Kategorija: Asmenybės

Nacionalinėje bibliotekoje identifikuotas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas

Parengė Jadvyga Misiūnienė

Tyrinėjant Lietuvos dvarų bibliotekas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde buvo aptiktas iki šiol nežinomas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas.

Tai trys oda įrišti Volumina legum[1] foliantai (tomai 2, 3 ir 4) išleisti 1783–1786 metais Varšuvos pijorų spaustuvėje, garsėjančioje oficialaus bei mokslinio pobūdžio spaudiniais:  Prawa konstytucye y przywileie; Krolestwa Polskiego, y Wielkiego Xięstwa Litewskiego, y wszystkich prowincyi należących: na walnych seymach koronnych od seymu wiślickiego roku pańskiego 1347. aż do ostatniego seymu uchwalone. Visų trijų tomų viršutiniai kietviršiai papuošti auksintais herbiniais Gelgaudų superekslibrisais, o antraštiniai lapai pažymėti buvusio knygų savininko karaliaus šambeliono, Nuolatinės tarybos patarėjo, Lietuvos lauko raštininko, paskutiniojo Lietuvos dvaro maršalkos, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalieriaus Mykolo Gelgaudo (1768–1834) rankraštiniais įrašais. Remiantis knygų nuosavybės ženklais visi trys tomai neabejotinai priskiriami Panemunės dvarininkui,  aukščiau minėtam Mykolui Gelgaudui, paveldėjusiam Panemunę iš savo tėvo generalinio žemaičių seniūno Antano Gelgaudo (1720–1795).

Apie Panemunės pilies biblioteką informacijos labai nedaug. Lenkų istorikas, Abiejų Tautų Respublikos dvarų kultūros tyrėjas Romanas Aftanazis (Roman Aftanazy) savo monumentaliame darbe Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej Panemunės dvarui skirtame straipsnyje (t. 3, p. 223–224) bibliotekos net nemini. Vis dėlto biblioteka Panemunės pilyje neabejotinai egzistavo. Lietuvos architektūros istorijos tyrėjo Stasio Pinkaus teigimu ji buvo įsikūrusi pietvakarių pilies bokšto antrajame aukšte[2]. Per 1830–1831 m. sukilimą, kuriame aktyviai dalyvavo abu Mykolo Gelgaudo sūnūs – Jonas Gelgaudas (1794–1877) ir jo vyresnysis brolis Antanas Gelgaudas (1792–1831), lenkų kariuomenės generolas, vyriausiasis sukilėlių kariuomenės vadas Lietuvoje – Panemunės pilies biblioteka buvo nusiaubta, visa kita nuniokota arba sunaikinta[3].

Iki šiol nebuvo žinoma nė viena knyga iš Gelgaudų pilies bibliotekos. Trijuose Volumina legum tomuose aptiktas superekslibrisas su nuosavu Gelgaudų herbu Gelgaudas (lenk. Giełgud)[4] – taip pat nežinomas. Tai svarbus proveniencinis atradimas. Tikėtina, jis taps akstinu atverčiant naują puslapį neatpažintos Panemunės pilies bibliotekos istorijoje.

[1] Volumina legum (liet. Įstatymų tomai). Tai Abiejų Tautų Respublikos teisynas chronologine tvarka registruojantis visas karališkasias privilegijas ir konstitucijas nuo 1347 iki 1793 (Gardino seimo) metų. Pirmą kartą Volumina legum pasirodė 1732–1782 metais Varšuvos pijorų spaustuvėje aštuoniais tomais in folio. Aptariama laida antroji.

[2] Pinkus, Stasys. Panemunės pilis. Lietuvos pilys, Vilnius 1971, p. 214.

[3] Apie tai žr. Jono Gelgaudo žmonos Kunigundos Šemetaitės-Gelgaudienės raštą ypatingų įgaliojimų valdininkui asesoriui Rutkovskiui (CVIA, f. 525, ap. 15, b. 1096, lap. 51 v.–52r.).

[4] Tai plačiau žinomo herbo Dzialoša (lenk. Działosza) atmaina.

 „Abu daiktai knibždėte knibžda sentimentų“: Albertas Zalatorius apie šeimos relikvijas

Publikavimui parengė Biruta Mikalonienė

Šis žymaus literatūrologo, kritiko, pedagogo, visuomenininko Alberto Zalatoriaus (1932–1999) pasakojimas, surašytas sūnaus Manto diktuojant Albertui Zalatoriui 1999 metų lapkričio 9 dieną ir redaguotas 1999 metų lapkričio 28 dieną, saugomas  literatūrologo rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dokumentus bibliotekai 2020 metais perdavė jo dukra Eglė Zalatoriūtė.

Albertas Zalatorius su tėvais

                Tokių daiktų yra du: motinos kraitinė spinta ir trys tėvo nuotraukos, mano primityviai užklijuotos ant balto popieriaus ir įrėmintos tėvo drožinėtuose rėmeliuose. Dvi bydermejerio stiliaus spintas užsisakė abi seserys (mama ir teta), kai tėvas iš Amerikos atsiuntė joms pinigų kraičiui. Spinta stovėdavo gerajame, bet retai kūrenamame trobos gale, todėl nuo temperatūrų kaitos pasidengė tokia keista dažų ir lako faktūra, kad ir norėdamas nepadarysi. Spintos stalčiai būdavo pilni gražių motinos skarelių. Po karo tos skarelės pamažu išnyko, nes tokių niekur nebuvo galima nusipirkti. Spintoje aš slėpdavau mergaičių laiškelius. Kartą motina juos surado ir pakėlė vėją. Kai saugumas pradėjo mane tampyti dėl Sibiran rašomų laiškų aš vieną priešpietį parlėkiau iš Vilniaus į kaimą, čiupau stalčių ir strimgalviais įvirtau į gyvenamąjį trobos galą. Motina sėdėjo ir ramiai verpė. „Kas atsitiko, vaikeli?“, paklausė mama. Aš tik kažką sumurmėjau ir sukišau mano mergaitės laiškus į krosnį. Po visokių melioracijų tėvams kraustantis į Vilnių, buvo norima spintą parduoti, bet duktė išgelbėjo. Spinta dabar puikuojasi mano salonėlyj, kiekvienas apsilankęs į ją atkreipia dėmesį.

Toliau skaityti ” „Abu daiktai knibždėte knibžda sentimentų“: Albertas Zalatorius apie šeimos relikvijas”

Simonaitytė ir Čiurlioniai

Parengė Arida Riaubienė

Ieva Simonaitytė su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene greičiausiai susipažino 1936 m., kai atvyko į Kauną atsiimti Valstybinės literatūros premijos už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Čiurlionienė buvo viena iš Valstybinės literatūros premijos skyrimo komisijos narių.

Rašytojų bendravimas nenutrūko ir vėlesniais metais. 1938 m. Simonaitytei išvykstant gydytis į Šveicariją, Čiurlionienė ją lydėjo iki pat sienos, siuntė siuntinių.

1939 m. vasarą grįžusi iš Šveicarijos, Simonaitytė apsigyveno Telšiuose, nes Klaipėdos kraštas buvo užimtas nacistinės Vokietijos. 1939–1940 m. Čiurlionienė kelis kartus važiavo į Telšius lankyti sergančios Simonaitytės[1]. Rašytojos ypač suartėjo 1941 m., kai Simonaitytė gestapo buvo areštuota. Rašytojai F. Kirša ir S. Čiurlionienė ne tik prisidėjo prie lietuvininkų metraštininkės išlaisvinimo, bet ir „[…] garantavo luošos moters nepavojingumą trečiajam reichui, išrūpino ligonio pažymėjimą ir suteikė prieglobstį“[2]. Čiurlionienės namuose, buvusiuose Kaune, Žemaičių gatvėje Nr. 10, Simonaitytė pragyveno apie metus. Rašytojai teko dalyvauti čia rengiamuose literatūriniuose šeštadieniuose. Šiuose susibūrimuose ji skaitė romano „Vilius Karalius“ (d. 1, 1939) ištraukas.

Savo bičiulei Onai Pajedaitei apie Čiurlionienę Simonaitytė yra atsiliepusi taip: „Čiurlionienė? Aš ją gerbiau. Ji buvo gera. Padėjo, gelbėjo. Ir priglaudė pas save, kai atsikėliau į Kauną iš Telšių. Visus metus pas ją pragyvenau Žemaičių gatvėj, netoli Kauko laiptų.

Kai važiavau į Šveicariją, ji mane palydėjo. Jai valdžios buvo įsakyta nuvežti mane iki Berlyno. Jai pačiai kelionė nekainavo. Pažįstamiems atstovybėje (trisdešimt aštuntais metais) atvežė siuntinį: dešrų, kumpių. Išėjo iš ryto. Aš tuo tarpu paslampinėjau. […] Ji mane saugojo. Paskui įsodino į Šveicarijos traukinį. Dar konduktoriui davė kažkiek, kad į kupė nieko neleistų, ir grįžo į Lietuvą“[3].

Toliau skaityti „Simonaitytė ir Čiurlioniai”

 Simonaitytės „universitetai“

Parengė Arida Riaubienė

Ievos Simonaitytės darbo kambarys Priekulėje. A. Riaubienės nuotrauka

Sausio 23-oji – Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės gimimo diena. Vargu ar surasime kūrėją savo gyvenimu ir kūryba išsaugojusį tokią didelę ištikimybę Klaipėdos kraštui, klaipėdiškių gyvenimo tradicijoms, kalbai ir visai jų gyvenimo sanklodai, kokia buvo Ieva Simonaitytė.

Būsimosios rašytojos kelias į knygų pasaulį nebuvo paprastas. Simonaitytė, skirtingai negu dauguma jos kartos rašytojų, dėl ligos negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ją mokė motina Etmė Simonaitytė, kuri  „[….] skaitė Klaipėdos krašto laikraščius“[1]. Savo autobiografinėje trilogijoje Simonaitytė rašė: „Ji savo gyvenime daug skaičiusi. Kur tik pagaus knygą, taip ir nepaleis iš rankų“[2].

1967 m. rašytoje autobiografijoje Simonaitytė mini knygas, kurias skaitė jos motina, vaizdingai aprašo savo pirmąsias patirtis susipažįstant su spausdintu žodžiu.

 „Mokslų pradžia buvo tokia: mama sėdėjo staklėse ir audė, aš sėdėjau šalia jos ant mažo krėsliuko su psalmių knyga rankose. Mama sako: „Atsiskleisk tą ir tą giesmės numerį, paskaityk man tą giesmę.

Ak dievedievedieve! Aš mamos akių baisiai bijau. Tik akių, nes mama manęs niekada nemušė, bet kad pažiūrės! Ir kaip dabar prisipažinsi, juk ji ir pati žino, kad aš daug raidžių nepažįstu.

Paprastai motina kiekvieną kartą, grįždama iš turgaus, parsineša būdavo, laikraštį ir vakare prie žibalinio spingsulėlio jį garsiai perskaito nuo pradžios („mūsų viešpats ciesorius parbėgo su automobiliu į „Postdamas“) iki galo („pinigų radau atsiimti pas Jurgį Kojelį Blauzduose“). O sekmadieniais ir kitais vakarais ji skaitė „Kunigaikštį iš Dovydo namų“, ji skaitė knygas „Apie Jeruzalės išpūstijimą“ arba „Apie krikščionių mūčijimą“ […]. O aš tiktai klausydavausi išsižiojusi, ir tikra kančia būdavo, kai ateidavo laikas į lovą.

Toliau skaityti ” Simonaitytės „universitetai“”

Naujos poeto Tomo Venclovos dovanos

Parengė A. M.

T. Venclovos kolekcija, kaupiama ir saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vėl ženkliai padidėjo. Iš šio rudeninio knygų derliaus krepšio, atnešto T. Venclovos, išsitraukėme tris lituanines knygas lenkų kalba ir pabandysime jas kartu pavartyti.

Pirmas mūsų pasirinktas leidinys – šiais metais pasirodžiusi jauno žurnalisto, publicisto ir politologo Dominiko Wilczewskio knyga „Litwa po litewsku“ („Lietuva lietuviškai“). Šis autorius nėra visiškai nežinomas Lietuvos skaitytojams – 2018 m. jis drauge su istoriku Simonu Jazavita parengė ir dviem kalbomis (lenkų ir lietuvių) Vilniuje išleido knygą „1938. Najciemniejsza noc jest tuż przed świtem = 1938. Tamsiausia naktis būna prieš aušrą“.

Šių metų rugpjūčio 31 d. XI „Literatūros seimelyje“ Tarptautinio dialogo centre Krasnagrūdoje (Lenkija) vykusiame renginyje „Medaus ir kraujo skonis. Lietuva lietuviškai“ autorius D. Wilczewskis pristatė savo naująją knygą. Tame pat Literatūros seimelyje T. Venclova pasakojo apie bibliotekininkę, pedagogę, publicistę Oną Šimaitę, iš Vilniaus geto išgelbėjusią dešimtis žmonių. Liko šių dviejų autorių – Venclovos ir Wilczewskio – susitikimo Krasnagrūdoje ženklas – dedikacija knygoje.

Toliau skaityti „Naujos poeto Tomo Venclovos dovanos”

Henrikas Nagys Kanadoje

1920-ųjų spalio 12 dieną Mažeikiuose gimė būsimasis poetas Henrikas Nagys. Jo jaunystės metus sujaukė karas. 1944 metais vaikinas įsiliejo į nusprendusių trauktis į Vakarus tautiečių bangą. „Karo baisenybės, DP (taip mes buvom vadinami pokarinėje Vokietijoje – išvietintieji žmonės), buitis ir vargingas įsikūrimas ne savo žemėje – neaprašomi keliais žodžiais“, – prisiminė po kelių dešimtmečių trumpoje autobiografijoje. Šiaip ar taip, įsikūręs Kanadoje, H. Nagys aktyviai įsitraukė į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Dalijamės nuotrauka ir trumpa ištrauka iš istoriko, visuomenininko, literato Vytauto Pluko straipsnio „Henrikas Nagys: poetas-žmogus“, kurį 1986 metų lapkričio numeryje publikavo Los Andžele leistas žurnalas „Lietuvių dienos“ (kalba netaisyta):

„Henrikas Nagys Kanadoje: komercinis menininkas, mokyklos mokytojas, vėliau universiteto dėstytojas, lietuvių visuomenės veikėjas, lietuviškos šeštadieninės mokyklos mokytojas, Montrealio Lietuvių Akademinio Sambūrio daugiametis pirmininkas. Aukštesniųjų Lituanistikos kursų lektorius (kursus lankė 200), Kanados Lietuviu Bendruomenės Kultūros Fondo pirmininkas, “Nepriklausomos Lietuvos” vyr. redaktorius, populiarus paskaitininkas, literatūros vertėjas iš latvių, vokiečių, anglų kalbų į mūsąja, literatūrinių straipsnių autorius periodinėje spaudoje ir eilėje žurnalų, literatūros ir meno kritikas, Santaros garbės filisteris, Lietuvių Rašytojų draugijos laureatas už “Broliai balti aitvarai” poezijos knygą (1970 m.), Vinco Krėvės Vardo premijos laureatas už poezijos knygą “prisijaukinsiu sakalą” (1978 m.)

Toliau skaityti „Henrikas Nagys Kanadoje”