Publikuotas S. Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė knygų sąrašas

Naujausiame žurnalo „Colloquia“ numeryje (Nr. 45) pasirodė literatūrologės Brigitos Speičytės straipsnis „Istorija aristokratės akiratyje: Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel- Gufjė istoriniai romanai“. Straipsnyje dėmesys skiriamas visų pirma tiems autorės romanams, kurie buvo išversti iš prancūzų į lenkų, vėliau – ir į lietuvių kalbą, vadinasi, įtraukti į Lenkijos ir Lietuvos literatūrinį diskursą. Vertinga publikacijos dalis – straipsnio pabaigoje pateikiamas S. Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė kūrinių sąrašas. Kaip minima anotacijoje,  rašytoja nėra pakankamai aptarta lietuvių mokslinėje ir mokslo populiarinimo literatūroje, o jos kūrybos pristatymuose yra įsivėlę netikslumų.

Priminsime, kad Nacionalinėje bibliotekoje rasite S. Tyzenhauzaitės de Šuazel- Gufjė knygų tiek originalo (prancūzų k.), tiek vertimų į anglų, italų, rusų, lenkų, lietuvių kalbas:


Polak w St. Domingo czyli Młoda Mulatka. – 1819. – [2], 275, [1] p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Władysław Jagiełło i Jadwiga, czyli Połączenie Litwy z Polską : romans historyczny. – 1824. – [4], 187 p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Il nano politico : romanzo storico : prima versione italiana. – [1828-1829]. – 4 t. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Halina Oginska, ou les Suédois en Pologne. – 1839. – 2 t. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Réminiscences sur l’empereur Alexandre I-er et sur l’empereur Napoléon I-er. – 1862. – VIII, 392 p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Gertrude des Comtes Komorowski Comtesse Félix Potocka : faits historiques. – 1875. – 70 p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Litanies. – 1878. – 8 p.
Воспоминания об имераторе Александре I и императоре Наполеоне I графини Шуазель-Гуфье. – [1890]. – [4], 232 p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Historical memoirs of the emperor Alexander I. and the court of Russia : with an introduction and notes. – 1900. – 321 p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Reminiscencijos : apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I
. – 2004. – 175, [1] p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje : [istorinis romanas]. – 2006. – 190, [2] p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Reminiscencijos [Brailio raštas] : [apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I]. – 2008. – 3 kn. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Lietuvos literatūros antologija, 1795-1831. T. 1. – 2016. – 760 p.

 

Matas Šalčius apie Klaipėdos krašto sukilimą

Parengė Arida Riaubienė


Sausio 15-oji – Klaipėdos krašto diena. 1923 m. sausio 10–15 d. vyko Klaipėdos krašto sukilimas prieš prancūzų valdymą šioje Lietuvai priklausančioje  teritorijoje. Po sukilimo Klaipėdos kraštas autonominėmis teisėmis buvo įtrauktas į Lietuvos sudėtį. Lietuva gavo tolesnei šalies ekonomikos raidai svarbų jūrų uostą. 

Parengiamuosiuose sukilimo darbuose dalyvavo žmonės ir iš Didžiosios Lietuvos. Vienas jų – Matas Šalčius, kuris dar 1922 m. pabaigoje kartu Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų skyriaus viršininku Jonu Polovinsku[1] žvalgybos tikslais buvo pasiųstas į Klaipėdos kraštą. Deja, Šalčiui neteko dalyvauti kariniuose sukilimo veiksmuose. Parengiamieji sukilimo darbai ir anksčiau kamavusios gyvenimo negandos palaužė jautrią Šalčiaus sielą. Susirgęs beveik puse metų jis gydėsi vienoje iš Karaliaučiaus klinikų. Gulėdamas ligoninėje, Šalčius rašė dienoraštį. Vartant 1923 m. rašyto dienoraščio puslapius, galima pastebėti, kaip džiaugsmingai Šalčius sutinka žinią apie laimėtą sukilimą. Dienoraštyje jis mini sukilimo organizatorius, dalyvius, kraštą valdžiusios prancūzų valdžios atstovus. Mato Šalčiaus dienoraštis saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F189-2). Pateikiame keletą su Klaipėdos krašto sukilimu susijusių ištraukų.


                                                              Sausio 15 d. 1923 m.

Šiandien man džiaugsminga ir didi diena. 

Atėjo žinia, kad Klaipėda mūsų! Paimta su kova, kaip ir pridera tautai norinčiai nepriklausomai gyventi. Ir su heroizmu! Tai jau geriausias įrodymas, kad mūsų nepriklausomybė ir laisvė patvers, nes ten, kur mokama mirti ir aukoti gyvybė, ten vergijos negali būti! Aš sakyčiau, kad ši diena pradeda naują erą mūsų tautos istorijoj, nes mes šiandien pirmu kartu pasirodėme agresingoji pusė kovoj del savo žemių surinkimo, o tai reiškia, kad mes turime stiprios valios mūsų žemes surinkti. Paėmus Klaipėdą, dabar paaiškėja, kad ir Vilnius tikrai bus mūsų, ir tur būt netrukus … Tuomet bus lietuvių tautos namai išvalyti nuo intrusų[2]ir galima bus pradėti juose tikrai kurtis, šeimininkauti ir dabintis. […]

Toliau skaityti „Matas Šalčius apie Klaipėdos krašto sukilimą“

Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt

Parengė Rima Dirsytė


Ateitininkai – viena didžiausių ir seniausių lietuviškų katalikiško jaunimo organizacijų, įkurta 1911 m. Pavadinimas pasirinktas nuo 1910 m. Kauno moksleivių katalikų išleisto rankraštinio laikraštėlio „Ateitis“.  Ateitininkų šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje! (Omnia Instaurare in Christo!) “, o 1933 m. išspausdintoje Stasio Šalkauskio „Ateitininkų ideologijoje“ galutinai suformuoti ateitininkų principai ir ideologijos esmė.  

Į organizaciją priimami mokiniai, studentai, nariais laikomi ir mokslus baigę organizacijos nariai (sendraugiai). 1930 m. Švietimo ministerijai uždraudus moksleivių kuopeles vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose ateitininkai viešai veikė aukštosiose mokyklose. Sovietinių okupacijų laikotarpiu ateitininkų veikla laikyta antivalstybine, organizacija veikė išeivijoje. Lietuvoje ateitininkai atsikūrė 1989 m., į Lietuvą persikėlė ir pati organizacija – Ateitininkų federacija.

Moksleivių ateitininkų sąjunga – bene gausiausia ir plačiausiai išsišakojusi iš visų Ateitininkų federacijos padalinių. Veiklos pradžioje,1912 m., ateitininkų moksleivių buvo apie 250 (studentų – apie 50), 1930 m. ateitininkų moksleivių sąjunga turėjo 27 kuopas (apie 3550 narių), o 1940 m. jie sudarė ketvirtadalį visų Lietuvos moksleivių, viso apie 11 000 narių.[1] Mokyklose dar veikė jaunųjų ateitininkų (7-14 metų amžiaus moksleivių) sąjunga, veiklos pradžioje suorganizuota į kankliečių ar žiediečių kuopeles.     

Kaip nusakė patys ateitininkai, jų veiklos tikslai buvo „noras lavintis, savaimingai dirbti, susidaryti vispusišką bei pastovią pasaulėžiūrą <…> įprasti į organizacinį darbą, išmokti viešai reikšti savo mintis ir jas logiškai dėstyti, gilintis į atskiras mokslo ir meno sritis“.[2] Tam tikslui pasitarnavo rankraštinė moksleivių spauda. Kuopų laikraštėliai teikė galimybę moksleiviams mokytis rašyti, redaguoti, taisyti kalbą, maketuoti, naudotis šapirografu, platinti savo spaudą, rinkti aukas, tvarkyti sąskaitas. Iš tų laikraštėlių redaktorių ir bendradarbių išaugo visa eilė talentingų spaudos darbuotojų, laikraštėliai parodo pirmuosius kūrybinius bandymus žmonių, vėliau tapusių žymiais poetais,  rašytojais, kultūros veikėjais. Antai Biržų moksleivių ateitininkų  „Inkarėlio“ laikraštėlyje buvo spausdinami Bernardo Brazdžionio eilėraščiai. Šiaulių ateitininkų kuopos filosofų–literatų sekcijos laikraštį „Ateities žiedas“ redagavo Kostas Korsakas ir pan.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas didelis rankraštinės savilaidos spaudos rinkinys (F135-Laikraštėlių kolekcija) – 653 pavadinimų 1732 vienetai. Didžiąją jo dalį sudaro tarpukario moksleivių laikraštėliai. Bemaž visi jie į biblioteką pateko prieškarį. 1940 m. pabaigoje biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų ir organizacijų archyvus. Neabejotina, kad kartu buvo priimti ir įvairiaisiais būdais spausdinti laikraštėliai. 1941 m. spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė 10 000 egzempliorių periodinės spaudos rinkinį. Tenka apgailestauti, kad pokario metais didelė jo dalis buvo sunaikinta. Dabar iš esamo laikraštėlių rinkinio per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. Fondas pildomas ir dabar. Keletas laikraštėlių saugoma pavienių asmenų (Zenono Ivinskio, Vytauto Steponaičio) fonduose. Rinkinio didelis trūkumas – komplektų fragmentiškumas. Dažniausiai išlikę tik pavieniai numeriai.

Inkaras (F135-345) – ankstyviausias rinkinyje saugomas laikraštėlis
Toliau skaityti „Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt“

Levo Karsavino palikimas laukia tyrėjų

1882 m. gruodžio mėnesį Sankt Peterburge gimė istorikas, filosofas Levas Karsavinas. Likimas šį ryškaus intelekto žmogų susiejo su Lietuva. 1922 m. bolševikų ištremtas iš tėvynės, Karsavinas iki 1926 m. gyveno Vakarų Europoje – Vokietijoje, Prancūzijoje. 1927 m. pasaulinio lygio mokslininkas pakviestas ir sutiko dėstyti Lietuvos universitete (nuo 1930 m. universitetas vadinosi Vytauto Didžiojo universitetu). Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo pirmosios tremties, Karsaviną ištiko antroji, šįkart – į Rytus: 1949 m. jis suimtas, nuo 1950 m. kalintas Abezės lageryje. Mirė 1952 m.

Karsavino idėjos aktualios ir šiandien. 2019 m. „Hubris“ išleido knygelę „Apie tobulybę“: paskutinį Karsavino tekstą. Kaip mini leidėjai, lageryje pieštuku ant popieriaus skiaučių parašytas tekstas – tai filosofo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikėsi platonistinės perspektyvos ir gynė idealistines pozicijas.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose, saugoma Levo Karsavino kolekcija.

Toliau skaityti „Levo Karsavino palikimas laukia tyrėjų“

Vytautas Didysis moksleivių spaudoje

Parengė Rima Dirsytė


Nesuklysime pasakę, kad visų laikų žymiausias Lietuvos valdovas – Vytautas Didysis. Nėra žinoma tiksli valdovo gimimo data, tad jo mirties data – 1430 m. spalio 27 d. – tapo minima diena, o 500-osios mirties metinės (kaip ir neįvykusi karūnacija tų metų rugsėjo 8 d.) – net valstybinio lygio švente. Tam buvo sudarytas Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvių paminėjimui organizuoti komitetas, informacija skleidžiama per renginius, spaudą ir radiją. Ši akcija paskatino žmones domėtis savo šalies praeitimi, stiprino tautos istorinę savimonę. Per kelerius metus buvo parašyta nemažai mokslinių darbų, sukurta literatūros ir meno kūrinių, paminklų, valdovo garbei buvo pavadinta daug gatvių, aikščių, mokyklų ir kitų objektų.

Patriotinis judėjimas neaplenkė ir jaunimo. Pažvelkime kaip tai atsispindėjo moksleivių ir jų organizacijų savilaidos spaudoje. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas nemažas tarpukario moksleivių laikraštėlių rinkinys (F135). Bemaž visi laikraštėliai į biblioteką priimti 1940 m. Tais metais spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė apie 10 000 egz. periodinės spaudos rinkinį. Iš jo išskirti rankraštiniai, šapirografuoti ir hektografuoti laikraštėliai perduoti Rankraštynui – per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. 1940 m. gruodį biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų – skautų, ateitininkų, jaunalietuvių, šaulių ir kitų – bei organizacijų archyvus. Kartu buvo priimti ir jų laikraštėliai. Rinkinys pildomas ir toliau.

Pasirinkome keletą 1930 m. išleistų moksleivių laikraštėlių. Štai Lietuvos skautų sąjungos Kražių I-sios „Šarūno“ draugovės „Lapinų“ skilties leidžiamas  laikraštėlis „Jaunas skautas“ tų metų numeryje išspausdino straipsnelį „Vytautas Didysis“ – jame valdovą vadina genijumi ir teigia, kad dabar „mums reikia kito genijaus, kuris išvaduotų mūs pavergtą Vilnių…‘ (F135-378) – ne mažiau tuo metu visų lietuvių palaikoma idėja.


Laikraštėlio „Mokinių žingsniai“ viršelis, 1930, Nr.1
Toliau skaityti „Vytautas Didysis moksleivių spaudoje“

Pasaulinę barzdos dieną minint

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė


Rugsėjo pirmasis šeštadienis – Pasaulinė barzdos diena. Šia proga – trumpa barzdos auginimo ir skutimo apžvalga su barzdotų vyrų atvaizdais iš knygų, dailės muziejų bei Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondo.


Sokrato portretas. Marmuras, I a., Luvro muziejus.

Helenistinio laikotarpio romėnų meno paminklai (dauguma romėnų skulptūrų, kaip žinome, yra senesnių graikiškųjų kopijos) liudija, jog barzdą nešiojo beveik visi senovės graikų filosofai ir mokslininkai: Sokratas, Platonas, Pitagoras, Hipokratas, Archimedas ir net Plotinas, gyvenęs III a. po Kristaus. Barzdoti ir senovės Graikijos ir romėnų panteono dievai bei didvyriai: Dzeusas, Hadas, Poseidonas, Heraklis, Jupiteris, Saturnas, Janas ir kiti.  Sekdami graikų išminčių pavyzdžiu, barzdą kaip orumo ir intelekto ženklą nešiojo daugelis Romos imperatorių iki Konstantino Didžiojo, kurio itin švariai nuskusto veido atvaizdai išliko dar jam gyvam esant iškaltuose marmuriniuose biustuose (įdomu tai, jog vėlesnėse graikiškose ikonose imperatorius Konstantinas „pagal graikišką paprotį“ vaizduojamas barzdotas). Po Romos žlugimo vakarinėje Romos imperijos dalyje barzdos vertė buvo primiršta, graikiškoji „filosofų barzdos“ samprata, nors ir nelabai gaji, bet išliko rytinėje krikščioniškos Europos dalyje – t. y., Bizantijos imperijoje.

Toliau skaityti „Pasaulinę barzdos dieną minint“