Ieva Simonaitytė – Lituani(sti)ka

Simonaitytės „universitetai“

Ievos Simonaitytės darbo kambarys Priekulėje. A. Riaubienės nuotrauka

Sausio 23-oji – Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės gimimo diena. Vargu ar surasime kūrėją savo gyvenimu ir kūryba išsaugojusį tokią didelę ištikimybę Klaipėdos kraštui, klaipėdiškių gyvenimo tradicijoms, kalbai ir visai jų gyvenimo sanklodai, kokia buvo Ieva Simonaitytė.

Būsimosios rašytojos kelias į knygų pasaulį nebuvo paprastas. Simonaitytė, skirtingai negu dauguma jos kartos rašytojų, dėl ligos negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ją mokė motina Etmė Simonaitytė, kuri „[….] skaitė Klaipėdos krašto laikraščius“[1]. Savo autobiografinėje trilogijoje Simonaitytė rašė: „Ji savo gyvenime daug skaičiusi. Kur tik pagaus knygą, taip ir nepaleis iš rankų“[2].

1967 m. rašytoje autobiografijoje Simonaitytė mini knygas, kurias skaitė jos motina, vaizdingai aprašo savo pirmąsias patirtis susipažįstant su spausdintu žodžiu.

„Mokslų pradžia buvo tokia: mama sėdėjo staklėse ir audė, aš sėdėjau šalia jos ant mažo krėsliuko su psalmių knyga rankose. Mama sako: „Atsiskleisk tą ir tą giesmės numerį, paskaityk man tą giesmę.

Ak dievedievedieve! Aš mamos akių baisiai bijau. Tik akių, nes mama manęs niekada nemušė, bet kad pažiūrės! Ir kaip dabar prisipažinsi, juk ji ir pati žino, kad aš daug raidžių nepažįstu.

Paprastai motina kiekvieną kartą, grįždama iš turgaus, parsineša būdavo, laikraštį ir vakare prie žibalinio spingsulėlio jį garsiai perskaito nuo pradžios („mūsų viešpats ciesorius parbėgo su automobiliu į „Postdamas“) iki galo („pinigų radau atsiimti pas Jurgį Kojelį Blauzduose“). O sekmadieniais ir kitais vakarais ji skaitė „Kunigaikštį iš Dovydo namų“, ji skaitė knygas „Apie Jeruzalės išpūstijimą“ arba „Apie krikščionių mūčijimą“ […]. O aš tiktai klausydavausi išsižiojusi, ir tikra kančia būdavo, kai ateidavo laikas į lovą.

Toliau skaityti

Simonaitytė ir Klaipėda

Parengė dr. Arida Riaubienė

Namas Klaipėdoje (dabar Butsargių g. 12), kurio antrajame aukšte 1925–1931 m. gyveno Ieva Simonaitytė. Aridos Riaubienės nuotrauka

Per savo gyvenimą rašytoja Ieva Simonaitytė pakeitė nemažai gyvenamųjų vietų. Nuo 1921 m. sausio iki 1938 m. spalio ji gyveno Klaipėdoje. Iš Klaipėdos išvyko į Šveicariją ir Le Sapieno klinikoje gydėsi iki 1939 m. birželio. 1939 m. vasarą Simonaitytė grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Telšiuose, čia praleido metus. Daugiau nei 20 metų – nuo 1940 iki 1963 m. – ji gyveno Kaune. Nuo 1963 metų rudens iki pat gyvenimo pabaigos, t. y. 1978 m. rugpjūčio 27 d., rašytojos gyvenamoji vieta buvo Vilnius, vasaras ji leisdavo Priekulėje.

Simonaitytės gyvenimo Klaipėdoje metai svarbūs dėl kelių priežasčių. Čia buvo parašytas ją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Klaipėdos laikotarpis taip pat sietinas su rašytojos asmeninės bibliotekos formavimosi pradžia.

Mažosios Lietuvos visuomenininko ir ilgamečio spaustuvininko Anso Bruožio (1876–1928) kviečiama iš gimtųjų Vanagų į Klaipėdą Simonaitytė persikraustė gyventi 1921 m. pradžioje. Nuo 1925 iki 1931 m. būsimoji rašytoja gyveno Butsargių gatvėje, Nr. 2., po kurio laiko „[…] apsigyveno priešais buvusiame Žiabrės (Szabries) name, Tilžės (dabar – Vilniaus) 11“[1].

Taiklūs buvo A. Bruožio žodžiai – „Tu rašytoja. Jei ne šiandien, tai rytoj tikrai būsi“[2]. Gyvendama Butsargių gatvėje, Simonaitytė pradėjo rašyti romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Tuo tarpu Tilžės gatvėje buvo parengtas romano „Vilius Karalius“ pirmasis tomas[3] ir galutinai užbaigtas „Aukštujų Šimonių likimas“. „Jei Butsargių gatvelėje I. Simonaitytė, jos žodžiais sakant, tapo rašytoja, tai Tilžės g. Nr. 11 ji išaugo iki uostamiesčio garsenybės – profesionalios rašytojos“[4].

Toliau skaityti

Apie Edwiną Geistą ir jam priklausiusias knygas

Parengė Arida Riaubienė

Stifter, Adalbert. Erzählungen . – [Riga] : Latvju grāmata, 1942. – 173, [1] p.

Besidomintiems tarpukario Lietuvos muzikiniu gyvenimu, gerai žinoma vokiečių kompozitoriaus ir muzikologo Edwino Geisto (1902–1942) pavardė. Geistas gimė 1902 m. Berlyne, dirbo Ščesine, Ciūriche, dėstė Berlyno konservatorijoje. Prieškariu šis „pusžydis“ kompozitorius buvo įtrauktas į juoduosius nacionalsocialistų sąrašus. 1938 m. jis paliko tėvynę ir apsigyveno Kaune. Čia rašė straipsnius žurnalui „Muzikos barai“ (1931–1940), parengė knygą „Antikes und modernes im litauischen Volkslied“ (Kaunas, 1940; liet. Antikos ir modernieji pradai lietuvių liaudies dainose). Knygoje autorius lygino senąją lietuvių liaudies muziką su senosios Graikijos muzika. Gyvendamas Lietuvoje, Geistas sukūrė paveikslų ciklą „Iš Lietuvos“ ir daug kitų muzikinių kūrinių. Geisto veikla ir kūryba svarbi ne tik vokiečių, bet ir lietuvių muzikos istorijai. 1942 m. gruodžio 10 d. Geistas buvo sušaudytas Kauno IX-ajame forte.

Mėgstamiausias Geisto rašytojas buvo austras Adalbertas Stifteris. Jo vardas neretai minimas 1942 m. Geisto dienoraštyje, kurį kompozitorius rašė ilgėdamasis Kauno gete kalinčios žmonos, pianistės Lydos Bagrianskytės. 2003 metais šis dienoraštis buvo išleistas lietuvių kalba[1]. Pateikiame ištraukų apie kompozitoriaus mėgstamą rašytoją iš 2003 m. lietuvių kalba išleistos knygos „Lydai: dienoraštis, 1942“.

Birželio 25

„<…> Aš dar valandėlę paskaitysiu Stifterį ir eisiu miegoti“. <…> (p. 91)

Toliau skaityti

Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje. Komandiruotės metu buvo kopijuojami rašytojos asmeninės bibliotekos knygų viršeliai, antraštiniai lapai, susipažįstama su knygose esančiomis proveniencijomis – įrašais, antspaudais ir lipdėmis.

Buvusiame rašytojos vasarnamyje saugoma apie 530 asmeninei bibliotekai priklausiusių spaudinių – knygų ir periodinių leidinių. Knygų rinkinyje yra keletas XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje išleistų religinės tematikos leidinių. Žinoma, kad Simonaitytė labai saugojo ir vertino savo asmeninėje bibliotekoje esančias religines knygas, nes jos rašytojai priminė jaunystę, žmones, su kuriais teko bendrauti. Knygose esama vertingų įrašų, kuriuos galima laikyti lietuvininkų dvasinės kultūros atspindžiais. Kai kurie įrašai patikslina rašytojos biografijos faktus arba pateikia naujų.

Pavyzdžiui, 1919 m. rašytojos pusseserė Anna Siemoneit[1] padovanojo Ievai Simonaitytei Centrinės Prūsijos biblijos draugijos 1910 metais Berlyne išleistą Bibliją[2]. Knygos pradžioje esančiame vinjetėmis puoštame lape, kuris buvo skirtas įvairiems jos savininko užrašams, Anna Siemoneit įrašė: Ant vis Patenkanč/i/o Atsiminimo nuo tavo tave Širdingai Mie[y]linč/i/oses Sesers. Wannaggen den 23. Janwaris, 1919. [Vanagai, 1919 Sausio 23]. Šią Bibliją Simonaitytė dažnai skaitydavo. Tai liudija ne tik tarp lapų likusios gotišku raidynu išspausdintų laikraščių skiautės, bet ir paraštėse esantys rašytojos pabraukymai, žymėjimai.

Toliau skaityti