Nacionalinės bibliotekos knygų kolekciją neseniai papildė nedidelė Pavijoje (Italija) įsikūrusios leidyklos „Effigie“ išleista knygelė „All’asinello sordo“ („Kurčiam asiliukui“). Tai pirmieji poeto Donaldo Kajoko kūrybos vertimai į italų kalbą.
„Kodėl Kajoko debiutui Italijoje rinkomės „Kurčiam asiliukui“? Tai mėginimas apmąstyti šiandienę poezijos (nesvarbu, italų ar lietuvių) padėtį“ – teigia vertėja Jurga Po Alessi. „Šios dvi šalys atrodo tolimos ir skirtingos savo kalba, kultūra, peizažu, tačiau adresatas yra vienas ir tas pats. Tasai kurčias lietuviškas asiliukas yra ir (šiek tiek) itališkas.“
Rugsėjo pirmasis šeštadienis – Pasaulinė barzdos diena. Šia proga – trumpa barzdos auginimo ir skutimo apžvalga su barzdotų vyrų atvaizdais iš knygų, dailės muziejų bei Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondo.
Sokrato portretas. Marmuras, I a., Luvro muziejus.
Helenistinio laikotarpio romėnų meno paminklai (dauguma romėnų skulptūrų, kaip žinome, yra senesnių graikiškųjų kopijos) liudija, jog barzdą nešiojo beveik visi senovės graikų filosofai ir mokslininkai: Sokratas, Platonas, Pitagoras, Hipokratas, Archimedas ir net Plotinas, gyvenęs III a. po Kristaus. Barzdoti ir senovės Graikijos ir romėnų panteono dievai bei didvyriai: Dzeusas, Hadas, Poseidonas, Heraklis, Jupiteris, Saturnas, Janas ir kiti. Sekdami graikų išminčių pavyzdžiu, barzdą kaip orumo ir intelekto ženklą nešiojo daugelis Romos imperatorių iki Konstantino Didžiojo, kurio itin švariai nuskusto veido atvaizdai išliko dar jam gyvam esant iškaltuose marmuriniuose biustuose (įdomu tai, jog vėlesnėse graikiškose ikonose imperatorius Konstantinas „pagal graikišką paprotį“ vaizduojamas barzdotas). Po Romos žlugimo vakarinėje Romos imperijos dalyje barzdos vertė buvo primiršta, graikiškoji „filosofų barzdos“ samprata, nors ir nelabai gaji, bet išliko rytinėje krikščioniškos Europos dalyje – t. y., Bizantijos imperijoje.
Numanomas A. de Choiseul-Gouffier portretas. Geneanet >>
Vakar išėjo naujas žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ numeris (2020, Nr. 5), kuriame rasite straipsnį „Prarastosios Alix beieškant“. Kadaise Marcelis Proustas (1871–1922) ir Vilniuje gimusi aristokratė Alix de Choiseul-Gouffier (1832–1915) sukosi panašiuose Paryžiaus socialiniuose sluoksniuose. Galima drąsiai teigti, kad rašytojas žinojo apie jos egzistavimą. Net gali būti, kad blyškus šios moters šešėlis krinta ant kelių puslapių iš romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“.
Straipsnis gimė griežto karantino laikais. Prie jo savaip prisidėjo net trys Lituanistikos skyriaus darbuotojos – V. Budreckaitė, A. Miltenytė, I. Abramovienė – ir profesorius Williamas C. Carteris, Prousto darbų ir biografijos tyrinėtojas. Kviečiame skaityti: straipsnį rasite p. 41-44.
Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2004) gimė ir augo Kaune, ten ir debiutavo kaip aktorė. 1944 m., gresiant sovietų okupacijai, kaip ir nemaža dalis Lietuvos intelektualų, rašytojų bei menininkų, pasitraukė į Vokietiją, o Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, emigravo į Kanadą. Monrealyje B. Pūkelevičiūtė subūrė lietuvių teatro trupę ir parašė pirmąją poezijos knygą „Metugės“. 1965 m. persikėlė į JAV ir įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė[1]. Literatūrologės Birutė Ciplijauskaitės žodžiais: „Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio („Metūgės“, 1952) pasirodymo Pūkelevičiūtė išsiskyrė ryškiu originalumu ir iki tol neįprastu meilės temos pateikimu iš šiuolaikinės moters perspektyvos.“ [2] 1998 m. rašytoja grįžo į Lietuvą. Autorės kūryba apdovanota ne viena literatūrine premija išeivijoje, išversta į įvairias kalbas. B. Pūkelevičiūtė interviu literatūros kritikui Ričardui Pakalniškiui yra sakiusi: „Talentas yra duotybė; jo padidinti neįmanoma. Tačiau tik darbas padeda atsiskleisti duotybės pilnatvei ir ištesėti sau duotus pažadus: apiplaukti visą savo pasaulį, aplankyti visas savo valdas, apsėti visą savo žemę.“ [3]
Epaveldas.lt galima rasti įskaitytų rašytojos eilėraščių, nuotraukų, romaną „Aštuoni lapai“ bei poezijos rinktinę „Metūgės“.
Buvęs Lietuvos Respublikos kultūros atašė Ukrainoje Jurgis Giedrys perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Kijeve kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2013 iki 2018 metų. Archyve sukaupti dokumentai liudija apie intensyvų Lietuvos Respublikos ir Ukrainos kultūrinių ir politinių ryšių plėtojimą, diplomatinės atstovybės pastangas supažindinti Ukrainos visuomenę su Lietuvos menininkų kūryba, puoselėti bendro istorinio ir kultūrinio paveldo tęstinumą.
Archyve daugiausia sukaupta įvairių meno renginių programos su dalyvaujančių menininkų pristatymais, straipsniais ir interviu su menininkais apie jų kūrybą, taip pat mokslinių konferencijų programos.
Kultūros atašė Jurgio Giedrio veiklos laikotarpiu renginių gausa išsiskyrė 2017–2018 metai. Paminėtini renginiai: Kijeve įvykęs tarptautinis džiazo festivalis „Jednist“, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimas Kijeve, dalyvaujant Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui, tarptautinis kultūrų festivalis „Karpatų erdvė“, tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Gogolfest“, Kijevo knygų mugė, nemažai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti skirtų iškilmingų renginių.
Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.
„Vyties“ 30 metų jubiliejiniame viršelyje – leidinio redaktoriai nuo 1915 iki 1945, 1945 m. rugsėjo mėn.
Žurnalo „Vytis“ istorija – tai ne tik vienos iš seniausių Amerikoje lietuviškų organizacijų „Lietuvos vyčiai“ (angl. The Knights of Lithuania) istorija. Joje atsispindi ir pirmosios lietuvių emigracinės bangos Amerikoje bei lietuvius emigrantus priglaudusios šalies – Jungtinių Amerikos Valstijų – istorija. 1915 m. pradėtas leisti kaip lietuvių jaunimui skirtas laikraštis, kurį vienu metu skaitė apie 5 000 skaitytojų, savo laiku turėjęs net spaustuvę Čikagoje ir rinktinės lietuvių literatūros knygynėlį, į 105-uosius metus įžengęs „Vytis“ neketina sustoti. Nors žurnalo prenumeratorių ir skaitytojų skaičius nepalyginamai mažesnis, nei organizacijos klestėjimo laikais, kas keturis mėnesius narių ir rėmėjų pastangomis išleidžiamas spalvotas žurnalas anglų kalba toliau pasakoja „Lietuos vyčių“ Amerikoje istoriją (http://knightsoflithuania.com/).
Ačiū informaciją apie leidinį ir pačią organizaciją surinkusiems „Lietuvos vyčių“ garbės nariui, dabartiniam „Vytis-The Knight“ redaktoriui Robertui A. Martinui, jaunesniajam ir „Lietuvos vyčių“ garbės narei, Centro valdybos pirmininkei ir ryšių su visuomene komiteto pirmininkei Reginai Juškaitei-Švobienei.
Romos katalikų jaunimo organizacija „Lietuvos vyčiai“, viena iš seniausių lietuvių organizacijų JAV, buvo įsteigta 1913 m. balandžio 27 d. Lorense, Masačiusetse (Lawrence, Massachusetts). Organizacijos steigėjas Mykolas Norkūnas ir vienas iš Norkūno šalininkų, laikraščio „Draugas“ pirmasis redaktorius kun. Antanas Kaupas nutarė organizaciją pavadinti „Lietuvos sakalai“. Naujos jaunimo organizacijos globėju pasirinktas Lietuvos globėjas šv. Kazimieras. Lietuvių spaudoje pranešus apie steigiamąjį susirinkimą ir jame priimtus nutarimus, Norkūnas sulaukė gausių palankių atsiliepimų iš kunigų, vargonininkų ir studentų.
Dėl oficialaus organizacijos pripažinimo kreiptasi į centrinę organizaciją – Amerikos lietuvių katalikų federaciją (ALKF). Savo idėją kunigas Norkūnas pristatė 1913 m. Pitsburge, Pensilvanijoje (Pittsburgh, PA) vykusiame ALKF kongrese.
Organizacijos pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos vyčius“, organizacijos globėju patvirtintas šv. Kazimieras, „Dievui ir Tėvynei“ tapo organizacijos šūkiu. Taip pat patvirtintas „Lietuvos vyčių“ simbolis: jojantis raitelis su iškeltu kardu, virš kardo esantis kryžius simbolizuoja „Vyčių“ idealą – Jėzų Kristų. Organizacijos ženklas užpatentuotas Norkūno vardu.
Pirmieji leidybos metai
Trečiame metiniame „Lietuvos vyčių“ seime, vykusiame 1915 m. liepos 1–2 d. Šv. Jurgio parapijoje, Čikagoje (Chicago, Illinois), pranešta, kad nuo organizacijos įsteigimo narių skaičius išaugo iki 30 kuopų su 3 000 narių. Suorganizuota daug vakarų su vaidinimais, koncertais, paskaitomis apie organizaciją ir kitomis temomis. Buvo steigiamos lituanistinės mokyklos, rengiamos tautinio meno parodos, ruošiamos išvykos į muziejus, kultūrines įstaigas. Dauguma lietuvių iš savo gimtojo krašto atvyko, nežinodami „anei druko anei rašto“, todėl mokyklos, vakariniai kursai, įvairios iškylos ne vienam norinčiam prasilavinti lietuviui suteikė tokią progą.
Organizacijai augant, nebuvo galima apsieiti be savo leidinio, todėl šiame seime buvo nutarta įsteigti „Vytį“. Entuziazmo kupini seimo atstovai surinko 50 JAV dol. leidiniui išleisti ir jam paremti. 1915 m. spalio 21 d. išleistas oficialus „Lietuvos vyčių“ žurnalas „Vytis“ (adresu 731 West 18th St., Chicago, IL). Leidinys buvo 24 puslapių, 6,5 x 9,5 colių dydžio. Pirmieji redaktoriai buvo dr. Aleksandras M. Račkus ir prof. Kazys Pakštas, pirmasis administracijos vadovas – Leonardas Šimutis, vėliau redagavęs „Draugą“. Pirmasis „Vyties“ numeris pasaulį išvydo geltonais viršeliais su dailininko Izidoriaus Ilekio piešiniu. Leidinys buvo nedidukas, bet vis dėlto graži pradžia lietuvių katalikiškos spaudos pasaulyje. Prie naujo leidinio greit susispietė visi anuometiniai jauni rašytojai, prisidėdami savo poezija, proza, paskaitomis. Tais pačiais metais buvo priimtas oficialus „Vyčių“ himnas, kuriam muziką parašė kompozitorius Aleksandras Aleksis (Aleksandravičius), žodžius – organizacijos garbės narys kun. dr. Motiejus Gustaitis. Leidinyje taip pat buvo spausdinami pastatyti vaidinimai ir muzikiniai spektakliai.
Pirmasis „Lietuvos vyčių“ jaunimo laikraščio „Vytis“ numeris, 1915 metai.
