Author: LS

Mykolas Jurgis Drunga: „Lietuva yra ten, kur gyvuoja sąmoningi lietuviai“

Su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėja Ina Ėmužiene savo prisiminimais apie – gyvenimą išeivijoje, pirmuosius susidūrimus su Lietuva, patirtis ir apsisprendimą joje gyventi – pasidalijo žurnalistas, filosofas, vertėjas, VDU dėstytojas doc. dr. Mykolas Drunga.

M. Drunga gimė Tiubingene Vokietijoje 1948 m. Su šeima 1959-aisiais persikėlė gyventi į JAV, Čikagą. 1968 m. baigė Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje. Jau po metų Čikagos universitete įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Vėliau mokslus tęsė Masačusetso technologijos institute (MIT), studijavo filosofiją, kur prasidėjo jo pažintis su radijo žurnalistika. 1972 m. kartu su kitais jaunais lietuviais įkūrė radijo programą „Garso bangos“, rengė kultūrines laidas apie lietuvių literatūrą, muziką anglų kalba. Jau vėliau M. Drunga prisijungė prie Laisvosios Europos radijo (LER) kolektyvo, kur dirbo ne vienus metus. M. Drunga redagavo ne vieną lietuvių išeivijos leidinį. Dirbo su „Lietuvių studentų sąjungos metraščių“, savaitraščiu „Keleivis“, „Vienybė“, žurnalu „Lituanus“, prisidėjo prie „My Encyclopedia Lituanica“ leidybos.

Į Lietuvą M. Drunga pirmąjį kartą atvyko 1987 m. trumpam vizitui, o gyventi persikėlė 2004 m.. Į Lietuvos kultūrinį ir žurnalistinį gyvenimą įsiliejo vos atvykęs, pradėjo dirbi Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos nacionalinio transliuotojo radijo programose. Plačiau apie M. Drungos gyvenimą JAV ir kelius atvedusius į Lietuvą skaitykite interviu.

Mykolas Jurgis Drunga. Jono Petronio nuotrauka. 2018 m Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka–muziejus.  

Mykolas Drunga. Jono Petronio nuotrauka. 2019, Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus

Ina Ėmužienė (I.Ė.): Taigi, pradžiai norėčiau, kad truputi papasakotumėte apie savo gyvenimą išeivijoje. Gimėte jau DP stovykloje, kas jus atvedė link lietuviškumo?

Mykolas Drunga (M.D.): Gimiau 1948 m. ne DP stovykloje, o prancūzų okupacinėje pietvakarių Vokietijos zonoje[1], kurioje pabėgėliai buvo apgyvendinami ne stovyklose, o privačiuose butuose, kuriuos apleido (nes, pvz., žuvo kare) buvę jų šeimininkai. Lietuviškumo link mane atvedė tėvai[2], kurie buvo pabėgę nuo sovietinių okupantų, bet ne nuo lietuvybės. Tad ir aš nuo ankstyviausios vaikystės žinojau ir jutau esąs lietuvis.   

I. Ė. Esate pasakojęs kaip ėjote į mokyklą pas seseles vienuoles, ar nuo pat vaikystės tapatinotės su lietuvių bendruomene ir lietuviškumu?

M. D. Pas seseles vienuoles lankyti mokyklą pradėjau tik tėvų atvežtas į Ameriką 1959 m., o prieš tai dar gyvenome Vokietijoje, ten mokinio kelią pradėjau ketverius metus lankydamas vokišką pradinę mokyklą, tada įstojau į Tiubingeno humanitarinę vokiečių gimnaziją ir baigiau joje pirmąją klasę prieš emigruodamas su tėvais į Jungtines Valstijas (konkrečiai į Čikagą). Seselių kazimieriečių vedamą pradinę mokyklą, kurioje dėstomoji kalba buvo anglų ir tik vienoje pamokoje buvo mokoma lietuviškai, lankiau dvejus metus, paskui įstojau į katalikišką, krikščionių Airijos brolių vedamą gimnaziją, kur penkias dienas savaitėje mokiausi anglų kalba, o šeštadieniais lankydavau Čikagos aukštesniąją lituanistikos mokyklą ir ją baigęs Pedagoginį lituanistikos institutą[3], kur įsigijau mokytojo specialybę. 

I. Ė. Koks buvo jūsų santykis su lietuviškumu? Kaip jis kūrėsi? Galbūt kilo iš šeimos? Kaip jūsų šeima prisiminė gimtinę? O galbūt tai išryškėjo universitete, įsitraukus į kitas kultūrines ir intelektualines veiklas?

M. D. Čikagos universitete, į kurį įstojau 1965 m., tuomet be manęs buvo vos du studentai lietuviai (Viktoras Algis Dirda[4] ir Elena Bradūnaitė[5]) ir vienas dėstytojas (puikus matematikas prof. Arūnas Liulevičius[6]), tad asmeninį lietuviškumą teko puoselėti už universiteto ribų gausiose lietuviškosios Čikagos išeivijos institucijose, tarp kurių buvo mokyklos, laikraščiai, žurnalai ir įvairios organizacijos – kultūrinės, sportinės, pasaulėžiūrinės (ateitininkų, žemės ir jūrų skautų, neolituanų, vyčių, santariečių) ir dar kitokios.

Toliau skaityti „Mykolas Jurgis Drunga: „Lietuva yra ten, kur gyvuoja sąmoningi lietuviai““

Arkadijus Vinokuras: Lietuva buvo ir yra mano dalis

Šiais metais minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo 30 sukaktį, norime atkreipti dėmesį į iš emigracijos į Lietuvą grįžusiuosius ir atskleisti jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.

Žodžių junginys „grįžtamoji migracija“ dažniausiai siejamas su šiuolaikiniais migrantais, tačiau grįžimas būdingas ir ankstesnių migracijos bangų atstovams.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vykdomo projekto „30 istorijų 30 metų“ metu daugiausia kalbinome taip vadinamuosius „dipukus“ – asmenis, kurie patys arba jų tėvai ar seneliai iš Lietuvos pasitraukė besibaigiant II Pasauliniam karui.

Šį kartą dalijamės kiek kitokia istorija. Jos herojus – Lietuvos žydas, save įvardinantis „žydų kilmės lietuviu“, iš Lietuvos buvo priverstas išvykti 1975 m. Šio žmogaus kelias iš Lietuvos vedė į Izraelį, o vėliau į Švediją.

Džiaugiamės, kad Arkadijus Vinokuras (aktorius, publicistas, politikas, žurnalistas) sutiko pasidalinti savo migracijos ir sugrįžimo į Lietuvą patirtimis. Atviras, emocionalus ir siekiantis provokuoti – toks šio pokalbio pašnekovas drąsiai, vaizdingai kalbantis ir apie asmenines patirtis KGB gniaužtuose, Holokausto traumą ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenės problemas.

A. Vinokuras tik išvykęs iš Lietuvos sužinojo apie Lietuvos žydų tragediją ir dalies Lietuvos visuomenės prisidėjimą prie nacių sumanymo išnaikinti viso pasaulio žydus. Nepaisant šio fakto, jis sąmoningai pasirinko būti ištikimas Lietuvai ir joje kenčiantiems savo draugams, įsijungė ir tapo aktyviu Švedijos lietuvių bendruomenės nariu, o nuo 1985 m. per savo straipsnius ir pasisakymus Švedijos žiniasklaidoje supažindino šios Skandinavijos šalies visuomenę su įvykiais ir procesais, vykusiais Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse.

Švedijos žiniasklaidos priemonių akreditacija leido A. Vinokurui dalyvauti daugelyje svarbių „Atgimimo“ laikotarpio įvykių, užmegzti ryšius su jaunos Lietuvos valstybės politikais ir pareigūnais. Pašnekovo patirtis ir kontaktai buvo svarbūs kuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, mezgant Lietuvos institucijų ryšius su užsienio partneriais.

Aktorinės karjeros kreivei kylant į viršų, pašnekovo neapleido Lietuvos ilgesys. Grįžimą į Lietuvą A. Vinokuras supranta kaip natūralų dalyką. Jis pastebėjo: „būtų buvęs didžiulis, švelniai tariant, nesusipratimas – kovoji, kovoji už Lietuvą, o grįžt nenori.“

Prieš 16 m. grįžęs į Lietuvą pašnekovas aktyviai įsijungė į jos visuomeninį gyvenimą, ypač daug kreipdamas į kritiško mąstymo ugdymą jaunojoje kartoje.

A .Vinokurą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!


Arkadijus Vinokuras. Nuotrauka iš asmeninio A. Vinokuro archyvo

I.S. Pasikviečiau Jus pasikalbėti apie grįžtamąją migraciją ir Jūsų patirtis.

Šiais metais minime 30 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų sukaktį ir ta proga nusprendėme pakalbinti žmones po 1990 m. grįžusius iš emigracijos į Lietuvą. Žinoma, daugiausia mūsų kalbintųjų buvo etniniai lietuviai, taip vadinamieji „dipukai“. Suvokiant, kad Lietuvos visuomenė susideda ne tik iš lietuvių, bet ir kitų tautų atstovų, šio projekto rėmuose norėjome pasikalbėti ir su kitų tautybių žmonėmis. Labai dėkoju, kad sutikote pasidalinti savo patirtimis ir įžvalgomis.

Prisipažinsiu, nesu gera Lietuvos žydų migracijos sovietmečiu žinovė. Turbūt Aleksandras Štromas[1] ir jo istorija man yra geriausiais pavyzdys. Atrodo, kad A. Štromo ir Jūsų gyvenimo istorijos turi tam tikrų paralelių.

Mano pirmasis klausimas būtų, kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kur, kaip?

A.V. Aš esu kaunietis ir tai yra labai svarbu pabrėžti. Mes šaukdavome „Kaunas mūsų, Vilnius – rusų“. Ir Vilniaus negalėjom pakęsti, nes jame gyveno rusai, lenkai, ir visa komunistinė grietinėlė. Mano požiūrį į pasaulį, į save, į gyvenimą formavo Kauno aplinka, Kauno senamiesčio aplinka, smetoninių lietuvių (kurių neišvežė į Sibirą) aplinka. O ta aplinka nekentė Rusijos, nekentė okupacijos. Visa Lietuvos istorija buvo tame kieme (Nemuno g. 14), kuriame aš augau, – trėmimai, karas. Mes gyvenome tokioje komunalkėje – penkios šeimos turėjome po 1 kambarį, bendrą koridorių, buvo penkios plytos ir vienas tualetas visiems.

Tame tualete pasikorė Jonas žydšaudys, kuris nuolat prieš nusižudymą šaukdavo: – į galvą, į galvą, į galvą! O paskui pasikorė ir pasirodė, kad jis šaudė žydus ir daužė vaikų galvas į sienas. Bet kai man buvo 5 ar 6 metai, aš netyčia padegiau savo kambaryje plytą. O ant jos buvo laikraštis. Ir negalėjau užgesinti. Gyvenome pirmame aukšte. Ir Jonas žydšaudys (aš vėliau sužinojau) išdaužė langą, įšoko ir mane išgelbėjo, užgesino viską.

Toliau skaityti „Arkadijus Vinokuras: Lietuva buvo ir yra mano dalis“

Iš DULR akademinio skyriaus veiklos

Parengė Arida Riaubienė


DULR akademinio  skyriaus organizuotų Užsienio lietuvių studijų dalyviai. Nuotrauka, išspausdinta laikraštyje „Studentų dienos“, 1937, kovo 20, nr. 1, p. 7.

1932 vasario 7 d. Kaune buvo įsteigta Draugija užsienio lietuviams remti (toliau – DULR). Draugija palaikė ryšius su užsienio lietuviais, skleidė tautines idėjas, finansavo gyvenamųjų namų lietuviams emigrantams statybą Buenos Airėse, Rygoje, Aknystoje, padėjo išlaikyti lietuviškas mokyklas ir kt.[1] Tų pačių metų gruodžio 4 d. Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigtas DULR akademinis skyrius, kuris aktyviai prisidėjo puoselėjant ir išsaugant lietuvybę už Lietuvos ribų. Pirmaisiais veiklos metais, t. y. 1933, DULR akademiniame skyriuje buvo 18 narių[2], po metų –16[3], 1935 – 21[4], 1936 – 44[5] nariai, 1937 – 82[6]. Minėtinos akademinio skyriaus veiklos kryptys – ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimas ir palaikymas, užsienio lietuvių spaudos stebėjimas.

Toliau skaityti „Iš DULR akademinio skyriaus veiklos“

Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojų publikacijos žurnale „Pasaulio lietuvis“

Atsinaujinusiame žurnale-almanache „Pasaulio lietuvis“ rašo ir keli Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojai. LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorių Marijų Gudyną tema „Ar jau tampame diasporine valstybe de jure?“ pakalbino Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, apie Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės plėtrą ir veiklos stiprinimą ir Venesuelos lietuvių ateities planus parašė to paties skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė. Du tekstus paskelbė Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovė dr. Ilona Strumickienė: „Išeivija – kaip pokyčių Lietuvoje impulsas“ ir „Mums pasisekė sugrįžti“. Abu tekstai susiję su šiuo metu Centro darbuotojų vykdomu projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“.

Apie žurnalo „Pasaulio lietuvis“ istoriją pasakojama šiemet mūsų parengtoje parodoje:

Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.

Mylite fotografiją?..

Mylite fotografiją? Ją mylėjo ir grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis. Nacionalinę biblioteką pasiekė puikus albumas „Kocham fotografię / For the love of photography / Myliu fotografiją“ (Warszawa: Dom Spotkań z Historią, 2019). Knygos puslapiuose atsiveria epocha prieš Pirmąjį pasaulinį karą: kaip mini parodos, kurią lydi šis albumas, kuratorė Katarzyna Madoń-Mitzner, grafo kūrybinis palikimas virsta etnografine jau išnykusio pasaulio – Vaitkuškio dvaro, Kauno gubernijos kaimų ir miestelių XIX ir XX a. sandūroje – apybraiža . 

Pamatyti fotografijų iš albumo ir išgirsti pasakojimą apie jas (lenku k.) galite šiame video pasakojime >>

Paskelbti akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ penketukai

KNYGOS SUAUGUSIESIEMS

  • Andriuškevičius Alfonsas. Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015. Vilnius: Apostrofa, 2020
  • Kavaliauskaitė Akvilė. Kūnai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020
  • Kunčius Herkus. Geležinė Stalino pirštinė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
  • Parulskis Sigitas. Dvigubo dugno keleiviai. Vilnius: Alma littera, 2019
  • Radzevičiūtė Undinė. Grožio ir blogio biblioteka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

POEZIJA

  • Butkus Tomas S. Ežero žemė. Klaipėda: Vario burnos, 2020
  • Marčėnas Aidas. Ir. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
  • Striogaitė Enrika. Žmonės. Kaunas: Naujasis lankas, 2019
  • Toleikytė Ieva. Raudonas slidus rūmas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020
  • Užgiris Rimas. Tarp. [Vertė Marius Burokas, Dominykas Norkūnas, Edgaras Platelis]. Kaunas: Kauko laiptai, 2019

PUBLICISTIKA IR DOKUMENTIKA

  • Emilijos dienoraštis, 1942–2015 m.: vienos epochos liudijimas. Vilnius: Tyto alba, 2020
  • Jakaitė Karolina. Šaltojo karo kapsulė: lietuvių dizainas Londone, 1968: vieno paviljono istorija. Vilnius: Lapas, 2019
  • Lunevičiūtė Gabija. Vilniaus atminties punktyrai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020
  • Mekai Jonas ir Adolfas. Gyvenimo lai(š)kai. [Sudarytojas Kęstutis Pikūnas]. Vilnius: Post scriptum. Littera, 2019

Suaugusiųjų prozos, poezijos bei publicistikos ir dokumentikos knygų ekspertų komisiją šiemet sudarė komisijos pirmininkė Lina Buividavičiūtė (poetė, literatūros apžvalgininkė, kritikė), dr. Neringa Butnoriūtė (literatūros kritikė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarių mokslų fakulteto dėstytoja), Elžbieta Banytė (mokytoja lituanistė, literatūros kritikė), dr. Jūratė Čerškutė (literatūrologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja), dr. Dainius Vaitiekūnas (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vadovas).

Už labiausiai patikusias knygas galima balsuoti iki 2021 m. vasario 18 d. interneto svetainėje metuknyga.lt, elektroniniu paštu skaitymometai@lnb.lt arba paštu, adresu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius.

Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai bus apdovanoti per Vilniaus knygų mugę 2021 metų vasarį.

Akciją „Metų knygos rinkimai“ rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija.