Autorius: LS

Ištrauka iš spaudai rengiamo Władysławo Wielhorskio 1915–1917 metų dienoraščio – žurnale „Metai“

Nauji metai, nauji „Metai“. Gurkšnodami rytmetinę kavą, galėjome pasidžiaugti, kad skaitančiosios visuomenės akis pagaliau pasiekė mūsų kolegų Astos Miltenytės bei dr. Tomasz Blaszczak ir vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro triūso rezultatai. „Metuose“ (2020, Nr. 1) publikuojama ištrauka iš W. Wielhorskio dienoraščio. „Władysławo Wielhorskio (1885–1967) asmenybė šiais laikais yra primiršta tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, žinoma tik siaurame specialistų rate. Todėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojų aptiktas bibliotekos rankraštyne jo 1915–1917 metų dienoraštis, rašytas Balčių dvare (dabar Raseinių rajono Nemakščių seniūnija), yra puiki proga tiek grąžinti lituanistikai jo asmenybę, tiek supažindinti su Žemaitijos kasdienybe Pirmojo pasaulinio karo metais. Tokių šaltinių lietuvių literatūroje nėra (gretimiausiu galima laikyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštį“, – „Metuose“ pasakoja T. Błaszczak. Nekantraudami laukiame Vilniaus knygų mugės 2020, kurios metu  spaustuvės dažais kvepianti knyga, planuojama, bus pristatyta skaitytojams!

Toliau skaityti „Ištrauka iš spaudai rengiamo Władysławo Wielhorskio 1915–1917 metų dienoraščio – žurnale „Metai““

Kiekvienam savas Nobelis

Reklama iš: Trumpas vadovėlis sviestininkystės / parašė J. Smilgevičia. [S.l.] : [s.n.], 1905

XIX a. Rusijos imperijos sostinėje Peterburge apsigyveno galvotas ir verslus švedas Immanuelis Nobelis. Nobelis turėjo keturis sūnus: Alfredą, Emilį Oskarą, Robertą ir Ludvigą. Tėvas ir sūnus laisvalaikį leido išradingai, pvz., eksperimentuodavo su nitroglicerinu. Iš keturių sūnų čia mus domins ne tas, kuris sugrįžo į Švediją, padarė tam tikras išvadas dėl nitroglicerino, dabar šiek tiek žinomas dėl uždirbtų pinigų paskyrimo vienos kuklios premijos fondui, o  Robertas ir Ludvigas, patraukę į pietus ir saulėtame Baku mieste,  Azerbaidžane, įsteigę naftos kompaniją „Branobel“ (trumpinys iš rus. „братьев Нобель“). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mūsų agrarinio krašto gyventojams visa tai nelabai rūpėjo, bet šiek tiek pasidomėjus panašu, kad prakutusius Lietuvos ūkininkus pasiekdavo Nobelių šeimos talento vaisiai – pieno separatorių pavidalu.  Nuotrauką iš separatorių fabriko Peterburge rasite čia >> (1905 m., kai atspausdintas šis reklaminis leidinys, fabriką valdė Ludvigo sūnūs).

P.S. Pasakojama, kad minėtoji kukli premija buvo įkurta po to, kai Švedijoje gyvenusį Nobelį pasiekė ir susimąstyti paskatino gerokai perdėti gandai apie jo paties mirtį. Esą, viename Prancūzijos laikraštyje pasirodė nekrologas, kur jis įvardintas kaip „mirties pirklys“. Iš tiesų 1888 m. Prancūzijos pietuose netikėtai mirė Ludvigas Nobelis. [1]

[1] https://www.history.com/news/did-a-premature-obituary-inspire-the-nobel-prize

Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?

Dalia Cidzikaitė

Frank Kruk arba Graborius Pranas Kriukelis : romanas / Petras Cvirka. – Kaunas : Sakalas, 1934 (Kaune : koop. „Raidės“ sp.). – T. 1 .

Nors lietuvių rašytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenimas buvo palyginti ramus, kartkartėmis jo giedrą padangę nušviesdavo vienas kitas ryškesnis žaibas, sudrebindavo stipresnis griaustinis. Vienu iš tokių žaibų tapo 1958 m. rugpjūčio 30 d. laikraštyje Draugas B. Babrausko mestas kaltinimas Petrui Cvirkai – „Frank Kruk romano gimtinė Chicagoje“[1]. Straipsnio autorius buvo įsitikinęs, kad Cvirka, rašydamas savo garsųjį romaną, nuplagijavo jam JAV lietuvio Algirdo Margerio (tikrasis vardas Konstantinas Šeštokas) atsiųstą apysaką, pastarajam viliantis, jog žymus rašytojas ją paskelbs Lietuvos spaudoje, o galbūt net išleis atskira knyga. Margerio apysaka taip ir neišvydo dienos šviesos. O gal išvydo, tik… kitu pavadinimu ir kito autoriaus pavarde?

Pasak Babrausko, Margeris savo rankraštį Cvirkai išsiuntė apie 1930 metus. Cvirka savo dviejų dalių satyrinį romaną išleido 1934 metais. Pasirodžius kūriniui, Cvirka sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Pagyras dalijo Lietuvos rašytojai, tokie kaip Kostas Korsakas, teigęs, kad kolega, nė karto nebuvęs Amerikoje, sugebėjo ypač sumaniai pasinaudoti JAV lietuvių spauda ir sukurti įtikinantį Amerikos lietuvio Franko Kruko ir jo aplinkos paveikslą.

Toliau skaityti „Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?“

Lituanistikos skyriaus darbuotoją Silviją Stankevičiūtę pakalbino LNK „Žinios“

Nelaimių, tiesogiai susijusių su klimato kaita, ateityje tik daugės, todėl negalime likti abejingi šiuo metu Australijoje vykstantiems gaisrams. Didžiuojamės Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotoja Silvija Stankevičiūte, auka prisidėjusia prie paramos nuo gaisrų nukentėjusiems. Silviją pakalbino LNK laida „Žinios“ (žiūrėkite nuo 11:19 min.): https://lnk.lt/video/ziurek-zinios-490/83364

Kam Lietuvos žmonės naudojo riterių šarvus XX a. pradžioje

[Recenzija] / K. Gr. . – Rec. leid.: Suvalkų rėdybos pilekalniai su žemlapiu / aprašė Juozapas Radziukynas… Varšava : Jurgio Pesio leidimas, 1909 // Lietuvos ūkininkas. – 1909, liep. 22 (rugpj. 4) (Nr. 29), p. 266-267.

K. Gr. [Kazys Grinius] piktinosi dėl to, kad žmonės nesaugo senovės liekanų

Baltijos sielos

Baltische zielen : lotgevallen in Estland, Letland en Litouwen / Jan Brokken. – Amsterdam : Atlas Contact, 2019. – 461 p.

Janas Brokkenas – Nyderlanduose puikiai žinomas autorius, parašęs knygų apie tolimus pasaulio kraštus. Nyderlandams geografiškai artimesnės Baltijos šalys ir Kaliningrado sritis (Rusija) pristatomos jo knygoje „Baltijos sielos“ („Baltische Zielen“), pirmą kartą išėjusioje 2010 m. Prieš kelerius metus Nyderlandų Karalystės  ambasadorius Lietuvoje Bertas van der Lingenas šią knygą pavadino „regiono istorijos vadovėliu“. „J. Brokkeno tinklaraštyje perskaičiau, kad olandų turistai po Vilnių vaikšto nešini šiomis knygomis, taigi mūsų ambasados praktikanto paprašiau paruošti turistinį maršrutą. Jį galima parsisiųsti iš rašytojo ir leidyklos tinklalapių“, – pasakojo ambasadorius.[1]

Toliau skaityti „Baltijos sielos“