Šiemet sukanka 135-osios filosofo Stasios Šalkauskio gimimo ir 80-osios jo mirties metinės.
S. Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. Augo ir brendo Šiauliuose. 1911 m. baigė Maskvos universitetą (teisę). Nuo 1911 m. gyveno Samarkande, nuo 1915 m. – Šveicarijoje, 1915–1920 Fribūro universitete studijavo filosofiją. 1920 m. grįžo į Lietuvą. 1921–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune, 1922–1940 m. filosofiją, pedagogiką, logiką, estetiką – Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. jis vadinosi Lietuvos universitetu). 1927–1930 m. buvo Ateitininkų federacijos pirmininkas, sistemino ir aiškino ateitininkų principus ir pareigas. Įkūrė ir 1921–1922 m. redagavo žurnalą „Romuva“, 1932–1934 m. – žurnalo „Židinys“ redaktorius.1939–1940 m. – universiteto rektorius. 1940 m., SSRS okupavus Lietuvą, atleistas iš rektoriaus ir dėstytojo pareigų.[1]
„Išskirtinė valia, nuoseklumas, logika, sistema, nežiūrint silpnos sveikatos, padėjo tėvui labai daug pasiekti palyginti per labai trumpą laiką“, – 2011 m., minint 125-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines, pabrėžė filosofo sūnus, fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskis.[2]
Kas bendro tarp šios medūzos ir JAV lietuvių laikraščio „Draugas“? Pranciškus Baltrus Šivickis! Zoologas kurį laiką dirbo šio laikraščio redaktoriumi, o medūza pavadinta jo garbei (Carybdea sivickisi).
Pranciškus Baltrus Šivickis (1882–1968) gimė Žalakiškių kaime, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Baigęs Šiluvos pradžios mokyklą, mokėsi savarankiškai. 1905 m. aktyviai dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose. Po to jaunam vyrui teko slapstytis nuo caro valdžios, 1906 m. jis emigravo į JAV. Šivickis įsikūrė Čikagoje, kur gyveno jo dėdė. Dirbdamas paprastus darbus, lankė vakarinę mokyklą, susitaupė pinigų studijoms Valparaiso universitete (Indianos valstija), kur mokėsi daug lietuvių (universitete veikė lietuviškos organizacijos, net įvestas lietuvių kalbos kursas). Šivickis šiame universitete įgijo gamtos mokslų bakalauro laipsnį. Vėliau studijavo dar keliuose universitetuose, tuo pačiu metu keisdamas darbus – kurį laiką dirbo „Draugo“ redaktoriumi.
Jurgis Baltrušaitis (1873–1944) – žymus lietuvių poetas simbolistas, savo kūrybinį kelią pradėjęs rašydamas rusų kalba. Jo poezijos simbolizmas kyla iš lietuviškų pasakų, padavimų, liaudies dainų, gimtinės peizažų. J. Baltrušaičio eilėraščių turinys pateikiamas paprasta forma: taisyklingi posmai, išlaikytas ritmas ir rimas, neįmantri kalba.
Jonas Mekas Poetas ir vertėjas Vytautas Bakaitis Centriniame parke Niujorke. Nedatuota, chromogeninis atspaudas, 30,5 x 20,2 cm. MO muziejus
Poetas, vertėjas Vytautas Bakaitis (Vyt Bakaitis) jaunystėje artimai bendravo su Jonu Meku ir FLUXUS judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu, tačiau Lietuvoje pastebėtas žymiai menkiau už juos.
Bakaitis gimė 1940 m. gruodžio 26 d. Mažojoje Lietuvoje, Bitėnų kaime (Pagėgių savivaldybė). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šeima su mažu berniuku pasitraukė į Vakarus, 1951 m. apsigyveno JAV. Įsikūrė Bostono priemiestyje, kur buvo lietuviška parapija. Pirmuosius eilėraščius Bakaitis parašė šešiolikos, lietuvių kalba. Kadangi priklausė ateitininkams, siųsdavo į jų žurnalą, pasirašęs Jono Martyno pseudonimu. Vėliau kūrė tik anglų kalba. Studijas baigė Bostono universitete, vėliau apsigyveno Niujorke, kuris jam tapo savu.[1]
Kai atvažiavau į New Yorką, trejus metus dirbau redakcijoje. Leidom American Institute of Physics žurnalą, aš redaguodavau. Neturėjau nė žalio supratimo apie fiziką. Nesupratau, kaip užsieniečiai publikuoja savo straipsnius, ir prancūziškai nežinodamas, vis ne taip anotacijose surašydavau – ten Žiūraitis et co., o aš parašydavau Žiūraičio kompanija. Po trejų metų supratau, kad poetiškai saviraiškai šis darbas kenkia. Ir tada galvojau, ką veikti toliau. Tai pirmą kartą, kai susisiekiau su Jonu Meku, jis klausė: „Kokiu amatu pats užsiimi?“ Aš drąsiai pasakiau: „Esu staliorius“. Tai jis tuoj supažindino mane su Jurgiu Mačiūnu, kuris tuo metu Soho renovacijoms komandas sudarinėdavo. Nu, tai nuo to karto mano užsiėmimas buvo statybos, kol po kelerių metų iš savo kolegų išgirdau, kad pradeda siaubingai nugaras skaudėti. Pagalvojau, kad jei ir toliau statybininku būsiu, ir man tas pats nutiks. Tai po to perėjau prie buhalterinio darbo.
Vytautas Bakaitis. Iš: Draugas (JAV), 2020, kovo 21, p. 11.
1991 m. išėjo pirmoji Bakaičio knyga: „City country“. [2] Prieš dešimtmetį pasirodė knyga „Deliberate proof“. [3] Bakaitis jau yra parengęs trečiąją knygą. „Aš linkęs vis perrašinėti. Paprastai kasdien užsirašinėju pastebėjimus. Paskui po pusmečio peržvelgiu užrašus, tada galbūt kyla iš to eilutė kokia ar kas prisimena, o tuomet stojasi, pradeda rastis eilėraštis. Aš gal tik kokius tris kartus gyvenime esu parašęs visą eilėraštį iškart“, [4] – pernai Bakaitis pasakojo laikraščio „Draugas“ skaitytojams.
Pavasaris žiemos vidury : eilėraščiai ir poemos / Tomas Stearnsas Eliotas ; [sudarė Kornelijus Platelis]. Vilnius : Vaga, 1991
„Balandis – žiauriausias mėnuo“, – tokiais žodžiais prasideda T.S. Elioto poema „Bevaisė žemė“, vienas garsiausių XX a. poezijos tekstų (beje, dedikuotas kitam iškiliam modernizmo poetui, Ezrai Poundui). Poemos pradžioje pasirodo ir Lietuvos vardas – tiesa, vokiečių kalba, kaip „Litauen“: Bin gar keine Russin, stamm aus Litauen, echt deutsch. (liet. aš visai ne rusė, esu kilusi iš Lietuvos, tikra vokietė).
Elioto kūrinys – gryniausias rebusas, bet galime pabandyti šią vietą bent truputį išpainioti. Vokiška eilutė nestebina, nes greta yra dar kelios vokiškos nuorodos. Hofgartenas – tai sodas Miunchene. Stanberger See – didelis ežeras Bavarijoje, netoli Miuncheno. 1911 m. Eliotas lankėsi šiame mieste.[1]
Kas slypi už moteriško balso (juk pavartojama moteriška giminė)? Pasak Elioto žmonos Valerie Eliot, poetas asmeniškai pažinojo aristokratę Marie Larisch, kraujo ryšiais susijusią ir artimai bendravusią su ilgai Austriją-Vengriją valdžiusia Habsburgų gimine.[2] Marie gyveno spalvingą gyvenima, į gimtąją Bavariją persikėlė po skandalo, iki šiol žinomo kaip Majerlingo tragedija arba Majerlingo incidentas. Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis Rodolfas, Marie pusbrolis (Marie buvo Rudolfo patikėtinė), nusižudė drauge su jaunute mylimąja.[3] Šią tragediją galima laikyti pranašinga ar bent jau lemtinga Rudolfo jaunėliui broliui: juk Pirmojo pasaulinio karo pradžia dažnai siejama su Franzo Ferdinando, tapusio sosto įpėdiniu, nužudymu Sarajave.
Jonas Zdanys gimė 1950 m. Konektikuto valstijoje, JAV.[1] Kaip ir daugelis DP (angl. displaced persons, liet. perkeltieji asmenys) kartos atžalų, augo dviejų kultūrų sankirtoje. „Nuo pat pirmų dienų kalbėjau lietuviškai (ir dabar su tėvais bei giminėm lietuviškai kalbame), lankiau šeštadieninę lietuvišką mokyklą (ją vedė Kotryna Marijošienė), dalyvavau lietuvių skautų veikloje, šokau tautinius šokius, bendraudavau su lietuviais, lietuviškai šventėm visas šventes, lankėm lietuvišką bažnyčią. Angliškai pradėjau kalbėti mokykloje, būdamas penkerių. Aiškiai atsimenu tą pirmą dieną: mokytoja su manim kalba angliškai – garsiai, pamažu artikuliuodama kiekvieną žodį, o aš – lietuviškai šaukiuosi mamos“,[2] – prieš vienuolika metų Zdanys pasakojo tuometinio Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėjai Jolantai Budriūnienei.
Jonas Zdanys. Nuotr. iš Zdanio asmeninės svetainės: https://jonaszdanys.org/
Visgi vietos kalbą išmoko puikiai, vėliau studijavo literatūrą. Bakalauro studijas baigė Jeilio universitete, magistro ir daktaro laipsnius įgijo Niujorko valstijos universitete (State University of New York). Po studijų dėstė šiuose universitetuose. Jeilio universitete vedė poezijos, vertimo teorijos bei praktikos seminarus, pastarajame universitete užėmė ir įvairias administracines pozicijas. Daugiau kaip dešimtmetį dirbo kaip aukštas Konektikuto valstijos pareigūnas, atsakingas už akademinę sritį. Taip pat prisidėjo prie Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pertvarkymo. Šiuo metu dėsto Sacred Heart universitete.[3]
Zdanio bibliografija tiesiog stulbinanti. Kaip autorius arba vertėjas, Zdanys prisidėjo prie gero pusšimčio knygų. Atskiro paminėjimo vertos jo sudarytos ir išverstos antologijos, pristatančios šiuolaikinius Lietuvos poetus: pavyzdžiui, „Four poets of Lithuania : Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis“ (Vilnius : Vaga, 1995), „Five Lithuanian women poets: Judita Vaičiūnaitė, Danutė Paulauskaitė, Onė Baliukonė, Nijolė Miliauskaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė“ (Vilnius : Vaga, [2002]). Iš naujesnių Zdanio knygų paminėjimo galbūt vertos šios: „Notebook Sketches: Poems and Drawings“ (Chicago: Strawberry Hedgehog, 2019); „Three White Horses“ (Beaumont, Texas: Lamar University Literary Press 2017); su Kornelijumi Plateliu parengta „Two Voices / Du balsai“ (Chicago: Purple Flag Press 2017). Leidžiamos Zdanio poezijos rinktinės. Daugiau informacijos apie knygas rasite Zdanio asmeninėje svetainėje: https://jonaszdanys.org/books/
Vertėjas
Pasak Zdanio, vertimais iš lietuvių kalbos jis užsiima nuo bakalauro studijų Jeilyje laikų. Tada, pasitaręs su dėstytoju, jis išvertė Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Vaikai kaip žolė“. Vertimas buvo teigiamai įvertintas, išspausdintas universiteto literatūriniame žurnale.[4]
