Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
P.S. Vėliau paskelbtas melodijos konkursas. Komisija, kuriai pirmininkavo kunigas, chorvedys, vargonininkas Vladas Budreckas, nusprendė, kad premijos verčiausias Tėvynės birželio slapyvardžiu pasirašytas darbas. Už šio slapyvardžio slėpėsi Bronius Budriūnas. 1974 m. Brukline išėjo leidinys „Paskutinis birželis“ su natomis. Keli egzemplioriai saugomi pas mus, Nacionalinėje bibliotekoje. Vieną iš jų padovanojo Lozoraičių šeima.
Parengė Arida Riaubienė
Ievos Simonaitytės vardas dažniausiai siejamas su ją išgarsinusiais romanais – „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius Karalius“(1956), apysaka „Pikčiurnienė“ (1953). Vis dėlto įvairios apimties prozos kūriniai nebuvo vieninteliai jos rengti tekstai.
Reikia pastebėti, kad Simonaitytė jaunystėje aktyviai bendradarbiavo Mažojoje Lietuvoje leistuose periodiniuose leidiniuose – „Rytojuje“ (1920–1922), „Prūsų lietuvių balse“ (1920–1923), „Lietuvos keleivyje“ (1924–1939), „Mažosios Lietuvos jaunime“ (1930 III 15–XII 5). Nedidelės apimties straipsneliuose autorė rašė apie tai, kad prasminga savo jėgas atiduoti lietuvybės puoselėjimui, kovai už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, šio krašto kultūrinio savarankiškumo stiprinimui. Įdomu tai, kad būsimoji rašytoja bendradarbiavo ne tik Klaipėdos krašte leistuose periodiniuose leidiniuose, bet ir išeivių spaudoje. Kol kas nėra žinoma, kas paskatino ją bendradarbiauti JAV leistuose laikraščiuose. 1920 m. vasario 15 d. JAV lietuvių katalikiškos krypties jaunimo laikraštyje „Vytis“[1] buvo išspausdintas Simonaitytės straipsnelis, pavadintas „Prūsų lietuvaitės laiškas“[2]. Ėvės Simonaitikės pavarde pasirašytame laiške autorė dėkoja už atsiųstus naujus jaunimo laikraščio „Vytis“ numerius, rašo, kad pamėgusi skaityti šį laikraštį, nes jame randa „[…] daug apie jaunimą, kuris didei rūpinasi už gerovę savo Tėvynės“. Laiške „Vyties“ redakcijai Simonaitytė rašo, kad ir tėvynėje „[…] jaunimas renkasi į krūveles ir nori stoti už numylėtą Tėvynę Lietuvą“.
Pateikiame keletą laiško ištraukų[3]:
„Kaip destis ten Amerikoje: ar yra ten visi lietuviai subudę, ar kruta visi už savo Tėvynės gerovę? Bet ten, anapus tų didžiųjų vandenų, negalima visiems subusti. Nesą, jie nejunta, kaip mūsų Tėvynė kenčia. Ne, to jie negali jausti. Tik tas tegali tai, kursai Tėvynėje gyvena ir draug kenčia visas bėdas ir kančias. Ak, kada-kada užtekės laisvės saulelė! Kaip ilgai dar kęsim po verguve mūsų spaudikų. Dar turime lenktis po vokiečiais, dar savo sprandus dėti po jų kojomis. Nors tai ir labai kartu. Ir niekada nejutome tą jungą tokį sunkų esantį, kaip dabar šiame laike.“
Toliau skaityti „Ievos Simonaitytės pėdsakas JAV lietuvių spaudoje”Balys Sruoga – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūros klasikų bei kultūros veikėjų. Jis pasižymėjo kaip talentingas poetas, dramaturgas, teatro kritikas bei vertėjas. B. Sruoga laikomas vienu iš moderniosios dramaturgijos pradininkų Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo metais, 1943-iaisiais, buvo nacių suimtas ir išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ši kraupi patirtis tapo pagrindu garsiausiam jo kūriniui – memuariniam romanui „Dievų miškas“. Knygoje autorius pasitelkė unikalią ironiją ir sarkazmą, siekdamas atskleisti koncentracijos stovyklos žiaurumą bei nužmogėjimo procesą. B. Sruoga buvo ir itin produktyvus publicistas, jo žurnalistinis palikimas apima šimtus straipsnių įvairiausiomis temomis. Siekdamas išvengti monotonijos ar dėl kitų sumetimų, B. Sruoga savo straipsnius pasirašydavo dešimtimis skirtingų slapyvardžių, pavyzdžiui, Sirakūzinas, Davatka-Padurkevičius, Graiboneranda ir kt.
Šiemet minime 130-ąsias Balio Sruogos gimimo metines. Šia proga norime pasidalinti trumpa ištrauka iš jo amžininko – žymaus tarpukario advokato ir aktyvaus visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio atsiminimų apie pažintį su rašytoju[1].
„Sruoga sudarė sau vardą ir užėmė priderančią vietą lietuviškoj literatūroj savo dramatiniais veikalais. Didelis Sruogos nuopelnas yra tas, kad jis pirmas iš mūsų rašytojų pradėjo imti temas savo dramatiniams kūriniams iš neišsemiamo mūsų istorijos lobyno ir ypač pounijinio laikotarpio. Šioje srityje jis buvo tikras novatorius. Ne visos Sruogos istorinės dramos yra pritaikintos scenai, kai kurios jų yra „Lese-Drama“ rūšies (jis pats kai kurias savo pjeses vadina istorinėmis kronikomis), bet visos jos įdomios savo turiniu, stiprios tiek siužeto išvystymu tiek veikiančiųjų asmenų charakteriais ir pasižymi gražia ir turtinga kalba.
Istorinėse dramose Sruoga surado save. Dramas jis rašė ligi pat savo gyvenimo galo. Bene paskutinė jo drama buvo „Barbora Radvilaitė“, kurios jis teprašė du aktu ir kurią užbaigti jam sutrukdė mirtis[2].
Dar vienu atžvilgiu Sruoga teigiamai skyrėsi iš kitų rašytojų – amžininkų, tai, būtent, tuo, kad gerai pažino rusų ir Vakarų Europos literatūrą, turėjo gerą mokyklą ir buvo gilios erudicijos žmogus.
Nemažos įtakos Sruogai turėjo jo žmona Vanda Daugirdaitė. Sruogienė buvo kilusi iš senos žemaičių bajorų šeimos. Jos tėvas turėjo Viekšnių apylinkėje nedidelį dvarelį, bet jame negyveno, o tarnavo Ukrainoje. Daugirdaitė, gimusi ir užaugusi Rusijoje, grįžo po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvon, baigė Kauno Universitete istorijos mokslus ir po to studijavo dar Berlyne. Sruogienė, reikia manyti, sudarė jungtį tarp kilusio iš valstiečių Sruogos ir senos bajoriškos Lietuvos su jos istorinėmis ir kultūrinėmis tradicijomis. Yra žinoma, kad apysaka „Kas bus kas nebus, bet žemaitis nepražus“ (1937 m.) iš Napoleono žygiavimo per Lietuvą gadynės parašė abu Sruogai. Apie tai liudija to veikalo autoriaus pseudonimas – Valys Dauga, abiejų Sruogų vardų bei pavardžių derinys. Toje apysakoje minimas Sruogienės protėvis Daugirdas ir aprašomas jos tėvų Bugių dvarelis.
Aš susipažinau su Sruoga apie 1933 metus prie šių aplinkybių.
Jau nuo 1930 metų prasidėjo Lietuvos-Vokietijos santykių įtempimas. Atėjus Hitleriui prie valdžios, tas įtempimas vis augo ir stiprėjo. Svarbiausia tų santykių pablogėjimo priežastis, atrodė, buvo Klaipėdos kraštas, kur vokiečiai atvirai varė separatistinę propagandą ir slaptai ruošėsi sukilimui. Bet tikroji priežastis buvo hitlerininkų Drang nach Osten. Reikia prisiminti, kad 1934 metais Klaipėdos nacistams buvo iškelta byla, sukėlusi daug triukšmo tiek Lietuvoje, tiek užsieny, kurioje ir man teko dalyvauti kaltinimo pusėje[3] ir patirti vokiečių politikos tikslus Lietuvoje bei jų vartojamą taktiką. Atsižvelgiant į visa tai, atsirado reikalas informuoti Lietuvos visuomenę apie vokiečių grobuoniškus planus mūsų krašto atžvilgiu. Aš galvojau, kad apie tai reikėtų parašyti populiarią brošiūrą ir plačiai ją paskleisti tarp Lietuvos žmonių. Tuo reikalu man prisiėjo kalbėti su advokatais Liudu Šmulkščiu ir Rapolu Skipičiu. Kartą Šmulkštys patarė man pavesti parašyti tokią brošiūrą Sruogai, kuris esą lengvai parašys, kas reikia, pagal duotus nurodymus.
Toliau skaityti „Žinomas ir nežinomas Sruoga. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų”Julija Švabaitė
Parengė Asta Miltenytė
Naujausiame 23-iajame Kauno istorijos metraščio tome rasite dviejų autorių (Arminas Štuopys ir Asta Miltenytė) straipsnį pavadinimu „Vytauto ir Agnietės Steponaičių bei jų artimųjų kapaviečių paminklai: autorystė, praradimai“.
Šio straipsnio pretekstas ir inspiracija buvo du mūsų bibliotekoje saugomi egodokumentai: karo istoriko, bibliofilo ir kolekcininko, bibliografo Vytauto Steponaičio dienoraštis (LNMMB RKRS, F25–26) ir literatės, švietėjos, gydytojos Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės, pasirašinėjusios Žvirgždės slapyvardžiu, atsiminimai apie vyrą Vytautą Steponaitį (LNMMB RKRS, F25–28).
Steponaičio dienoraštis – standartinis sąsiuvinis plonais juodais viršeliais, iš 87 lapų prirašyti nepilni 52. Ir laikotarpis trumpas – 1956 m. sausio 3–1957 m. kovo 20 d. Nėra jis labai įdomus, nes laikai tokie, kupini baimės, nepasitikėjimo. Steponaitis – žmogus nebejaunas, sergantis, skaudinamas kolegų, bukų, o dažnai ir piktybiškų viršininkų, gyvenimo sąlygų, kenčiantis nuo erzelynės komunalka paverstame nuosavame bute, išgyvenantis dėl, regis, vienintelio jam likusio malonaus darbo – lituanikos rinkimo, nors ir čia didelio džiaugsmo nėra, greičiau nuolatinis susierzinimas, kai pasisavinamas jo darbas, nenurodoma pavardė; amžini nesutarimai tarp Knygų rūmų ir Respublikinės bibliotekos. Sunku atpažinti tą kitą Steponaitį – surinkusį unikalią spaudinių kolekciją, XXVII knygos mėgėjų draugijos iniciatorių ir aktyvų narį, puikių karybos ir istorijos žurnalų „Karo archyvas“, „Mūsų žinynas“, „Karys“, „Kardas“ redaktorių. Dienoraštyje jis net nebeužsimena apie savo sukauptą biblioteką, specialiai jai Jono Prapuolenio darytus baldus, savo buvusius bendraminčius, gal tik apgaili tuo metu mirusį Vaclovą Biržišką – „nes jei nebūtų Biržiškos, nebūtų ir lietuvių bibliografijos“ ir sudegintą jo rankraščių čemodanėlį. Graudu ir liūdna, kai žmogus, mokantis užsienio kalbų, nusimanantis senojoje spaudoje, sudarinėja Kaimo bibliotekos katalogą, kuriam leista aprašinėti tik tarybinę periodiką, o iš užsieninės spaudos vien komunistinė „Laisvė“. Beveik nebėra senųjų draugų – vieni Vakaruose, kiti dar tremtyje arba grįžę sunkiai tvirtinasi sovietinėje realybėje, o pasilikusieji nėra patikimi, pataikauja valdžiai, darosi karjeras, skundžia.
„Aš tada tik verkiau, ir verkiau, ir verkiau. Mano akys buvo užtinę. Taip aš nenorėjau iš Lietuvos išvažiuoti, — pasakoja poeto Juliaus Janonio sesuo Emilija Railienė su mistiniu jautrumu prisimindama savo mylimąjį brolį ir anuos, nors ir vargingus, bet idiliškus jaunystės laikus. Šiais metais gegužės 17 d. sukanka 40 metų nuo Juliaus Janonio mirties. Tasai audringas poetas, pačioje jaunystėje nutraukęs savo gyvybės siūlą, daugiausia vien raudonųjų savinamasis, yra vertas pažvelgti ir kitomis akimis. Tad sukakties proga užsukau vaišingon Railų pastogėn, Baltimorėje, patirti kaip savo brolį prisimena jo mylimoji jaunoji sesuo Emilija Janonytė-Railienė“, – žurnale „Lietuvių dienos“ (1957, Nr. 4, p. 7, 11 ) rašė J. Surgaila
Remiantis publikacija „Mano brolis poetas“, Emilija Janonytė į JAV atvyko 1921 metais, drauge su tėvais. JAV jau kurį laiką gyveno jos vyresnioji sesuo Marė. 1922 m. Emilija ištekėjo už Martyno Railos. Abu aktyviai įsitraukė į Baltimorės lietuvių gyvenimą, po Antrojo pasaulinio karo, dalyvaudami BALF veikloje, padėjo naujiems emigrantams, dipukams. Toliau rasite kelias ištraukas iš to, ką jaunėlė sesuo papasakojo apie poetą J. Janonį, kurio 130-ąsias gimimo metines šiemet minime.
Klausiu:
— Papasakokit, kaip Jūs prisimenat brolį Julių?
— O, mano prisiminimai kuo gražiausi. Jis man būdavo toks geras! Kai jis parvažiuodavo iš gimnazijos, jam niekad nepritrūkdavo laiko su manim pažaisti. Iš miesto jis grįždavo išvargęs, bet ir kaime jis nesėdėdavo. Ruošdavo vaidinimus, pagelbėdavo pasiruošt egzaminams. Jis ypač norėdavo padėti žmonėms įvairiose bėdose. Jis visados stengėsi daryti gera, kad tik skurdo ir vargo mažiau būtų. O jeigu jis būtų pamatęs prie ko privedė revoliucija, jis niekad nebūtų stojęs už revoliucines idėjas.
[…]
Motinos prisiminimuose, kuriuos Railienė yra užrašiusi, daugiausia pasakojama apie Juliaus vargus. Trejetą metų Julius labai vargęs tarnaudamas piemeniu pas beširdžius ūkininkus Latvijoj ir Lietuvoj. Eidamas į Biržų viduriniąją mokyklą Julius gaudavo pagamintą maistą iš namų visai savaitei. Tas galėjo prisidėti prie sveikatos sugriovimo. Išvažiuojant į Šiaulius buvo reikalinga nors šiek tiek pinigų, o tėvas tada sirgo ir negalėjo uždirbti. Teko skolintis nuo kaimynų, tie gi paskolinti, tai paskolino, bet pirma pajuokė, kad Janonis savo vaiką nori ponaičiu padaryti. Visa tai Julius labai giliai pergyveno.
[…]
Atiduodamas rankraščius ir kitą medžiagą Janonio seseriai, visą su didele meile ir kruopštumu renkančiai ir saugančiai, kreipiausi į ją grynai asmenišku klausimu:
— Sakykite, ponia, kaip Jūs taip vargingai Lietuvoj gyvenę galite taip ilgai išlaikyti Lietuvos meilę?
— O ar vargšai savo tėvus mažiau myli?! taip pat klausimu atsakė Emilija Janonytė-Railienė.