Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai

Parengė Dalia Cidzikaitė


BBC radijo prodiuserio Valo Gielgudo šventinis sveikinimas Unei Baye (Babickaitei). – Londonas, 1934 m.

Šiemet britų nacionalinis transliuotojas „British Broadcasting Corporation“, geriau žinomas trijų raidžių BBC trumpiniu, švenčia 100 metų sukaktį. Ankstyvieji BBC metai turi ir lietuviškų akcentų.

Praėjus septyneriems metams nuo BBC įkūrimo, 1929-ųjų pradžioje į radiją atėjo dirbti Val Henry Gielgud (1900–1981). Žymaus britų aktoriaus sero Johno Gielgudo brolis savo karjerą BBC pradėjo „Radio Times“, bet netrukus perėjo prie radijo dramų kūrimo, tapdamas prodiusavimo skyriaus vadovu, atsakingu už radijo dramas. Būtent jam šiandien BBC turi dėkoti už teatro atėjimą į radiją, už radijo dramos įsitvirtinimą britų nacionalinio transliuotojo eteryje. Trumpą reportažą apie Valo Gielgudo indėlį į radijo dramą ir BBC istoriją rasite čia: https://www.bbc.co.uk/sounds/play/p010syrl.   

Nedaugelis žino, jog Gielgudo giminės šaknys – Lietuvoje, o jas prisiminti ir bent kurį laiką jomis domėtis Valą Gielgudą paskatino pažintis su lietuvių aktore ir režisiere Une Babickaite-Graičiūniene, sceniniu vardu Unė Bayé. Vieną dieną vartydama BBC programą jos akis netikėtai užkliuvo už lietuviškai skambančios pavardės – Gielgud. Nieko nelaukusi, ji nuvyko į BBC ir paprašė pasimatyti su Valu Gielgudu. Apie pirmąją pažintį toliau pasakoja pati aktorė. 1929 m. vasario 13 d. dienoraščio įraše ji detaliai nupasakojo judviejų susitikimą: „Įeinu kabinetan, ogi tas ponas Val Gielgud apie 24 metų labai simpatingas berniokas. Sakau jam savo istoriją. Jis sako, aš mielu noru padaryčiau tamstai viską, bet ne tiek politika neleidžia, kaip laikas. <…> Gale jo klausiu, ar jis nepaeina iš lietuvių, sako taip. Mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos ir sako, kad mūsų pavardė labai senobinė. Na, o čia mes labai susigiminiavom. Aš nudžiugau, kad aš neapsirikau, o jis pažadėjo perskaityti visas knygas, kurias aš tik atsiųsiu apie Lietuvą. O iš savo pusės už 6 savaičių aš būsiu pakviesta broadcast lietuvių kalboj ką aš norėsiu su jo pagalba – see!“ (Unė Babickaitė-Graičiūnienė, „Dienoraštis“, in: Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai, p. 271–272).

Toliau skaityti „Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai”

Apie vieną iš Vytauto Steponaičio kolekcijų

Parengė Diana Norkūnienė


Karo istorikas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, žurnalistas Vytautas Steponaitis mums labiau žinomas kaip profesionalus bibliografas, bibliofilas, aistringas kolekcionierius, kurio unikali įvairių spaudinių kolekcija yra papildžiusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondus.

Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas Vytauto Steponaičio rankraščių fondas – F25. Jame – medikės, poetės, prozininkės Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės 1967 metais rašytų „Mano atsiminimų apie Vytautą Steponaitį“ 4 sąsiuvinyje randame išsamią informaciją apie sutuoktinio kolekciją ir jos perdavimą tuometinei Lietuvos TSR respublikinei bibliotekai: „Respublikinei bibliotekai perdaviau šiuos Vytauto Steponaičio rinkinius: a) Knygų ir periodinių leidinių kolekcija – 8141 vienetai, b) Exlibrisų kolekcija – 738 vien., c) Primicijų ir kitokių paveikslėlių (abrozdėliai) – 2663 vien., d) Žemėlapių ir miestų planų – 136 vnt., e) Rankraščių ir kita nespausdinta medžiaga – 39 vnt., f) Vokiečių okupacinės valdžios įsakai – 250 vnt., g) Liaudies meno drožinių (dievukų) kolekcija – 30 vnt.“ (F25–28).

Gausi ir vertinga V. Steponaičio knygų ir periodinių leidinių kolekcija, kartografiniai dokumentai yra sutvarkyti, jų aprašus randame Nacionalinės bibliotekos elektroniniame kataloge, kai kurių retesnių spaudinių elektronines kopijas – portale epaveldas.

Šiandien norime pristatyti baigiamą tvarkyti V. Steponaičio surinktą vokiečių okupacinės valdžios įsakų kolekciją. Šios kolekcijos dokumentai lietuvių kalba jau buvo aprašyti mūsų bibliotekos specialistų, o aprašai patalpinti Nacionalinės bibliografijos duomenų bazėje. Šiuo metu, tvarkant minėtus dokumentus, įsakai buvo išdėstyti chronologine tvarka, dokumentams pagaminti aplankai iš specialaus nerūgštaus popieriaus, jau aprašyti įsakai buvo suinventorinti, įkainoti, sušifruoti, įsakai kitomis kalbomis buvo aprašyti ir taip pat suinventorinti, įkainoti, sušifruoti.

Toliau skaitytiApie vieną iš Vytauto Steponaičio kolekcijų

1863–1864 metų sukilimo dalyvis, grafikas, tapytojas, palikęs neįkainojamą indėlį Lietuvos dailės istorijoje – Mykolas Elvyras Andriolis

Parengė Irmina Abramovienė


M. E. Andriolis (Iš Z. Toliušio fondo, F.66-302, lap.2)

1836 m. lapkritį Vilniuje gimė vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės grafikų Mykolas Elvyras Andriolis, italų kilmės skulptoriaus Pranciškaus Andriolio sūnus.

Tėvo siunčiamas Maskvos universitete studijavo mediciną, tačiau ši sritis jo netraukė. Prieš tėvo valią netrukus metė mokslus ir atsidėjo dailės studijoms. Mokėsi Maskvoje dailės mokykloje, vėliau išvyko į Peterburgą, kur 1857 m. baigė dailės akademiją. Po studijų Peterburge grįžęs į gimtinę daug keliavo po Lietuvą, piešdamas įžymesnius architektūros paminklus, bažnyčias, dvarų sodybas ir žmones. J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumui“ nupiešė romantišką peizažą „Vilniaus miesto vaizdas iš šiaurės vakarų“, pagal kurį apie 1859–1860 m. Paryžiuje sukurta litografija.

1860 m. Andriolis išvyko į tėvo gimtąją Italiją, kur gilino dailės žinias Šv. Luko akademijoje Romoje. Lankėsi Paryžiuje ir Londone. Nuo 1860 m. ėmė bendradarbiauti Varšuvos žurnale „Tygodnik Illustrowany“, kuriame publikavo savo sukurtas iliustracijas. Pasak dailininko biografų, M. K. Andriolis buvo pažangių pažiūrų žmogus, didelis Lietuvos patriotas. Palaikė artimus ryšius su dailininku Antanu Zaleskiu ir jo broliu Ignotu, tapytoju Boleslovu Romanu Dluskiu, poetu Jurgiu Laskariu, 1863–1864 m. sukilimo būsimais vadais ir dalyviais.

Toliau skaityti1863–1864 metų sukilimo dalyvis, grafikas, tapytojas, palikęs neįkainojamą indėlį Lietuvos dailės istorijoje – Mykolas Elvyras Andriolis

Senovės pasaulio tyrinėtoja, profesionalios egiptologijos pradininkė Lietuvoje Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų

Parengė Irmina Abramovienė


1885 m. liepos 16 d. Šaravuose, Kėdainių raj. gimė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė  –istorikė, pirmoji profesionali Lietuvos egiptologė.

Egiptologija susidomėjo studijuodama (1911–1916 m.) Maskvoje pas žymų orientalistą Borisą Turajevą, kuris padarė poveikį mokslininkės pasaulėžiūros formavimuisi bei apsisprendimui visą gyvenimą paskirti Egipto istorinio palikimo tyrinėjimui. Studijų metais dalyvavo Maskvos imperatoriškojo universiteto Istorijos komisijos bei Lenkų mokslo draugijos veikloje. Po studijų grįžusi į Lietuvą dirbo pedagoginį darbą Kauno mokyklose ir gimnazijose. 1922–1940 m. (su pertraukomis) dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1922 m. jos iniciatyva universitete pradėtas skaityti Egipto istorijos kursas. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė stengėsi sudominti Lietuvos visuomenę su nepažįstama Rytų kultūra, su svarbiausiais Egipto literatūros, religijos ir meno paminklais. Dėjo pastangas parengti dirvą orientalistikos mokslui Lietuvoje. Keletą kartų (1910 m., 1924 m., 1934 m.) su ekspedicijomis lankėsi Egipte ir Palestinoje, atstovavo Lietuvai pasaulio orientalistų kongresuose, publikavo straipsnius apie Senovės Egipto kultūrą ir istoriją. Parengė populiarių mokslo leidinių seriją „Senovės Rytai“: (Egipto ieroglifai (1932 m.), „Moters būklė senovės Egipte“ (1932 m.), „Tut-Anch-Amono kapas ir Tebų paminklai“ (1933 m.), „Vardo reikšmė senovės Egipte“ (1934 m.), parašė išsamią studiją „Senovės Rytų istorija, t. 1: Aigiptas“ (1936 m.). Tačiau dar nemaža dalis parengtų knygų bei straipsnių, deja, taip ir liko neišspausdinti.

Moters būklė senovės Egipte : (pirmoji moteris soste – faraonė Chatšepsut) / doc. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. – Kaunas : [s.n.], 1932
Toliau skaityti „Senovės pasaulio tyrinėtoja, profesionalios egiptologijos pradininkė Lietuvoje Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų”

Joninės — Šv. Jonas Krikštytojas ir Kaltinėnai

Parengė Rima Dirsytė


Bendrovės „Malda“ išleistas paveikslėlis. Kaunas, [apie 1936]. Saugoma NPDAF

Jonas – vienas populiariausių vardų krikščioniškose šalyse. Ir šventųjų Jonų yra daug, juos bažnyčia mini ištisus metus. Birželio 24-ąją švenčiame Šv. Jono Krikštytojo gimimą. Jis laikomas paskutiniu Senojo Testamento pranašu ir pirmu Naujo Testamento šventuoju. Dalį jaunystės praleidęs vienas dykumoje, Jordano žemėje buvęs pranašu, skelbęs artėjančią Dievo karalystę, upėje krikštijęs atgailaujančiuosius, pakrikštijęs ir Jėzų, pavadinęs jį Mesiju. Krikšto metu Šventoji dvasia balandžio pavidalu nusileidusi iš dangaus. Vėliau karalius Erodas Antipas Joną Krikštytoją įkalino už tai, kad šis pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su brolio žmona Erodiada ir nukirsdino, Erodiados dukters Salomės prašymu. Šv. Jono Krikštytojo atributas yra nendrinis kryžius ilgu plonu stiebu, rečiau jis vaizduojamas ir su krikšto indeliu.[1]

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra oficialus 37 Lietuvos bažnyčių titulas. Be to, kartu su kito šventojo vardu jį turi dar 3 Lietuvos bažnyčios. Tarp paminėtų keturių dešimčių bažnyčių yra Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

Toliau skaitytiJoninės — Šv. Jonas Krikštytojas ir Kaltinėnai

Władysławo Wielhorskio takais… Lituanistų išvyka į Žemaitiją

Silvija Stankevičiūtė


Iš kairės: Irena Aleksaitė, Asta Miltenytė, Tomasz Błaszczak, Arnas Zmitra. Linos Radžienės nuotr.

Kiekviena išvyka su šauniais kolegomis, ilgesnė ar trumpesnė, kupina atradimo džiaugsmo ir įspūdžių. Šį kartą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) Lituanistikos skyriaus darbuotojai keliavo sekdami Władysławo Wielhorskio pėdsakais Žemaitijoje. Akstinu kelionei tapo  gegužės 12 d. Nemakščių bendruomenės santalkos namuose vykęs Nacionalinės bibliotekos darbuotojų dr. Tomaszo Błaszczako ir Astos Miltenytės bei vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro darbo vaisiaus – „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraščio“ – pristatymas. Knygos pristatyme dalyvavo leidinio rengėjai ir sumanytojai dr. T. Błaszczakas, A. Miltenytė, vertėja I. Aleksaitė. Renginį moderavo kultūros istorikas, viešosios įstaigos „Atrask Raseinius“ direktorius Arnas Zmitra.

Lenkų kalba rašiusio publicisto, Lietuvos tyrinėtojo W. Wielhorskio dienoraštis, rašytas 1915–1917 metais Balčių dvare (dab. Raseinių r. Nemakščių seniūnija) – išskirtinis egodokumentas, liudijantis apie Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę ir patirtis Žemaitijoje. Egodokumento rankraštis saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dienoraštis yra įdomus ir kaip istorinis dokumentas, ir kaip karo metų išgyvenimų liudijimas.

Balčių dvaras (dab. Raseinių r.), 1911 m. Zofios Komzos archyvo nuotr.

Ypač reikšmingas ir simboliškas šios knygos pristatymas Balčių, Nemakščių bendruomenėms. Dienoraštyje aprašoma daugybė šių apylinkių istorinių realijų, karo metų aktualijų, taip pat žmonių gyvenimo sąlygos, kasdienybės bruožai. Dalyvaujant knygos pristatyme neapleido jausmas, kad leidinio pasirodymas ir pristatymas vietos bendruomenės buvo tikrai laukiami. Tai liudijo ir pilnutėlė Nemakščių bendruomenės santalkos namų salė, ir jaukus sutikimas, nuoširdus bendravimas bei dalijimasis mintimis tiek apie knygą, Raseinių krašto istoriją, tiek apie Lietuvos miestelių ateitį. Renginyje dalyvavę Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkas, daugybės knygų autorius ir bendraautoris Jonas Brigys ir Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė Lina Vapsevičienė atkreipė dėmesį į knygos svarbą Raseinių krašto istorijai ir visuomenei. Pasak jų, dienoraštyje aprašyti aplinkiniai dvarai, žmonių gyvenimo sąlygos okupacijos metais, santykis su Vokietijos valdžia, ūkio darbai. Buvo aptartos ir tolesnės Balčių vietovės tyrinėjimo perspektyvos.

Toliau skaityti „Władysławo Wielhorskio takais… Lituanistų išvyka į Žemaitiją”