Balys Sruoga – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros klasikų bei kultūros veikėjų. Jis pasižymėjo kaip talentingas poetas, dramaturgas, teatro kritikas bei vertėjas. B. Sruoga laikomas vienu iš moderniosios dramaturgijos pradininkų Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo metais, 1943-iaisiais, buvo nacių suimtas ir išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ši kraupi patirtis tapo pagrindu garsiausiam jo kūriniui – memuariniam romanui „Dievų miškas“. Knygoje autorius pasitelkė unikalią ironiją ir sarkazmą, siekdamas atskleisti koncentracijos stovyklos žiaurumą bei nužmogėjimo procesą. B. Sruoga buvo ir itin produktyvus publicistas, jo žurnalistinis palikimas apima šimtus straipsnių įvairiausiomis temomis. Siekdamas išvengti monotonijos ar dėl kitų sumetimų, B. Sruoga savo straipsnius pasirašydavo dešimtimis skirtingų slapyvardžių, pavyzdžiui, Sirakūzinas, Davatka-Padurkevičius, Graiboneranda ir kt.
Šiemet minime 130-ąsias Balio Sruogos gimimo metines. Šia proga norime pasidalinti trumpa ištrauka iš jo amžininko – žymaus tarpukario advokato ir aktyvaus visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio atsiminimų apie pažintį su rašytoju[1].
„Sruoga sudarė sau vardą ir užėmė priderančią vietą lietuviškoj literatūroj savo dramatiniais veikalais. Didelis Sruogos nuopelnas yra tas, kad jis pirmas iš mūsų rašytojų pradėjo imti temas savo dramatiniams kūriniams iš neišsemiamo mūsų istorijos lobyno ir ypač pounijinio laikotarpio. Šioje srityje jis buvo tikras novatorius. Ne visos Sruogos istorinės dramos yra pritaikintos scenai, kai kurios jų yra „Lese-Drama“ rūšies (jis pats kai kurias savo pjeses vadina istorinėmis kronikomis), bet visos jos įdomios savo turiniu, stiprios tiek siužeto išvystymu tiek veikiančiųjų asmenų charakteriais ir pasižymi gražia ir turtinga kalba.
Istorinėse dramose Sruoga surado save. Dramas jis rašė ligi pat savo gyvenimo galo. Bene paskutinė jo drama buvo „Barbora Radvilaitė“, kurios jis teprašė du aktu ir kurią užbaigti jam sutrukdė mirtis[2].
Dar vienu atžvilgiu Sruoga teigiamai skyrėsi iš kitų rašytojų – amžininkų, tai, būtent, tuo, kad gerai pažino rusų ir Vakarų Europos literatūrą, turėjo gerą mokyklą ir buvo gilios erudicijos žmogus.
Nemažos įtakos Sruogai turėjo jo žmona Vanda Daugirdaitė. Sruogienė buvo kilusi iš senos žemaičių bajorų šeimos. Jos tėvas turėjo Viekšnių apylinkėje nedidelį dvarelį, bet jame negyveno, o tarnavo Ukrainoje. Daugirdaitė, gimusi ir užaugusi Rusijoje, grįžo po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvon, baigė Kauno Universitete istorijos mokslus ir po to studijavo dar Berlyne. Sruogienė, reikia manyti, sudarė jungtį tarp kilusio iš valstiečių Sruogos ir senos bajoriškos Lietuvos su jos istorinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis. Yra žinoma, kad apysaka „Kas bus kas nebus, bet žemaitis nepražus“ (1937 m.) iš Napoleono žygiavimo per Lietuvą gadynės parašė abu Sruogai. Apie tai liudija to veikalo autoriaus pseudonimas – Valys Dauga, abiejų Sruogų vardų bei pavardžių derinys. Toje apysakoje minimas Sruogienės protėvis Daugirdas ir aprašomas jos tėvų Bugių dvarelis.
Aš susipažinau su Sruoga apie 1933 metus prie šių aplinkybių.
Jau nuo 1930 metų prasidėjo Lietuvos-Vokietijos santykių įtempimas. Atėjus Hitleriui prie valdžios, tas įtempimas vis augo ir stiprėjo. Svarbiausia tų santykių pablogėjimo priežastis, atrodė, buvo Klaipėdos kraštas, kur vokiečiai atvirai varė separatistinę propagandą ir slaptai ruošėsi sukilimui. Bet tikroji priežastis buvo hitlerininkų Drang nach Osten. Reikia prisiminti, kad 1934 metais Klaipėdos nacistams buvo iškelta byla, sukėlusi daug triukšmo tiek Lietuvoje, tiek užsieny, kurioje ir man teko dalyvauti kaltinimo pusėje[3] ir patirti vokiečių politikos tikslus Lietuvoje bei jų vartojamą taktiką. Atsižvelgiant į visa tai, atsirado reikalas informuoti Lietuvos visuomenę apie vokiečių grobuoniškus planus mūsų krašto atžvilgiu. Aš galvojau, kad apie tai reikėtų parašyti populiarią brošiūrą ir plačiai ją paskleisti tarp Lietuvos žmonių. Tuo reikalu man prisiėjo kalbėti su advokatais Liudu Šmulkščiu ir Rapolu Skipičiu. Kartą Šmulkštys patarė man pavesti parašyti tokią brošiūrą Sruogai, kuris esą lengvai parašys, kas reikia, pagal duotus nurodymus.
Toliau skaityti „Žinomas ir nežinomas Sruoga. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų”
