Jonas Mekas – Lituani(sti)ka

Paskelbtos akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygos-nugalėtos

2020-aisiais skaitytojų mėgstamiausios tapo šios knygos:

suaugusiųjų prozos kategorijoje – Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“,

poezijos kategorijoje – Enrikos Striogaitės „Žmonės“,

publicistikos ir dokumentikos knygų kategorijoje – Jono ir Adolfo Mekų „Gyvenimo lai(š)kai“.

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ laureatai paskelbti balandžio 15 d., Kultūros dieną, tiesioginės transliacijos per LRT kanalą „LRT plius“ metu. Nugalėtojų paskelbimo ceremonija buvo transliuojama iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos.

Savo nuomonę apie laikotarpio „diktuojamą žaidimą“, ryškėjančią žanrų difuziją išsakė literatūrologas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas.

Galime matyti socialumo, socialinės kritikos stiprumą: pipirų vartotojiškai visuomenei, pačiam sau, sveikos savikritikos. Literatūra dalyvauja įvairiuose procesuose, visuomeninėje problematikoje, apie kurią mes kalbame. Pamatėme visa spektrą.
Atsiras knygų, kurias bus sunku įsprausti į kategorijas. Jos sintetins įvairias patirtis, įvairius žanrus, balansuos ant grožinės ir negrožinės literatūros ribos. Pastebime, kad mokslinės monografijos gali būti dėliojamos grožine stilistika, kaip romanas. Svarbiausia yra pasakojimo pagava.
Neįvyko Vilniaus knygų mugė, kiti susitikimai ne per ekraną, tiesiogiai. Gyvasties neliko. Dar šitai galėčiau pastebėti apie laikmečio diktuojamą žaidimą.
Dr. Dainius Vaitiekūnas

Jono Meko gyvenimai

Laiškai iš Niekur / Jonas Mekas. – c1997

Jonas Mekas, vienas garsiausių XX a. menininkų, į pasaulį atkeliavo it kalėdinis stebuklas – 1922 m. gruodžio 24 d. (Mirė 2019 sausio 23 d., sulaukęs 96-erių.) Tiesa, pats į gimimą žiūrėjo filosofiškai: sakė iš naujo gimęs ne vieną kartą. Visgi toks požiūris toli gražu nereiškė savųjų šaknų atsižadėjimo. J. Mekas svarstė:

Katė turi devynis gyvenimus. Mes irgi turime. Pirmą kartą gimiau Lietuvoje, Semeniškiuose, kur ir augau. Atradęs kultūrą ir pasaulį aš gimiau antrą kartą. Trečiąjį kartą gimiau, kai pradėjau dirbti.Taigi, pirmasis mano šaltinis buvo Lietuva, kaimas, mano vaikystė, antrasis – kultūra, darbas. Tuos abu šaltinius ir naudoju. Galbūt jau esu šeštame ar septintame savo gyvenime. Mes augame, keičiamės. Fizinis gimimas, kai per motiną ir tėvą ateiname iš dangaus ir žemės, yra tik mūsų pradžia. Taip yra ne tik su žmonėmis, bet ir su tautomis. Lietuva galbūt taip per eina per septintą ar šeštą gyvenimą…[1]

Nuo to momento, kuomet gimiau, kiekviena akimirka, kiekviena sekundė palieka pėdsaką manyje, netgi praėjusios kartos, egzistavusios prieš mane, tūno manyje. Priešingu atveju, ar aš galėčiau išmokti kalbėti ir kitus dalykus? Aš tarsi paskutinis lapas ant didelio, didelio medžio, kuris auga jau ilgus amžius. Kad ir ką bedaryčiau ar sakyčiau, tai, kaip aš filmuoju, yra paveikta to, kas aš esu. Bet tai, ką filmuoju, yra dabartis. Tai ne sekundė prieš, ne sekundė, kuri dar tik bus, bet būtent dabarties akimirka. Ir tai nėra atmintis.[2]

Toliau skaityti

Jonas Mekas ir Johnui F. Kennedy priklausiusi kamera

*Jackie Kennedy savo namuose, 1970 . Iš: A dance with Fred Astaire / Jonas Mekas ; [edited by Johan Kugelberg, Jonas Mekas, and Sebastian Mekas]. – New York : Anthology Editions, 2017, p. 318.*

Iš distancijos atrodytų, kad Jacqueline (Jackie) Kennedy Onassis menkai tesusijusi su Lietuva ar, juo labiau, lituanistika. Truputį pasidomėjus paaiškėja, kad jos sesuo Lee buvo ištekėjusi už didiko Stanislovo Alberto Radvilos (lenk. Stanisław Albrecht Radziwiłł, 1914–1976), interneto gelmėse galima surasti bendrų Jackie ir Stanislovo nuotraukų. Visgi jos biografijoje ieškant lituanistinio siūlo svarbiau tai, kad elegantiškoji Jackie buvo išsilavinusi, aktyviai domėjosi kultūriniu gyvenimu. Ji nuo vaikystės mėgo skaityti, studijavo JAV ir Prancūzijoje; antrojoje gyvenimo pusėje kukliai, privengdama viešumo dirbo redaktore leidyklose, nors galėjo sau leisti nedirbti. Subtilų Jackie intelektą labai vertino ją asmeniškai pažinojęs menininkas Jonas Mekas. Knygoje „A dance with Fred Astaire“ Mekas prisimena:

Jackie Kennedy buvo viena iš ypatingiausių moterų, su kuriomis turėjau privilegiją susipažinti per savo gyvenimą. Neturiu omenyje jos padėties visuomenėje: turiu omenyje jos protą, labai ypatingą protą su giliu jautrumu, jos eleganciją, jos stilių, jos dosnumą, jos paprastą, tiesų, magišką žmogiškumą. Galėčiau tęsti ir tęsti.
[…]
Tai nutiko, kai patį pirmąjį kartą lankiau Jackie jos namuose Penktojoje aveniu. Kažkaip kalba pasisuko apie Johną F. Kennedy ir filmus.
– Žinai, – tarė Jackie, – kelis mėnesius prieš mirtį Johnui kažkas padovanojo nedidelę 8 mm filmavimo kamerą. Jis visados ją nešiodavosi lietpalčio kišenėje. Žinai, kai dabar galvoju, ji turėtų ten tebebūti.
Ji nuėjo prie spintos ir surado smėlio spalvos lietpaltį – ir štai! Lietpalčio kišenėje buvo nedidelė 8 mm filmavimo kamera! Ji atnešė ją man. Gaila, kad dabar neprisimenu kameros gamintojo.
– Jis šiek tiek pafilmavo. Bet nepabaigė juostelės, ji vis dar kameroje, – tarė Jackie.
Ji įdėjo kamerą atgal į lietpalčio kišenę. [1]
A dance with Fred Astaire / Jonas Mekas ; [edited by Johan Kugelberg, Jonas Mekas, and Sebastian Mekas]. – New York : Anthology Editions, 2017. P. 319.
(Iš anglų k. vertė V. B. Ištrauka originalo kalba >> )

Toliau skaityti

Pasaulinei poezijos dienai

Kovo 21 d. – Pasaulinė poezijos diena, kurią paskelbė UNESCO (būstinė – Paryžius) minima nuo 2000 m.

Rašymas – tai komunikacija. Jeigu tekstas aiškiai neperteikia minties, istorijos, išgyventos patirties, – jis nevykęs. Geras tekstas, kad ir kokio žanro jis būtų, kreipiasi į skaitytoją tuo pat metu ir intelektiniame, ir emociniame lygmenyje. (Vincė, Laima. Rašyti gali kiekvienas. Vilnius: Baltos lankos. 2010, p. 67.)

JONAS MEKAS

Šilai ir krūmai

Šilai ir krūmai
dar vis miega,
sapnuodami
žalius lapus.

Bet šiandien,
eidamas
per drumzliną
ir šlapią sniegą,

jaučiau:
pavasaris
jau greitai bus.

Ir svaiguma
per kūną
ėjo,

ir plyšo
užsislėpę
geiduliai,

ir šnervėse
kvepėjo
pirmi pavasario
daigai.

Knygų mugės dienoraštis 2015. Ketvirtadienis

VKM_15 Anot pokalbį „In memoriam: Alfonsas Nyka-Niliūnas“ pradėjusio leidėjo S. Žuko, renginys disonavo su pramoginei literatūrai – detektyvui – skirtos mugės tema. Pasak leidėjo, egzistencinės įtampos persmelkta A. Nykos-Niliūno kūryba verčia galvoti apie svarbiausius gyvenimo dalykus. Toliau skaityti „Knygų mugės dienoraštis 2015. Ketvirtadienis”

Ką žinote apie išeivijos kūrėją Adolfą Meką?

Adolfas Mekas yra ne tik žymaus lietuvių išeivijos kūrėjo Jono Meko brolis, tačiau ir avangardinio kino režisierius bei literatūrinių pasakų kūrėjas. A. Mekas gimė 1925 m. rugsėjo 30 d. Semeniškiuose (Papilio valsčius). 1944 m. su broliu Jonu pasitraukė iš Lietuvos ir apie metus praleido priverstinių darbų stovykloje Elmshorne Vokietijoje. 1946 m. įstojo į Mainco universitą, kuriame studijavo literatūrą ir filosofiją. 1946 m. Visbadene su L. Lėtu (Vytautas Leonas Adamkevičius), A. Landsbergiu ir broliu Jonu pradėjo leisti avangardinį žurnalą „Žvilgsniai“. 1949 m. persikėlė į JAV. Nuo 1954 m. su broliu leido ir redagavo dvimėnesinį kino žurnalą „Film Culture“. 1971 m. Bardo koledže Niujorke įkūrė Kino fakultetą (dėstė iki 2004 m.). Kūrėjas mirė 2011 m. gegužės 31 d. Niujorke.

Filmografija:

Medžių šautuvai (Guns of the Trees), su broliu Jonu, 1962 m.
Aleliuja kalvoms (Hallelujah the Hills), kubistinė komedija, 1963 m.
Karinis kalėjimas (The Brig), Niujorko „Living Theatre“ J. Malinos ir J. Beko pastatyta pjesė, su broliu, 1964 m., Venecijos dokumentinių filmų festivalio Didysis prizas
Dienoraščiai, pastabos ir škicai, arba Valdenas (Diaries, notes and sketches, also known as Walden), su broliu, 1964-1969 m.
Dvivamzdė detektyvinė istorija (The Double-Barreled Detective Story), 1965 m.
Vėjo gėlės (Windflowers), 1968 m.
Draugės ir draugai (Companeras y Companeros), su kitais, 1970 m.
Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą (Reminiscences of a Journey to Lithuania), su broliu, 1971-1972 m.