Prarastosios Alix beieškant

Numanomas A. de Choiseul-Gouffier portretas. Geneanet >>

Vakar išėjo naujas žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ numeris (2020, Nr. 5), kuriame rasite straipsnį „Prarastosios Alix beieškant“. Kadaise Marcelis Proustas (1871–1922) ir Vilniuje gimusi aristokratė Alix de Choiseul-Gouffier (1832–1915) sukosi panašiuose Paryžiaus socialiniuose sluoksniuose. Galima drąsiai teigti, kad rašytojas žinojo apie jos egzistavimą. Net gali būti, kad blyškus šios moters šešėlis krinta ant kelių puslapių iš romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“.

Straipsnis gimė griežto karantino laikais. Prie jo savaip prisidėjo net trys Lituanistikos skyriaus darbuotojos – V. Budreckaitė, A. Miltenytė, I. Abramovienė – ir profesorius Williamas C. Carteris, Prousto darbų ir biografijos tyrinėtojas. Kviečiame skaityti: straipsnį rasite p. 41-44.

Rugpjūčio 12 d. gimė Birutė Pūkelevičiūtė

Parengė Deimantė Žukauskienė



Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2004) gimė ir augo Kaune, ten ir debiutavo kaip aktorė. 1944 m., gresiant sovietų okupacijai, kaip ir nemaža dalis Lietuvos intelektualų, rašytojų bei menininkų, pasitraukė į Vokietiją, o Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, emigravo į Kanadą. Monrealyje B. Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro trupę ir parašė pirmąją poezijos knygą „Metugės“. 1965 m. persikėlė į JAV ir įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė[1]. Literatūrologės Birutė Ciplijauskaitės žodžiais: „Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio („Metūgės“, 1952) pasirodymo Pūkelevičiūtė išsiskyrė ryškiu originalumu ir iki tol neįprastu meilės temos pateikimu iš šiuolaikinės moters perspektyvos.“ [2] 1998 m. rašytoja grįžo į Lietuvą. Autorės kūryba apdovanota ne viena literatūrine premija išeivijoje, išversta į įvairias kalbas. B. Pūkelevičiūtė interviu literatūros kritikui Ričardui Pakalniškiui yra sakiusi: „Talentas yra duotybė; jo padidinti neįmanoma. Tačiau tik darbas padeda atsiskleisti duotybės pilnatvei ir ištesėti sau duotus pažadus: apiplaukti visą savo pasaulį, aplankyti visas savo valdas, apsėti visą savo žemę.“ [3]

Epaveldas.lt galima rasti įskaitytų rašytojos eilėraščių, nuotraukų, romaną „Aštuoni lapai“ bei poezijos rinktinę „Metūgės“.


Toliau skaityti „Rugpjūčio 12 d. gimė Birutė Pūkelevičiūtė“

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Kijeve kultūros atašė archyvas

Buvęs  Lietuvos Respublikos kultūros atašė Ukrainoje Jurgis Giedrys perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Kijeve kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2013  iki 2018 metų.  Archyve sukaupti dokumentai liudija apie intensyvų Lietuvos Respublikos ir Ukrainos kultūrinių ir politinių ryšių plėtojimą, diplomatinės atstovybės pastangas supažindinti Ukrainos visuomenę su Lietuvos menininkų kūryba, puoselėti bendro istorinio ir kultūrinio paveldo tęstinumą.

Archyve daugiausia sukaupta įvairių meno renginių programos su dalyvaujančių menininkų pristatymais, straipsniais ir interviu su menininkais apie jų kūrybą, taip pat mokslinių konferencijų programos.

Kultūros atašė Jurgio Giedrio veiklos laikotarpiu renginių gausa išsiskyrė 2017–2018 metai. Paminėtini renginiai: Kijeve įvykęs tarptautinis džiazo festivalis „Jednist“, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimas Kijeve, dalyvaujant Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui, tarptautinis kultūrų festivalis „Karpatų erdvė“, tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Gogolfest“, Kijevo knygų mugė, nemažai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti skirtų iškilmingų renginių.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.

Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“

Liepos 17 d. minima Pasaulio lietuvių vienybės diena. Šia proga Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia pasidomėti lietuvių išeivijos žiniasklaida – skaitytojams Lietuvoje ir visame pasaulyje pristatoma nauja virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ Žodis „išeivis“ parodoje vartojamas plačiausia prasme: išeivis – kas iškeliavęs į kitą valstybę gyventi.

Į septynis skyrius suskirstyta virtuali paroda pirmiausia pakviečia susipažinti su laikraščiais bei žurnalais iš Europos, JAV, Pietų Amerikos, Kanados ir Australijos (pasakojimai apie pastarųjų dviejų šalių spaudą sujungti į vieną skyrių). Be galo gausi ir įvairi JAV lietuvių periodinė spauda būtų verta atskiros parodos: tarkime, 1909 m. įkurtas „Draugas“ yra seniausias be pertraukų einantis lietuviškas laikraštis visame pasaulyje. JAV lietuvių spaudos aktualijos paliečiamos ir skyriuje, kuriame apžvelgiama į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą tolimesniam leidimui „perkelta“ lietuvių išeivijos spauda (iš viso 11 leidinių: „Pasaulio lietuvis“, „Aidai“, „Akiračiai“, „Ateitis“ ir kt.). Atskiro dėmesio parodoje sulaukia ir užsienio lietuvių radijo bei televizijos laidos: nuo 1932 m. Čikagoje (JAV) įkurto ir naujo tūkstantmečio sulaukusio „Margučio“ radijo iki šiuolaikinių tinklalaidžių interneto platformose. Tendencija keltis į virtualią erdvę detaliau apmąstoma paskutiniame parodos skyriuje: čia pristatomos lietuvių bendruomenių užsienio šalyse interneto svetainės, Vokietijoje veikiančios Vasario 16-osios gimnazijos svetainė, JAV rengiamas internetinis laikraštis išeivijos jaunimui „Laikai vaikams“ ir kt.

Toliau skaityti „Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.““

Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų straipsniai „Knygotyroje“ (T. 74, 2020)

Pasirodė naujas „Knygotyros“ tomas (T. 74, 2020). Straipsnius jame publikavo Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) direktorė Jolanta Budriūnienė ir DPTD Retų knygų ir rankraščių skyriaus vadovė Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė:

JAV lietuvių kultūrinė spauda anglų kalba (1950–1990) lietuviškosios tapatybės sklaidos aspektu / Jolanta Budriūnienė // Knygotyra. – T. 74 (2020), p. 188-208;

Santrauka: Straipsnyje nagrinėjama JAV lietuvių bendruomenės kultūrinės spaudos anglų kalba (1950–1990 m.) leidyba, pagrindinį dėmesį kreipiant į tokios spaudos poreikio ir jo numatomo adresato analizę. Straipsnis parengtas remiantis minėtos leidybos produkcijos turinio analize, šio laikotarpio lietuvių išeivijos istorijai skirtais darbais. Apžvelgiant XX a. antrosios pusės JAV lietuvių spaudos tyrimus tenka pastebėti, kad šis tyrimų laukas dar nėra pakankamai išnaudotas, nors bendrieji lietuvių diasporos tyrimai yra tikrai gausūs. Vis dėlto daugiausia jie telkiasi į istorinį, sociologinį, literatūrinį, lingvistinį diasporos ir migracijos problemų aprašymą. Ankstyvojo periodo (XIX a. pabaiga – XX a. pirmoji pusė) lietuvių išeivių leidybos lietuvių kalba tyrimų yra atlikta ir paskelbta doc. dr. Broniaus Raguočio, prof. dr. Remigijaus Misiūno mokslo darbuose. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje priverstinę tremtį pasirinkusių lietuvių kitakalbės spaudos tendencijas DP (DP – angl. displaced people, liet. perkeltieji asmenys) sąlygomis taip pat yra pateikęs prof. dr. R. Misiūnas. Išsami Vokietijos DP stovyklose leistos lietuviškos kultūrinės spaudos analizė pristatyta prof. dr. Dalios Kuizinienės monografijoje. Tačiau kitakalbė lietuvių bendruomenių ir JAV, ir kitose užsienio šalyse spauda dar nebuvo patekusi į tyrėjų akiratį. Pristatomame tyrime, pasitelkus literatūros sociologijos teoretiko Pierre’o Bourdieu įžvalgas apie literatūrą, kaip svarbų socialinį veiksnį, aprėpiantį visus kultūrinės praktikos elementus ir leidžiantį sistemiškai interpretuoti jų sąsajas, analizuojamos JAV lietuvių kultūrinės spaudos anglų kalba komunikacinės strategijos prieigos. Straipsnyje pristatomas pagrindinis kultūrinės spaudos turinys bei jos kūrimo foną formavusi socialinė kultūrinė aplinka, taip pat kultūrinės spaudos kūrėjų pastangos bei jas lėmusios bendruomenės intelektualų ir ideologinių vedlių ideologinės nuostatos. Straipsnyje daroma išvada, kad pagrindinis šios spaudos adresatas – JAV bendruomenių nariai, o pagrindinis turinio akcentas – tautinio lietuvių identiteto ženklų reprezentacija.

Visas straipsnis prieinamas: https://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/18607

Toliau skaityti „Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų straipsniai „Knygotyroje“ (T. 74, 2020)“

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: „Lietuvos Vyčių“ leidinio „Vytis-The Knight“ istorija

Parengė Dalia Cidzikaitė



 „Vyties“ 30 metų jubiliejiniame viršelyje – leidinio redaktoriai nuo 1915 iki 1945, 1945 m. rugsėjo mėn.

Žurnalo „Vytis“ istorija – tai ne tik vienos iš seniausių Amerikoje lietuviškų organizacijų „Lietuvos vyčiai“ (angl. The Knights of Lithuania) istorija. Joje atsispindi ir pirmosios lietuvių emigracinės bangos Amerikoje bei lietuvius emigrantus priglaudusios šalies – Jungtinių Amerikos Valstijų – istorija. 1915 m. pradėtas leisti kaip lietuvių jaunimui skirtas laikraštis, kurį vienu metu skaitė apie 5 000 skaitytojų, savo laiku turėjęs net spaustuvę Čikagoje ir rinktinės lietuvių literatūros knygynėlį, į 105-uosius metus įžengęs „Vytis“ neketina sustoti. Nors žurnalo prenumeratorių ir skaitytojų skaičius nepalyginamai mažesnis, nei organizacijos klestėjimo laikais, kas keturis mėnesius narių ir rėmėjų pastangomis išleidžiamas spalvotas žurnalas anglų kalba toliau pasakoja „Lietuos vyčių“ Amerikoje istoriją (http://knightsoflithuania.com/).

Ačiū informaciją apie leidinį ir pačią organizaciją surinkusiems „Lietuvos vyčių“ garbės nariui, dabartiniam „Vytis-The Knight“ redaktoriui Robertui A. Martinui, jaunesniajam ir „Lietuvos vyčių“ garbės narei, Centro valdybos pirmininkei ir ryšių su visuomene komiteto pirmininkei Reginai Juškaitei-Švobienei.


Romos katalikų jaunimo organizacija „Lietuvos vyčiai“, viena iš seniausių lietuvių organizacijų JAV, buvo įsteigta 1913 m. balandžio 27 d. Lorense, Masačiusetse (Lawrence, Massachusetts). Organizacijos steigėjas Mykolas Norkūnas ir vienas iš Norkūno šalininkų, laikraščio „Draugas“ pirmasis redaktorius kun. Antanas Kaupas nutarė organizaciją pavadinti „Lietuvos sakalai“. Naujos jaunimo organizacijos globėju pasirinktas Lietuvos globėjas šv. Kazimieras. Lietuvių spaudoje pranešus apie steigiamąjį susirinkimą ir jame priimtus nutarimus, Norkūnas sulaukė gausių palankių atsiliepimų iš kunigų, vargonininkų ir studentų.

Dėl oficialaus organizacijos pripažinimo kreiptasi į centrinę organizaciją – Amerikos lietuvių katalikų federaciją (ALKF). Savo idėją kunigas Norkūnas pristatė 1913 m. Pitsburge, Pensilvanijoje (Pittsburgh, PA) vykusiame ALKF kongrese.

Organizacijos pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos vyčius“, organizacijos globėju patvirtintas šv. Kazimieras, „Dievui ir Tėvynei“ tapo organizacijos šūkiu. Taip pat patvirtintas „Lietuvos vyčių“ simbolis: jojantis raitelis su iškeltu kardu, virš kardo esantis kryžius simbolizuoja „Vyčių“ idealą – Jėzų Kristų. Organizacijos ženklas užpatentuotas Norkūno vardu.

Pirmieji leidybos metai

Trečiame metiniame „Lietuvos vyčių“ seime, vykusiame 1915 m. liepos 1–2 d. Šv. Jurgio parapijoje, Čikagoje (Chicago, Illinois), pranešta, kad nuo organizacijos įsteigimo narių skaičius išaugo iki 30 kuopų su 3 000 narių. Suorganizuota daug vakarų su vaidinimais, koncertais, paskaitomis apie organizaciją ir kitomis temomis. Buvo steigiamos lituanistinės mokyklos, rengiamos tautinio meno parodos, ruošiamos išvykos į muziejus, kultūrines įstaigas. Dauguma lietuvių iš savo gimtojo krašto atvyko, nežinodami „anei druko anei rašto“, todėl mokyklos, vakariniai kursai, įvairios iškylos ne vienam norinčiam prasilavinti lietuviui suteikė tokią progą.

Organizacijai augant, nebuvo galima apsieiti be savo leidinio, todėl šiame seime buvo nutarta įsteigti „Vytį“. Entuziazmo kupini seimo atstovai surinko 50 JAV dol. leidiniui išleisti ir jam paremti. 1915 m. spalio 21 d. išleistas oficialus „Lietuvos vyčių“ žurnalas „Vytis“ (adresu 731 West 18th St., Chicago, IL). Leidinys buvo 24 puslapių, 6,5 x 9,5 colių dydžio. Pirmieji redaktoriai buvo dr. Aleksandras M. Račkus ir prof. Kazys Pakštas, pirmasis administracijos vadovas – Leonardas Šimutis, vėliau redagavęs „Draugą“. Pirmasis „Vyties“ numeris pasaulį išvydo geltonais viršeliais su dailininko Izidoriaus Ilekio piešiniu. Leidinys buvo nedidukas, bet vis dėlto graži pradžia lietuvių katalikiškos spaudos pasaulyje. Prie naujo leidinio greit susispietė visi anuometiniai jauni rašytojai, prisidėdami savo poezija, proza, paskaitomis. Tais pačiais metais buvo priimtas oficialus „Vyčių“ himnas, kuriam muziką parašė kompozitorius Aleksandras Aleksis (Aleksandravičius), žodžius – organizacijos garbės narys kun. dr. Motiejus Gustaitis. Leidinyje taip pat buvo spausdinami pastatyti vaidinimai ir muzikiniai spektakliai.


Pirmasis „Lietuvos vyčių“ jaunimo laikraščio „Vytis“ numeris, 1915 metai.
Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: „Lietuvos Vyčių“ leidinio „Vytis-The Knight“ istorija“