Kovo 9-ąją minimos 210-osios Taraso Ševčenkos gimimo metinės

Šių metų kovo 9-ąją minimos talentingo ukrainiečių poeto ir dailininko, etnografo, ukrainiečių literatūros klasiko Taraso Ševčenkos (1814–1861) 210-osios gimimo metinės. Jo literatūrinis palikimas yra laikomas moderniosios ukrainiečių literatūros pagrindu, o kūryba žinoma ne vienos šalies skaitytojams. T. Ševčenkos kūriniai išversti į visas slavų kalbas, taip pat vokiečių, anglų, prancūzų, danų, šiuolaikinę graikų, lietuvių, ispanų, italų, vengrų, rumunų, kartvelų, armėnų, kazachų, uzbekų, hindi, japonų, bengalų bei kitas kalbas.

Tikriausiai ne vienas Vilniaus universiteto lankytojas atkreipė dėmesį į Istorijos fakulteto sieną puošiančią bronzinę memorialinę lentą, skirtą šiam Ukrainos kūrėjui. 1961 m. gegužę, minint T. Ševčenkos 100-ąsias mirties metines, atidengta lenta su poeto bareljefu ir įrašu lietuvių, ukrainiečių ir rusų kalbomis. 1997 m. kovo 9 d. toje pačioje vietoje atidengta nauja memorialinė lenta (skulpt. Anatolijus Fuženka), kurioje iškaltas T. Ševčenkos bareljefas, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis užrašyti poeto žodžiai: „Vilnius… brangus mano širdžiai…“, žemiau – įrašas lietuvių kalba: „Vilniuje 1829–1831 m. gyveno ir kūrė didysis Tarasas Ševčenka“.

Vykstant karui Ukrainoje ypač aktualus tampa paminklas T. Ševčenkai (skulpt. Vitalijus Andrijanovas, 2011), stovintis Bazilijonų, Arklių ir Visų Šventųjų gatvių sankirtoje, greta jo vyksta minėjimai, susibūrimai, kiti svarbūs renginiai. T. Ševčenkos atminimui įamžinti skirta dar viena memorialinė lenta Pilies gatvėje.

Šie atminimo ženklai liudija T. Ševčenkos kūrybos, indėlio į Ukrainos kultūrą svarbą, taip pat primena jo sąsajas su Vilniumi, patirtis, pirmiausia atsiveriančias per santykį su Vilniaus universitetu.

Vilniaus universitetą ir T. Ševčenką sieja glaudūs ryšiai. 1828–1831 m. penkiolikametis T. Ševčenka, tuo metu dar baudžiauninkas, kartu su savo ponu, dvarininku Pavelu Engelhartu atvyko į Vilnių.[1] Čia, Vilniaus universitete, 1829–1830 m. jis mokėsi tapybos pas dailininką, Vilniaus universiteto meno profesorių Joną Rustemą.[2] Vėliau mokėsi iš dailininko Johano Baptisto Lampio. Šiuo laikotarpiu nupiešė darbą „Moters galva“ ir portretą „Tai mano tėvas“, susipažino su Europos ir Lietuvos architektūra, pirmą kartą patyrė jaunatvišką meilę.[3] Teigiama, esą čia, Vilniuje, T. Ševčenka pradėjo formuotis kaip dailininkas portretistas, o Lietuvos sostinės elito ir europietiškos studentijos aplinka paskatino jo, kaip menininko, tapsmą. Tai, ką regėjo ir patyrė Vilniuje, jis aprašė eilėraštyje „Mieste garsiam, šlovingam Vilniuj…“

„Mieste garsiam, šlovingam Vilniuj,

Šit kas ne per seniai nutiko,

Tada dar buvo… tiek jau to,

Eilutėn žodžio to nesprausiu…

Tas miestas buvo kuo sveikiausias,

Padarė prieglaudą iš jo,

O bakalaurus išvejojo,

Kad tie kepurių nekilnojo

Prie Aušros Vartų. <…>“[4]

Pageidaujantys išsamiau susipažinti su T. Ševčenkos eilėmis, kūrybos eskizais, gyvenimo fragmentais ir rašytojo patirtimis Vilniuje, gali pasitelkti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas knygas lietuvių ir ukrainiečių kalbomis[5]. Akivaizdu, kad ne vieną dešimtmetį poeto eilės domino lietuvių kultūros lauką ir buvo verčiamos į lietuvių kalbą. Pasak poeto, vertėjo Vlado Braziūno, T. Ševčenka ypač tiko lietuvių tautinio atgimimo laikui: 1885–1890 m. vertimus bei sekimus „Aušroje“, „Lietuviškame balse“, „Nemuno sarge“, „Vienybėje lietuvninkų“ skelbė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas[6]. Atskira knygelė „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“, išversta Liudo Giros, pasirodė 1912 m. Seinuose. Vėlesniais laikais ukrainiečių dainiaus eiles vertė ir daugiau vertėjų: Vytautas P. Bložė, Aleksys Churginas, Janina Degutytė, Sigitas Geda, Liudas Gira, Juozas Macevičius, Eugenijus Matuzevičius, Eduardas Mieželaitis, Teofilis Tilvytis[7]. 2014 m., minint 200-ąsias poeto gimimo metines, pasirodė nauja V. Braziūno parengta „Kobzariaus“ laida.

Skaitant T. Ševčenkos poeziją ir jos vertinimus, išryškėja kūrybos temų aktualumas, neapsiribojama vienu laikmečiu. Rašytojas kalba apie universalias vertybes. Tai patvirtina dar 2014 m. Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkės Natalijos Šertvytienės ištarti žodžiai: „T. Ševčenkos vardas yra labai brangus kiekvienam ukrainiečiui. T. Ševčenkos kūryboje, poezijoje yra tiek daug pavyzdžių, kuriuos drąsiai galima pritaikyti ir dabarčiai. Jis labai daug rašė apie Ukrainą, labai daug išgyveno dėl jos ateities, dėl žmonių. Skaitant dabar, galima pagalvoti, kad tie žodžiai buvo rašomi vakar ir šiandien.“[8]


[1] Vilniaus universitete – Taraso Ševčenkos 200-osios gimimo metinės. Naujienos.vu.lt, 2014 m. spalio 14 d., nuoroda: < https://naujienos.vu.lt/vilniaus-universitete-taraso-sevcenkos-200-osios-gimimo-metines/>, [žiūrėta 2024–03–08].

[2] Ten pat.

[3] Шевченків Вільно = Ševčenkos Vilnius / Віктор Жадько, Раймундас Лопата ; [В. Капкан, Б. Кургонєнє, Н. Арлаускас, Р. Арлаускас, переклад]. Київ: Експрес-Поліграф, 2012, p. 7.

[4] Taras Ševčenko. Mieste garsiam, šlovingam Vilniuj… Iš ukrainų kalbos vertė Vladas Braziūnas. Mačiau Vilnių: poezijos antologija pirmojo Vilniaus paminėjimo 700 metų sukakčiai / sudarytojai Mindaugas Kvietkauskas, Alvydas Šlepikas. Vilnius: Vilnius UNESCO literatūros miestas, 2023.

[5] Катерына: поэма. Вильна: Эдитор, [1910]. (Образцовая библиотека; № 45).

Eilėraščiai; Poemos; Drama / Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka. Vilnius: Vaga, 1988. (Pasaulinės literatūros biblioteka).

Kobzarius / iš ukrainų kalbos vertė Vladas Braziūnas ; [publikuojami Taraso Ševčenkos piešinių ir tapybos fragmentai]. Vilnius: Vaga, 2014. Gretut. tekstas liet., ukr.

Kobzarius / iš ukrainiečių kalbos vertė Vladas Braziūnas. Київ: Балтія-Друк, 2014.

Дитячий Кобзар. Львiв: Видавництво Старого Лева, 2016.

Тарас Шевченко = Taras Shevchenko: альбом 1845 року. Київ: Наукова думка, 2000.

Amžių man neužtektų su tavim būt kartu…: ukrainiečių meilės lyrika / sudarytojas ir redaktorius Julius Jasaitis. Klaipėda: Eglės leidykla, 2008.

Mačiau Vilnių: poezijos antologija pirmojo Vilniaus paminėjimo 700 metų sukakčiai / sudarytojai Mindaugas Kvietkauskas, Alvydas Šlepikas. Vilnius: Vilnius UNESCO literatūros miestas, 2023.

Шевченків Вільно = Ševčenkos Vilnius / Віктор Жадько, Раймундас Лопата. Київ: Експрес-Поліграф, 2012.

[6] Kobzarius / iš ukrainiečių kalbos vertė Vladas Braziūnas. Київ: Балтія-Друк, 2014, p. 7.

[7] Ten pat.

[8] Ieva Balsiūnaitė. Ukrainiečių bendrijos vadovė: T. Ševčenkos eilės – tarsi parašytos vakar ir šiandien. 15min.lt, 2014 m. lapkričio 19 d., nuoroda: <https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ukrainieciu-bendrijos-vadove-t-sevcenkos-eiles-tarsi-parasytos-vakar-ir-siandien-286-467827?utm_medium=copied>, [žiūrėta 2024–03–08].

Juozas Vėbra ir jo meilės sodininkystei įamžinimas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Apima nemenkas džiaugsmas kokiame nors enciklopediniame apraše netikėtai aptikus lyg tarp kitko paminėtą, labiau su aprašomo žmogaus kasdienybe, jo privačiu gyvenimu nei nuopelnais ir nuveiktais darbais susijusią detalę. Tarsi ji parodytų, jog valstybei ir tautai nusipelnę žmonės buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes – turėję pomėgių, buvę aistringi kokios nors srities žinovai ir propaguotojai.

Tokią emociją patyriau biografijų žinyne JAV lietuviai (t. 2, Vilnius: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002) skaitydama apie chemiką, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėją Juozą Vėbrą. Priešpaskutiniame sakinyje apie šį žymų, daug nusipelniusį visuomenės veikėją rašoma, jog laisvalaikiu jis augino ir tyrė medžius, net išvedė keletą obelų veislių. Kokias veisles Vėbra išvedė, kol kas išsiaiškinti nepavyko, užtat ši nedidelė detalė leido naujomis akimis pažvelgti į keletą Vėbros gyvenimo ir jo aplinkos detalių. 

Žinių apie Juozo Vėbros meilę sodininkystei radau nedaug – vos vieną kitą kruopelę. Greičiausiai sodininkyste ūkininko Juozo Vėbros šeimoje gimęs Juozas Vėbra jaunesnysis susidomėjo dar vaikystėje. Pasak Liudos Dagytės, XX a. pradžioje jo tėvas turėjo 150 ha ūkį. Žemę dėl to meto politinių neramumų drauge su visu Vėbrų turtu 1905 m. konfiskavo carinė valdžia ir net ketino visą šeimą išvežti į Sibirą[1]. Asta Blažytė leidinyje apie senąsias lietuviškas vaismedžių veisles rašo apie J. Vėbrą, kuris 1935–1936 m. savo ūkyje Ustronėje, netoli Jiezno, augino apie 200 obelų, 100 kriaušių, 40 slyvų, 10 vyšnių ir 28 trešnių veisles. Pasak autorės, „Medeliai buvo gauti iš Latvijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Čekoslovakijos ir kitų Europos šalių, taip pat iš Kanados ir JAV. Sodas karo metu buvo visiškai sunaikintas. Daug šio rinkinio obelų veislių 1942–1943 m. įakiuota Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties medelyne.“[2] Ar Blažytės minimas J. Vėbra galėjo būti Juozas Vėbra jaunesnysis, tuo metu ėjęs Mokslinių tyrimų laboratorijos, kurios steigimą jis pats ir inicijavo, direktoriaus pareigas, atsakoma 2010 metais pasirodžiusiame leidinyje „Birštono ir didžiųjų Nemuno kilpų gidas“ (sud. Henrieta Miliauskienė, Kaunas: Birštono turizmo informacijos centras)[3]. Ten rašoma, jog tarpukaryje Jundeliškių dvarą (Jundeliškių kaimas iki Pirmojo pasaulinio karo vadintas Ustrone) nusipirko žinomas mokslininkas pulkininkas Juozas Vėbra. Vadinasi, tas išties nemažas medelynas neabejotinai priklausė Juozui Vėbrai.

Toliau skaityti „Juozas Vėbra ir jo meilės sodininkystei įamžinimas”

Ieva Simonaitytė apie rašymą

Parengė Arida Riaubienė


Savo knygoje pasirašanti rašytoja Ieva Simonaitytė. Antakalnio g. 70-11 / Bernardas Aleknavičius. Klaipėdos aps. I. Simonaitytės VB (1971. XII. 16)

Sausio 23-ią dieną sukanka 127 metai, kai Vanaguose (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.) gimė rašytoja Ieva Simonaitytė, vėliau pelnytai pavadinta Mažosios Lietuvos metraštininke. Nors dėl ligos Simonaitytė negalėjo lankyti mokyklos, nuo pat vaikystės ji buvo smalsi, noriai skaitė ir siekė išsilavinimo. Su spausdintu žodžiu būsimoji rašytoja susipažino skaitydama protestantų tikėjimo tiesomis pagrįstas knygas, senus laikraščius, kalendorius ir šiaip pigius skaitinius. Toliau Simonaitytė lavinosi savišvietos būdu. Jos intelekto brandai didelę įtaką turėjo vokiečių literatūra, kitų tautų kūrinių vertimai į vokiečių ir lietuvių kalbas.

Simonaitytės talentas rašyti, matyt, buvo paveldėtas iš protėvių. Nuo 1935 iki 1971 metų Simonaitytė paskelbė 15 romanų, apsakymų ir autobiografinių kūrinių lietuvių kalba, kurie nuo 1938 m. buvo verčiami į anglų, estų, ispanų, kinų, latvių, lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Rašytoją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ lietuvių kalba buvo išleistas 14 kartų, XX amžiaus prozos meno požiūriu brandžiausias  romanas „Vilius Karalius“ – devynis kartus.

Būdama pripažinta rašytoja, Simonaitytė domėjosi ir jaunųjų rašytojų kūryba. Jos asmeninėje bibliotekoje yra keturios  pradedančių kūrėjų knygos, išspausdintos nuo 1960 m. „Vagos“ leidyklos pradėtoje leisti knygų serijoje „Pirmoji knyga“.  Tai 1961 m. išėjusios poezijos knygelės – Gedimino Astrausko „Nemėgstu žodžių“, Leonardo Gutausko „Ištrūko mano žirgai“, Roberto Keturakio „Saulėtekis kely“  ir Vytautės Žilinskaitės „Nesustok, valandėle“.  Minėtuose leidiniuose nėra Simonaitytei skirtų dedikacijų. Galima daryti išvadą, kad rašytoja, domėdamasi jaunųjų kūryba,  šias knygeles įsigijo pati. 

Pradedantys rašytojai  Simonaitytei siųsdavo laiškus, kuriuose klausdavo, koks turi būti rašytojas, kaip reikia rašyti. Yra išlikęs Simonaitytės laiškas, 1954 m. rašytas nežinomai adresatei. Pateikiame keletą ištraukų iš šio laiško.

„Miela mergyte! Gavau jūsų laišką ir labai jums dėkoju, kad atsimenate mane. Man labai malonu išgirsti, kad jūs mane pažįstate – iš mano raštų. Bet turiu jums pasakyti, kad aš pati nesu panaši nei į „Šimonių“, nei į „Pikčiurnienės“ ir nei į „Viliaus Karaliaus“ bet kokį personažą, nors ir esu toks pat paprastas, kasdieniškas žmogus, kokius aš aprašiau. Turiu  galbūt ir kai kurių privalumų, bet gal dar daugiau ydų, kurių, žinoma, pati mažai tepastebiu. Bet jeigu pati ir nepastebiu, tai dar nereiškia, kad jų nėra.

Toliau skaityti „Ieva Simonaitytė apie rašymą”

Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje. Komandiruotės metu buvo kopijuojami rašytojos asmeninės bibliotekos knygų viršeliai, antraštiniai lapai, susipažįstama su knygose esančiomis proveniencijomis – įrašais, antspaudais ir lipdėmis.

Buvusiame rašytojos vasarnamyje saugoma apie 530 asmeninei bibliotekai priklausiusių spaudinių – knygų ir periodinių leidinių. Knygų rinkinyje yra keletas XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje išleistų religinės tematikos leidinių. Žinoma, kad Simonaitytė labai saugojo ir vertino savo asmeninėje bibliotekoje esančias religines knygas, nes jos rašytojai priminė jaunystę, žmones, su kuriais teko bendrauti. Knygose esama vertingų įrašų, kuriuos galima laikyti lietuvininkų dvasinės kultūros atspindžiais. Kai kurie įrašai patikslina rašytojos biografijos faktus arba pateikia naujų.

Pavyzdžiui, 1919 m. rašytojos pusseserė Anna Siemoneit[1] padovanojo Ievai Simonaitytei Centrinės Prūsijos biblijos draugijos 1910 metais Berlyne išleistą Bibliją[2]. Knygos pradžioje esančiame vinjetėmis puoštame lape, kuris buvo skirtas įvairiems jos savininko užrašams, Anna Siemoneit įrašė: Ant vis Patenkanč/i/o Atsiminimo nuo tavo tave Širdingai Mie[y]linč/i/oses Sesers. Wannaggen den 23. Janwaris, 1919. [Vanagai, 1919 Sausio 23]. Šią Bibliją Simonaitytė dažnai skaitydavo. Tai liudija ne tik tarp lapų likusios gotišku raidynu išspausdintų laikraščių skiautės, bet ir paraštėse esantys rašytojos pabraukymai, žymėjimai.

Toliau skaityti „Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje”

Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė

Parengė Dalia Cidzikaitė


Šių metų liepos 18 d. atėjusi žinia apie Marijos Paškevičienės mirtį yra priminimas apie ne tik dar vieną Anapilin iškeliavusią veiklią JAV lietuvę, bet ir su ja vis giliau praeitin grimztančią santariečių-šviesiečių istoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Marija Sakaitė-Paškevičienė (1928.09.12 Papilė – 2023.07.18 Čikaga) buvo viena iš federacijos „Santara-Šviesa“ ilgamečių narių, patikimų šios organizacijos ramsčių, nuo 1967 m. padėjusių organizuoti „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, nuo 1968 m. administravusių federacijos įsteigtą, dukart į metus Čikagoje leistą literatūros, meno, sociologijos ir politikos žurnalą „Metmenys“ (1959–2006); iki pat žurnalo uždarymo buvusių dešiniąja vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Kavolio ranka.

Prikalbinti Marytę atsakyti į man rūpimus klausimus apie „Santarą-Šviesą“, „Metmenis“ ir jos dalyvavimą jų veikloje nebuvo lengva. Tiesą pasakius, netikėjau, jog ji sutiks – kiek kartų iki tol prašiau, tiek kartų man buvo mandagiai atsakoma, be to, mano klausimai ją pasiekė el. paštu, o Marytė, kaip daugelis ją pažinojusių gerai žinojo, silpnai matė, nors šiai negaliai nepasidavė – ne tik skaitė knygas, domėjosi Lietuvos ir pasaulio naujienomis, bet ir kone iki pat savo mirties susirašinėjo su daugybe žmonių.

Šis mudviejų apsikeitimas el. laiškais įvyko 2022 m. rudenį, man sugrįžus iš kelionės į Čikagą, kurios metu aplankiau ir Marytę. Marytės atsakymai, dėl aiškumo ir tikslumo keliose vietose pataisyti, skelbiami pirmą kartą. Tvarkydama tekstą nusprendžiau atsisakyti savo klausimų – tebūnie tai nepertrauktas Marytės liudijimas apie jos laiką dirbant „Santarai-Šviesai“ ir „Metmenims“.


Skaitau klausimus, kai kurie yra lengvai atsakomi, kiti – komplikuoti. Į kai kuriuos jų atsakysiu, bet ne iš eilės ir be lietuviškų raidžių.

Lengviausia atsakyti yra apie mano dalyvavimą „Šviesoje“. Kaip anksčiau minėjau, Henrikas [Marytės vyras Henrikas Paškevičius – D. C.] priklausė sambūriui jau Vokietijoje. Čikagos skyriui priklausė dauguma jų iš Vokietijos laikų. Man buvo natūralu būti tarp Henriko draugų, ypač su Dalia Sruogaite. Kai „Šviesa“ ir „Santara“ susijungė, dalis šviesiečių pasitraukė, dalis liko, tarp jų ir mudu su Henriku. Skautavau nuo pradinės mokyklos laikų, vėliau ir gimnazijoje Vokietijoje, bet niekuomet nebuvau veikli. „Šviesa“ buvo įdomesnė dėl savo žmonių. Mudu [su vyru] turėjom nepataisomą charakterio bruožą – buvom užsidarę, nemėgom viešumos, tokia esu ir dabar.

Apie „Metmenų“ gimimą galėtų papasakoti daugiau Henrieta Vepštienė [„Metmenų“ techninė redaktorė – D. C.]. Aš tuo metu auginau dukras, slaugiau uošvienę. Esu tikra, kad „Metmenų“ leidimo sumanymas yra 100% Kavolio darbas. Jis norėjo leisti žurnalą, jame spausdinti kitokios pakraipos straipsnius. Man tuo „Metmenys“ ir buvo įdomūs.

Toliau skaityti „Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė”

Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje

1997 m. Priekulės centre buvo atidengtas paminklas „Šventvakarių Ėvė“. Paminklo autorė – skulptorė Dalia Matulaitė, architektai: R. Buivydas ir J. Balkevičius.

Šią savaitę Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankosi Priekulėje, Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje. Buvusiame Simonaitytės darbo kambaryje saugoma dalis rašytojos asmeninės bibliotekos (apie 500 vnt. knygų ir 200 vnt. periodinių leidinių). Didžiąją bibliotekos dalį sudaro lietuvių ir užsienio autorių grožinės literatūros kūriniai. Priekulėje saugomas knygas rašytoja ženklindavo kriptonimu E. S. Dalis spaudinių yra su dedikacijomis. Peržiūrint dedikacijas, aiškėja, kad knygas Simonaitytei dovanodavo ne tik rašytojai, bet ir dailininkai, tapę jos portretus, fotografai, fiksavę susitikimų su garsiąja rašytoja akimirkas. Priekulėje saugomoje Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalyje pasitaiko knygų su giminių ir artimųjų dedikacijomis. Pavyzdžiui, pusseserė Anna Siemoneit 1919 m. būsimai rašytojai prisiminimui  padovanojo 1910 m. Berlyne Centrinės Prūsijos  biblijos draugijos išleistą Bibliją. Tai, kad rašytoja atidžiai skaitė kai kurias knygas, liudija jose esančios  pastabos lietuvių arba vokiečių kalbomis, pabraukymai įvairiomis rašymo priemonėmis. Simonaitytė mėgdavo polemizuoti su skaitomo kūrinio autoriumi, reikšti savo emocijas. Priekulėje saugoma Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalis gali būti įdomi tyrinėjantiems rašytojos gyvenimą ir kūrybą.