Liepos 4 d. „Draugo“ šeštadieniniame priede „Kultūra“ p. 7-8 rasite Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjos Aridos Riaubienės apžvalgą „Kai kurie Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) turizmui skirti leidiniai “. Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kol dar nebuvo turizmo organizacijų, kelionių reikalais rūpinosi 1919 m. įsteigta Lietuvos šaulių sąjunga, kuri nuo savo veiklos pradžios palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos išeiviais. Nuo 1927 m. šauliai organizuodavo „Amerikiečių savaites“, skatinusias išeivius aplankyti Lietuvą. Šios aplinkybės skatino šaulius leisti turizmui skirtus leidinius, kurie atliko ne tik informacinę-reklaminę, bet ir propagandinę funkcijas. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje turizmu rūpintis pradėjo pirmosios organizuoto turizmo organizacijos – Lietuvos turizmo sąjunga, Lietuvos keliavimo sąjunga, Lietuvos automobilių klubas. Daugelis 1918–1940 m. turizmui skirtų leidinių reklamavo Lietuvą užsienyje, kiti prisidėjo prie vidaus turizmo plėtotės.
Aktyvų lietuvių išeivijos bendruomenės narį, Amerikos lietuvių televizijos redaktorių ir kūrėją Arvydą Reneckį 2015 m. gegužės 3 d. Čikagoje kalbino Ina Ėmužienė. Pokalbis papildytas 2020 m. gegužės 29 d. rengiant virtualiąją parodą „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“.
Asmeninis A. Reneckio archyvas
Ina Ėmužienė: Sveiki, smagu, kad sutikote pasimatyti ir pakalbėti apie televizijos programą, kurią kūrėte Čikagoje.
Arvydas Reneckis: Per nors ir neilgą dvylikos trylikos metų televizijos gyvavimo laikotarpį visko, atrodo, buvo tiek daug, kad gal mūsų pokalbį pradėkime visai iš kitos pusės. Taip besišnekant, mintys pačios išsirikiuos ir nubėgs viena arba kita vaga. Niekada nelaikiau tos programos grynai naujosios kartos kūriniu, dėl to man ir norisi geriau susigaudyti, koks šio mūsų pokalbio kontekstas. Kodėl savo tyrimą siejate su 1990-aisiais? Ar dėl to, kad jau buvo nepriklausomybės laikai, ir į Ameriką pradėjo atvykti naujoji išeivių karta?
I. Ė.: Taip, tyrimo skirtis yra nepriklausomybės paskelbimas, kadangi jis buvo tiek išeivijos lūžis, tiek ir Lietuvos. Lūžio laikas buvo ryškiai matyti ir medijose, svarbu prisiminti, kad šis procesas užsitęsė kiek ilgiau ir buvo ne konkrečios datos klausimas, o labiau 1990–1991-ujų periodo. Visgi šio pokalbio kontekste mane domina pirmiausiai organizavimasis. Kaip būrėsi žmonės? Kokį turinį kūrėte? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
A. R.: Man nei tada, nei dabar neatrodo, kad 1990-ieji metai išeivijai buvo toks pats lūžis arba tokia pati takoskyra kaip Lietuvoje. Bent jau pokario kartos išeivija (DP) kaip iki tol, taip ir po to gyveno Lietuvos laisvės idėjomis ir lietuvybės išlaikymo darbais. Nekalbant jau apie tai, kad kasdieninėje jų buityje arba profesiniame gyvenime, priešingai negu žmonėms Lietuvoje, išvis niekas nepasikeitė. Be abejo, dauguma DP kartos lietuvių tikrai nesitikėjo, kad įvykiai klostysis taip greitai ir kad laisvė bus iškovota, o Lietuvos valstybė bus atkurta jiems tuo metu beveik visai nedalyvaujant. O juk per tuos 50 okupacijos metų būtent Amerikos lietuvių pastangomis ir reikalavimu Jungtinės Valstijos nenusileido nuolatiniam Sovietų Sąjungos spaudimui pripažinti Baltijos valstybių inkorporavimą į TSRS. Atsitiko kažkas nepaprasto. Visiškai be išeivijos pastangų Lietuvos vardas buvo kasdien linksniuojamas didžiojoje Amerikos spaudoje, per radiją ir per televiziją. O juk lig tol ištisus dešimtmečius buvo taip sunku, beveik neįmanoma pasiekti, kad Lietuvos vardas būtų bent paminėtas – reikėjo padaryti ką nors tokio, kaip Kalantos susideginimas arba Simo Kudirkos šuolis į laisvę. Amerikos lietuvius buvo apėmusi visuotinė euforija. Lūžis nebent vyko daugelio galvosenoje: kaip dabar reikės toliau bendrauti su Lietuva – su jos žmonėmis, su savo giminaičiais, su kuriais dažnas tiesioginių ryšių tiesiog vengė ir į sovietinę Lietuvą nevažiuodavo, bijodami, kad ten arba kur nors pakeliui jų nesuimtų, neišprovokuotų arba netgi neužverbuotų KGB. Iš pradžių daugelis pasitikėjo vien tik Lietuvos laisvės lyga. Į Sąjūdį gana ilgai žiūrėta įtartinai, o juo labiau į buvusius komunistus. Šiaip ar taip visi sukruto organizuoti kokią nors pagalbą atsikuriančiai Lietuvai: siuntė labdarą, ypač ligoninėms ir vaikų namams, telkė lėšas, patarinėjo institucijoms, steigė Vytauto Didžiojo universitetą, padėjo Lietuvoje atkurti visuomenines organizacijas (skautai, ateitininkai, šauliai…), steigė verslus. Po Kovo 11-osios akto paskelbimo lietuviai visoje Amerikoje ėmė spausti arba, kaip čia sako, smarkiai klibinti savo vietinės valdžios atstovus, kongresmenus, senatorius ir patį JAV prezidentą, kad būtų pripažintas Lietuvos valstybės atkūrimas ir pažabota Kremliaus agresija Lietuvoje. Tai maždaug tokiomis nuotaikomis gyvenančius lietuvius radau, atvykęs į Čikagą 1988–1989 metais. Visi buvo be galo žingeidūs. Tuo metu lietuviška periodinė spauda palyginti klestėjo, nes tai buvo pagrindinė visuomenės susižinojimo priemonė. Joje dominavo Lietuvos įvykiai ir jų vertinimas. Vietinis turinys iš pirmųjų puslapių pasitraukė į paskutinius. Gal tai ir buvo tas vadinamasis „lūžis“? Bet šiaip drįsčiau teigti, kad 1990-ieji metai neturėjo jokios regimos įtakos kiekybiniams išeivijos žiniasklaidos pokyčiams. Tęsėsi tai, kas buvo jau prieš dešimtmečius sukurta. Tęsėsi ir natūraliai nyko. Spaudos tiražai ir toliau mažėjo sulig senstančia ir pasitraukiančia jos kūrėjų bei vartotojų karta. Čikagoje tuo metu veikė net kelios lietuviškos radijo valandėlės. Kai kurios ne kasdien, gal po du tris kartus per savaitę. Tai buvo: „Margutis“, „Studija R“ (tuo metu ji, berods, vadinosi „Žemė L“), Brazdžionių „Lietuvos aidai“, Anatolijaus Šluto sekmadieninė valandėlė… Mano pirmieji įspūdžiai tada buvo tokie, kad ši žiniasklaida pirmiausiai yra gerokai personifikuota, o jos vertinimai taip pat gana subjektyvūs. Pavyzdžiui, Marquette Parke gyvenusi aštuoniasdešimtmetė teta Onutė (gimusi JAV), pas kurią buvau apsistojęs, vakarais taip ir sakydavo: „Pasiklausykime, ką sako Petrutis…“ arba: „Lapo tai aš nesiklausau, taip sumala, kad neina suprasti… tik Ramunė švelniai kalba, bet labai kvėpuoja…“, „Šlutas šneka, kai visi bažnyčioje…“, o „Brazdžionis geriau jau tegul eina gult, ba bekalbėdamas užmiega…“ ir t. t. Iš tikrųjų, kai pirmą kartą, kokiais 1988-siais, pats išgirdau Petrą Petrutį, kalbantį per „Margutį“, buvau maloniai apstulbęs.
Sava interneto svetainė jau kuris laikas yra tapusi lietuvių bendruomenės ar lietuviškos organizacijos užsienyje vizitine kortele. Svetainė yra savotiškas bendruomenės brandos įrodymas, dar vienas patvirtinimas, kad jos tikslas burti bendruomenės narius, juos informuoti ir dirbti bendrus darbus yra rimtas. Tyrinėjant įvairių lietuvių bendruomenių ir organizacijų svetaines, jų atsiradimą, sunku būtų surasti bendrą vardiklį, nes kiek svetainių, tiek ir istorijų. Čia siūlome iš arčiau susipažinti su septynių lietuviškų bendruomenių ar organizacijų svetainėmis. Dėkojame visiems, atsiliepusiems į mūsų prašymą pasidalyti savo pasakojimais ir istorijomis.
Niurnbergo lietuvių bendruomenės interneto svetainė
Vokietijoje veikia nemažai lietuvių bendruomenių, kurios aktyviai naudoja internetą ir socialinius tinklus kaip veiksmingą susižinojimo ir bendravimo priemonę. Nedidelės Niurnbergo lietuvių bendruomenės svetainė yra vienas iš tokių bendruomenių pavyzdžių.
Į kvietimą papasakoti savo bendruomenės svetainės įkūrimo istoriją atsiliepęs Niurnbergo lietuvių bendruomenės (NLB) interneto svetainės administratorius ir įkūrėjas Romualdas Stankevičius prisimena, kad Niurnberge ir jo apylinkėse gyvenantys lietuviai susibūrė 2005 metais. 2006 m. spalio 21 d. susirinkime buvo nuspręsta įsteigti lietuvių bendruomenės Niurnbergo apylinkę. Tada ir kilo poreikis keistis informacija tarp bendruomenės narių bei skleisti ją tarp tame regione gyvenančių tautiečių. Kadangi tarp vietos lietuvių informacinių technologijų specialistų nebuvo, R. Stankevičius, Vokietijoje gyvenantis nuo 1994 m., pasisiūlė sukurti nedidelę interneto svetainę. Svetainės įkūrėjas sako, kad pradžia buvo sunkoka, pareikalavo daug darbo ir laiko. Pirmąją NLB interneto svetainę jis sukūrė naudodamasis „FrontPage98“ programa. 2008 metais, gavę Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Užsienio lietuvių skyriaus paramą, niurnbergiečiai įsigijo „Microsoft Expression Web“ programą.
Šiuo metu svetainė veikia „Joomla“ platformoje. Ją iki šiol administruoja R. Stankevičius, dirbantis techniku Vokietijos geležinkelių „Deutsche Bahn“ telekomunikacijų skyriuje. „Čia informuojame apie mūsų renginius, susitikimus, mokyklėlės užsiėmimus, – rašo svetainės administratorius. – Ypatingo dėmesio susilaukia foto albumų skyrius, kur galima trumpai prisiminti ar susipažinti su užfiksuotomis praėjusių renginių akimirkomis. Dauguma nuotraukų darytos mano.“ Pasak R. Stankevičiaus, per svetainės gyvavimą yra nutikę ir kurioziškų dalykų: porą kartų svetainė buvo „nulaužta“ programišių ir lankytojai, užuot patekę į bendruomenės svetainę, būdavo nukreipiami į įvairias erotines svetaines. Nieko kito nelikdavo, tik trinti visą svetainę ir kurti ją iš naujo.
R. Stankevičius tiki, kad turėdami savo interneto svetainę Niurnbergo lietuviai gali aktyviau dalyvauti užsienyje gyvenančių lietuvių gyvenime, plačiau skleisti lietuviškas tradicijas, daugiau tautiečių įtraukti į bendruomenių veiklą.
Petras Plumpa, Juozas Polikaitis, Vidas Abraitis 1999 m. Akimirka iš ateitininkų atkūrimo Lietuvoje 10-čio konferencijos. Nuotrauka iš LNB ADDSC.
Norint kalbėti apie „Ateities“ žurnalo leidimą ar perkėlimą, reikia pažvelgti į ateitininkiją iš istorinės perspektyvos, kodėl tokio žurnalo arba leidinio reikėjo. Peržvelgus ateitininkijos ir „Ateities“ istorinius puslapius bus aiškiau, kodėl šio leidinio perkėlimas į Lietuvą buvo tinkamu laiku, logiškas ir būtinas.
„Ateities“ pradžia nusako laikotarpį (epochą) sąmoningos ir organizuotos lietuviško jaunimo ir inteligentijos kovos už pilnutinės katalikybės išlaikymą ir krikščioniškosios dvasios klestėjimą Lietuvoje. Apie „Ateitį“ susiformavo gilios dvasios, idealistinis, giliai tikintis ir tautai ištikimas ateitininkiškas sąjūdis. Jis didele dalimi išugdė Lietuvai katalikišką, gaivia kūrybine dvasia pasireiškusią inteligentiją. Todėl nenuostabu, kad ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje (1989 m.) suvažiavimo metu, kardinolas Vincentas Sladkevičius ragino atkurtąją ateitininkiją būti antruoju dvasiniu Lietuvos atgimimu.
Šiais metais švenčiame 110 metų sukaktį nuo lietuvių katalikų studentų Liuvene susivienijimo, o kitais metais minėsime 110 metų sukaktį nuo pirmojo „Ateities“ numerio pasirodymo. Todėl nuo to laiko ir vadinamės ateitininkais.
Pradžia
Nuo 1909 m. „Lietuvos žinios“ leido priedą „Aušrinę“, skirtą „pažangiesiems ir pirmeiviams moksleiviams“. Studentas Pranas Dovydaitis parašė straipsnį į „Aušrinę“, pavadintą „Tikėjimo elementai žmogaus gyvenime“. „Aušrinės“ redakcija jį priėmė, bet įspėjo, kad ateityje nepasižada tokios tematikos tekstus talpinti žurnalo puslapiuose. Tapo aišku, kad „Aušrinei“ katalikiškos idėjos nepriimtinos. P. Dovydaitis, neradęs vietos „Aušrinėje“, kreipėsi į „Draugijos“ žurnalo redaktorių Adomą Jakštą-Dambrauską. Pastarasis kartu su 1911 m. vasario mėn. „Draugijos“ 50-tu numeriu išleido priedą „Ateitis“. Naujasis priedas, tuo metu turėjo atlaikyti skaudžius marksistinio socializmo ir laisvamanybės smūgius Lietuvos jaunimo dvasiai ir skatinti visus į katalikiškos Lietuvos kūrimą.
Pirmasis „Ateities“ numeris (1911, nr.1)
1919 m. „Ateities“ leidybą perėmė leisti Moksleivių ateitininkų sąjunga (MAS). Klausimas – kodėl MAS? Priežastis visai paprasta. Iki Palangos reorganizacinės konferencijos, vykusios 1927 m., ateitininkai dar nebuvo persiorganizavę į Ateitininkų federacinę organizacinę struktūrą su trimis sąjungomis, todėl iki 1927 m. MAS buvo atsakinga už „Ateities“ leidimą.
Reorganizacinėje konferencijoje buvo įsteigta spaudos administratoriaus institucija, kuri veikė autonomiškai, tačiau Vyriausioji Ateitininkų federacijos (AF) valdyba tvirtino metines sąmatas ir apyskaitas. Tuo metu „Ateitis“ buvo skiriama vyresniesiems moksleiviams, todėl žurnale didesnę dalį turinio užpildė patys moksleiviai.
Žurnalas be pertraukos ėjo iki 1940 m. birželio mėn., kada bolševikai uždraudė ateitininkijos veiklą ir uždarė „Ateitį“. Vokiečių okupacijos metu, rezistencinio sąjūdžio žmonės buvo nutarę leisti nelegalią „Ateitį“, bet antroji Sovietų Sąjungos okupacija 1944 m. vasarą šio plano įgyvendinimą sutrukdė.
2009 metais Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija Balzeko lietuvių kultūros muziejų apdovanojo garbės ženklą „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. „Lithuanian Museum Review“, 2009 (226), balandis-birželis.
Verslininkas, visuomenės veikėjas, muziejininkas, mecenatas, Lietuvos Respublikos garbės konsulas Floridos valstijoje Stenlis (Stanley) Balzekas jaunesnysis (1924–2020) į lietuvių išeivijos ir Lietuvos istoriją įeis kaip lietuvių kultūrai, ypač muziejiniam paveldui, nusipelnęs žmogus.
Balzekas gimė 1924 m. spalio 8 d. Čikagoje. 1950 metais De Paulo universitete Čikagoje apgynęs magistro laipsnį, tais pačiais metais tapo 1919 metais tėvo Stenlio Balzeko vyresniojo įkurtos bendrovės „Balzekas Motor Sales“ prezidentu. Ir nors verslas sekėsi, vietoj to, kad jį plėstų, Stenlis Balzekas jaunesnysis žengė neįprastą žingsnį – 1966 metais pietinėje Čikagos dalyje jis įkūrė lietuvių kultūros muziejų, ilgainiui tapusį ne tik Čikagos, bet visos Amerikos lietuvių kultūros centru, ne vienos lietuviškos organizacijos namais. Be jokios abejonės, meilę lietuvybei ir lietuviams jau Amerikoje gimusiam sūnui įskiepijo tėvai, ypač tėvas Balzekas vyresnysis, kuris, Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, į Ameriką atsikvietė net 354 dipukų šeimas.
Savo vizija ir užmojais Balzekas jaunesnysis priminė kitą JAV lietuvį numizmatą ir muziejininką Aleksandrą Mykolą Račkų (1893–1965), kuris 1940 m. Čikagoje įsteigė Lituanistikos muziejų ir kuriam savo laiku priklausė didžiausia pasaulyje lietuviškos numizmatikos kolekcija.
Kiekvienas leidinys turi savo istoriją, pažymėtą iššūkių, pasiekimų, didesnės ar mažesnės patirties žyme. Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) žurnalas „Informacijos“ išsiskiria savo ilgaamžiškumu. Nepaisant istorinių permainų, keičiantis redaktoriams žurnalasleidžiamas nuo 1951 m. iki šių dienų ir tapo svarbia VLB gyvenimo dalimi. Leidinyje apžvelgiami svarbiausi Vokietijos lietuvių bendruomeninio, ir ne tik, gyvenimo įvykiai, renginiai, apylinkių ir jaunimo, lituanistinių mokyklėlių veikla. Ypatingas dėmesys skiriamas kultūrai ir menui, atskiriems Vokietijos lietuvių portretams. Apie leidinio viziją, ilgaamžiškumo ir sėkmės matus, iššūkius, su kuriais susiduria leidinio rengėjai ir daugelį kitų temų kalbėjome su žurnalo „Informacijos“ redaktore Evelina Kislych-Šochiene.
Leidinio vyr. redaktorė Evelina Kislych-Šochienė. Asmeninio archyvo nuotrauka.
Evelina, ar galėtumėte papasakoti, kada pradėjote dirbti su leidiniu „Informacijos“? Kelintais metais įsijungėte į darbus ir kodėl nusprendėte imtis redaktorės atsakomybės?
Į Vokietiją išvykau 2014 m. Apsigyvenau Hamburge ir ten savo gyvenimą pradėjau nuo nulio. Vokietija man buvo visiškai nepažįstama šalis, todėl pradžia nebuvo lengva. Esu linkusi bendrauti, komunikuoti, o vos tik atvykus nebuvo galimybės kalbėti gimtąja kalba. Žinoma, lietuviškai kalbėjome su vyru, smuikininku Algirdu Šochu, tačiau man labai trūko bendravimo bendruomenėje. Pirmą kartą nuvykusi į Hamburgo lietuvių bendruomenės susitikimą labai apsidžiaugiau, nes pajutau, kad net būnant toli nuo Lietuvos yra galimybė kalbėti lietuviškai, yra žmonių, kurie mane supranta. Lietuvių bendruomenė Hamburge mane išgelbėjo nuo sudėtingų momentų, padėjo įveikti dvejones, kai svarsčiau, kad per sunku ir noriu grįžti į tėvynę.
2015 m. buvau pasiūlyta į Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybą ir tapau atstove spaudai. Tuomet pasireiškė mano aktyvus vaidmuo VLB. 2017 m. sužinojau, kad ieškomas naujas VLB leidinio redaktorius. Nors turėjau darbą Vokietijoje, man norėjosi prisiliesti prie lietuviškos veiklos ir apskritai žavėjo leidinio ilgaamžiškumas. Dar nebūdama redaktore pati labai džiaugdavausi, kai į mano namus Hamburge ateidavo lietuviškas leidinys. Tuomet galėjau sužinoti, kas vyksta lietuvių gyvenime, tad nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, dalyvavau pokalbyje su dabartiniu mūsų pirmininku Alfredu Hermanu ir sulaukiau teigiamo atsakymo – pradėjau dirbti leidinio redaktore.
Leidinys „Informacijos“ leidžiamas jau beveik septyniasdešimt metų. Taip pat tai ir vienintelis šiomis dienomis lietuvių kalba leidžiamas informacinis leidinys Vokietijoje. Kas, Jūsų manymu, lemia leidinio sėkmę ir ilgaamžiškumą? Kas skatina išlaikyti leidinio tęstinumą? Kokie pagrindiniai šių dienų „Informacijų“ tikslai, siekiai ir vizija?
Manyčiau, kad vertėtų pabrėžti organizacijos vertybes. Jeigu sugrįžtume į žurnalo leidybos pradžią, kai jis buvo tarsi metraštis, pagrindinis leidinio, VLB ir apskritai Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) tikslas buvo išsaugoti lietuvių kalbą. Buvo svarbu išsaugoti lietuvišką žodį, nepamiršti kalbėti lietuviškai. Lietuvių kalba aprašyti tai, ką lietuviai daro Vokietijoje, puoselėti lietuviškas tradicijas.
Kitas svarbus dalykas – siekis įamžinti reikšmingus įvykius, istoriją. Buvo regimas didelis noras įamžinti ir išsaugoti skirtingų kartų patirtis, kad jas būtų galima įpakuoti į dėžutę, o atėjus laikui vaikai, nauji bendruomenės nariai jas atvertų ir sužinotų kaip lietuviai kūrėsi Vokietijoje, ką veikė bendruomenė, kokie žmonės dirbo. Manau, kad leidinio ilgaamžiškumą taip pat lėmė iš bendruomenės organiškai išaugęs tikslas telkti žmones, bendradarbiauti. Tuomet nebuvo elektroninių ryšio priemonių ir žurnalas tikrai buvo tapęs žmonių gyvenimo dalimi. Man teko dirbti ir su PLB žurnalu „Pasaulio lietuvis“, tačiau šis žurnalas dėl vienokių ar kitokių priežasčių labiau persikėlė į internetinę erdvę. „Informacijų“ tikslas yra periodiškumas – 10 numerių per metus. Buvo atvejų, kai išleidome ir 11 numerių. Norėjosi, kad VLB žinios kiekvieną mėnesį įkristų į bendruomenės narių dėžutes.
