Asmenybės – Lituani(sti)ka

Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai

BBC radijo prodiuserio **Valo Gielgudo** šventinis sveikinimas **Unei Baye** (Babickaitei). – Londonas, 1934 m.

Šiemet britų nacionalinis transliuotojas „British Broadcasting Corporation“, geriau žinomas trijų raidžių BBC trumpiniu, švenčia 100 metų sukaktį. Ankstyvieji BBC metai turi ir lietuviškų akcentų.

Praėjus septyneriems metams nuo BBC įkūrimo, 1929-ųjų pradžioje į radiją atėjo dirbti Val Henry Gielgud (1900–1981). Žymaus britų aktoriaus sero Johno Gielgudo brolis savo karjerą BBC pradėjo „Radio Times“, bet netrukus perėjo prie radijo dramų kūrimo, tapdamas prodiusavimo skyriaus vadovu, atsakingu už radijo dramas. Būtent jam šiandien BBC turi dėkoti už teatro atėjimą į radiją, už radijo dramos įsitvirtinimą britų nacionalinio transliuotojo eteryje. Trumpą reportažą apie Valo Gielgudo indėlį į radijo dramą ir BBC istoriją rasite čia: https://www.bbc.co.uk/sounds/play/p010syrl.

Nedaugelis žino, jog Gielgudo giminės šaknys – Lietuvoje, o jas prisiminti ir bent kurį laiką jomis domėtis Valą Gielgudą paskatino pažintis su lietuvių aktore ir režisiere Une Babickaite-Graičiūniene, sceniniu vardu Unė Bayé. Vieną dieną vartydama BBC programą jos akis netikėtai užkliuvo už lietuviškai skambančios pavardės – Gielgud. Nieko nelaukusi, ji nuvyko į BBC ir paprašė pasimatyti su Valu Gielgudu. Apie pirmąją pažintį toliau pasakoja pati aktorė. 1929 m. vasario 13 d. dienoraščio įraše ji detaliai nupasakojo judviejų susitikimą: „Įeinu kabinetan, ogi tas ponas Val Gielgud apie 24 metų labai simpatingas berniokas. Sakau jam savo istoriją. Jis sako, aš mielu noru padaryčiau tamstai viską, bet ne tiek politika neleidžia, kaip laikas. <…> Gale jo klausiu, ar jis nepaeina iš lietuvių, sako taip. Mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos ir sako, kad mūsų pavardė labai senobinė. Na, o čia mes labai susigiminiavom. Aš nudžiugau, kad aš neapsirikau, o jis pažadėjo perskaityti visas knygas, kurias aš tik atsiųsiu apie Lietuvą. O iš savo pusės už 6 savaičių aš būsiu pakviesta broadcast lietuvių kalboj ką aš norėsiu su jo pagalba – see!“ (Unė Babickaitė-Graičiūnienė, „Dienoraštis“, in: Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai, p. 271–272).

Toliau skaityti

1863–1864 metų sukilimo dalyvis, grafikas, tapytojas, palikęs neįkainojamą indėlį Lietuvos dailės istorijoje – Mykolas Elvyras Andriolis

Parengė Irmina Abramovienė

M. E. Andriolis (Iš Z. Toliušio fondo, F.66-302, lap.2)

1836 m. lapkritį Vilniuje gimė vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės grafikų Mykolas Elvyras Andriolis, italų kilmės skulptoriaus Pranciškaus Andriolio sūnus.

Tėvo siunčiamas Maskvos universitete studijavo mediciną, tačiau ši sritis jo netraukė. Prieš tėvo valią netrukus metė mokslus ir atsidėjo dailės studijoms. Mokėsi Maskvoje dailės mokykloje, vėliau išvyko į Peterburgą, kur 1857 m. baigė dailės akademiją. Po studijų Peterburge grįžęs į gimtinę daug keliavo po Lietuvą, piešdamas įžymesnius architektūros paminklus, bažnyčias, dvarų sodybas ir žmones. J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumui“ nupiešė romantišką peizažą „Vilniaus miesto vaizdas iš šiaurės vakarų“, pagal kurį apie 1859–1860 m. Paryžiuje sukurta litografija.

1860 m. Andriolis išvyko į tėvo gimtąją Italiją, kur gilino dailės žinias Šv. Luko akademijoje Romoje. Lankėsi Paryžiuje ir Londone. Nuo 1860 m. ėmė bendradarbiauti Varšuvos žurnale „Tygodnik Illustrowany“, kuriame publikavo savo sukurtas iliustracijas. Pasak dailininko biografų, M. K. Andriolis buvo pažangių pažiūrų žmogus, didelis Lietuvos patriotas. Palaikė artimus ryšius su dailininku Antanu Zaleskiu ir jo broliu Ignotu, tapytoju Boleslovu Romanu Dluskiu, poetu Jurgiu Laskariu, 1863–1864 m. sukilimo būsimais vadais ir dalyviais.

Toliau skaityti

Deimantės Žukauskienės knygų lentyna ir rekomendacijos

Ar jau nutarėte, kokią knygą pristatysite kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Galbūt apsispręsti padėtų kitų skaitytojų kūrybiškos rekomendacijos? Šį kartą kviečiame susipažinti su konkurso vertinimo komisijos narės, poetės, Nacionalinės bibliotekos darbuotojos Deimantės Žukauskienės mintimis apie kelias įspūdį palikusias knygas (vienos knygos pristatymas – eilėraštis!). O kūrybiškiausios anotacijos konkurso taisykles rasite štai čia >>

Prieš keturiolika metų išėjusi knyga „Laužiu antspaudą“ (Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008) poetui Rimvydui Stankevičiui atnešė Poezijos pavasario laurus. 2010 metais išleistas poezijos rinkinys „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) tarsi pratęsia ankstesniąją knygą, daug, jautriai kalbama gyvenimo ir mirties temomis, tačiau jau turi kitą kūrybinę užduotį. „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ yra apie žodį, apie jo svorį, apie žodžiui suteikiamą burtažodžio galią. Ir čia reiktų suklusti, nes iš tikrųjų turimi omenyje tikri burtažodžiai, kurie dar gyvuoja lietuvių liaudyje ir, kaip poetas teigia, „iš tiesų veikia“. Žodžiu galime paveikti kitą, užkalbėti, artėti prie pasaulio paslapčių. Šia knyga autorius ne vien tik nori pabrėžti lietuvišką mentalitetą, jo misticizmą. Knyga taip pat yra apie kuriantį, jaučiantį žmogų, kuris dar ir gyvena, kaip autorius pasakytų „kažkiek“, dvasinį gyvenimą. Rekomenduočiau perskaityti ir ankstesnes Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygas.

Toliau skaityti

Dalios Cidzikaitės rekomendacijos

Ar jau nutarėte, kokią knygą pristatysite kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Galbūt apsispręsti padėtų kitų skaitytojų rekomendacijos? Iki konkurso pabaigos vis pasidalysime vertinimo komisijos narių knygų rekomendacijomis. Šį kartą kviečiame susipažinti su Dalios Cidzikaitės mintimis apie įspūdį palikusias knygas. O konkurso taisykles rasite štai čia>>

Nors Enrikos Striogaitės eilėraščių knyga „Žmonės“ (Naujasis lankas, 2019) – anokia naujiena, man ji – viena geriausių paskutiniaisiais metais išleistų lietuvių poezijos knygų. Poetės knygoje veikiantys personažai: Adelė, Alfukas, Sofija, Napoleonas, Rožė, Vicka, Mozė, Adomas ir kiti, – tai mūsų kaimynai, gatvėje, parduotuvėse, viešajame transporte sutikti žmonės. Eiliniai ir tuo pat metu – neeiliniai, poetės valia patekę į eilėraščio erdvę ir laiką. Šią knygą skaitytojai išrinko geriausia 2020 metų „Metų knyga“ poezijos kategorijoje.

Lietuvoje „Man Booker Prize“ nominuotas Sally Rooney romanas „Normalūs žmonės“ (Alma littera, 2020; vertė Viktorija Uzėlaitė) nesusilaukė didelio dėmesio, nepaisant to, manau, jog šią knygą į rankas paėmusių skaitytojų laukia jaudinanti patirtis – kelionė su pagrindiniais kūrinio personažais Mariana ir Koneliu į savęs ir savo aplinkos pažinimą, kiekviename žingsnyje klausiant, ar tai, kas su manimi vyksta, ar tai, kaip aš jaučiu ir jaučiuosi, yra normalu?

Eglės Baliutavičiūtės knygų lentyna ir rekomendacijos

Ar jau nutarėte, kokią knygą norėtumėte pristatyti kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Galbūt apsispręsti padėtų kitų skaitytojų rekomendacijos? Iki konkurso pabaigos vis pasidalysime konkurso vertinimo komisijos narių knygų rekomendacijomis. Šį kartą kviečiame susipažinti su vaikų literatūros specialistės, Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento vyriausiosios tyrėjos-ekspertės Eglės Baliutavičiūtės mintimis apie įspūdį palikusias knygas. O konkurso taisykles rasite štai čia: https://bit.ly/3MTCAto

Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ (Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis)

Tai viena tų knygų, kuri paliko neišdildomą įspūdį paauglystėje. 1932 m. parašyta distopija, visai kaip George‘o Orwello „1984“, stebina įžvalgumu, įtraukiančiu siužetu ir galybe idėjų, kurios nepaleidžia ir užvertus paskutinius knygos puslapius. Ar gali individas visuomenėje, kuri sukurta būti laiminga, būti nelaimingas, pasimetęs, svetimas? Knygoje ryški vartotojiškos visuomenės, socialinės inžinerijos ir totalitarizmo kritika.

Skaitytojams nuo 16 metų.

Toliau skaityti

Ieva Simonaitytė – skaitytoja

Parengė Arida Riaubienė

Pamažu artėja į pabaigą 2022-ieji – Ievos Simonaitytės metai, pasiūlę ir tebesiūlantys daug progų prisiminti šią Mažosios Lietuvos metraštininkę.

Vienas iš susidomėjimą keliančių objektų yra Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma rašytojos asmeninė biblioteka, kurioje sukaupta 1335 tomai knygų. Apžiūrint rašytojai priklausiusias knygas, skaitant ją pažinojusių žmonių atsiminimus, galima susidaryti vaizdą, kas buvo būdinga Simonaitytei skaitytojai.

Yra išlikę nemažai nuotraukų, kuriose Simonaitytė nufotografuota su knyga rankose, kitose – stovinti prie savo knygų lentynos.

*Evutė (Ieva Simonaitytė). Portretinė nuotrauka / Bernardas Aleknavičius.* Klaipėdos aps. I.Simonaitytės VB

Rašytojos kūrybą nagrinėjusi Romana Dambrauskaitė-Brogienė rašė, „kad Simonaitytė mėgsta iki išnaktų skaityti“[1], „skaito ji paprastai vakarais, ir kartais iki trečios ar ketvirtos valandos nakties plieskia jos langas“[2]. Simonaitytės namų šeimininkė Domicelė Rimaitienė prisiminė, kad rašytoja „skaitė dienų dienas“[3]. Artimas Simonaitytės bičiulis, kultūros darbuotojas Vytautas Rimavičius, žvelgdamas į nuotrauką, kurioje pavaizduota rašytoja ir jos bibliotekos knygos, rašė: „Rašytoja, šviesiąja suknele pasirėdžiusi, guli ant sofos ir šypsodamasi kalba telefonu, akys primerktos. Už Jos – lentyna pilna knygų. Sudėtos nugarėlėmis, keletas ant viršaus, matyt, jas skaito“[4].

Toliau skaityti