Kovo 31 d. gimė tapytojas Petras Kalpokas

Petras Kalpokas gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinėje (Biržų valsčius). Tapybos mokėsi Mintaujoje (dabar – Jelgava), Rygoje,  Odesoje. 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Daug keliavo po Europą, gyveno skirtingose šalyse. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Dėstė Kauno meno mokykloje, 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Daugiausia tapė peizažus, portretus, autoportretus. Sukūrė portretinių ir teminių kompozicijų, religinės tematikos paveikslų, sienų tapybos kūrinių. Apipavidalino Valstybės teatro spektaklių. Ankstyvojo laikotarpio kūriniams būdinga secesijos, tarpukario tapybai – impresionizmo, dekoratyvūs plenerizmo bruožai. Brandžiojo laikotarpio peizažams būdinga impresionizmo ir realizmo bruožų dermė, lyrizmas, portretams – psichologiškumas, tikslus piešinys, freskoms – dinamika, dekoratyvumas. [1]

Petras Kalpokas apie 1930 m.

Pernai, minint P. Kalpoko 140-ąsias gimimo metines, Dalia Tarailienė parengė tekstą apie šį „klajūną iš Kvietkų“: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2020/03/31/klajunas-is-kvetku-tapytojui-petrui-kalpokui-140/

Toliau skaityti „Kovo 31 d. gimė tapytojas Petras Kalpokas“

Kraštotyrinės atminties puoselėtojui Juozui Žagrakaliui – 115

Parengė Dalia Tarailienė


Šį pavasarį, kovo 14 d., minime 115-ąsias teisininko, literato, vertėjo  Juozo Žagrakalio gimimo metines (1906–1977). J. Žagrakalio vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Tetervinuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje.  Jis mokėsi Linkuvos gimnazijoje, vėliau studijavo  Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1928 m. J. Žagrakalys baigė  studijas ir užsiėmė advokato praktika Kaune, Zarasuose. Vėliau  jis mokytojavo Panevėžio Prekybos mokykloje, bendradarbiavo daugelyje Lietuvos laikraščių – „Naujojoje Romuvoje“, „Šaltinyje“, „Ryte“, „Naujojoje vaidilutėje“, „Skudučiuose“, leido ir redagavo „Teisininko“ žurnalą (1937–1940) Zarasuose. Jis išvertė Paulo Kellerio apsakymų rinkinį „Suvytę lapai“ (1935),  Sigridos Unset romaną „Kristina“ (1934–1935), parašė keletą grožinės literatūros kūrinių – apsakymų, novelių, literatūrinių vaizdelių. 1945 m. J. Žagrakalys buvo ištremtas į Sibirą, vėliau kalėjo Kazachstane. 1956 m. grįžęs į Lietuvą, jis apsigyveno Biržuose ir pradėjo nuosekliai talkininkauti Lietuvių kalbos ir literatūros bei Istorijos institutams, rinkdamas etnografinę, tautosakos ir kalbos medžiagą. 

Juozas Žagrakalys. F117-236

Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomame J. Žagrakalio dokumentiniame palikime  išliko nemažas pluoštas etnografinių Pasvalio, Biržų, Zarasų ir kitų apylinkių XIX a. pab.–XX a. pr. valstiečių ir miestiečių buities, trobesių, amatų, žemdirbystės, papročių aprašymų.  Viename iš jų (F117-165) – arbatos gėrimo ceremonija ūkininkų sodyboje XX a. pradžioje, J. Žagrakalio 1976 m. užrašyta pagal iš Biržų kilusios žmonos  Paulinos Aukštikalnytės  pasakojimą.

Toliau skaityti „Kraštotyrinės atminties puoselėtojui Juozui Žagrakaliui – 115“

Apie baudžiavos panaikinimą Lietuvoje

Parengė Rima Dirsytė,

Nacionalinės bibliotekos DPTD Retų knygų ir rankraščių skyrius


Baudžiava – priklausomybės forma feodalinėje visuomenėje. Tai  valstiečių priklausomybė feodalui,  įteisinta feodalo galimybė naudotis priverstiniu valstiečių darbu, turtu ir asmeniu.Baudžiava išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais (V – X a.) Vakarų Europoje. Čia vyravo dviejų rūšių žemės renta – činšas (duoklė pinigais) bei natūrinė duoklė, mokama žemės savininkui. Rytų ir Vidurio Europoje baudžiava buvo susieta su priverstiniu darbu – lažu. Čia vyraujančia ūkinių santykių forma baudžiava tapo XIV–XV a., kai Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (ir iki XVIII a. galutinai išnyko).Lietuvoje didieji kunigaikščiai nuo XIV a. pab. bajorams už karo tarnybą ėmė dalinti valstiečius su ūkiais – vadinamus veldamus; palaipsniui jie buvo atleisti nuo prievolių valstybei, o visos jų teikiamos pajamos perleistos bajorams. Kiek lėčiau baudžiaviniai santykiai plėtojosi didžiojo kunigaikščio žemėse. Valakų reforma (1557 m.) ir 1588 m. III Lietuvos Statutas buvo baigiamieji valstiečių įbaudžiavinimo aktai. Kone pusė visų Lietuvos valstiečių buvo paversti baudžiauninkais. Tiesa, 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo metu paskelbtas Polaneco universalas pripažino visiems Respublikos valstiečiams asmens laisvę, sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys atleisti nuo lažo, kitiems jis sumažintas. Bet sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 m. didžiąją dalį Lietuvos prijungus prie Rusijos imperijos, baudžiava dar pasunkėjo.

Apie baudžiavos panaikinimą Rusijoje kalbėta jau nuo XVIII a. II pusės. Baudžiavinė ūkio sistema palaipsniui patyrė vis gilesnę krizę, baudžiava stabdė ūkio pažangą, sunki valstiečių padėtis skatino neramumus. Lėmė ir politiniai veiksniai, ypač Rusijos pralaimėjimas Krymo kare.

F93-454.
Rusijos imperatoriaus Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo. – Sankt Peterburgas,
1861.II.19. (III.3)

1861 m. kovo 3 d. caras Aleksandras II pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – Manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės, skirtus privačių dvarų valstiečiams (valstybiniuose dvaruose baudžiava panaikinta 1866 m.). Manifeste  konstatuota, kad žemės nuosavybė lieka dvarininkų rankose, kurie savo valia leidžia valstiečiams ją išsipirkti ar ja naudotis. Taip pat pabrėžta, kad bajorai teisėtu būdu tapo žemės savininkais, tad jos atėmimas neatlygintinai būtų neteisėtas. Visgi valdžia, bijodama riaušių, šį aktą viešai paskelbė tik 1861 m. kovo 5 d., pirmąją didžiojo pasninko dieną. Valstiečiams jie buvo perskaityti dar vėliau – kovo 17– balandžio 14 d. 

Toliau skaityti „Apie baudžiavos panaikinimą Lietuvoje“

Publikuotas S. Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė knygų sąrašas

Naujausiame žurnalo „Colloquia“ numeryje (Nr. 45) pasirodė literatūrologės Brigitos Speičytės straipsnis „Istorija aristokratės akiratyje: Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel- Gufjė istoriniai romanai“. Straipsnyje dėmesys skiriamas visų pirma tiems autorės romanams, kurie buvo išversti iš prancūzų į lenkų, vėliau – ir į lietuvių kalbą, vadinasi, įtraukti į Lenkijos ir Lietuvos literatūrinį diskursą. Vertinga publikacijos dalis – straipsnio pabaigoje pateikiamas S. Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė kūrinių sąrašas. Kaip minima anotacijoje,  rašytoja nėra pakankamai aptarta lietuvių mokslinėje ir mokslo populiarinimo literatūroje, o jos kūrybos pristatymuose yra įsivėlę netikslumų.

Priminsime, kad Nacionalinėje bibliotekoje rasite S. Tyzenhauzaitės de Šuazel- Gufjė knygų tiek originalo (prancūzų k.), tiek vertimų į anglų, italų, rusų, lenkų, lietuvių kalbas:


Polak w St. Domingo czyli Młoda Mulatka. – 1819. – [2], 275, [1] p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Władysław Jagiełło i Jadwiga, czyli Połączenie Litwy z Polską : romans historyczny. – 1824. – [4], 187 p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Il nano politico : romanzo storico : prima versione italiana. – [1828-1829]. – 4 t. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Halina Oginska, ou les Suédois en Pologne. – 1839. – 2 t. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Réminiscences sur l’empereur Alexandre I-er et sur l’empereur Napoléon I-er. – 1862. – VIII, 392 p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Gertrude des Comtes Komorowski Comtesse Félix Potocka : faits historiques. – 1875. – 70 p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Litanies. – 1878. – 8 p.
Воспоминания об имераторе Александре I и императоре Наполеоне I графини Шуазель-Гуфье. – [1890]. – [4], 232 p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Historical memoirs of the emperor Alexander I. and the court of Russia : with an introduction and notes. – 1900. – 321 p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Reminiscencijos : apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I
. – 2004. – 175, [1] p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje : [istorinis romanas]. – 2006. – 190, [2] p. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Reminiscencijos [Brailio raštas] : [apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I]. – 2008. – 3 kn. – Choiseul-Gouffier, Sophie de (1790-1878), grafienė
Lietuvos literatūros antologija, 1795-1831. T. 1. – 2016. – 760 p.

 

Matas Šalčius apie Klaipėdos krašto sukilimą

Parengė Arida Riaubienė


Sausio 15-oji – Klaipėdos krašto diena. 1923 m. sausio 10–15 d. vyko Klaipėdos krašto sukilimas prieš prancūzų valdymą šioje Lietuvai priklausančioje  teritorijoje. Po sukilimo Klaipėdos kraštas autonominėmis teisėmis buvo įtrauktas į Lietuvos sudėtį. Lietuva gavo tolesnei šalies ekonomikos raidai svarbų jūrų uostą. 

Parengiamuosiuose sukilimo darbuose dalyvavo žmonės ir iš Didžiosios Lietuvos. Vienas jų – Matas Šalčius, kuris dar 1922 m. pabaigoje kartu Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų skyriaus viršininku Jonu Polovinsku[1] žvalgybos tikslais buvo pasiųstas į Klaipėdos kraštą. Deja, Šalčiui neteko dalyvauti kariniuose sukilimo veiksmuose. Parengiamieji sukilimo darbai ir anksčiau kamavusios gyvenimo negandos palaužė jautrią Šalčiaus sielą. Susirgęs beveik puse metų jis gydėsi vienoje iš Karaliaučiaus klinikų. Gulėdamas ligoninėje, Šalčius rašė dienoraštį. Vartant 1923 m. rašyto dienoraščio puslapius, galima pastebėti, kaip džiaugsmingai Šalčius sutinka žinią apie laimėtą sukilimą. Dienoraštyje jis mini sukilimo organizatorius, dalyvius, kraštą valdžiusios prancūzų valdžios atstovus. Mato Šalčiaus dienoraštis saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F189-2). Pateikiame keletą su Klaipėdos krašto sukilimu susijusių ištraukų.


                                                              Sausio 15 d. 1923 m.

Šiandien man džiaugsminga ir didi diena. 

Atėjo žinia, kad Klaipėda mūsų! Paimta su kova, kaip ir pridera tautai norinčiai nepriklausomai gyventi. Ir su heroizmu! Tai jau geriausias įrodymas, kad mūsų nepriklausomybė ir laisvė patvers, nes ten, kur mokama mirti ir aukoti gyvybė, ten vergijos negali būti! Aš sakyčiau, kad ši diena pradeda naują erą mūsų tautos istorijoj, nes mes šiandien pirmu kartu pasirodėme agresingoji pusė kovoj del savo žemių surinkimo, o tai reiškia, kad mes turime stiprios valios mūsų žemes surinkti. Paėmus Klaipėdą, dabar paaiškėja, kad ir Vilnius tikrai bus mūsų, ir tur būt netrukus … Tuomet bus lietuvių tautos namai išvalyti nuo intrusų[2]ir galima bus pradėti juose tikrai kurtis, šeimininkauti ir dabintis. […]

Toliau skaityti „Matas Šalčius apie Klaipėdos krašto sukilimą“

Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt

Parengė Rima Dirsytė


Ateitininkai – viena didžiausių ir seniausių lietuviškų katalikiško jaunimo organizacijų, įkurta 1911 m. Pavadinimas pasirinktas nuo 1910 m. Kauno moksleivių katalikų išleisto rankraštinio laikraštėlio „Ateitis“.  Ateitininkų šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje! (Omnia Instaurare in Christo!) “, o 1933 m. išspausdintoje Stasio Šalkauskio „Ateitininkų ideologijoje“ galutinai suformuoti ateitininkų principai ir ideologijos esmė.  

Į organizaciją priimami mokiniai, studentai, nariais laikomi ir mokslus baigę organizacijos nariai (sendraugiai). 1930 m. Švietimo ministerijai uždraudus moksleivių kuopeles vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose ateitininkai viešai veikė aukštosiose mokyklose. Sovietinių okupacijų laikotarpiu ateitininkų veikla laikyta antivalstybine, organizacija veikė išeivijoje. Lietuvoje ateitininkai atsikūrė 1989 m., į Lietuvą persikėlė ir pati organizacija – Ateitininkų federacija.

Moksleivių ateitininkų sąjunga – bene gausiausia ir plačiausiai išsišakojusi iš visų Ateitininkų federacijos padalinių. Veiklos pradžioje,1912 m., ateitininkų moksleivių buvo apie 250 (studentų – apie 50), 1930 m. ateitininkų moksleivių sąjunga turėjo 27 kuopas (apie 3550 narių), o 1940 m. jie sudarė ketvirtadalį visų Lietuvos moksleivių, viso apie 11 000 narių.[1] Mokyklose dar veikė jaunųjų ateitininkų (7-14 metų amžiaus moksleivių) sąjunga, veiklos pradžioje suorganizuota į kankliečių ar žiediečių kuopeles.     

Kaip nusakė patys ateitininkai, jų veiklos tikslai buvo „noras lavintis, savaimingai dirbti, susidaryti vispusišką bei pastovią pasaulėžiūrą <…> įprasti į organizacinį darbą, išmokti viešai reikšti savo mintis ir jas logiškai dėstyti, gilintis į atskiras mokslo ir meno sritis“.[2] Tam tikslui pasitarnavo rankraštinė moksleivių spauda. Kuopų laikraštėliai teikė galimybę moksleiviams mokytis rašyti, redaguoti, taisyti kalbą, maketuoti, naudotis šapirografu, platinti savo spaudą, rinkti aukas, tvarkyti sąskaitas. Iš tų laikraštėlių redaktorių ir bendradarbių išaugo visa eilė talentingų spaudos darbuotojų, laikraštėliai parodo pirmuosius kūrybinius bandymus žmonių, vėliau tapusių žymiais poetais,  rašytojais, kultūros veikėjais. Antai Biržų moksleivių ateitininkų  „Inkarėlio“ laikraštėlyje buvo spausdinami Bernardo Brazdžionio eilėraščiai. Šiaulių ateitininkų kuopos filosofų–literatų sekcijos laikraštį „Ateities žiedas“ redagavo Kostas Korsakas ir pan.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas didelis rankraštinės savilaidos spaudos rinkinys (F135-Laikraštėlių kolekcija) – 653 pavadinimų 1732 vienetai. Didžiąją jo dalį sudaro tarpukario moksleivių laikraštėliai. Bemaž visi jie į biblioteką pateko prieškarį. 1940 m. pabaigoje biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų ir organizacijų archyvus. Neabejotina, kad kartu buvo priimti ir įvairiaisiais būdais spausdinti laikraštėliai. 1941 m. spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė 10 000 egzempliorių periodinės spaudos rinkinį. Tenka apgailestauti, kad pokario metais didelė jo dalis buvo sunaikinta. Dabar iš esamo laikraštėlių rinkinio per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. Fondas pildomas ir dabar. Keletas laikraštėlių saugoma pavienių asmenų (Zenono Ivinskio, Vytauto Steponaičio) fonduose. Rinkinio didelis trūkumas – komplektų fragmentiškumas. Dažniausiai išlikę tik pavieniai numeriai.

Inkaras (F135-345) – ankstyviausias rinkinyje saugomas laikraštėlis
Toliau skaityti „Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt“