Vilnius – istorijų ir legendų miestas

Georgas Braunas, Vilniaus miesto planas, Amsterdamas, 1657

Vilnių ir jo istoriją nuo senų laikų papildė įvairios legendos – XVI a. paplito geležinio vilko legenda, XVIII a. – Vilniaus bazilisko. Daugiatautis, daugiakalbis ir daugiakultūris Vilnius buvo ne tik Lietuvos Didižiosios Kunigaikštystės epicentras, tačiau ir pasaulio miestas, įtvirtinęs savo pozicijos garsiausių Europos kartografų darbuose, kuriuos geidė turėti Europos didikai savo asmeninėse bibliotekose. Tačiau anuometinių kartografų darbas nebuvo lengvas – graviūros buvo daromos pagal aprašymus, spaudos klišės legaliais ir nelegaliais būdais patekdavo į kitų spaustuvininkų rankas. Darbai būdavo kopijuojami, o autorystė nenurodoma. Komplikuota buvo ir eksponuojamo Vilniaus plano raida.

Toliau skaityti „Vilnius – istorijų ir legendų miestas“

Skrydis, kurio niekas nepamiršo

Parengė Diana Norkūnienė


1933 m. liepos 15 d. iš Niujorko oro uosto pakilo ir į Kauną išskrido lėktuvas „Lituanica“, pilotuojamas lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno. Lėktuvas sėkmingai perskrido Atlanto vandenyną. Liepos 17-osios naktį savo didvyrių Kauno Aleksoto aerodrome laukė 25 tūkstančių žmonių minia. „Lituanica“ Kaune nepasirodė… Įveikęs beveik 7 tūkst. km kelią, lėktuvas sudužo iki tikslo belikus vos 650 km.

Retų knygų ir rankraščių skyrius, F151-7

Šį Lietuvos sūnų žygį, jo svarbą mums visiems dar kartą primena lakūnų amžininko, žurnalisto Mato Šalčiaus pranešimas, skaitytas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties ketvirtųjų metinių minėjime Buenos Airėse 1937 m. liepos 17 d.

Toliau skaityti „Skrydis, kurio niekas nepamiršo“

Lietuviški atgarsiai Karaliaučiaus knygų kelionėje į Strasbūrą

Informaciją parengė Dalia Tarailienė


Knygos kaip ir bibliotekos turi istoriją ir amžių tėkmėje patiria ne vieną ypatingą nuotykį, nes kiekviena iš jų yra unikali ir nepakartojama. Vienos knygos savo istoriją išduoda provenienciniais įrašais, kitos ekslibrisais, superekslibrisais, marginalijomis knygų paraštėse, knygų antspaudais, leidėjų ženklais, įrišais.

Jau ilgą laiką daugelio šalių mokslininkai bando sudėlioti sudėtingą Karaliaučiaus karališkojoje ir universiteto bibliotekoje saugotų knygų ir rankraščių, kuriuos išbarstė įvairūs pasauliniai karai, negandos, suirutės, istorijos mozaiką.

Neseniai gavome vieną iš Strasbūro universitete leidžiamo mokslinio žurnalo „La Revue de la BNU“ numerių. Tai keturis kartus per metus išeinantis žurnalas, kuriame gvildenamos temos, susijusios ne tik su Prancūzijos bibliotekomis, bet ir su kitų šalių kultūrinėmis institucijomis – jų kolekcijomis, asmenybėmis, nūdienos aktualijomis. Didžioji dalis gauto leidinio straipsnių skirta Karaliaučiaus karališkojoje ir universiteto bei municipalinėje bibliotekose saugotų rankraščių ir knygų bei paties Karaliaučiaus – dabartinio Kaliningrado – painiai istorijai.

Toliau skaityti „Lietuviški atgarsiai Karaliaučiaus knygų kelionėje į Strasbūrą“

Unė Baye – „Europeanos“ rubrikos „Kovas – moterų istorijų mėnuo“ herojė

Šių metų kovo mėnesį, daugelyje pasaulio šalių minimą kaip Moterų istorijos mėnesį, Europos kultūros paveldo skaitmeninė biblioteka „Europeana“ pasitiko parengusi keletą tekstų, skirtų menui, kultūrai ir mokslui nusipelniusioms moterims. Tarp tokių moterų, kaip aukštosios mados kūrėja italė Elsa Schiaparelli, rašytoja, literatūros teoretikė ir filosofė Ponia de Staël, lenkų dailininkė Olga Boznańska, pateko ir lietuvė – prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV ir Europos kino ir teatro padangėje sužibėjusi aktorė ir režisierė Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė, geriau žinoma sceniniu Unės Baye vardu.


Paryžiaus teatro naujienų žurnalo „La Rampe“ 1929 m. birželio numeris su Unės Baye portretu viršelyje, 1929 m.

Tekstas apie Unę Baye „Pasaulis buvo jos scena: nepakartojamas Unės Baye gyvenimas“, kuriam parinkta Williamo Shakespeare’o garsios sentencijos „Visas pasaulis yra teatras“ parafrazė, pasakoja apie lietuvės gyvenimo kelią, kuris nuo mažo Laukminiškių kaimo netoli Kupiškio vingiavo per Panevėžį, Sankt Peterburgą, Kauną, Čikagą, Holivudą, Niujorką, Londoną, Paryžių, Kuibyševą (dab. Samara) ir atgal į Kauną. Pasakojime daug dėmesio skiriama Unės Baye karjerai teatre ir jos ryšiams su garsiausiais to meto JAV ir Europos menininkais, politikais ir aukštosios visuomenės atstovais, kaip antai Konstantinas Balmontas, Johnas Gielgudas, Alessandro Brissoni, Doloresa Cassinelli, Sarkis Katchadourianas, Anita de Caro, Mila Cirul, Johnas Wyse’as, Jacques’as Devalis, Didieras Daix, Bernardas Grasset, grafienė Vera Tolstoj, Fiodoras Komisarjevskis ir kiti.

Pasakojimą apie pasaulio sceną trumpam užkariavusią lietuvę iliustruoja nuotraukos, spektaklių afišos ir programėlės iš Unės Babickaitės-Graičiūnienės fondo, saugomo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Visą tekstą apie Unę Baye anglų kalba galima rasti čia >>.

Tekstas yra šių metų vasario mėnesį baigto įgyvendinti tarptautinio „Europeanos“ projekto „Migracija mene ir moksle“ („Migration in the Arts and Sciences – A Europeana Migration Thematic Collection“) dalis. Projekto, kuriame dalyvavo ir Nacionalinė biblioteka, tikslas – parodyti, kaip migracija iš Europos ir į Europą bei pačiame žemyno viduje prisidėjo prie europietiškos kultūros ir visuomenės raidos.

Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?

Parengė Rima Dirsytė


1387 metų kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje pasirašė privilegiją, pagal kurią Vilniaus miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pr. vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žinomas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Per kelis šimtmečius Magdeburgo teisę gavo tūkstančiai miestų Europos valstybėse, o XIV a. pab. Magdeburgo teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Magdeburgo teisė suteikė galimybę miestui turėti savivaldą, t.y.  nepriklausomumą nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (ją sudarė iki gyvos galvos iš miestiečių renkami burmistrai ir tarėjai) ir suolininkų teismas. Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – savininkas). Taigi, vaitas buvo didžiojo kunigaikščio vietininkas mieste, jis pirmininkavo per miesto tarybos posėdžius, jam priklausė baudžiamųjų bylų teismas. Miesto taryba skelbdavo miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegija, kuria Vilniaus raštininkas Juozas Piotrovičius skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus. Varšuva, 1649 m. gruodžio 3 d.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomoje Pergamentų kolekcijoje (F101) yra ne vienas su Vilniaus miestu susijęs dokumentas. Šiame tekste pristatome dvi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672) privilegijas, kuriomis skiriami Vilniaus miesto vaitai – 1649 m. miesto tarybos raštininkas Juozapas Piotrovičius (?–1659 ar 1662?) skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus  (F101–70), o 1667 m. po Stepono Karolio Bylinskio mirties vaitu paskirtas LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima (~1610–680) (F101–78).  Raštuose pažymėti patvirtinto vaito nuopelnai ir nurodomi jo įgaliojimai. Abu dokumentai rašyti pergamente lotynų kalba, patvirtinti LDK didžiuoju antspaudu, patalpintu metalinėje dėžutėje ir pritvirtinti prie pergamento. 1997 m. Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre pergamentus restauravo  D. Veselauskienė ir S. Sprindienė.

Toliau skaityti „Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?“

Apie parodą „À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje“

Vygaudo Juozaičio nuotr.

„Frankofonija yra ne tik prancūzų kalba, bet ir literatūra, kultūra, jos sklaida. XVIII a. Paryžius tampa intelektualine sostine, ir skelbiamos naujos idėjos plinta ne tik po Prancūzijos provincijas, bet pasiekia ir kitas Europos šalis. Mes atrinkome XVIII–XIX amžių prancūzų literatūros leidinius. Pasirinkti ne žinomiausi to laikmečio autorių veikalai, pavyzdžiui, Voltaire‘o (Voltero) ar Charles de Montesquieu (Šarlio Monteskjė), o tie, kurie yra įdomūs savo forma ir stiliumi. Šie leidiniai yra geriau žinomi specialistams, prancūzų kalbos žinovams, literatūrologams, bet ne plačiajai visuomenei“,  –pasakoja Nacionalinės bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė Dalia Tarailienė.

Visas interviu >>