio laikotarpio romėnų meno paminklai (dauguma romėnų skulptūrų, kaip žinome, yra senesnių graikiškųjų kopijos) liudija, jog barzdą nešiojo beveik visi senovės graikų filosofai ir mokslininkai: Sokratas, Platonas, Pitagoras, Hipokratas, Archimedas ir net Plotinas, gyvenęs III a. po Kristaus. Barzdoti ir senovės Graikijos ir romėnų panteono dievai bei didvyriai: Dzeusas, Hadas, Poseidonas, Heraklis, Jupiteris, Saturnas, Janas ir kiti.  Sekdami graikų išminčių pavyzdžiu, barzdą kaip orumo ir intelekto ženklą nešiojo daugelis Romos imperatorių iki Konstantino Didžiojo, kurio itin švariai nuskusto veido atvaizdai išliko dar jam gyvam esant iškaltuose marmuriniuose biustuose (įdomu tai, jog vėlesnėse graikiškose ikonose imperatorius Konstantinas „pagal graikišką paprotį“ vaizduojamas barzdotas). Po Romos žlugimo vakarinėje Romos imperijos dalyje barzdos vertė buvo primiršta, graikiškoji „filosofų barzdos“ samprata, nors ir nelabai gaji, bet išliko rytinėje krikščioniškos Europos dalyje – t. y., Bizantijos imperijoje.

Toliau skaityti „Pasaulinę barzdos dieną minint“

Naujos istorinio pobūdžio knygos iš Lenkijos, Ukrainos, Gudijos

Atrinko ir parengė Vaclava Filipovič


Pedagogika na Uniwersytecie Stefana Batorego / Władysława Szulakiewicz. – Toruń : Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2019. – 215 p. : iliustr., portr.

Bibliogr. išnašose. – R-klė: p. 209-215

ISBN 978-83-231-4316-1

 Autorė supažindina su tarpukario Vilniaus akademinės pedagogikos pradininkais, jos mokymo bei institucionalizacijos istorija nuo pedagoginės seminarijos iki pedagogikos katedros. Svarbus darbo elementas yra priedai: čia pateikiami dokumentai, papildantys atskirų skyrių turinį, ir nuotraukos.

Toliau skaityti „Naujos istorinio pobūdžio knygos iš Lenkijos, Ukrainos, Gudijos“

Prarastosios Alix beieškant

Numanomas A. de Choiseul-Gouffier portretas. Geneanet >>

Vakar išėjo naujas žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ numeris (2020, Nr. 5), kuriame rasite straipsnį „Prarastosios Alix beieškant“. Kadaise Marcelis Proustas (1871–1922) ir Vilniuje gimusi aristokratė Alix de Choiseul-Gouffier (1832–1915) sukosi panašiuose Paryžiaus socialiniuose sluoksniuose. Galima drąsiai teigti, kad rašytojas žinojo apie jos egzistavimą. Net gali būti, kad blyškus šios moters šešėlis krinta ant kelių puslapių iš romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“.

Straipsnis gimė griežto karantino laikais. Prie jo savaip prisidėjo net trys Lituanistikos skyriaus darbuotojos – V. Budreckaitė, A. Miltenytė, I. Abramovienė – ir profesorius Williamas C. Carteris, Prousto darbų ir biografijos tyrinėtojas. Kviečiame skaityti: straipsnį rasite p. 41-44.

Rugpjūčio 12 d. gimė Birutė Pūkelevičiūtė

Parengė Deimantė Žukauskienė



Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2004) gimė ir augo Kaune, ten ir debiutavo kaip aktorė. 1944 m., gresiant sovietų okupacijai, kaip ir nemaža dalis Lietuvos intelektualų, rašytojų bei menininkų, pasitraukė į Vokietiją, o Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, emigravo į Kanadą. Monrealyje B. Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro trupę ir parašė pirmąją poezijos knygą „Metugės“. 1965 m. persikėlė į JAV ir įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė[1]. Literatūrologės Birutė Ciplijauskaitės žodžiais: „Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio („Metūgės“, 1952) pasirodymo Pūkelevičiūtė išsiskyrė ryškiu originalumu ir iki tol neįprastu meilės temos pateikimu iš šiuolaikinės moters perspektyvos.“ [2] 1998 m. rašytoja grįžo į Lietuvą. Autorės kūryba apdovanota ne viena literatūrine premija išeivijoje, išversta į įvairias kalbas. B. Pūkelevičiūtė interviu literatūros kritikui Ričardui Pakalniškiui yra sakiusi: „Talentas yra duotybė; jo padidinti neįmanoma. Tačiau tik darbas padeda atsiskleisti duotybės pilnatvei ir ištesėti sau duotus pažadus: apiplaukti visą savo pasaulį, aplankyti visas savo valdas, apsėti visą savo žemę.“ [3]

Epaveldas.lt galima rasti įskaitytų rašytojos eilėraščių, nuotraukų, romaną „Aštuoni lapai“ bei poezijos rinktinę „Metūgės“.


Toliau skaityti „Rugpjūčio 12 d. gimė Birutė Pūkelevičiūtė“