T. Venclovos kolekcija, kaupiama ir saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vėl ženkliai padidėjo. Iš šio rudeninio knygų derliaus krepšio, atnešto T. Venclovos, išsitraukėme tris lituanines knygas lenkų kalba ir pabandysime jas kartu pavartyti.
Pirmas mūsų pasirinktas leidinys – šiais metais pasirodžiusi jauno žurnalisto, publicisto ir politologo Dominiko Wilczewskio knyga „Litwa po litewsku“ („Lietuva lietuviškai“). Šis autorius nėra visiškai nežinomas Lietuvos skaitytojams – 2018 m. jis drauge su istoriku Simonu Jazavita parengė ir dviem kalbomis (lenkų ir lietuvių) Vilniuje išleido knygą „1938. Najciemniejsza noc jest tuż przed świtem = 1938. Tamsiausia naktis būna prieš aušrą“.
Šių metų rugpjūčio 31 d. XI „Literatūros seimelyje“ Tarptautinio dialogo centre Krasnagrūdoje (Lenkija) vykusiame renginyje „Medaus ir kraujo skonis. Lietuva lietuviškai“ autorius D. Wilczewskis pristatė savo naująją knygą. Tame pat Literatūros seimelyje T. Venclova pasakojo apie bibliotekininkę, pedagogę, publicistę Oną Šimaitę, iš Vilniaus geto išgelbėjusią dešimtis žmonių. Liko šių dviejų autorių – Venclovos ir Wilczewskio – susitikimo Krasnagrūdoje ženklas – dedikacija knygoje.
Namas Klaipėdoje (dabar Butsargių g. 12), kurio antrajame aukšte 1925–1931 m. gyveno Ieva Simonaitytė. Aridos Riaubienės nuotrauka
Per savo gyvenimą rašytoja Ieva Simonaitytė pakeitė nemažai gyvenamųjų vietų. Nuo 1921 m. sausio iki 1938 m. spalio ji gyveno Klaipėdoje. Iš Klaipėdos išvyko į Šveicariją ir Le Sapieno klinikoje gydėsi iki 1939 m. birželio. 1939 m. vasarą Simonaitytė grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Telšiuose, čia praleido metus. Daugiau nei 20 metų – nuo 1940 iki 1963 m. – ji gyveno Kaune. Nuo 1963 metų rudens iki pat gyvenimo pabaigos, t. y. 1978 m. rugpjūčio 27 d., rašytojos gyvenamoji vieta buvo Vilnius, vasaras ji leisdavo Priekulėje.
Simonaitytės gyvenimo Klaipėdoje metai svarbūs dėl kelių priežasčių. Čia buvo parašytas ją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Klaipėdos laikotarpis taip pat sietinas su rašytojos asmeninės bibliotekos formavimosi pradžia.
Mažosios Lietuvos visuomenininko ir ilgamečio spaustuvininko Anso Bruožio (1876–1928) kviečiama iš gimtųjų Vanagų į Klaipėdą Simonaitytė persikraustė gyventi 1921 m. pradžioje. Nuo 1925 iki 1931 m. būsimoji rašytoja gyveno Butsargių gatvėje, Nr. 2., po kurio laiko „[…] apsigyveno priešais buvusiame Žiabrės (Szabries) name, Tilžės (dabar – Vilniaus) 11“[1].
Taiklūs buvo A. Bruožio žodžiai – „Tu rašytoja. Jei ne šiandien, tai rytoj tikrai būsi“[2]. Gyvendama Butsargių gatvėje, Simonaitytė pradėjo rašyti romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Tuo tarpu Tilžės gatvėje buvo parengtas romano „Vilius Karalius“ pirmasis tomas[3] ir galutinai užbaigtas „Aukštujų Šimonių likimas“. „Jei Butsargių gatvelėje I. Simonaitytė, jos žodžiais sakant, tapo rašytoja, tai Tilžės g. Nr. 11 ji išaugo iki uostamiesčio garsenybės – profesionalios rašytojos“[4].
Paskutinio savo apsilankymo šį birželį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu JAV lietuvių rašytoja dr. Laima Vincė padovanojo tris neseniai išleistas savo knygas: Karantino dienoraštis (Vilnius: Dominicus Lituanus, 2021), Matilda Olkinaitė, The Cerulean Bird (UK: Arc Publications, 2023) ir Back Onto the Map: Essays on a Lithuanian American Identity (Kennebunk, Maine: Amber Bay Press, 2024).
2021 metais pasirodžiusi esė knyga Karantino dienoraštis – jau dešimtoji Laimos Vincė knyga. Joje autorė užfiksavo savo mintis, pojūčius ir įspūdžius keturiasdešimties dienų izoliacijoje Neringoje nuo 2020 m. kovo 19 d. iki balandžio 27 d. Knyga gimė, galima sakyti, atsitiktinai. Pirmomis karantino dienomis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijusi linksmu pasakojimu apie karantiną (beje, žodis „karantinas“ yra kilęs iš italų „quaranta“, kuris reiškia keturiasdešimt), Laimė Vincė sulaukė komentarų, kurie paskatino ją rašyti toliau. Ėmusi rašyti, autorė laikėsi keleto taisyklių: kad ir kas nutiktų, rašyti kasdien; gyventi įprastu kasdienio gyvenimo ritmu, laikantis sąžiningumo ir autentiškumo standartų; visada rašyti iš stebėtojo ar atviro žmogaus pozicijos. Dar viena taisyklė: likti sąžininga sau ir kalbėti tiesą. Visi keturiasdešimt esė pasirodė „Facebook“. Kiekvieną rytą juos mielai skaitė Lietuvoje gyvenantys lietuviai, vėliau estafetę perimdavo Vakarų Europoje, o dar vėliau – ir JAV gyvenantys rašytojos gerbėjai.
„Kas gal ton pasakity kodel aš norėjau visko aprašyti […] O delto storojaus vėsko rašity […] aš ton myslijau kas nors turės skajtity“, – šie žodžiai yra iš Ignaco Saudargo dienoraščio, rašyto Pirmojo pasaulinio karo metais. Dienoraštis, neaišku kokiais keliais patekęs į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F130-2301) Pavienių dokumentų fonde.
Autoriaus noras, kad jo tekstas būtų skaitomas, regis, pildosi. Jau daugiau kaip prieš dešimtmetį dienoraštį „atrado“ Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimus ir lūkesčius lietuvių dienoraščiuose ir kituose egodokumentuose tyrinėjantys istorikai – pavyzdžiui, Vilma Bukaitė. Karantino metu, priversta dirbti nuotoliu, pasirinkau transkribuoti šį žemaitišką rankraštį. Po intelektualaus, „dvarininkiško“ Władysławo Wielhorskio dienoraščio (su jo tekstu dirbau prieš tai), iš pradžių erzino Ignaco naivumas, amžinas bėdavojimas, sentimentalumas, bet vėliau tas nuoširdus paprastumas, persipynęs su valstietišku racionalumu, savita gyvenimo filosofija, pagražintas savos kūrybos „dainelėmis“, mane labai įtraukė.
Pasidarė įdomu, koks to karo veterinarijos felčerio iš Jankaičių kaimo netoli Rietavo likimas. Paskutinis dienoraščio įrašas iš 1918 m. gegužės 19 d. Suchovčicų dvare Baltarusijoje. Iš jo visiškai neaišku, kas buvo toliau: grįžo, negrįžo, jei grižo, tai kaip gyveno, kaip atrodė, gal dar ką rašė, gal išliko laiškai, nuotraukos, gal, gal?.. Prasidėjo ieškojimai. Iš suskaitmenintų Rietavo bažnyčios metrikų knygų sužinojau, kad Ignaco sesuo Agnieška turėjo būrį vaikų, pavyko surasti jos anūkus. Žinia, kad turėjo giminaitį, kuris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, jiems nebuvo naujiena, užtat jo rašytas dienoraštis buvo visiškas netikėtumas ir džiaugsmingas atradimas. O man buvo gera sužinoti, kad dienoraščio autorius ir jo brolis Povilas iš karo gyvi grįžo į gimtuosius Jankaičius. Tiesa, Ignacas savo šeimos nesukūrė, grįžęs ūkininkavo ir padėjo netekėjusiai seseriai Amelijai. Pergyvenęs dar vieną karą, mirė 1949 metais.
Nuotraukoje matote Ignaco sesers Agnieškos anūkus – Vandą, Algirdą ir Steponą Saudargus Retų knygų ir rankraščių skaitykloje vieną karštą birželio pabaigos dieną. Esame nuoširdžiai jiems dėkingi už pasidalinimą šeimos istorija ir dienoraščio autoriaus nuotrauka. Į skaityklą kartu sugužėjo dar dvi jaunesnės Saudargų kartos, šią vasarą atvykusios į Lietuvą iš svečių šalių, kaip turbūt pasakytų Ignacas – „dedelys daugibys gemeniu“. Patiems mažiausiems, jau penktos kartos atstovams, dar tebesėdintiems vežimėliuose, turbūt buvo nesuprantama, ko taip džiaugiasi ketvirtosios kartos atstovės galėdamos per savo giminaičio dienoraštį gyvai prisiliesti prie šeimos istorijos. Istorikai vertina dienoraščio išskirtinumą – kad rašytas visus karo metus, nuo 1914 m. Kalėdų iki 1918 m. Sekminių beveik kasdien, kad žemaitiškai, kad tai vienintelis žinomas veterinarijos felčerio dienoraštis Lietuvoje. Giminaičiams šis dienoraštis turi visai kitokią prasmę – jis yra tas jaudinantis emocinis ryšys su savo šaknimis, o kartu su visa istorija.
Besidomintiems tarpukario Lietuvos muzikiniu gyvenimu, gerai žinoma vokiečių kompozitoriaus ir muzikologo Edwino Geisto (1902–1942) pavardė. Geistas gimė 1902 m. Berlyne, dirbo Ščesine, Ciūriche, dėstė Berlyno konservatorijoje. Prieškariu šis „pusžydis“ kompozitorius buvo įtrauktas į juoduosius nacionalsocialistų sąrašus. 1938 m. jis paliko tėvynę ir apsigyveno Kaune. Čia rašė straipsnius žurnalui „Muzikos barai“ (1931–1940), parengė knygą „Antikes und modernes im litauischen Volkslied“ (Kaunas, 1940; liet. Antikos ir modernieji pradai lietuvių liaudies dainose). Knygoje autorius lygino senąją lietuvių liaudies muziką su senosios Graikijos muzika. Gyvendamas Lietuvoje, Geistas sukūrė paveikslų ciklą „Iš Lietuvos“ ir daug kitų muzikinių kūrinių. Geisto veikla ir kūryba svarbi ne tik vokiečių, bet ir lietuvių muzikos istorijai. 1942 m. gruodžio 10 d. Geistas buvo sušaudytas Kauno IX-ajame forte.
Mėgstamiausias Geisto rašytojas buvo austras Adalbertas Stifteris. Jo vardas neretai minimas 1942 m. Geisto dienoraštyje, kurį kompozitorius rašė ilgėdamasis Kauno gete kalinčios žmonos, pianistės Lydos Bagrianskytės. 2003 metais šis dienoraštis buvo išleistas lietuvių kalba[1]. Pateikiame ištraukų apie kompozitoriaus mėgstamą rašytoją iš 2003 m. lietuvių kalba išleistos knygos „Lydai: dienoraštis, 1942“.
Birželio 25
„<…> Aš dar valandėlę paskaitysiu Stifterį ir eisiu miegoti“. <…> (p. 91)
Šių metų kovo 9-ąją minimos talentingo ukrainiečių poeto ir dailininko, etnografo, ukrainiečių literatūros klasiko Taraso Ševčenkos (1814–1861) 210-osios gimimo metinės. Jo literatūrinis palikimas yra laikomas moderniosios ukrainiečių literatūros pagrindu, o kūryba žinoma ne vienos šalies skaitytojams. T. Ševčenkos kūriniai išversti į visas slavų kalbas, taip pat vokiečių, anglų, prancūzų, danų, šiuolaikinę graikų, lietuvių, ispanų, italų, vengrų, rumunų, kartvelų, armėnų, kazachų, uzbekų, hindi, japonų, bengalų bei kitas kalbas.
Tikriausiai ne vienas Vilniaus universiteto lankytojas atkreipė dėmesį į Istorijos fakulteto sieną puošiančią bronzinę memorialinę lentą, skirtą šiam Ukrainos kūrėjui. 1961 m. gegužę, minint T. Ševčenkos 100-ąsias mirties metines, atidengta lenta su poeto bareljefu ir įrašu lietuvių, ukrainiečių ir rusų kalbomis. 1997 m. kovo 9 d. toje pačioje vietoje atidengta nauja memorialinė lenta (skulpt. Anatolijus Fuženka), kurioje iškaltas T. Ševčenkos bareljefas, lietuvių ir ukrainiečių kalbomis užrašyti poeto žodžiai: „Vilnius… brangus mano širdžiai…“, žemiau – įrašas lietuvių kalba: „Vilniuje 1829–1831 m. gyveno ir kūrė didysis Tarasas Ševčenka“.
