*
Užsitrenkė diena
kaip namų durys…
Laikas suklykė.
*
Padidinamu stiklu
pritraukiu gyvenimą…
Paviršius – raukšlėtas luobas.
*
Toliau skaityti „Rašytoja Jutta NOAK. Minčių etiudai“Rašytoja Jutta NOAK. Minčių etiudai
Kategorija: Asmenybės
Rašytojas Antanas ŠILEIKA: „Į Lietuvą aš ateinu per užpakalines duris“
Parengė Silvija Stankevičiūtė
Angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas Antanas Šileika gerai žinomas vardas lietuvių literatūros lauke. Į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Bronzinė moteris“, „Pirkiniai išsimokėtinai“, „Pogrindis“, „Basakojis bingo pranešėjas“, „Laikinai jūsų“. 2018 m. knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ išrinkta geriausia metų knyga. Gimęs ir užaugęs ne Lietuvoje, savo kūryboje A. Šileika pasitelkia ir savitai interpretuoja įvairialypę lietuvišką tematiką: partizaninį karą, DP (angl. displaced persons) kartos išgyvenimus, Lietuvos tarpukario peripetijas. Kodėl rašytojui svarbu gvildenti Lietuvos istorijos įvykius? Koks A. Šileikos santykis su Lietuva, lietuvių literatūra ir kultūra ir ar rašytoju tikrai gimstama? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su A. Šileika.
– Gimėte ir augote Kanadoje, tačiau rašote apie Lietuvą. Kaip formavosi Jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote?
– Aš vis bandydavau nuo Lietuvos pabėgti ir po kurio laiko, atsitraukęs, vėl ją rasti. Vaikystėje girdėjau tėvų pasakojimus apie Lietuvą, bet bene didžiausią įspūdį padarė 10 metų vyresnis brolis, buvęs labai aktyvus tarp lietuvių studentų. Mane sužavėjo, kai jis, pasiskolinęs mašiną, staiga išvažiavo į Klivlandą, Čikagą, Detroitą ir apie kažką rimtai diskutavo su kitais studentais. Tai man atrodė taip egzotiška. Kai buvau paauglys, man pabodo visi lietuviški dalykai, ypač tautiniai šokiai. Man buvo įdomios tik lietuvaitės (juokiasi). Kelis kartus sakiau, kad su lietuviais baigta, nieko nebenoriu žinoti, tačiau laikas bėga, gimsta vaikai ir vaikus reikia išmokyti lietuviškai, kad kalbėtų su seneliais. Taip į lietuvišką gyvenimą įsitraukėme iš naujo. Vėl tautiniai šokiai, tačiau šįkart vaikams, ne man.
Kai atėjo Lietuvos nepriklausomybės siekimas, įnikau į žurnalistiką. Vis eidavau į darbą su pasu, jei kartais reikėtų skristi į Lietuvą. Rašėme į žurnalus, stengėmės, kad pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. įvyko lūžis. Lietuva nepriklausoma, man kaip žurnalistui, kurio specialybė Lietuva, skambutis nebeskamba, laikas grįžti prie literatūros. Tai buvo sunkūs metai. Žurnalistikoje viskas ūžė, o literatūroje ne, nes niekam ji nerūpėjo. Rašiau vieną, kitą knygą. Santykis su Lietuva formavosi ir per literatūrą. Prisimenu, kad lūžinis momentas buvo tada, kai tėvų karta ėmė išmirti, o mano karta jau nebeskaitė lietuviškai. Kilo klausimas, ką daryti su lietuviškomis knygomis? Kartą mano mama atnešė parodyti, kad už 25 nusipirko centus Petro Rimšos atsiminimus. Aš tą knygą tiesiog prarijau. Man visada patiko Milašiaus anglų kalba, Lukšos „Partizanus“ aš irgi buvau skaitęs anglų kalba. Literatūra mane siejo su Lietuva.
Toliau skaityti „Rašytojas Antanas ŠILEIKA: „Į Lietuvą aš ateinu per užpakalines duris““1923 m. liepos 24 d. Kaune gimė Elena Čiurlytė-Barnet
Amerikiečių dailininkas Will Barnet (1911–2012) rimčiau besidomintiems daile yra puikiai žinomas. Visgi Lietuvoje menkai žinoma, kad jo darbuose dažnai matome lietuvę – žmoną Eleną Čiurlytę-Barnet (1923–2016).
„Aliutę Dievas apdovanojo labai gražia išvaizda. Ji buvo mūsų klasės gražuolė (panaši į tų laikų garsią aktorę Myrna Loy). Ji buvo labai grakšti, draugiška, išsilavinusi, santūri ir linkusi į meną, ypač į išraiškos šokį“, – 2016 m., po Elenos mirties, prisiminė klasės draugės. Visą tekstą rasite JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ >>
Rašytoja Zita ČEPAITĖ – žemaitė prieš Londono vėją
Parengė Silvija Stankevičiūtė
Rašytoja, žurnalistė Zita Čepaitė Londone gyvena nuo 2006-ųjų. Z. Čepaitė rašo straipsnius bei apžvalgas įvairiems leidiniams Lietuvoje. Ji taip pat ir Jungtinės Karalystės leidžiamo savaitraščio „Infozona“ redaktorė. 2012–2015 m. ėjo Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigas. Parašė novelių rinkinį, apysaką, kelis romanus, esė, apsakymų rinkinį. Bene daugiausia dėmesio sulaukę kūriniai – „Neapšviestas kelio ruožas“, „Emigrantės dienoraštis“.
Skrydis, kurio niekas nepamiršo
Parengė Diana Norkūnienė
1933 m. liepos 15 d. iš Niujorko oro uosto pakilo ir į Kauną išskrido lėktuvas „Lituanica“, pilotuojamas lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno. Lėktuvas sėkmingai perskrido Atlanto vandenyną. Liepos 17-osios naktį savo didvyrių Kauno Aleksoto aerodrome laukė 25 tūkstančių žmonių minia. „Lituanica“ Kaune nepasirodė… Įveikęs beveik 7 tūkst. km kelią, lėktuvas sudužo iki tikslo belikus vos 650 km.
Šį Lietuvos sūnų žygį, jo svarbą mums visiems dar kartą primena lakūnų amžininko, žurnalisto Mato Šalčiaus pranešimas, skaitytas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties ketvirtųjų metinių minėjime Buenos Airėse 1937 m. liepos 17 d.
Toliau skaityti „Skrydis, kurio niekas nepamiršo“Antanas Šileika. POGRINDIS
Romano ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė
Žinau, kad ten žolynais sruvo kraujas, o vėsios ąžuolynų ir pušynų laukymės tapo kapais. Laukai, miškai ir upės regėjo karus ir jų siaubą, pakylėjimą ir neviltį, mirtį ir prisikėlimą, Lietuvos kunigaikščius ir kryžiuočių riterius, partizanus ir žydus, nacių gestapą ir Stalino NKVD. Šioje šmėklų lankomoje žemėje, kurioje krito šešių kartų kariai, dar galima rasti sagų nuo jų uniformų.
Simonas Schama. KRAŠTOVAIZDIS IR ATMINTIS
Toms šešioms kartoms
PIRMA DALIS
PIRMAS SKYRIUS
Ties Europos viduriu driekiasi neaiški riba, kurios padėtis pastaraisiais dešimtmečiais nuolat kito. Dabar jos tolimoje rytų pusėje plyti teritorija, kurioje alus ir viešbučiai pigesni nei vakaruose, todėl jauni vyrai būriais traukia ten lėbauti, toli nuo savo žmonų ir draugių. Nesusipratimai, nusižengimai, kartais net nusikaltimai, nutikę į rytus nuo šios ribos, paprasčiausiai nesiskaito.
Toliau skaityti „Antanas Šileika. POGRINDIS“