Paskutinio savo apsilankymo šį birželį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu JAV lietuvių rašytoja dr. Laima Vincė padovanojo tris neseniai išleistas savo knygas: Karantino dienoraštis (Vilnius: Dominicus Lituanus, 2021), Matilda Olkinaitė, The Cerulean Bird (UK: Arc Publications, 2023) ir Back Onto the Map: Essays on a Lithuanian American Identity (Kennebunk, Maine: Amber Bay Press, 2024).
2021 metais pasirodžiusi esė knyga Karantino dienoraštis – jau dešimtoji Laimos Vincė knyga. Joje autorė užfiksavo savo mintis, pojūčius ir įspūdžius keturiasdešimties dienų izoliacijoje Neringoje nuo 2020 m. kovo 19 d. iki balandžio 27 d. Knyga gimė, galima sakyti, atsitiktinai. Pirmomis karantino dienomis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijusi linksmu pasakojimu apie karantiną (beje, žodis „karantinas“ yra kilęs iš italų „quaranta“, kuris reiškia keturiasdešimt), Laimė Vincė sulaukė komentarų, kurie paskatino ją rašyti toliau. Ėmusi rašyti, autorė laikėsi keleto taisyklių: kad ir kas nutiktų, rašyti kasdien; gyventi įprastu kasdienio gyvenimo ritmu, laikantis sąžiningumo ir autentiškumo standartų; visada rašyti iš stebėtojo ar atviro žmogaus pozicijos. Dar viena taisyklė: likti sąžininga sau ir kalbėti tiesą. Visi keturiasdešimt esė pasirodė „Facebook“. Kiekvieną rytą juos mielai skaitė Lietuvoje gyvenantys lietuviai, vėliau estafetę perimdavo Vakarų Europoje, o dar vėliau – ir JAV gyvenantys rašytojos gerbėjai.
„Kas gal ton pasakity kodel aš norėjau visko aprašyti […] O delto storojaus vėsko rašity […] aš ton myslijau kas nors turės skajtity“, – šie žodžiai yra iš Ignaco Saudargo dienoraščio, rašyto Pirmojo pasaulinio karo metais. Dienoraštis, neaišku kokiais keliais patekęs į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F130-2301) Pavienių dokumentų fonde.
Autoriaus noras, kad jo tekstas būtų skaitomas, regis, pildosi. Jau daugiau kaip prieš dešimtmetį dienoraštį „atrado“ Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimus ir lūkesčius lietuvių dienoraščiuose ir kituose egodokumentuose tyrinėjantys istorikai – pavyzdžiui, Vilma Bukaitė. Karantino metu, priversta dirbti nuotoliu, pasirinkau transkribuoti šį žemaitišką rankraštį. Po intelektualaus, „dvarininkiško“ Władysławo Wielhorskio dienoraščio (su jo tekstu dirbau prieš tai), iš pradžių erzino Ignaco naivumas, amžinas bėdavojimas, sentimentalumas, bet vėliau tas nuoširdus paprastumas, persipynęs su valstietišku racionalumu, savita gyvenimo filosofija, pagražintas savos kūrybos „dainelėmis“, mane labai įtraukė.
Pasidarė įdomu, koks to karo veterinarijos felčerio iš Jankaičių kaimo netoli Rietavo likimas. Paskutinis dienoraščio įrašas iš 1918 m. gegužės 19 d. Suchovčicų dvare Baltarusijoje. Iš jo visiškai neaišku, kas buvo toliau: grįžo, negrįžo, jei grižo, tai kaip gyveno, kaip atrodė, gal dar ką rašė, gal išliko laiškai, nuotraukos, gal, gal?.. Prasidėjo ieškojimai. Iš suskaitmenintų Rietavo bažnyčios metrikų knygų sužinojau, kad Ignaco sesuo Agnieška turėjo būrį vaikų, pavyko surasti jos anūkus. Žinia, kad turėjo giminaitį, kuris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, jiems nebuvo naujiena, užtat jo rašytas dienoraštis buvo visiškas netikėtumas ir džiaugsmingas atradimas. O man buvo gera sužinoti, kad dienoraščio autorius ir jo brolis Povilas iš karo gyvi grįžo į gimtuosius Jankaičius. Tiesa, Ignacas savo šeimos nesukūrė, grįžęs ūkininkavo ir padėjo netekėjusiai seseriai Amelijai. Pergyvenęs dar vieną karą, mirė 1949 metais.
Nuotraukoje matote Ignaco sesers Agnieškos anūkus – Vandą, Algirdą ir Steponą Saudargus Retų knygų ir rankraščių skaitykloje vieną karštą birželio pabaigos dieną. Esame nuoširdžiai jiems dėkingi už pasidalinimą šeimos istorija ir dienoraščio autoriaus nuotrauka. Į skaityklą kartu sugužėjo dar dvi jaunesnės Saudargų kartos, šią vasarą atvykusios į Lietuvą iš svečių šalių, kaip turbūt pasakytų Ignacas – „dedelys daugibys gemeniu“. Patiems mažiausiems, jau penktos kartos atstovams, dar tebesėdintiems vežimėliuose, turbūt buvo nesuprantama, ko taip džiaugiasi ketvirtosios kartos atstovės galėdamos per savo giminaičio dienoraštį gyvai prisiliesti prie šeimos istorijos. Istorikai vertina dienoraščio išskirtinumą – kad rašytas visus karo metus, nuo 1914 m. Kalėdų iki 1918 m. Sekminių beveik kasdien, kad žemaitiškai, kad tai vienintelis žinomas veterinarijos felčerio dienoraštis Lietuvoje. Giminaičiams šis dienoraštis turi visai kitokią prasmę – jis yra tas jaudinantis emocinis ryšys su savo šaknimis, o kartu su visa istorija.
Egidijus Aleksandravičius, Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija, Vilnius: Versus aureus, 2013.
Irena Arnauskaitė-Grigaitienė, Mano kelionė, Draugas 2020, gruodžio 5–12.
Ar skautams reikia himno?, Mūsų vytis, 1983, Nr. 3.
Vaiva Balickienė, B. Brazdžionio maldynų kolekcija, virtuali Maironio lietuvių literatūros muziejaus paroda, nuoroda: https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibitions/b-brazdzionio-maldynu-kolekcija/
Tomas Balkelis, DP stovyklų palikimas: lietuvių karo tremtiniai Vakaruose 1944–1954 m. Kultūros barai 2008, Nr. 11 ir Nr. 12.
Vincas Bartusevičius, Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje, 1945–1951, Vilnius: Versus aureus, 2012.
Bėgome nuo teroro: iš tėvynės išblokštųjų atsiminimai, redagavo Juozas Prunskis, Čikaga: Vytauto Didžiojo Šaulių Rinktinė, 1980.
Besidomintiems tarpukario Lietuvos muzikiniu gyvenimu, gerai žinoma vokiečių kompozitoriaus ir muzikologo Edwino Geisto (1902–1942) pavardė. Geistas gimė 1902 m. Berlyne, dirbo Ščesine, Ciūriche, dėstė Berlyno konservatorijoje. Prieškariu šis „pusžydis“ kompozitorius buvo įtrauktas į juoduosius nacionalsocialistų sąrašus. 1938 m. jis paliko tėvynę ir apsigyveno Kaune. Čia rašė straipsnius žurnalui „Muzikos barai“ (1931–1940), parengė knygą „Antikes und modernes im litauischen Volkslied“ (Kaunas, 1940; liet. Antikos ir modernieji pradai lietuvių liaudies dainose). Knygoje autorius lygino senąją lietuvių liaudies muziką su senosios Graikijos muzika. Gyvendamas Lietuvoje, Geistas sukūrė paveikslų ciklą „Iš Lietuvos“ ir daug kitų muzikinių kūrinių. Geisto veikla ir kūryba svarbi ne tik vokiečių, bet ir lietuvių muzikos istorijai. 1942 m. gruodžio 10 d. Geistas buvo sušaudytas Kauno IX-ajame forte.
Mėgstamiausias Geisto rašytojas buvo austras Adalbertas Stifteris. Jo vardas neretai minimas 1942 m. Geisto dienoraštyje, kurį kompozitorius rašė ilgėdamasis Kauno gete kalinčios žmonos, pianistės Lydos Bagrianskytės. 2003 metais šis dienoraštis buvo išleistas lietuvių kalba[1]. Pateikiame ištraukų apie kompozitoriaus mėgstamą rašytoją iš 2003 m. lietuvių kalba išleistos knygos „Lydai: dienoraštis, 1942“.
Birželio 25
„<…> Aš dar valandėlę paskaitysiu Stifterį ir eisiu miegoti“. <…> (p. 91)
Šių metų kovo 9-ąją minimos talentingo ukrainiečių poeto ir dailininko, etnografo, ukrainiečių literatūros klasiko Taraso Ševčenkos (1814–1861) 210-osios gimimo metinės. Jo literatūrinis palikimas yra laikomas moderniosios ukrainiečių literatūros pagrindu, o kūryba žinoma ne vienos šalies skaitytojams. T. Ševčenkos kūriniai išversti į visas slavų kalbas, taip pat vokiečių, anglų, prancūzų, danų, šiuolaikinę graikų, lietuvių, ispanų, italų, vengrų, rumunų, kartvelų, armėnų, kazachų, uzbekų, hindi, japonų, bengalų bei kitas kalbas.
Tikriausiai ne vienas Vilniaus universiteto lankytojas atkreipė dėmesį į Istorijos fakulteto sieną puošiančią bronzinę memorialinę lentą, skirtą šiam Ukrainos kūrėjui. 1961 m. gegužę, minint T. Ševčenkos 100-ąsias mirties metines, atidengta lenta su poeto bareljefu ir įrašu lietuvių, ukrainiečių ir rusų kalbomis. 1997 m. kovo 9 d. toje pačioje vietoje atidengta nauja memorialinė lenta (skulpt. Anatolijus Fuženka), kurioje iškaltas T. Ševčenkos bareljefas, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis užrašyti poeto žodžiai: „Vilnius… brangus mano širdžiai…“, žemiau – įrašas lietuvių kalba: „Vilniuje 1829–1831 m. gyveno ir kūrė didysis Tarasas Ševčenka“.
Apima nemenkas džiaugsmas kokiame nors enciklopediniame apraše netikėtai aptikus lyg tarp kitko paminėtą, labiau su aprašomo žmogaus kasdienybe, jo privačiu gyvenimu nei nuopelnais ir nuveiktais darbais susijusią detalę. Tarsi ji parodytų, jog valstybei ir tautai nusipelnę žmonės buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes – turėję pomėgių, buvę aistringi kokios nors srities žinovai ir propaguotojai.
Tokią emociją patyriau biografijų žinyne JAV lietuviai (t. 2, Vilnius: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002) skaitydama apie chemiką, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėją Juozą Vėbrą. Priešpaskutiniame sakinyje apie šį žymų, daug nusipelniusį visuomenės veikėją rašoma, jog laisvalaikiu jis augino ir tyrė medžius, net išvedė keletą obelų veislių. Kokias veisles Vėbra išvedė, kol kas išsiaiškinti nepavyko, užtat ši nedidelė detalė leido naujomis akimis pažvelgti į keletą Vėbros gyvenimo ir jo aplinkos detalių.
Žinių apie Juozo Vėbros meilę sodininkystei radau nedaug – vos vieną kitą kruopelę. Greičiausiai sodininkyste ūkininko Juozo Vėbros šeimoje gimęs Juozas Vėbra jaunesnysis susidomėjo dar vaikystėje. Pasak Liudos Dagytės, XX a. pradžioje jo tėvas turėjo 150 ha ūkį. Žemę dėl to meto politinių neramumų drauge su visu Vėbrų turtu 1905 m. konfiskavo carinė valdžia ir net ketino visą šeimą išvežti į Sibirą[1]. Asta Blažytė leidinyje apie senąsias lietuviškas vaismedžių veisles rašo apie J. Vėbrą, kuris 1935–1936 m. savo ūkyje Ustronėje, netoli Jiezno, augino apie 200 obelų, 100 kriaušių, 40 slyvų, 10 vyšnių ir 28 trešnių veisles. Pasak autorės, „Medeliai buvo gauti iš Latvijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Čekoslovakijos ir kitų Europos šalių, taip pat iš Kanados ir JAV. Sodas karo metu buvo visiškai sunaikintas. Daug šio rinkinio obelų veislių 1942–1943 m. įakiuota Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties medelyne.“[2] Ar Blažytės minimas J. Vėbra galėjo būti Juozas Vėbra jaunesnysis, tuo metu ėjęs Mokslinių tyrimų laboratorijos, kurios steigimą jis pats ir inicijavo, direktoriaus pareigas, atsakoma 2010 metais pasirodžiusiame leidinyje „Birštono ir didžiųjų Nemuno kilpų gidas“ (sud. Henrieta Miliauskienė, Kaunas: Birštono turizmo informacijos centras)[3]. Ten rašoma, jog tarpukaryje Jundeliškių dvarą (Jundeliškių kaimas iki Pirmojo pasaulinio karo vadintas Ustrone) nusipirko žinomas mokslininkas pulkininkas Juozas Vėbra. Vadinasi, tas išties nemažas medelynas neabejotinai priklausė Juozui Vėbrai.
