„Dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose…“

Mūsų rankas ir akis pagaliau pasiekė 2020 m. pabaigoje išėjęs laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ numeris (Nr. 10), kuriame aprėpiamas platus knygų mylėtojams aktualių temų spektras.

 Pirmajame puslapyje, redakcijos žodyje, primenama laikraščio istorija: jį nuo 2000 m. leidžia Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubas.  Pats bibliofilų klubas įkurtas anksčiau, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. „Ne be reikalo trisdešimt šeštus metus dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose. Tik kvailys iš to nemato naudos. Knygių bičiulija gyvena ne kaip šeškai, kiekvienas už save, bet kaip bitės, kaip senovės lietuviai iš prigimties bitininkai (bičiuliai), kuriems svetima laisvą žmogų paversti tarnu“, – rašo redakcija.  Laikraščiui pradžią davė 1995 m. kultūros savaitraštyje „Žemaičių saulutė“ išspausdinti 6 teminiai puslapiai ir nuo 1996 m. kartą per mėnesį pasirodydavęs „Bibliofilų puslapis“ laikraštyje „Plungė“. Greta redakcijos žodžio rasite ir Simono Daukanto bibliofilų klubo himną, kurį 1985 m. parašė Gintautas Černeckis. Pirmajame puslapyje, publikacijoje „Kiek žmoguje kalbos“,  mintimis dalijasi ir akademikė Viktorija Daujotytė, pernai  paminėjusi 75-etį. „Kiek žmoguje kalbos, tiek ir galimybių pasaulyje veikti, pasirenkant vieną  ar kitą veikimo būdą“, –  teigia ji.

Toliau skaityti „„Dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose…““

Liepos 15 d. gimė išeivijos poetas, vertėjas, žymus literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas

Parengė Irmina Abramovienė


Nuotrauka. Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1962-12-08, Niujorkas, JAV.
Maironio lietuvių literatūros muziejus

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikrasis vardas – Alfonsas Čipkus, 1919–2015) literatūrologų laikomas vienu žymiausių, moderniausių lietuvių emigracijos rašytojų. Priklauso poetų žemininkų kartai, kurios kūryba skleidėsi okupacijos ir istorinių perversmų sąlygomis. 1938– 1939 m. studijavo romanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, vėliau šias studijas tęsė Vilniaus universitete. Pirmuosius eilėraščius publikavo studentiškoje spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Studijavo Tiubingeno ir Fribūro universitetuose meno istoriją ir filosofiją, gilino prancūzų, vokiečių ir anglų literatūros žinias. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje (JAV). Pirmoji poezijos knyga „Praradimo simfonijos“ išleista 1946 m. Tiubingene. Kūrėjo palikimą sudaro ne tik eilėraščiai, bet ir kritikos straipsniai ir literatūros klasikos vertimai bei dienoraščiai, kuriuose unikaliai persipina autobiografinis tekstas ir poezijos refleksija.

Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė apie poeto literatūrinį palikimą yra rašiusi: „Pagrindinis niliūniškos transcendencijos takas – iš dviejų erdvių ir dviejų laikų. Iš gyvenimo pirminiuose namuose ir gyvenimo svetur, iš nuolatinio ten ir čia, tada ir dabar. […] A. Nyka-Niliūnas metafizinei tradicijai priklauso ir kaip poetas, ir kaip mąstytojas, lietuvių kultūrai suteikęs unikalių, įrašytų, užrašytų būties refleksijų.“


Paskutinė kelionė

Dabar einu namo. Ramiai ant slenksčio pasėdėsiu,
Nes baisiai pavargau, ieškodamas kančios.
Nors nežinau, ar tavo veido spinduliai išblėsę
Mane sutiks iš žuvusių namų kerčios.

Kai bus pavakarė ir dulkės kils kely po gluosniais,
Aš būsiu netoli. Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.
Ten kaip nuostabų persų kilimą vaikystę pasiklosiu
Ir, vaikščiodamas ja, aš nieko nebijosiu, –
Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.

Todėl aš ir nebegaliu ten neiti,
Neskrist kaip paukštis platuma erdvės giedrios.
Aš negaliu nebūti ten. Jie miršta. Ir man reikia eiti greitai
Ir krist kaip lietui plakančios audros.

Nemeikščiai, 1940
(Iš poezijos rinktinės „Eilėraščiai, 1937-1996“, Vilnius : Baltos lankos, 1996)

In memoriam: poetas Kornelijus Jazbutis (1933–2021)

Parengė Dalia Cidzikaitė


2021 m. liepos 9 d., eidamas 89 metus, mirė JAV lietuvis poetas Kornelijus Jazbutis. Kornelijus, mokytojų ir ūkininkų Kazio ir Stefanijos (Rankaitytės) Jazbučių sūnus, gimė 1933 m. balandžio 16 d. Virbalų kaime, Skuodo rajone. Tėvai 1941 m. birželio 14 d. komunistų buvo ištremti į Sibirą. Kornelijus ir jaunesnė sesutė Gražina pasiliko Lietuvoje. 1944 m. su tetos Bronės Jazbutytės šeima Kornelijus pasitraukė į Vokietiją. Našlaičio teisėmis atvyko į Ameriką 1947 m. vasario 18 d. Mokėsi lietuvių marijonų mokykloje Marijanapolio kolegijoje (Tompsonas, Konektikuto valstija), vėliau baigė socialinius mokslus magistro laipsniu Lojolos universitete Čikagoje. Nuo jaunystės buvo ateitininkas, ateitininkų literatų „Šatrijos“ korporacijos narys. Daug vasarų dalyvavo Lituanistikos seminaruose prie Kento universitete (Ohajo valstija), vėliau Pleine (Plano; Ilinojaus valstija). Rašė poeziją, savo eilėraščius skaitė „Poezijos pavasariuose“ Čikagoje ir „Poezijos rudenyse“ Druskininkuose. Nuo 1966 m. beveik kasmet vykdavo į Lietuvą aplankyti savo tėvų, sugrįžusių iš Sibiro.


Birželio vakare

Tėvas, mama ir aš
žingsniuojam palei Bartuvos upę.
Tėvas birželio vakare
aiškina mamai,


kad rusai į Sibirą žmones vežti ketina,
aiškina birželio vakare,
nupirkęs valo meškerėm,
aiškina birželio vakare,
kad kažin, ar beteks meškeriot
vingiuotoj Bartuvoj,
aiškina, ar beapsimoka birželio vakare
takelius geltonu smėliu pabarstyt,
jis aiškina vėlai birželio vakare,
ar apsimoka,
kai sunkvežimiai laukia parengti,
laukia rytojaus
vėlai birželio vakare.

Birželio 30 d. gimė Česlovas Milošas – rašytojas, poetas, literatūros mokslininkas

Ištrauką atrinko Deimantė Žukauskienė


Česlovas Milošas

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas yra rašęs: „Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911–2004) – žymus poetas, intelektualas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Vienas iškiliausių XX a. Europos ir Amerikos modernizmo autorių, lyginamas su Tomu Sternsu Eliotu (Thomas Stearns Eliot), Ezra Paundu (Ezra Pound). Kartais vadinamas XX a. Dante.“

Isa juoda, gili, vangiai tekanti, apaugusi tankiais karklynais; pro vandens lelijų lapus vietomis vos matosi jos paviršius; upė vinguriuoja per pievas, o abiejuose nuolaidžiuose jos šlaituose plyti laukai su derlingomis žemėmis. Slėnis yra palaiminga vieta dėl reto mūsų krašto juodžemio, vešlių sodų, o gal ir dėl nuošalumo, kuris niekuomet neslėgė čionykščių gyventojų. Kaimeliai šičia turtingesni nei kitur, sutūpę arba ties vieninteliu vieškeliu palei upę, arba aukščiau viršum jos, terasose, ir pavakare žvalgosi vienas į kitą langų šviesuliais per daubą, kuri kaip rezonuojanti dėžė atkartoja plaktuko dūžius, šunų lojimą ir žmonių balsus, – gal todėl slėnis taip garsėja savo senomis dainomis, kurias čia dainuoja atskirais balsais, niekada unisonu, visuomet stengdamiesi nurungti varžovus iš priešais esančio kaimo – gražiau, iš lėto užgesinti posmą. Tautosakos rinkėjai užrašė prie Isos daugelį motyvų, kurie siekia pagonybės laikus, kaip antai pasakojimą apie Mėnulį (pas mus jis vyras), atsikėlusį iš vedybinio guolio, kur jis miegojo su savo žmona – Saule.


Ištrauka iš Č. Milošo romano „Isos slėnis“

Daugiau ištraukų iš „Isos slėnio“ rasite čia>>

Birželio 23 d. gimė prozininkas Antanas Vaičiulaitis

Parengė Deimantė Žukauskienė


Rašytojas Antanas Vaičiulaitis / Antanas Vaičiulaitis. – 1938.06.30- / Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Antanas Vaičiulaitis gerai žinomas kaip puikus novelės meistras ir literatūros kritikas, tačiau mažiau žinomas faktas, jog 1980 m. jis išleido eilėraščių rinkinį „Ir atlėkė volungė“. Literatūros kritikė Laimutė Adomavičienė rašo, jog rinkinys „sukurtas laikantis klasikinės poezijos principų, moderniai panaudojant tautosaką ir įtraukiant ramaus mirties suvokimo motyvą. Nors kalbama apie mirtį, bet kuriomis aplinkybėmis poetas sugeba pakilti virš kasdienybės, nieko nedramatinti ir nekaltinti: žmogaus ar tautos gyvenimą ir mirtį suvokia kaip neišvengiamą Dievo duotybę. Poezija šviesi, viltinga (katalikiškoji pasaulėžiūra).“ Daugiau apie šį rinkinį galima sužinoti literatūrologės straipsnyje>>

Aš nežinau, kur laumės žlugtą
Velėti rinkos vakare:
Gal Gilijoj, gal Lūkšto
Ar Obelijos ežere…

Ir nežinau, prie kokio klevo,
O gal po gluosniais ar šile
Jos laigė ir dainavo,
Išskalbę džiaustė drobules.

Pavogę, kūdikėlį prausė
Ir krykštė tarp meldų.
Išmaudę jį balčiausiai,
Liūliavo lig gaidžių.

Aušra jau brėkšta. Ten boluoja
Upeliai mano, ežerai.
Išnyko monai palei Kruoją,
Vien ramūs šnara ajerai.


„Laumės“, Suitland, 1960 12 18

Lietuviška lopšinė

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai grožinių knygų apie Lietuvą sociopolitinio virsmo laikais (XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje): Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“, Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“, Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“… Sąrašas darosi vis ilgesnis. Lietuva permainų laikais domina ir užsienio rašytojus. Šiemet išėjo kanadiečio Mott Gordon romanas „Lithuanian Lullaby“ („Lietuviška lopšinė“), kuriame pasakojama apie mūsų šalį 1987–1997 m.

Knygoje yra 3 pasakojimo linijos, jos visos paliečia Lietuvą, bet viena fokusuojasi į kovą už nepriklausomybę. Dariaus personažas simbolizuoja naująją erą: nuo sovietinio kario, emigranto į Didžiąją Britaniją, Oksfordo studento, protestuotojo prie Televizijos bokšto, Seimo nario ir galimo derybininko stojant į Europos Sąjungą. Dariaus žmona vengrė Vana ir amerikietis personažas Džordžas Lietuvoje gyvena nepriklausomybės pradžioje. Anų laikų sunkumai ir atsivėrusios galimybės pristatomos jų akimis […]Džordžo personažas sulipdytas iš kelių žmonių, o Dariaus buvo įkvėptas vieno tikro asmens. Prieš tapdamas mokytoju Kanados Trento universitete studijavau politikos mokslus ir priešpaskutiniais metais susipažinau su ten pagal mainų programą atvykusiu studentu iš Lietuvos Dariumi Žeruoliu. Darius tiesiog degė įvykiais, kurie tuo metu vilnijo per Europą. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžia buvo milžiniškos vilties laikas, bet drauge ir nenuspėjamas. Dariaus entuziazmas buvo užkrečiantis. Baigdamas universitetą parašiau Dariui, kuris buvo sugrįžęs į Lietuvą, prašydamas padėti rasti savanorio mokytojo darbą. Jis rado, ir draugai esame 30 metų

Mott Gordon

Interviu su autoriumi rasite portale „Lrytas.lt“>>

Kelias ištraukas iš knygos publikavo JAV lietuvių žurnalas „Bridges“ (Vol. 45, No. 3 / April 2021).