Władysławo Wielhorskio takais… Lituanistų išvyka į Žemaitiją

Silvija Stankevičiūtė


Iš kairės: Irena Aleksaitė, Asta Miltenytė, Tomasz Błaszczak, Arnas Zmitra. Linos Radžienės nuotr.

Kiekviena išvyka su šauniais kolegomis, ilgesnė ar trumpesnė, kupina atradimo džiaugsmo ir įspūdžių. Šį kartą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) Lituanistikos skyriaus darbuotojai keliavo sekdami Władysławo Wielhorskio pėdsakais Žemaitijoje. Akstinu kelionei tapo  gegužės 12 d. Nemakščių bendruomenės santalkos namuose vykęs Nacionalinės bibliotekos darbuotojų dr. Tomaszo Błaszczako ir Astos Miltenytės bei vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro darbo vaisiaus – „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraščio“ – pristatymas. Knygos pristatyme dalyvavo leidinio rengėjai ir sumanytojai dr. T. Błaszczakas, A. Miltenytė, vertėja I. Aleksaitė. Renginį moderavo kultūros istorikas, viešosios įstaigos „Atrask Raseinius“ direktorius Arnas Zmitra.

Lenkų kalba rašiusio publicisto, Lietuvos tyrinėtojo W. Wielhorskio dienoraštis, rašytas 1915–1917 metais Balčių dvare (dab. Raseinių r. Nemakščių seniūnija) – išskirtinis egodokumentas, liudijantis apie Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę ir patirtis Žemaitijoje. Egodokumento rankraštis saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dienoraštis yra įdomus ir kaip istorinis dokumentas, ir kaip karo metų išgyvenimų liudijimas.

Balčių dvaras (dab. Raseinių r.), 1911 m. Zofios Komzos archyvo nuotr.

Ypač reikšmingas ir simboliškas šios knygos pristatymas Balčių, Nemakščių bendruomenėms. Dienoraštyje aprašoma daugybė šių apylinkių istorinių realijų, karo metų aktualijų, taip pat žmonių gyvenimo sąlygos, kasdienybės bruožai. Dalyvaujant knygos pristatyme neapleido jausmas, kad leidinio pasirodymas ir pristatymas vietos bendruomenės buvo tikrai laukiami. Tai liudijo ir pilnutėlė Nemakščių bendruomenės santalkos namų salė, ir jaukus sutikimas, nuoširdus bendravimas bei dalijimasis mintimis tiek apie knygą, Raseinių krašto istoriją, tiek apie Lietuvos miestelių ateitį. Renginyje dalyvavę Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkas, daugybės knygų autorius ir bendraautoris Jonas Brigys ir Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė Lina Vapsevičienė atkreipė dėmesį į knygos svarbą Raseinių krašto istorijai ir visuomenei. Pasak jų, dienoraštyje aprašyti aplinkiniai dvarai, žmonių gyvenimo sąlygos okupacijos metais, santykis su Vokietijos valdžia, ūkio darbai. Buvo aptartos ir tolesnės Balčių vietovės tyrinėjimo perspektyvos.

Toliau skaityti „Władysławo Wielhorskio takais… Lituanistų išvyka į Žemaitiją“

„Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių…“

Parengė Rima Dirsytė


dainuojama vienoje dažniausiai atliekamų operų pasaulyje – Džiuzepės Vedžio „Traviatoje“. Tuo pačiu norime priminti, kad šiuo spektakliu prieš 101 metus prasidėjo Lietuvos profesionaliosios operos kelias. Ilgus dešimtmečius ši arija pas mus skambėdavo išlydint senuosius metus. O taurė paprastai būdavo pripildoma šampano.

Šampanas (pranc. vin de Champagne) – ypatinga putojančio vyno rūšis (visgi šnekamojoje kalboje taip vadinamas bet koks putojantis vynas), dažniausiai siejama su švente ir prabanga. Jo pavadinimas kilo iš Šampanės – regiono šiaurės rytų Prancūzijoje, pagrindinės jo gamybos vietos. Šampanas gaminamas dvigubos fermentacijos būdu, dirbtinai neprisotinant gėrimo angliarūgšte. Jame anglies dioksidas susidaro dėl natūralaus vyno brandinimo buteliuose proceso. Jaunas, nepilnai fermentuotas vynas išpilstomas į butelius ir laikomas kiek palenkus link butelio kamščio rūsiuose, pastovioje 3–5 °C temperatūroje. Prancūzijoje buvo sukurtas išsamus taisyklių ir nuostatų rinkinys, reglamentuojantis šio vyno gamybą, nuo 1891 m. užtikrinta „šampano“ vardo teisinė apsauga, mūsų laikais įtvirtinta ES taisyklėmis, ir t.t. Kituose regionuose bei šalyse pagamintas panašaus tipo vynas negali būti vadinamas šampanu, tik putojančiu vynu.

Spėjama, šampanas gaminamas ir parduodamas nuo XVII a. pabaigos, nuo XVIII a. paplito visame pasaulyje. Jis buvo geriamas karalių dvaruose, bajorų ir turtingų miestiečių namuose. Be abejo, buvo žinomas ir geriamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Net ir gaminamas…

M. Gorskio užrašytas šampano gaminimo receptas. LNMMB RKRS F130-2266

Iš kur žinome? Nacionalinės bibliotekos rankraščių fonde saugoma Žemaičių kašteliono Mykolo Gorskio namų knyga – silva rerum (lot. „daiktų miškas“) (F130–2266). Tai buvo specifinis rankraštinės knygos tipas, tarsi kelių kartų kronika, XVI–XVIII a. rašyta daugelio Lenkijos ir Lietuvos bajorų namuose. „Silvos“ buvo skiriamos šeimai, tikrai ne platesnei auditorijai, tad jose buvo fiksuojamos šeimos tradicijos, genealoginiai medžiai, šeimos narių gimimai, krikštynos, vedybos, mirtys bei įvairiausia informacija – dienoraščio tipo įrašai apie gyvenamojo meto įvykius, atsiminimai, laiškai, politinės kalbos, teisinių dokumentų kopijos, apkalbos, anekdotai, finansiniai dokumentai, ekonominė informacija (pvz.: grūdų kainos), kulinariniai receptai, filosofiniai samprotavimai, eilėraščiai,  patarimai (žemės ūkio, medicinos ar moralės) palikuoniams ir kt. – t. y. viskas, ką jų autoriai norėjo įrašyti ateities kartoms. Randama net suvenyrų, pvz., plaukų sruogų.

Kašteliono „silva“ rašyta lenkų kalba 1778–1795 metais. Ir jau pačiame pirmame  jos puslapyje randame „lietuviško“ (gal tiksliau būtų sakyti – naminio ?) šampano gaminimo receptą.  „Lietuviško“, nes prancūzai šampaną gamina iš vynuogių, o čia siūlomos beržų sultys. Gaila, receptas nurašytas iš 1790 m. išleistos neįvardinto autoriaus neįvardintos knygos. Tad nežinome, kas ir kur gamino šį šampaną. Spėtume, vietinis (t. y. LDK teritorijoje gyvenęs) vyndarys, nes negirdėjome, kad tais laikais pas mus augo vynuogės. O iš beržų sulos vynas ir dabar gaminamas. Tad kodėl įrašytas? Gal anais laikais toks vynas M. Gorskio namuose buvo naujovė, patikusi ir pamėgta ?

Bet grįžkime prie M. Gorskio užrašų. Štai recepto vertimas:

Šampaninio vyno gaminimo būdas, nurašytas iš 1790 m. autoriaus, o čia patalpintas 1793 m. balandžio 24 d.

Paimti 20 kvortų*beržų sulčių, įberti 7 svarus** cukraus ir virti katiliuke, kol nuvirs ketvirtoji dalis, surinkti visas putas ir nukelti nuo ugnies, o kai atauš, įpilti tris arba 4 šaukštus mielių, pridėti prie visko 9 citrinų sulčių, įpilti 3 kvortas seno prancūziško vyno, o kai susifermentuos, užkišti indą ir laikyti 4 savaites rūsyje. O kai visiškai nuskaidrės – į butelius perpilti, bet kad nebūtų visiškai pilni, pabaigoje tinkamai užkišti ir derva užlieti. Tokiam vynui teikiama pirmenybė prieš šampaną!


*Kvorta – XVI–XIX a. Lietuvoje naudotas tūrio matas, dažniausiai gėralams matuoti. Lietuviškoji kvorta sudarė 1,4 litro, nuo 1765 m. –  0,7 litro. Naudota iki XIX a. pradžios, bet buityje ir vėliau, ir sudarė 1,23 litro.
**Svaras – svorio (masės) mato vienetas įvairiose matų sistemose. Lietuviškas svaras turėjo 365,83 gramus.
Toliau skaityti „„Pakelkim, pakelkim mes taurę linksmybių…““

Spalio 28 d. gimė Lietuvos istorikas, švietėjas, folkloristas, vertėjas Simonas Daukantas

Parengė Deimantė Žukauskienė


Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius, F110-21. Simono Daukanto užrašytos lietuvių liaudies dainos

Istoriko, rašytojo, kalbininko, muziejininko, tautosakos rinkėjo Simono Daukanto indėlis tiriant Lietuvos praeitį yra aiškus ir didelis. Jį savo darbuose įprasmino ne vienas mokslininkas ar žymus menininkas. Istorikas Vytautas Merkys savo monografijoje rašo:„Daukantas buvo plataus akiračio lietuvių kultūros ir mokslo darbuotojas. Jis tapo prikeltas iš užmaršties todėl, kad buvo ir tebėra reikalingas gyviesiems. Pažangiosios idėjos, išreikštos jo raštuose, ypač istorijos veikaluose, pastatė jam, tariant Horacijaus žodžiais, paminklą už varį stipresnį.“

Merkys V., Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 7–124, 154–202.


Virtualios kultūros paveldo sistemoje epaveldas.lt galima susipažinti su  Lietuvos istoriko, folkloristo Simono Daukanto darbais.

Budą senowęs-lëtuwiû kalnienû ir źamajtiû / Simonas Daukantas – 1845

Žemaičių pasakos / Simonas Daukantas – 1941

Lietuvos girios senovėje / Simonas Daukantas – 1964

[T.] 1 / Simonas Daukantas – 1995

T. 2 / Simonas Daukantas – 1995

1882 m. spalio 19 d. gimė lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius

Parengė Deimantė Žukauskienė


Alberto Zalatoriaus nebaigtoje monografijoje „Vincas Krėvė“ rašoma: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis“.

V. Krėvė – didžio talento ir stiliaus kūrėjas, kurio darbuose keliami įvairūs klausimai, problemos nuo mitinių, biblinių iki istorinių laikų.

V. Krėvė-Mickevičius. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių knygų skyrius, F229-114

Retų knygų ir rankraščių knygų skyriaus fonduose saugomas literatūrologo Alberto Zalatoriaus archyvas, kuriame yra medžiagos ir apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Fonde išlikę V. Krėvės bei jo šeimos narių, JAV lietuvių išeivių (pavyzdžiui, su Antanu Saliu, Vincu Maciūnu, su kuriais rašytojas dirbo Pensilvanijos universitete (Filadelfijoje), bičiuliavosi) grupinių ir pavienių nuotraukų. Taip pat jame – V. Krėvės, jo žmonos laidotuvių JAV pavienės ir grupinės nuotraukos, visa su rašytojo perlaidojimu 1992-aisiais Subartonyse (Varėnos r.) susijusi fotografuota medžiaga. A. Zalatoriaus fonde – V. Krėvės paso fotokopija, laiškas nežinomam asmeniui (1948 m.) ir rašytojui adresuotas laiškas iš Lituanistikos instituto Čikagoje (1953 m.). Tarp rankraščių yra A. Zalatoriaus apytikriai 1980–1990 m. rengta V. Krėvės kūrinių ir laiškų iš Baku Liudui Girai kartoteka, 1980–1995 m. rašyti straipsniai ir jų parengiamoji medžiaga apie V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą. Gausu V. Krėvės kūrybos dokumentų, spaudinių kopijų, kurias surinko pats A. Zalatorius ar gavo iš JAV lietuvių išeivių. Taip pat su rašytojo ir jo kūrybos įamžinimu susijusi medžiaga, memorialinio muziejaus Vilniuje, vadinamajame profesorių name, įkūrimo 1997-aisiais dokumentai (1992–1995 m.).

Tyrėjų dėmesio laukia Alberto Zalatoriaus archyvas

Parengė Deimantė Žukauskienė


Lietuvių literatūros mokslininkai, tyrinėtojai jau gali susipažinti su vieno ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūrologo, talentingo ir savito literatūros mokslo darbuotojo, pedagogo, visuomenininko profesoriaus Alberto Zalatoriaus (1932–1999) archyviniais dokumentais, kuriuos 2020 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriui padovanojo A. Zalatoriaus dukra Eglė Zalatoriūtė.

Sutvarkytame Alberto Zalatoriaus fonde saugomi dokumentai atspindi įvairiapusišką literatūros kritiko asmenybę, platų interesų ratą, gilią erudiciją. Fondą sudaro 307 vienetai rankraščių, mašinraščių, spaudinių, fotografijų, korespondencijos. Jame daug profesoriaus mokslinę, pedagoginę veiklą liudijančių dokumentų, įvairių užrašų, straipsnių bei recenzijų, biografinės medžiagos, apimančios 1900–2007 m. laikotarpį.

Toliau skaityti „Tyrėjų dėmesio laukia Alberto Zalatoriaus archyvas“

Palangiškį Juozą Stoukų prisimenant

Parengė Rima Dirsytė


Tikriausiai neįsivaizduojame Lietuvos be Palangos! Šiemet kovo 30 d. sukako 100 metų, kai Lietuva atgavo Palangą su apylinkėmis ir Šventąją. Nuo viduramžių priklausiusi Lietuvai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo priskirta Vilniaus gubernijai, 1819 m. Palanga ir kitos pakrantės gyvenvietės nuo Šventosios upės iki Prūsijos sienos buvo prijungtos prie Kuršo gubernijos. 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbtame Latvijos nepriklausomybės akte Kuršas tapo naujos valstybės dalimi. Po ilgų derybų bylą perdavus Tarptautinei arbitražo komisijai, vadovaujamai Džeimso Jango Simpsono, 1921 m. Lietuva atgavo Palangą.

Minėdami Palangos atgavimo šimtmetį, norime pristatyti palangiškį, tikrą žemaitį Juozą Stoukų (1886–1946) – pedagogą, matematiką, vadovėlių autorių. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad ši asmenybė plačiajai visuomenei nėra gerai žinoma. Ne žemaičiams ir pavardė sunkiai ištariama  – kito matematiko, prof. Algirdo Ažubalio nuomone, „jo tikroji pavardė, aišku, buvo Stuokus. Bet kai tėvas valsčiuje jį įregistravo, tai pagal analogiją su žemaitiška „douna“ pasakė „Stoukus“, o raštininkas kruopščiai užrašė. Taip dokumentuose ir liko…“[1]. O rusų kalba rašytuose dokumentuose pavardė dažnai rašoma dar kitaip – Stukus.

M. Stoukus 1932 m. vasarą Palangoje. F65-137

Toliau skaityti „Palangiškį Juozą Stoukų prisimenant“