Asmenybės – Lituani(sti)ka

Akmeninės knygos istorija

Naujausiame 23-iajame Kauno istorijos metraščio tome rasite dviejų autorių (Arminas Štuopys ir Asta Miltenytė) straipsnį pavadinimu „Vytauto ir Agnietės Steponaičių bei jų artimųjų kapaviečių paminklai: autorystė, praradimai“.

Šio straipsnio pretekstas ir inspiracija buvo du mūsų bibliotekoje saugomi egodokumentai: karo istoriko, bibliofilo ir kolekcininko, bibliografo Vytauto Steponaičio dienoraštis (LNMMB RKRS, F25–26) ir literatės, švietėjos, gydytojos Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės, pasirašinėjusios Žvirgždės slapyvardžiu, atsiminimai apie vyrą Vytautą Steponaitį (LNMMB RKRS, F25–28).

Vytautas Steponaitis nuotraukose (LNMMB RKRS, F25–558) – nuo gimnazisto portreto iki vėliausiai padarytos fotografijos…

Steponaičio dienoraštis – standartinis sąsiuvinis plonais juodais viršeliais, iš 87 lapų prirašyti nepilni 52. Ir laikotarpis trumpas – 1956 m. sausio 3–1957 m. kovo 20 d. Nėra jis labai įdomus, nes laikai tokie, kupini baimės, nepasitikėjimo. Steponaitis – žmogus nebejaunas, sergantis, skaudinamas kolegų, bukų, o dažnai ir piktybiškų viršininkų, gyvenimo sąlygų, kenčiantis nuo erzelynės komunalka paverstame nuosavame bute, išgyvenantis dėl, regis, vienintelio jam likusio malonaus darbo – lituanikos rinkimo, nors ir čia didelio džiaugsmo nėra, greičiau nuolatinis susierzinimas, kai pasisavinamas jo darbas, nenurodoma pavardė; amžini nesutarimai tarp Knygų rūmų ir Respublikinės bibliotekos. Sunku atpažinti tą kitą Steponaitį – surinkusį unikalią spaudinių kolekciją, XXVII knygos mėgėjų draugijos iniciatorių ir aktyvų narį, puikių karybos ir istorijos žurnalų „Karo archyvas“, „Mūsų žinynas“, „Karys“, „Kardas“ redaktorių. Dienoraštyje jis net nebeužsimena apie savo sukauptą biblioteką, specialiai jai Jono Prapuolenio darytus baldus, savo buvusius bendraminčius, gal tik apgaili tuo metu mirusį Vaclovą Biržišką – „nes jei nebūtų Biržiškos, nebūtų ir lietuvių bibliografijos“ ir sudegintą jo rankraščių čemodanėlį. Graudu ir liūdna, kai žmogus, mokantis užsienio kalbų, nusimanantis senojoje spaudoje, sudarinėja Kaimo bibliotekos katalogą, kuriam leista aprašinėti tik tarybinę periodiką, o iš užsieninės spaudos vien komunistinė „Laisvė“. Beveik nebėra senųjų draugų – vieni Vakaruose, kiti dar tremtyje arba grįžę sunkiai tvirtinasi sovietinėje realybėje, o pasilikusieji nėra patikimi, pataikauja valdžiai, darosi karjeras, skundžia.

Skulptoriaus Vlado Pleškūno pieštas bareljefo eskizas, Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus (VKM GEK-62307). Deja, Nacionalinėje bibliotekoje neturime nuotraukos, pagal kurią skulptorius kūrė bareljefą. Tokia saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje >>

Toliau skaityti

„Mano brolis poetas“: Emilija Janonytė-Railienė apie Julių Janonį

„Aš tada tik verkiau, ir verkiau, ir verkiau. Mano akys buvo užtinę. Taip aš nenorėjau iš Lietuvos išvažiuoti, — pasakoja poeto Juliaus Janonio sesuo Emilija Railienė su mistiniu jautrumu prisimindama savo mylimąjį brolį ir anuos, nors ir vargingus, bet idiliškus jaunystės laikus. Šiais metais gegužės 17 d. sukanka 40 metų nuo Juliaus Janonio mirties. Tasai audringas poetas, pačioje jaunystėje nutraukęs savo gyvybės siūlą, daugiausia vien raudonųjų savinamasis, yra vertas pažvelgti ir kitomis akimis. Tad sukakties proga užsukau vaišingon Railų pastogėn, Baltimorėje, patirti kaip savo brolį prisimena jo mylimoji jaunoji sesuo Emilija Janonytė-Railienė“, – žurnale „Lietuvių dienos“ (1957, Nr. 4, p. 7, 11 ) rašė J. Surgaila

Remiantis publikacija „Mano brolis poetas“, Emilija Janonytė į JAV atvyko 1921 metais, drauge su tėvais. JAV jau kurį laiką gyveno jos vyresnioji sesuo Marė. 1922 m. Emilija ištekėjo už Martyno Railos. Abu aktyviai įsitraukė į Baltimorės lietuvių gyvenimą, po Antrojo pasaulinio karo, dalyvaudami BALF veikloje, padėjo naujiems emigrantams, dipukams. Toliau rasite kelias ištraukas iš to, ką jaunėlė sesuo papasakojo apie poetą J. Janonį, kurio 130-ąsias gimimo metines šiemet minime.

Klausiu:

— Papasakokit, kaip Jūs prisimenat brolį Julių?

— O, mano prisiminimai kuo gražiausi. Jis man būdavo toks geras! Kai jis parvažiuodavo iš gimnazijos, jam niekad nepritrūkdavo laiko su manim pažaisti. Iš miesto jis grįždavo išvargęs, bet ir kaime jis nesėdėdavo. Ruošdavo vaidinimus, pagelbėdavo pasiruošt egzaminams. Jis ypač norėdavo padėti žmonėms įvairiose bėdose. Jis visados stengėsi daryti gera, kad tik skurdo ir vargo mažiau būtų. O jeigu jis būtų pamatęs prie ko privedė revoliucija, jis niekad nebūtų stojęs už revoliucines idėjas.

[…]

Motinos prisiminimuose, kuriuos Railienė yra užrašiusi, daugiausia pasakojama apie Juliaus vargus. Trejetą metų Julius labai vargęs tarnaudamas piemeniu pas beširdžius ūkininkus Latvijoj ir Lietuvoj. Eidamas į Biržų viduriniąją mokyklą Julius gaudavo pagamintą maistą iš namų visai savaitei. Tas galėjo prisidėti prie sveikatos sugriovimo. Išvažiuojant į Šiaulius buvo reikalinga nors šiek tiek pinigų, o tėvas tada sirgo ir negalėjo uždirbti. Teko skolintis nuo kaimynų, tie gi paskolinti, tai paskolino, bet pirma pajuokė, kad Janonis savo vaiką nori ponaičiu padaryti. Visa tai Julius labai giliai pergyveno.

[…]

Atiduodamas rankraščius ir kitą medžiagą Janonio seseriai, visą su didele meile ir kruopštumu renkančiai ir saugančiai, kreipiausi į ją grynai asmenišku klausimu:

— Sakykite, ponia, kaip Jūs taip vargingai Lietuvoj gyvenę galite taip ilgai išlaikyti Lietuvos meilę?

— O ar vargšai savo tėvus mažiau myli?! taip pat klausimu atsakė Emilija Janonytė-Railienė.

Vytas Valaitis – pasaulio įžymybes įamžinęs JAV lietuvis

Parengė Dalia Cidzikaitė

Pasak Pauliaus Jurkaus, XX amžiaus šeštajame–septintajame dešimtmetyje Vytas (Vyt) Valaitis buvo bene vienintelis lietuvis, sutikęs visas pasaulio įžymybes. Tarp Valaičio padarytų nuotraukų yra tokių žmonių kaip muziko Pablo Casalso, dailininko Hanso Hofmanno, aktoriaus, komiko Dicko Gregory, dramaturgo Edwardo Albee, pirmosios JAV ledi Claudios Alta Johnson, JAV prezidento Johno F. Kennedy šeimos narių portretai. JAV lietuvio fotoaparatas būtų įamžinęs ir popiežių Paulių VI, deja, nespėjo – fotografas mirė motociklo avarijoje Niujorke 1965 metų spalio 4 dieną, tą pačią dieną, kai turėjo fotografuoti katalikų bažnyčios vadovą. Jam tebuvo 34 metai.

Vyto Valaičio autoportretas, „Draugas“, 1966 m. kovo 12 d., p. 3.

Pasak „Saturday Evening Post“, Valaitis buvo talentingas fotografas, kurio darbai pasirodė didžiuosiuose žurnaluose, tokiuose kaip LIFE, „Sports Illustrated“, „Newsweek“, „Look“, „Paris Match“, „US News and World Report“, 1961, 1962 ir 1966 metų leidinyje „Photography Annual“.

1965 metų spalio 30 dieną laikraštyje „Draugas“ pasirodžiusiame nekrologe Jurkus fotografą įvardijo kaip pirmąjį lietuvį fotografą, kuris pasiekė tokio žinomumo JAV visuomenėje, ir vieną geriausių to meto fotografų šalyje.

Vytas Valaitis gimė 1931 metų vasario 4 dieną Kaune. Gimnaziją pradėjo lankyti Vilkaviškyje, dėl prasidėjusio karo mokslus tęsė Grėvene, Vokietijoje, vidurinę mokyklą baigė 1951 metais jau Amerikoje – Amsterdame, Niujorko valstijoje. 1959 metais baigė fotografijos meno studijas Ohajaus universitete. Dar būdamas studentas, 1957 metais lietuvis laimėjo tarptautinę premiją už nuotrauką, kurią jis padarė eidamas Niujorko gatve. Tąkart lietuvį išgarsinusioje nuotraukoje jo fotoaparatas pagavo du gatvėje žaidžiančius berniukus. Iškart po studijų Valaitis apsigyveno Niujorke, ketverius metus dirbo žurnale „Newsweek“. Dirbdamas šį darbą, turėjo progos fotografuoti Amerikos kongresmenus, senatorius. Jam ne kartą teko būti Baltuosiuose rūmuose, jis fotografavo prezidento Kennedy laidotuves, važinėjo su prezidento Lyndono B. Johnsono rinkimine kampanija. Išėjęs iš žurnalo, Valaitis dirbo laisvai samdomu fotografu. Vienas amerikiečių žurnalas lietuvį pristatė kaip vieną geriausių laisvai samdomų Amerikos fotografų.

„Dainuojantis lietuviškasis, akademinis jaunimas Urbanoje“, Draugas, 1966 m. kovo 12 d., p. 3.

Valaitis daug keliavo – ne tik po Ameriką, bet ir Skandinaviją, Izraelį, lankėsi Romoje, Paryžiuje. Iš visur parsivežė šūsnį fotografijų. Nevengė fotografuoti ir Amerikos lietuvių gyvenimo. Bendradarbiavo su žurnalu „Ateitis“, fotografavo 1957 metais Čikagoje vykusią pirmąją JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventę, sudarė jos nuotraukų albumą. Jurkaus teigimu, Valaitis fotografavo viską, bet labiausiai jis mėgo fotografuoti žmones – ne pasipuošusius, ne sušukuotus, o gyvenimiškus. Žurnalo „U. S. Camera“ redaktorė tai išsakė dar kitais žodžiais: Valaitis su savo aparatu nebuvo tik faktų, momentų metraštininkas. Jis ieškojo ŽMOGAUS. Jis norėjo įsiskverbti į žmogaus vidų, pajusti jį ir tik tada užfiksuoti savo fotoaparatu.

Valaičio darbų kolekcija saugoma Jeilio universiteto bibliotekoje, JAV. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas tik vienas su Valaičiu susijęs objektas: lankstinukas „Vyto Valaičio akimis…“, kuris greičiausiai buvo išleistas 1966 metais pirmojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso Čikagoje metu vykusios parodos tuo pačiu pavadinimu kaip ir lankstinukas proga.

Lankstinukas „Vyto Valaičio akimis…“, New York, [1966?], Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Daugiau Valaičio darbų rasite čia: https://www.gettyimages.com/photos/vytas-valaitis

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Tarpukario advokatas Zigmas Toliušis neapsiribojo vien profesine veikla, jis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, priklausė įvairioms organizacijoms, daug dėmesio skyrė labdarai, domėjosi Lietuvos meno ir kultūros istorija. Z. Toliušis buvo liudininkas, savo akimis matęs nykstantį tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulį. Savo atsiminimuose ir apybraižose jis rašo: „Kaip visiems žinoma, dvarininkai-bajorai praeity vaidino labai svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje. Nekalbant jau apie gilesnę senovę, kuomet bajorai nevaržomai ir neribotai valdė ir tvarkė Lietuvą ir visus jos gyventojus, dar šio amžiaus pradžioje dvarininkai turėjo savo rankose apie pusę viso krašto žemių ir daug svėrė ekonominiame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime. […] Dvarininkai, nekalbant jau apie tai, kad jie XIX amžiuje organizavo ir vadovavo dviems sukilimams prie carinį despotizmą ir ugdė tautoje laisvės idealus, be to, statė dvaruose prašmatnius rūmus, sodino ūksmingus parkus, steigė puikias bažnyčias bei vienuolynus, sudarinėjo savo rezidencijose bibliotekas bei meno galerijas, gaminosi savo palociams stilingus baldus, pirko užsieniuose ir gabeno Lietuvon žinomų dalininkų paveikslus bei skulptūras, porcialianos išdirbinius, kilimus ir kitus meno objektus. Žodžiu, jie gražino, puošė ir dabino mūsų žemės paviršių, diegė Lietuvoje Vakarų kultūros žiedus ir turtino krašto meno ir kultūros lobyną“. Domėjimosi kultūros istorija vedamas, Z. Toliušis stengėsi surinkti žinias iš žmonių, kurie gyvai atsimenu garsių dvarininkų giminių atstovus, užfiksuoti jų atsiminimus ir bent iš dalies išsaugoti „dingusių gadynių šešėlius“.

Čia pateikiame mažą ištrauką iš rengiamo antrojo atsiminimų tomo – šį kartą apie garsios Oginskių giminės atstovus.

Rietavo dvaro sodyba. Kunigaikščių Oginskių dvaro rūmai ir parterio fragmentas iš pietryčių pusės. ~1920 m. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus

„Augant pas tėvus, man nekartą teko girdėti apie kunigaikščius Oginskius[1] ir jų Rietavo dvarą[2]. Nors tarp mano gimtinės (Jurbarko valsčiuje) ir Rietavo buvo virš 100 kilometrų atstumo, bet garsas apie Oginskius skambėjo plačiai ir pasiekdavo tolimiausius Žemaičių krašto užkampius.

Buvo pasakojama apie nepaprastai didelius Oginskių turtus, apie tai, kad kuris tai Oginskis buvęs vieno iš rusų caro pavainikis sūnus ir kad todėl jisai visai nesiskaitydavęs su vietos valdininkais ir net su pačiu Kauno gubernatorium.

Buvo kalbama, kad po Kražių įvykių (1894 m.) į Rietavą kokiais tai reikalais buvęs atvykęs Raseinių ispravnikas (policijos vadas), berods Vichmanas , dalyvavęs Kražių skerdynėse ir nekaltų kražiečių plakime. Bagdonas Oginskis[3] įsakęs savo žmonėms suimti atvykusį ispravniką, nugabenti jį arklidėn ir ten įkrėsti jam 50 bizūnų. Jokie ispravniko skundai ant Oginskio nieko nepadėję ir ispravnikas po kurio laiko buvęs iškeltas į kitą vietą. Taip kunigaikštis Oginskis reagavo į Kražių skerdynes.

Bagdonas Oginskis buvęs didelis šposininkas, pavyzdžiui, vasarą kartais išvažiuodavęs pasivažinėti ketverta arklių pakinkytomis šlajomis. Ypatingai jis mėgdavęs pasityčioti iš valdininkų. Kartą, kai iš Oginskio kam tai buvę priteista 18.000 rublių, kurių Oginskis geruoju nenorėjo mokėti, į Rietavą atvykęs kamarninkas (teismo antstolis) ir pareikalavęs sumokėti pinigus pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą. Oginskis paprašęs antstolį atvykti per savaitę ir kai antstolis vėl atvažiavęs, tai jam buvęs įteiktas maišas, kuriame po vieną kapeiką buvusi supilta visa priteistoji iš Oginskio 18.000 rublių suma. Vargšas antstolis skaitęs pinigus kelias dienas.

[…]

Toliau skaityti

Ignoto Grubinsko (ir mūsų) palinkėjimas Naujųjų proga: „Pasotinkite savo dvasiškus troškimus skaitymu!“

Visus metus dalijamės su skaitytojais tuo, ką randame įdomaus, reto ar pamiršto bibliotekoje saugomuose spaudiniuose, rankraščiuose ir suskaitmenintuose dokumentuose. Tad ir Naujųjų Metų įrašas bus bibliotekinis-knyginis. Šį kartą tai ištrauka iš dienoraščio – kaip, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis ir su kokiomis viltimis Naujuosius 1893 metus Kaune pasitiko caro kariuomenės kareivis Ignotas Grubinskas, pradedantis paskutinius savo tarnybos metus. Jo rankraštinis dienoraštis, saugomas mūsų bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, ką tik pasirodė knygos pavidalu (Ignoto Grubinsko dienoraštis, sudarytoja, redaktorė ir komentarų autorė Asta Miltenytė; straipsnių autoriai Juozas Skirius ir Giedrius Subačius, Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2025).

Klausiate, kodėl buvo pasirinktas ne kalėdinis, bet naujametinis įrašas, nors XIX amžiaus pabaigos kareivėliui religinės šventės kur kas reikšmingesnės? Priežastis paprasta – dienoraščio sąsiuvinį mėlynais viršeliais jis pradeda rašyti būtent sausio 1 dieną:

Kaunas. 1 Sausio 1893 m.

Praejo naktis, iszauszo rytas ir sulaukiau dieno Naujų metų. Pasveikinu tavę naujas mete! – Ką man źadi suteikti per szios metus? Ar liudnas skausm̅us ar szirdēs linksmybes? – Tikesiu kad důsi man paskutynią geradejistę. Vis tai szindiena noriu kad pradeczia givenima geresni. Ar pabaigsių laimingai kareiviszką tarnystę ir ar isipildis mano uzmanimai? – Ant tu klausim̅u atsakimus duos tik ateinantis laikas. Bednai pradedu szios metus, nes keskeleje beliko tik 5 kapeikos. Ar busiu bagotesnis ar bednesnis per sziůs metus. Pernei iszlaidźiau per isztisus metus be maza-ko 60 rubliu, o uzpernei 95 r. taigi pernei maźiau iszlaidziau ne kad uzpernei ant 35 rubliu. O kad paklaustu ant ko iszejo tie 60 rubliu tai ant pom̅etes nepasakyczia kad ne but knįgeleje paraszyta. Vis tai ant knįgu, tai ant popere, marku ir konvertu ir ant valgim̅o iszleista. Kai surokůsiu kiek ant ko iszleista tai vel dnevniką suraszysiu. –

Ką gera pernikszczios metůsi suveikiau? – Dievu deku iszbuvau sveikas, du kartu buvau pervaźiavęs nam̅o kemineti ir pasotinau savo dvasiszkus troszkimus skaitim̅u laikraszcziu ant prigimtos kalbos.

Dienoraščio ištrauka nėra labai džiaugsminga, visais laikais žmonės turėjo savų rūpesčių, kentė nepriteklius, nerimavo dėl ateities, bet įprasta šia proga sveikinti ir linkėti geresnių metų – tad linkime visiems mūsų skaitytojams to, ko sau linkėjo dienoraščio autorius jo paties žodžiais:

Pasveikinu tavę naujas mete!

[…] noriu kad pradeczia givenima geresni

[būti] sveikas

kemineti (svečiuotis, pasižmonėti)

pasotin[ti] savo dvasiszkus troszkimus skaitimu laikraszcziu ant prigimtos kalbos

Paskutinį Grubinsko, beje, tikro skaitymo ir rašymo fano, palinkėjimą XXI amžiuje tenka praplėsti: linkime skaityti ne tik laikraščius, bet ir dvasiškai praturtinančius tekstus tinklaraščiuose, naujienlaiškiuose, feisbuke, instagrame ir kitur (ir ne vien gimtąja kalba).

Antanas Gailius: „Esu gyvas įrodymas, kad Lietuva iš tiesų egzistuoja“

Parengė A. M.

Išgirdus Antano Gailiaus pavardę daugumai iš mūsų turbūt pirma asociacija – tai labai rimtų vokiečių kalba rašiusių autorių, tokių kaip Thomas Mannas (tetralogija „Juozapas ir jo broliai“), Francas Kafka, Stefanas Zweigas, Raineris Maria Rilke, Herta Müller ir t. t., vertėjas. Kiek mažiau žinančių, kad lygia greta Gailius verčia ir iš nyderlandų kalbos. Gal kitiems jis žinomesnis kaip poetas ir eseistas ar Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narys ir Nidos forumo iniciatorius. Jo ryšiai su Vokietija ir vokiečių literatūra savaime suprantami, tad praėjusiais metais Vokietijoje vokiškai išleista jo eilėraščių ir esė knygelė nieko nenustebins.

Gailius, Antanas. Hier: Gedichte und Essays, herausgegeben von Walter Schmitz. Dresden: Thelem, 2024.

Pavadinimas „Hier“ paimtas iš Antano Gailiaus 1997 m. eilėraščių rinkinio „Šičia“. Knygelėje sudėti ir eilėraščių vertimai, ir jų originalai lietuvių kalba. Žinodamas, kad retas vertėjas imasi versti savo poeziją į nors ir gerai išmoktą, bet ne gimtąją kalbą, pradedi ieškoti, kas jam padėjo. Atrasti vertėjų pavardes šiame leidinyje užtrunka, net pradedi manyti „na taip, Gailius vertėjas, matyt, pats ir išsivertė“. Vis dėlto atidžiai, labai atidžiai perskaičius galima juos surasti. Tai Heinzas Czechowskis ir Cornelius Hellis. Kas kita dėl eseistikos. Tie keturi knygoje įdėti esė galbūt buvo iš karto rašomi vokiškai kaip paskaitos tarptautiniams seminarams ir koliokviumams (jų nepavyko rasti Antano Gailiaus eseistikos knygoje „Pro mansardos langą“ (2012)) ir publikuoti Vokietijos spaudoje. Iš tiesų autoriaus esė, kaip ir Walterio Schmitzo pabaigos žodis „Lietuva Europoje: Antanui Gailiui“, yra skirti Vokietijos skaitytojui. Knygos tikslas – ne vien pristatyti autoriaus literatūrinę kūrybą, bet kartu ar net labiau Lietuvą, jos istoriją, raštijos veikėjus, Lietuvos vietą šiuolaikinėje Europoje. Belieka džiaugtis, kad vokiečiai gavo galimybę „prisiliesti“ prie Antano Gailiaus ir Lietuvos. Kaip jis pats gražiai sako savo paskaitoje „Nauja pradžia: lietuvio žvilgsnis į šimtmetį po Didžiojo karo“, skaitytoje 2019 m. sausio 30 d. Dresdeno technikos universitete, – „aš lietuvis, o ne vaiduoklis. Esu tikras, realus. Jūs galite mane paliesti. Tuo pačiu esu gyvas įrodymas, kad Lietuva iš tiesų egzistuoja“.