Autorius: LS

„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nė pėdsako, nė ženklo“

Parengė Ala Kamčatna ir Diana Norkūnienė,

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius

Apie 1983 m. Retų knygų ir rankraščių skyriuje suformuota Pamokslų kolekcija (fondas F89). Tai 1695 vienetus turintis fondas, apimantis XVIII–XIX a. rankraštinius dokumentus. Rankraščių skyriaus gautų dokumentų registracijos knygoje, pildytoje nuo 1948 iki 2011 m., randami du įrašai, padedantys sužinoti šių neeilinių dokumentų patekimo į Lietuvos nacionalinę biblioteką istoriją. 1950 m. įrašas skelbia, kad iš Kauno metropolijos kunigų seminarijos bibliotekos ir Marijonų vienuolyno gautų „tvarkytinų fondų“ išskirta „viena pinta dėžė“ su rankraštiniais pamokslais. 1995 m. rugsėjo 25 d. įrašai skelbia, kad „per knygyną-saloną“ įsigyti 2 aplankai – 321 ir 553 lapų –rankraščių, kurie buvo priskirti jau suformuotai Pamokslų kolekcijai.

Taip susiklostė, kad šio fondo dokumentus, parašytus lenkų kalba, dabar tvarko karo pabėgėlė iš Ukrainos –  Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji bibliografė Ala Kamčatna. Kaip prisipažino pati Ala, labiau įtraukiančio darbo dar nėra turėjusi. Skaitydama šiuos XVIII–XIX a. Mogiliavo arkivyskupijos katalikų dvasininkų rankraščius, ji atranda daug puikių minčių, pamąstymų apie gyvenimą, žmogaus prigimtį, tikėjimą.

Dalinamės A. Kamčatnos mintimis ir senuosiuose rankraščiuose rastais išminties perliukais.

„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nei pėdsako, nei ženklo“. Taip manė šie pamokslininkai. Tikriausiai mes galvojame taip pat. Bet jau praėjo 250 metų, o aš skaitau jų parašytus pamokslus ir girdžiu jų balsus. Ir atrodo, kad mes, žmonės, nė kiek nepasikeitėme. Pasikeitė tik mūsų gyvenimo tempas. Mes skubame, dažnai net nežinodami kur, nepastebėdami tų momentų, kurie galėtų būti reikšmingi ir pakreiptų mūsų likimus. Kaip dažnai susitelkiame į tai, kas griauna mūsų gyvenimus ir daužo širdis, trukdo judėti į priekį. Juk gyvenime dažniausiai yra ne taip, kaip mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Man šie rankraščiai – tarsi tiltas per šimtmečių bedugnę, jungiantis praeitį ir dabartį.

Iš 1801 m. pamokslo:

XVIII amžius nuo Kristaus gimimo jau praeity. Šis šimtmetis nebuvo kupinas laimės ir gerų ketinimų išsipildymo. Tai žino kiekvienas tada gyvenęs ir buvęs šio amžiaus įvykių liudininku. Ne kartą buvome panirę į sumaištį ir liūdesį. Tačiau buvo ir ramių bei džiugių akimirkų. Viską turėjome ištverti ramiai, kantriai, pasitikėdami Viešpaties gailestingumu.

Toliau skaityti „„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nė pėdsako, nė ženklo“”

Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė

Parengė Dalia Cidzikaitė

Šių metų liepos 18 d. atėjusi žinia apie Marijos Paškevičienės mirtį yra priminimas apie ne tik dar vieną Anapilin iškeliavusią veiklią JAV lietuvę, bet ir su ja vis giliau praeitin grimztančią santariečių-šviesiečių istoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Marija Sakaitė-Paškevičienė (1928.09.12 Papilė – 2023.07.18 Čikaga) buvo viena iš federacijos „Santara-Šviesa“ ilgamečių narių, patikimų šios organizacijos ramsčių, nuo 1967 m. padėjusių organizuoti „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, nuo 1968 m. administravusių federacijos įsteigtą, dukart į metus Čikagoje leistą literatūros, meno, sociologijos ir politikos žurnalą „Metmenys“ (1959–2006); iki pat žurnalo uždarymo buvusių dešiniąja vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Kavolio ranka.

Prikalbinti Marytę atsakyti į man rūpimus klausimus apie „Santarą-Šviesą“, „Metmenis“ ir jos dalyvavimą jų veikloje nebuvo lengva. Tiesą pasakius, netikėjau, jog ji sutiks – kiek kartų iki tol prašiau, tiek kartų man buvo mandagiai atsakoma, be to, mano klausimai ją pasiekė el. paštu, o Marytė, kaip daugelis ją pažinojusių gerai žinojo, silpnai matė, nors šiai negaliai nepasidavė – ne tik skaitė knygas, domėjosi Lietuvos ir pasaulio naujienomis, bet ir kone iki pat savo mirties susirašinėjo su daugybe žmonių.

Šis mudviejų apsikeitimas el. laiškais įvyko 2022 m. rudenį, man sugrįžus iš kelionės į Čikagą, kurios metu aplankiau ir Marytę. Marytės atsakymai, dėl aiškumo ir tikslumo keliose vietose pataisyti, skelbiami pirmą kartą. Tvarkydama tekstą nusprendžiau atsisakyti savo klausimų – tebūnie tai nepertrauktas Marytės liudijimas apie jos laiką dirbant „Santarai-Šviesai“ ir „Metmenims“.

Skaitau klausimus, kai kurie yra lengvai atsakomi, kiti – komplikuoti. Į kai kuriuos jų atsakysiu, bet ne iš eilės ir be lietuviškų raidžių.

Lengviausia atsakyti yra apie mano dalyvavimą „Šviesoje“. Kaip anksčiau minėjau, Henrikas [Marytės vyras Henrikas Paškevičius – D. C.] priklausė sambūriui jau Vokietijoje. Čikagos skyriui priklausė dauguma jų iš Vokietijos laikų. Man buvo natūralu būti tarp Henriko draugų, ypač su Dalia Sruogaite. Kai „Šviesa“ ir „Santara“ susijungė, dalis šviesiečių pasitraukė, dalis liko, tarp jų ir mudu su Henriku. Skautavau nuo pradinės mokyklos laikų, vėliau ir gimnazijoje Vokietijoje, bet niekuomet nebuvau veikli. „Šviesa“ buvo įdomesnė dėl savo žmonių. Mudu [su vyru] turėjom nepataisomą charakterio bruožą – buvom užsidarę, nemėgom viešumos, tokia esu ir dabar.

Apie „Metmenų“ gimimą galėtų papasakoti daugiau Henrieta Vepštienė [„Metmenų“ techninė redaktorė – D. C.]. Aš tuo metu auginau dukras, slaugiau uošvienę. Esu tikra, kad „Metmenų“ leidimo sumanymas yra 100% Kavolio darbas. Jis norėjo leisti žurnalą, jame spausdinti kitokios pakraipos straipsnius. Man tuo „Metmenys“ ir buvo įdomūs.

Toliau skaityti „Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė”

Lietuviai ir fabrikuose dainuoja

Ši pastraipa – iš 1942 m. rugpjūčio 24 d. JAV lietuvių laikraštyje „Naujienos“ publikuoto teksto apie lietuvių norą dainuoti „visur ir visados“. Žaismingų detalių kupiną tekstą, išverstą į anglų kalbą, šiemet perpublikavo žurnalas „Lithuanian Heritage“ (2023, vol. 11, no. S 1, p. 5 ), JAV lietuvių laikraščio „Draugas News“ priedas. Visą tekstą lietuvių kalba rasite štai čia (tekstas vadinasi „Lietuviai ir fabrikuose dainuoja“): https://www.spauda.org/…/1942-08-24-NAUJIENOS-i7-8.pdf

Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje

1997 m. Priekulės centre buvo atidengtas paminklas „Šventvakarių Ėvė“. Paminklo autorė – skulptorė Dalia Matulaitė, architektai: R. Buivydas ir J. Balkevičius.

Šią savaitę Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankosi Priekulėje, Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje. Buvusiame Simonaitytės darbo kambaryje saugoma dalis rašytojos asmeninės bibliotekos (apie 500 vnt. knygų ir 200 vnt. periodinių leidinių). Didžiąją bibliotekos dalį sudaro lietuvių ir užsienio autorių grožinės literatūros kūriniai. Priekulėje saugomas knygas rašytoja ženklindavo kriptonimu E. S. Dalis spaudinių yra su dedikacijomis. Peržiūrint dedikacijas, aiškėja, kad knygas Simonaitytei dovanodavo ne tik rašytojai, bet ir dailininkai, tapę jos portretus, fotografai, fiksavę susitikimų su garsiąja rašytoja akimirkas. Priekulėje saugomoje Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalyje pasitaiko knygų su giminių ir artimųjų dedikacijomis. Pavyzdžiui, pusseserė Anna Siemoneit 1919 m. būsimai rašytojai prisiminimui  padovanojo 1910 m. Berlyne Centrinės Prūsijos  biblijos draugijos išleistą Bibliją. Tai, kad rašytoja atidžiai skaitė kai kurias knygas, liudija jose esančios  pastabos lietuvių arba vokiečių kalbomis, pabraukymai įvairiomis rašymo priemonėmis. Simonaitytė mėgdavo polemizuoti su skaitomo kūrinio autoriumi, reikšti savo emocijas. Priekulėje saugoma Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalis gali būti įdomi tyrinėjantiems rašytojos gyvenimą ir kūrybą.

Mindaugas Kvietkauskas,  lituanistikos studentas

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Taryba balandžio pabaigoje Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu išrinko prof. dr. Mindaugą Kvietkauską. Po kelių dienų mūsų skyriaus darbuotoja atsitiktinai pastebėjo, kad prieš 25-erius metus žurnalas „Metai“ (1998, Nr. 1)  publikavo M. Kvietkausko parašytas „Remarkas“.  Trumpame pristatyme „Metai“ rašė, kad autorius „<…> dabar studijuoja lituanistiką Vilniaus universitete.  Yra sudaręs ir išleidęs jaunųjų poezijos almanachą „Įžanga“ (1995), paskelbęs spaudoje eilėraščių, recenzijų, literatūrologinių esė. “

Viena iš „Remarkų“, jaunojo autoriaus pavadinta „Audiencija“, skirta  rašytojui, kunigui Mykolui Vaitkui (1883–1973), kurio metus minime 2023-iaisiais.

                                                                     Vilnietė rašytoja  Aldona Liobytė

Parengė Arida Riaubienė

Prieš 108 metus vasario 24 d. Vilniuje gimė lietuvių vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja Aldona Liobytė. Visas šios kūrėjos gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi. Neatsitiktinai, savo autobiografijoje, Liobytė apie Vilnių rašė: „Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste…“[1].

Būsimoji rašytoja 1932 m. baigė Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1932–1935 m. Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune – lietuvių kalbą ir literatūrą. Liobytė keletą metų vaidino „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatruose.  Nuo 1949 m. ji  vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Liobytės vadovavimo  leidyklai laikotarpiu „[…] ryškiai ėmė keistis vaikams ir jaunimui leidžiamos knygos pobūdis, buvo ieškoma ir atrandama nauji talentingi autoriai, dailininkai“[2]. Jaunieji skaitytojai turėjo progos susipažinti  su kai kurių prieškario rašytojų, pavyzdžiui, Prano Mašioto, Mato Grigonio,  Bronės Buivydaitės, Liudos Didžiulienės-Žmonos, kūryba.  Pateikdama Valstybinės grožinės literatūros leidyklai naujas idėjas ir sumanymus, Liobytė dažnai užkliūdavo sovietinei cenzūrai, todėl 1961 m. darbą leidykloje ji buvo priversta palikti „savo noru“.

Kelios vaikų kartos užaugo skaitydamos Liobytės  parengtus stilizuotus  teminius liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), „Nė velnio nebijau“ (1964, 1988), „Gulbė karaliaus pati“ (1963, 1980, 1986, 2012). Liobytė kūrė pjeses vaikams ir jaunimui. Vaikų dramaturgijos ir teatro istorijoje svarbios tautosaka paremtos dramos „Kupriukas muzikantas“ (1955), „Meškos trobelė“ (1956), „Užburtas karaliūnas“ (1965), „Kuršiukas“ (1971)  ir kt.  Liobytė išvertė lenkų, italų, prancūzų, švedų vaikų literatūros klasikai priskiriamų knygų.

Rašytoja augo ir brendo Vilniuje,  jos  kūryboje neretai pastebimi Vilniaus miesto motyvai. Rašydama Liobytė naudojosi istorine literatūra, romantiškais pasakojimais  apie Vilnių.   1959 m. trijuose žurnalo „Moksleivis“ numeriuose  buvo publikuotas Liobytės straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“. Naudodamasi  kultūros istorijos faktais bei padavimais, rašytoja pasakoja kas sukūrė tuometinį Vilniaus miesto vaizdą. Apie Aušros vartus „Moksleivyje“ Liobytė rašė: „Šie vartai seniau buvo vadinami Medininkų vartais, nes pro čia ėjo kelias į Medininkus, kur stovėjo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pilis.  Ant senųjų keturkampių vartų pastatyta koplyčia su madonos paveikslu; jis buvęs nutapytas XVI a. viduryje Žygimanto Augusto pilyje. Per keturis šimtmečius jis apaugo legendomis, prietarais ir sidabriniais „votais“ – aukomis; koplyčios viduje sienos buvo nukabinėtos sidabrinėmis kojytėmis, širdytėmis, akytėmis: daugelį amžių žmonės vylėsi sidabru papirkti gražųjį  madonos paveikslą, kuris suteikiąs širdžiai džiaugsmo, akims šviesos, kojoms ir rankoms – jėgos ir sveikatos“[3]. Liobytė yra parašiusi  apsakymus „Vilniaus miesto įkūrimas“ bei „Lakštingala ir rožė“, skirtą Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atsiradimui.

Toliau skaityti ”                                                                     Vilnietė rašytoja  Aldona Liobytė”