Rašytojas ir jo plunksna: rugsėjo 20 d. Juozui Tumui-Vaižgantui sukanka 150 m.

Tekstą aptiko Deimantė Žukauskienė


Juozas Tumas-Vaižgantas. 1927 .
Maironio lietuvių literatūros muziejus

Kaune, 1928 m. bal. 26 d.

Mielas Petrai! Teberašau Tavo dovanotąja plunksna. Iš pradžių nelabai sutikome: ji rašė plonai, o aš norėjau rašyti storai. Per ilga ji man nusileido, ėmė šliaužioti sklandžiai, ir aš ją dažniau pavartoju, neg savąją, kuria esu parašęs visą I tomą „Pragiedrulių“ – Gondingos kraštą. Taip, taip sakant, istorinė ar praistorinė įžanga.

O istorija dabar tik prasideda.


Laiškai Klimams / Vaižgantas ; Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ; [parengė Petras Klimas jnr. ; redagavo Vytautas Vanagas]. – Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos inst., 1998. P. 178.

Jonas Mekas ir Johnui F. Kennedy priklausiusi kamera

Jackie Kennedy savo namuose, 1970 . Iš: A dance with Fred Astaire / Jonas Mekas ; [edited by Johan Kugelberg, Jonas Mekas, and Sebastian Mekas]. – New York : Anthology Editions, 2017, p. 318.

Iš distancijos atrodytų, kad Jacqueline (Jackie) Kennedy Onassis  menkai tesusijusi su Lietuva ar, juo labiau, lituanistika. Truputį pasidomėjus paaiškėja,  kad jos sesuo Lee buvo ištekėjusi už didiko Stanislovo Alberto Radvilos (lenk. Stanisław Albrecht Radziwiłł, 1914–1976), interneto gelmėse galima surasti bendrų Jackie ir Stanislovo nuotraukų. Visgi jos biografijoje ieškant lituanistinio siūlo svarbiau tai, kad elegantiškoji Jackie buvo išsilavinusi, aktyviai domėjosi kultūriniu gyvenimu. Ji nuo vaikystės mėgo skaityti, studijavo JAV ir Prancūzijoje; antrojoje gyvenimo pusėje kukliai, privengdama viešumo  dirbo redaktore leidyklose, nors galėjo sau leisti nedirbti. Subtilų Jackie intelektą labai vertino ją asmeniškai pažinojęs menininkas Jonas Mekas. Knygoje „A dance with Fred Astaire“ Mekas prisimena:

Jackie Kennedy buvo viena iš ypatingiausių moterų, su kuriomis turėjau privilegiją susipažinti per savo gyvenimą. Neturiu omenyje jos padėties visuomenėje: turiu omenyje jos protą, labai ypatingą protą su giliu jautrumu, jos eleganciją, jos stilių, jos dosnumą, jos paprastą, tiesų, magišką žmogiškumą. Galėčiau tęsti ir tęsti.

[…]

Tai nutiko, kai patį pirmąjį kartą lankiau Jackie jos namuose Penktojoje aveniu. Kažkaip kalba pasisuko apie Johną F. Kennedy ir filmus.

–  Žinai, –  tarė Jackie, –  kelis mėnesius prieš mirtį Johnui kažkas padovanojo nedidelę 8 mm filmavimo kamerą. Jis visados ją nešiodavosi lietpalčio kišenėje. Žinai, kai dabar galvoju, ji turėtų ten tebebūti.

Ji nuėjo prie spintos ir surado smėlio spalvos lietpaltį – ir štai! Lietpalčio kišenėje buvo nedidelė 8 mm filmavimo kamera! Ji atnešė ją man. Gaila, kad dabar neprisimenu kameros gamintojo.

–  Jis šiek tiek pafilmavo. Bet nepabaigė juostelės, ji vis dar kameroje, –  tarė Jackie.

Ji įdėjo kamerą atgal į lietpalčio kišenę. [1]

A dance with Fred Astaire / Jonas Mekas ; [edited by Johan Kugelberg, Jonas Mekas, and Sebastian Mekas]. – New York : Anthology Editions, 2017. P. 319.
(Iš anglų k. vertė V. B. Ištrauka originalo kalba >> )

Toliau skaityti „Jonas Mekas ir Johnui F. Kennedy priklausiusi kamera“

Ratai ir raštai: Matas Šalčius


Pastaraisiais metais dr. Dalia Cidzikaitė, dalyvavusi tarptautiniame projekte „Migration in Art and Sciences“,  tyrinėjo Nacionalinėje bibliotekoje saugomą keliautojo Mato Šalčiaus archyvą. Pasak jos, šis labai įvairus ir įdomus dokumentų rinkinys turi daug dėmesio vertų šakų bei atšakų. Tyrėjos nuomone, M. Šalčius buvo be galo verslus, lankstus, bendraujantis žmogus, rimtai žiūrintis į savo keliones ir turintis daugybę pareigų (įvairių organizacijų atstovas, daugelio laikraščių korespondentas…). Keliones M. Šalčius išnaudodavo ne tik savo, bet ir Lietuvos naudai. Dalios pasakojimas vaizdo įraše prasideda nuo 2.46 min.


Migracija svetainėje „Europeana Collections“: https://www.europeana.eu/portal/lt/collections/migration

Naujausiame OIKOS numeryje – Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų publikacijos

Naujausiame Vytauto didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto leidžiamo žurnalo OIKOS, skirto lietuvių migracijos ir diasporos studijoms, numeryje (2019, Nr. 1/27) rasite trijų Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimo departamento darbuotojų publikacijas. Vyr. metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė rašo apie Kanadoje angliškai kūrusią pirmosios lietuvių emigracinės bangos Kanadoje rašytoją Magdaleną Raškevičiūtę-Eggleston, jos kūrybinį bei archyvinį palikimą. Žurnalo recenzijų skyriuje rasite vyr. metodininkės-tyrėjos dr. Ilonos Strumickienės recenziją apie praėjusiais metais išleistą Artūro Grickevičiaus monografiją „Užsienio lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis OFM: tarnystės Bažnyčiai ir Tėvynei kelias“ (Kaunas, 2018) ir vyr. metodininkės-tyrėjos dr. Inos Ėmužienės straipsnį „Trijų Baltijos šalių bendrystės pėdsakai BATUN’o veikloje“ apie JAV estės Sirje Okas Ainso parašytą knygą „The Story of BATUN – Baltic Appeal to the United Nations (1966-1991)“ (US, 2018). 

Naujausią (ir senesnius) OIKOS numerius galima nemokamai skaityti internete adresu: https://www.vdu.lt/cris/handle/20.500.12259/32272 

Rašytoja D. STAPONKUTĖ: „Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip, kaip gimtajame krašte“

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Dalia Staponkutė. Giedriaus Baranausko nuotr.

Rašytojos ir vertėjos Dalios Staponkutės gyvenimas niekada nesisuko geografiškai nuoseklia trajektorija: baigusi filosofijos studijas Sankt Peterburge, anglų literatūros ir komparatyvistikos srities žinių sėmėsi jungtinėje Kipro ir Voriko (Warwick) universitetų doktorantūroje. Daugiau nei du dešimtmečius Kipre gyvenanti rašytoja savęs į rėmus nespraudžia ir nesistengia tapatintis su konkrečia – Lietuvoje kuriančių ar diasporos – rašytojų kategorija, viena literatūros srove. Nors rašytoja vertina skaitytojų pripažinimą, atvirauja, kad niekada jam nepataikauja. Trijų knygų autorė, sulaukusi aukščiausio skaitytojų įvertinimo už esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, rašo naują romaną, kurio rengimo užkulisius atskleidžia interviu. Su D. Staponkute taip pat kalbamės apie jos patirtis Lietuvoje ir Kipre, aplinkos įtaką kūrybai ir daugelį kitų temų.

– Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Ar, Jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?

Pradėsiu nuo antros klausimo dalies. Šis klasifikavimas – „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ – nelabai dėkingas. Aš asmeniškai jaučiuosi jame kaip svečias. Taip, akademiniais, sociologiniais ar statistiniais, tikslais lengviau tirti literatūrą, kai egzistuoja kūrėjų grupių ypatumai, visokie „klasteriai“ ir panašiai, tačiau man atrodo, visi yra lietuvių rašytojai, jei rašo lietuviškai. Svarbiausia, bet koks klasifikavimas rašytoją gali riboti, todėl ribos šiuo atveju turėtų būti „nematomos“ ir nejaučiamos pačiam rašytojui. Patikslinsiu. Jeigu specialistai mane pristatys kaip diasporos rašytoją, tai skaitytojai mane skaitys kaip „diasporos“ rašytoją, net jei rašysiu apie Lietuvos aktualijas. Žinoma, ši situacija gali būti ir dėkinga, juk diasporos rašymas – žvilgsnis į Lietuvą per atstumą, o tai leidžia pastebėti daug detalių nematomų iš arti.

Kaip ten bebūtų, visi plušame lietuvių kalbos lauke, kuris mus jungia. Galima ginčytis. Na, pavyzdžiui, yra ir nelietuviškai rašančių diasporos rašytojų: Antanas Šileika, Daiva Markelis, Kęstutis Nakas, Birutė Putrius, Karolis G. Žukauskas ir kiti. Tačiau temiškai jie yra „lietuvių rašytojai“, nes rašo apie Lietuvą ir lietuvius. Beveik visi jų yra išversti į lietuvių kalbą. Tad – taip, kartais suburti mus visus yra labai svarbu, nepaprastai įdomu, kultūrologiškai naudinga, juk kiekvieno mūsų biografija tokia turtinga, kad jas visas užrašius praturtintume literatūrą ne tik temomis, bet turbūt ir siužetais, ne tik platyn, bet ir gilyn. Šalis, kurioje rašytojas kuria, daro jam didelę įtaką, ir tikiu, kad tekstai ta pačia tema parašyti Lietuvoje ir Graikijoje labai skirtųsi jau vien dėl to, kad vieni būtų rašomi supant gimtajai kalbai, o kiti – kitos kultūros sūkuryje. Tiesa, nemažai „lietuvių autorių“, gyvenančių Lietuvoje, kartais kuria ne Lietuvoje, o kur nors rašytojų namuose Švedijoje, Vokietijoje, Latvijoje ar kitur. Globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į „vietinę“ ir „nevietinę“ sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati Vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. „Lentynų“ ir „žymeklių“ turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje. Tiktai archyvai nenori šviesos, nes jie išbaigti ir brandūs, o šiuolaikiniai tekstai turi persipinti, jungtis vienas su kitu, kad kada nors subręstų iki archyvų. Manau, kad reiktų daugiau bendrų renginių, kaip jūs sakote, o šalia jų – aktyvesnio tyrėjų, kritikų ir medijų dalyvavimo. Juk vis dėlto tai ­– mūsų gimtas žodis, atrandantis savo vietą pasaulyje unikaliais būdais.

Toliau skaityti „Rašytoja D. STAPONKUTĖ: „Niekur kitur nenoriu ir negaliu būti įvertinta taip, kaip gimtajame krašte““

Rugsėjo 11-oji – Tomo Venclovos gimimo diena

1937 m. rugsėjo 11 d. gimė Tomas Venclova – poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Sveikiname ir dalijamės emigracijoje parašytu T. Venclovos eilėraščiu!

Tomo Venclovos 80-metis Nacionalinėje bibliotekoje: diskusija „Apie laiką, viltį ir poeziją“ .
Diskusijos fragmentai žurnale „Literatūra ir menas“ >>


Dėkoju už atsakymus, kurių
Bemiegis protas vytis nebespėja,
Už tai, kad naują vandenį geriu,
Už būsimas žoles. Už kantrų vėją
Virš jų. Už kapą svetimoj šaly.
Už svetimo akmens nebaisų svorį,
Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali
Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.

Už juodą sferų muziką. Už tai,
Kad ši diena ją visą sutalpino,
Įpratę būti prieblandoj, daiktai
Atsikartoja šiapus vandenyno.
Trys laikrodžiai sustoja į kertes.
Tinklainė, nebijodama suklysti,
Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes
Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.


Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.