Asmenybės – Lituani(sti)ka

Mirė ilgametė Nacionalinės bibliotekos bičiulė dr. Regina G. Narušienė

Dr. Regina Gytė Narušienė (kairėje) su Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadove Silvija Vėlavičiene, 1997 metai. Nacionalinės bibliotekos archyvas.

2022 m. balandžio 25 d., eidama 85 metus, Jungtinėse Amerikos Valstijose mirė teisininkė, buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) vadovė, mecenatė, visuomenininkė dr. Regina Gytė Narušienė. R. G. Narušienė buvo ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bičiulė, su biblioteka pradėjusi bendradarbiauti nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų.

Aktyvi JAV lietuvių bendruomenės veikėja, 1995–2002 metais Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narė, 2006–2012 metais PLB valdybos pirmininkė, Valdovų rūmų paramos JAV komiteto pirmininkė dalyvavo ne viename Nacionalinėje bibliotekoje vykusiame renginyje, iš kurių pirmiausia paminėtinas ilgametės Lietuvos nacionalinės bibliotekos Lituanistikos, vėliau Lituanikos skyriaus vadovės Silvijos Vėlavičienės 2011 metais išleisto straipsnių rinkinio „Draustosios spaudos pėdsakais“ (Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2011) pristatymas.

2018 m. spalio 3 d. dr. R. G. Narušienė į Nacionalinę biblioteką sugrįžo su savo sudaryta knyga „Lai gyvuoja laisva Lietuva! JAV lietuvių indėlis atkuriant Lietuvos valstybingumą“ (Vilnius: Vaga, 2018). Beveik 600 puslapių knygoje skaitytojai supažindinami su įvairių JAV lietuvių institucijų, tarp jų – ir JAV LB, ilgamete veikla Lietuvos labui. 2020 m. pasirodžiusi dar viena dr. R. G. Narušienės knyga, „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt. Pilietybės išsaugojimo pagrindai ir argumentai“ (Vilnius: Mažoji leidykla, 2020), Nacionalinėje bibliotekoje buvo pristatyta virtualiai.

Dr. Regina Gytė Narušienė per knygos pristatymą Nacionalinėje bibliotekoje, 2018 m. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Toliau skaityti

Linksmas nuotykis su liūdnu epilogu

Romainas Gary (Romanas Kacewas) autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ aprašė savo motiną Miną Kacewą, tarpukario Viniuje turėjusią mados saloną „Maison Nouvelle“. Jeigu tikėsime R. Gary pasakojimu, mama buvo ugningo, ekscentriško charakterio moteris ir neretai patekdavo į komiškas situacijas. Senuose laikraščiuose beieškant medžiagos parodai „Romain Gary: sugrįžimas į Vilnių“ paaiškėjo, kad tarpukario Vilniuje drabužių prekyba vertėsi dar viena Kacewa, galbūt R. Gary giminaitė. Ji taip pat patirdavo komiškų nuotykių. Siūlome trumpą straipsnį iš laikraščio „Gazeta Wileńska Wieczorna“, publikuotą 1936 m.

Mina Kacewa su sūnumi Romanu iš Vilniaus išvyko 1925 m., iki 1928 m. gyveno Varšuvoje, o 1928 m. išvyko į Prancūziją.

Paroda „Romain Gary: sugrįžimas į Vilnių“ iki balandžio 21 d. eksponuojama Nacionalinės bibliotekos Pažinimo erdvėje (V a.). Parodoje išvysite fragmentų iš lenkiškų laikraščių, kurie liudija, kad Vilniuje iš tiesų veikė „Maison Nouvelle“, o rašytojo tėvas ir senelis vertėsi kailių prekyba.

*Gazeta Wileńska Wieczorna*. *1936 m. rugsėjo 21 d. , p. 4*

NEVYKUSI SLĖPTUVĖ

Linksmas nuotykis su liūdnu epilogu

Miesto Halės krautuvėlių savininkai skundžiasi netinkamais valdžios nurodymais dėl darbo valandų. Visos krautuvės, išskyrus maisto prekių, atidaromos devintą valandą ryto.

Toks darbo laikas yra labai nepalankus, nes mūsų klientai yra beveik išskirtinai į turgų atvažiuojantys kaimiečiai. Kaimietis jau 7–8 valandą ryto yra laisvas, nori kuo greičiau nusipirkti, ko jam reikia, ir grįžti į kaimą. Visą naktį nemiegojo, pavargo ir nori kuo greičiau išvykti. Tuo metu krautuvės vis dar uždarytos ir prekyba dažniausiai tiesiog nevyksta.

Toliau skaityti

Netekome Danutės Janutos

Nuotrauka iš San Fransisko lietuvių bendruomenės paskyros socialiniame tinkle „Facebook“

2022 m. kovo 14 d. mirė JAV lietuvė, aktyvi San Fransisko lietuvių bendruomenės narė Danutė Januta (Janutienė) (gimė 1942 m. rugpjūčio 6 d.)

Į JAV su tėvais atvyko dar visai mažytė. 1964 m. Los Andžele baigusi farmacijos studijas, ji pradėjo dirbti vaistinėje Berklyje, į kurią neretai užsukdavo ir Nobelio premijos laureatai, tarp jų ir Česlovas Milošas.

Lietuvą Danutė aplankė anksti – 1974 m. Vilniaus universitete lankė šešių savaičių trukmės kursus, skirtus išeivijos lietuviams. Lietuvių kalbos Danutė neapleido – vedė lietuvių kalbos pamokas, vertė, redagavo…

Danutė buvo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kilnojamosios parodos „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952 m.“ tekstų vertėja į anglų kalbą. Paroda vis dar keliauja po Lietuvos atminties institucijas, neseniai ji sugrįžo iš Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso.

Interviu su Danute tinklaraštyje „Mano Amerika“>>

„Gyvenime verta turėti prie savęs kelis pyrago trupinius“

Nors šiemet pavasario pradžios nuotaika nėra pakili, prasidėjo tradicinė Kaziuko mugė. Kovas asocijuojasi ir su frankofonija. Ar žinojote, kad Vilniuje iškeptas aguonų pyragas aprašytas puikiame prancūziškame romane? Šio Romano autorius – Vilniuje gimęs rašytojas Romainas Gary (tikrasis vardas – Romanas Kacewas; 1914–1980).

Ekscentriškos motinos pastatytas į kvailą padėtį, aštuonmetis Romanas ketino pasidaryti sau galą. Jį išgelbėjo aguonų pyragas ir katinas.

Namo kieme buvo toks malkų sandėlis […] įdėmiai apžiūrėjau pliauskas viršuj, aplink, kad šiukštu neapsirikčiau ir parinkčiau būtent tas, kurias reikia ištraukti, kad viskas galiausiai baigtųsi suvisai, kad medinė mano tvirtovė užgriūtų […] Staiga prisiminiau turįs kišenėje gabalą aguonų pyrago, kurį iš ryto nugvelbiau mūsų name įsikūrusioje konditerijos gaminių parduotuvėje, kai konditeris buvo užsiėmęs su klientais. Suvalgiau jį. […] Mane išgelbėjo katinas. Jo snukutis išniro priešais mane tarp pliauskų, ir valandėlę mudu nustebę žiūrėjome vienas į kitą. […] nė trupučio nesudvejojęs, ėmė laižyti man veidą. Neturėjau jokių iliuzijų dėl tokios netikėtos meilės priežasčių. Nuo ašarų aguonų pyrago trupiniai prilipo man prie skruostų ir smakro. Glamonės buvo savanaudiškos. Bet man buvo vis vien.
Aušros pažadas : [romanas] / Romain Gary ; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2021]. P. 45-47

Romualdo Kvinto paminklas Romainui Gary Basanavičiaus gatvėje Vilniuje. Jeigu istorija tikra, malkų sandėlis buvo kažkur netoliese.

Netekome Virginijos Aputienės

Nuotrauka iš parodos „Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant“

Šį vasarį netekome kalbos redaktorės, stilistės Virginijos Aputienės (1937–2022), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos leidinių kalbą puoselėjusios daugiau kaip penkiasdešimt metų (1963–2014).

Kaip galima nujausti iš pavardės, V. Aputienė savo asmeninį gyvenimą susiejo su lietuvių literatūros klasiku Juozu Apučiu (1936–2010). Jų kartu praleisto laiko akimirkų galima rasti virtualioje parodoje „Juozas Aputis. Švytinčio krūmo beieškant“, kurią Nacionalinė biblioteka parengė rašytojo 80-osioms gimimo metinėms paminėti: https://parodos.lnb.lt/exhibits/show/juozas-aputis/ikonografija Rengiant parodą prisidėjo ir pati V. Aputienė.

2018 m. žurnale „Tarp knygų“ (Nr. 6) pasirodė V. Aputienės tekstas „Prahos pavasario atminimas“. Jame autorė panaudojo tekstą iš savo senos užrašų knygutės. Publikacija liudija, kad V. Aputienė, kaip ir garsusis jos vyras, turėjo lengvą ranką, pastabią akį. Straipsnį galima perskaityti ir virtualiai: https://issuu.com/tarpknygu/docs/tarp_knygu_2018_06

Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė

Parengė Arida Riaubienė

Evutė (Ieva Simonaitytė). Portretinė nuotrauka / Bernardas Aleknavičius. Klaipėdos aps. I.Simonaitytės VB

Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė. Rašytoją išgarsino romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį 1936 m. ji buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.

Rašytojos kūryboje reikšmingą vietą užima trys atsiminimų knygos – „… O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“(1965). Apie autobiografinę trilogiją literatūros kritikas Vytautas Kubilius rašė: „Autorei atrodė, kad ji pasakoja viską taip, kaip buvo tais ir anais, ir užpraeitais metais, nieko nepridėdama ir neatimdama. Jos „atminties dėžutėje“ buvo išsilaikę motinos, tetų ir kaimynų posakiai, žmonių veidai ir istorijos, jos pačios skaudūs patyrimai. Ir ji žėrė viską, ką atsiminė, – didelius įvykius ir mažmožius, nelabai rūpindamasi jų atranka, jungimu į stambesnius veiksmo vienetus ar problemų tęsinius. Norėjo atkurti natūralią gyvenimo tėkmę, kur viskas taip greitai juda, keičiasi, slenka į nežinomą rytdieną be jokių užduočių“[1].

Viena iš temų, prie kurios vis grįžtama autobiografinėje trilogijoje, yra knygos. Atrinkome keletą ištraukų iš 1977 m. išleistos Ievos Simonaitytės knygos „ … O buvo taip“.

„Ir taip, kai nė vieno namie nebūdavo, užlipdavau ant aukšto, atsidarydavau draudžiamąją skarbų skrynelę ir skaitydavau. Skaitydavau akim, lūpom, širdim. O ausys tartum šuniuko: ar nesugirgždėjo sniegas, ar niekas nevėrė durų …

Ir taip savo būdu sėmiausi žinių apie visą pasaulį“ /p. 127/.

„Moterys arba mergaitės, kurios dar laikosi senovės, knygas turi susirišusios arba įvyniojusios į skaisčiai baltas nosines. O prie knygos pridėta puokštelė – mėtų, žalmedžio, Marijos lapų. Į šiuos žalius lapus įkaišiota vienos kitos tuo laiku pražydusios gėlės žiedas.

Moterys arba mergaitės, kurios jau labai moderniškos, tos knygų neberiša į nosines. Jos stengiasi turėti giesmių knygas su baltais kauliniais viršeliais, ant kurių viršaus įspausta monograma ir kurių kraštai paauksuoti.

O gėlių puokštelė – kvepiančių gėlių – vis dėlto prispaudžiama ir prie knygos“ /p. 191-192/.

Toliau skaityti