Jono Meko gyvenimai

Laiškai iš Niekur / Jonas Mekas. – c1997

Jonas Mekas, vienas garsiausių XX a. menininkų, į pasaulį atkeliavo it kalėdinis stebuklas – 1922 m. gruodžio 24 d.  (Mirė 2019 sausio 23 d., sulaukęs 96-erių.) Tiesa, pats į gimimą žiūrėjo filosofiškai: sakė iš naujo gimęs ne vieną kartą. Visgi toks požiūris toli gražu nereiškė savųjų šaknų atsižadėjimo. J. Mekas svarstė:

Katė turi devynis gyvenimus. Mes irgi turime. Pirmą kartą gimiau  Lietuvoje, Semeniškiuose, kur ir augau. Atradęs kultūrą ir pasaulį aš gimiau antrą kartą. Trečiąjį kartą gimiau, kai pradėjau dirbti.Taigi, pirmasis mano šaltinis buvo Lietuva, kaimas, mano vaikystė, antrasis – kultūra, darbas. Tuos abu šaltinius ir naudoju. Galbūt jau esu šeštame ar septintame savo gyvenime. Mes augame, keičiamės. Fizinis gimimas, kai per motiną ir tėvą ateiname iš dangaus ir žemės, yra tik mūsų pradžia. Taip yra ne tik su žmonėmis, bet ir su tautomis. Lietuva galbūt taip per eina per septintą ar šeštą gyvenimą…[1]

Nuo to momento, kuomet gimiau, kiekviena akimirka, kiekviena sekundė palieka pėdsaką manyje, netgi praėjusios kartos, egzistavusios prieš mane, tūno manyje. Priešingu atveju, ar aš galėčiau išmokti kalbėti ir kitus dalykus? Aš tarsi paskutinis lapas ant didelio, didelio medžio, kuris auga jau ilgus amžius. Kad ir ką bedaryčiau ar sakyčiau, tai, kaip aš filmuoju, yra paveikta to, kas aš esu. Bet tai, ką filmuoju, yra dabartis. Tai ne sekundė prieš, ne sekundė, kuri dar tik bus, bet būtent dabarties akimirka. Ir tai nėra atmintis.[2]

Toliau skaityti „Jono Meko gyvenimai“

Studentų varpininkų leidinys „Kelkite! Kelkite! Kelkite!“

Paruošė Arida Riaubienė


Kelkite!Kelkite!Kelkite!, 1935, rugsėjo 15 d. numeris, p. 3

Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ domėtasi įvairiomis rašytojų įamžinimo formomis. 

Pagerbiant Vinco Kudirkos atminimą, 1923–1930 m. Kaune veikė Lietuvos studentų, nuo 1930 – VDU studentų „Varpo“ draugija, kurios tikslas buvo šviesti jaunimą, ugdyti tautinę ir politinę savimonę, propaguoti demokratijos ir asmens laisvės idėjas. Varpininkai 1932–1935 ir 1938 m. leido laikraštį „Kelkite! Kelkite! Kelkite!“. Leidinį  1932 m. redagavo Elena Gineitienė, 1933 – Juozas Vaišnoras, 1935 – Antanas Rūkas, 1938 – Elena Vesputaitė. Išlikusiuose laikraščio numeriuose, be varpininkams aktualios medžiagos, spausdinami Vinco Kudirkos eilėraščiai ir jų ištraukos, šiokūrėjo portretas, paminklo Naumiestyje nuotrauka. Trumpai apžvelgsime kai kuriuos laikraštyje publikuotus straipsnius.

Toliau skaityti „Studentų varpininkų leidinys „Kelkite! Kelkite! Kelkite!““

Suaugusiųjų ir vaikų kelionė į Tandadriką

Yra knygų, kurias su malonumu skaito tiek vaikai, tiek suaugusieji. Pastarieji jose suranda naujų, vaikystėje nepastebėtų prasmių. Vytautės Žilinskaitės (g. 1930), kuriai šį gruodį sukako devyniasdešimt, „Kelionė į Tandadriką“, – viena iš tokių knygų.


Knygoje, kuri pirmą kartą išėjo 1984 m., persipina rimti klausimai ir humoras. Knyga filosofiška, tačiau joje yra ir Žilinskaitei būdingo humoro. „Kelionė į Tandadriką“ be juoko ir satyros liktų it paukštė apkirptais sparnais. O aukščiausias mano siekis – perpinti juoką su ašara… Kas gali būti nuostabiau, kai vaikas juokiasi, o akyse regėti dar neišdžiūvusios ašaros?“, – per devyniasdešimtmečio proga duotą interviu kalbėjo rašytoja. Tiesa, pati rašytoja kaip mėgstamiausią knygą išskiria „Robotą ir peteliškę“. „Man atrodo, kad sudėjau į ją tai, kas išsibarstė po kitus kūrinius. Rašiau apie robotą, kuriam vieną dieną pabudo širdis “, – sakė ji.


vaikų literatūros kritikas, vertėjas, žurnalo „Rubinaitis“ steigėjas ir redaktorius Kęstutis Urba „Kelionę į Tandadriką“ vadina klasikine knyga, duodamas interviu įtraukė į sąlyginį knygų vaikams penketuką: „V. Žilinskaitė (iš gyvųjų vyresnės kartos autorių) yra numeris vienas. Aišku, ji neberašo ir tikriausiai jau nebeparašys, bet jos „Kelionė į Tandadriką“ – klasikinė knyga.“


Kelionė į Tandadriką / Vytautė Žilinskaitė. – 1984

http://bit.ly/3p6bwtP


Melagių pilis / Vytautė Žilinskaitė. – 1968

http://bit.ly/3r3n3vF


Robotas ir peteliškė / Žilinskaitė Vytautė. – 1978

http://bit.ly/2KyVHNf

In memoriam: lituanistai apie profesorę Ireną Veisaitę (1928–2020)

2020 m. birželio 23 d. Nacionalinėje bibliotekoje Irenai Veisaitei įteiktas aukščiausias Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus“ Didysis kryžius. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Lietuva neteko vienos šviesiausių kultūros asmenybių – literatūrologės, teatrologės Irenos Veisaitės (1928–2020). Sausį profesorei būtų sukakę 93-eji. Daugelį metų I. Veisaitė dėstė Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 m. – Vilniaus pedagoginis universitetas). Dalijamės keturių I. Veisaitės studentų, dabar dirbančių Nacionalinėje bibliotekoje, atsiminimais apie brangią dėstytoją.


Jolanta Budriūnienė, Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) direktorė

Profesorė Irena Veisaitė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete mūsų lituanistų kursui dėstė Vakarų Europos literatūrą. Turiu pasakyti, kad ir tuomet, trečio kurso studentės akimis žvelgiant, ir dabar, kone trims dešimtims metų prabėgus, Dėstytoją pirmiausia prisimenu kaip nepaprastos erudicijos, gilaus ne tik savo dėstomosios srities, bet ir plataus pasaulinės kultūros lauko išmanymą demonstruojantį žmogų. Kartu žavėjo tai, kaip dėmesingai Dėstytoja įsiklausydavo į mūsų nuomones, argumentus, skatino juos išsakyti, kaip ji vertino kiekvieno iš mūsų individualų požiūrį į kūrinį, santykį su juo. Mums, dar sovietines mokyklas baigusiems, tai buvo ir didelis naujas patyrimas kaip studijuoti, kad tai nebūtų tik atsiskaitymui, pažymiui, o sau, gyvenimui… Išties tai turėjo ir labai didelės įtakos mūsų asmenybių formavimuisi, pasitikėjimo savimi ugdymui.

Prieš porą metų Vilniaus knygų mugėje turėjau galimybę Dėstytoją pasveikinti gavus apdovanojimą už knygą „Gyvenimas turi būti skaidrus“[1]. Ir tuomet, mano nuostabai, išgirdau padėką visiems mums, jos studentams… kad bendravimas su mumis jai taip pat buvo be galo svarbus… jos požiūrio į gyvenimą formavimuisi, jos minčių, idėjų įgyvendinimui…

Žinia apie Dėstytojos Irenos Veisaitės netektį labai liūdna dideliam būriui jos studentų. Ilsėkis, ramybėje, miela Dėstytoja…


Dalia Cidzikaitė, DPTD Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja

Studijų metais su kursiokais juokaudavau, jog mums pasisekė – 1990-aisiais įstoję į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti lituanistikos, ten sutikome kone visą to meto Lietuvos humanitarinių mokslų „žvaigždyną“. Bakalauro studijose mums dėstė prof. Albertas Zalatorius, prof. Dovydas Judelevičius (kuris mirė 2020 m. rugsėjo 23 d.), prof. Vytautas Martinkus, prof. Kęstutis Nastopka, doc. Vanda Juknaitė, prof. Petras Bražėnas… Tarp jų buvo ir prof. Irena Veisaitė, mano kursui dėsčiusi pasaulio viduramžių ir renesanso literatūrą. Ypač gerai prisimenu jos seminarus, skirtus Viljamui Šekspyrui, renesanso laikų dramai. Profesorės dėstomame kurse laukė ir pažintis su chrestomatine Johano Huizingos knyga „Viduramžių ruduo: studija apie keturiolikto ir penkiolikto šimtmečio gyvenseną ir mąstyseną Prancūzijoje ir Nyderlanduose“.

Asmeninis ryšys su profesore užsimezgė man sugrįžus iš Jungtinių Amerikos Valstijų. 2015 metų gale sulaukiau el. leidinio „VilNews“ redaktoriaus Aage Myhre prašymo pakalbinti du nepriklausomą Lietuvą kūrusius profesorius – Vytautą Landsbergį ir Ireną Veisaitę. 

Vėlyvam rytui suplanuotas pokalbis vyko prof. Landsbergio biure Žvėryne. Tąkart prof. Veisaitė atvyko su profesoriui skirtų gėlių puokšte. Nustebino abiejų pašnekovų požiūris į, rodos, nereikšmingo leidinio ir dar nereikšmingesnės žurnalistės prašymą susitikti ir duoti išsamų interviu. Abu buvo ne tik parengę atsakymus, bet ir juos užrašę – su visomis detalėmis ir faktais. 

Interviu su profesoriais anglų kalba galima rasti čia: 

Pirmoji dalis: http://vilnews.com/2015-11-20760

Antroji dalis: http://vilnews.com/2015-11-20815


R. Mažeikienė, DPTD Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja  

Veisaitė man dėstė Vakarų literatūros kursą. Tą kursą jie dalijosi kartu su Dovydu Judelevičiumi, kartu ir egzaminavo, todėl man jie neatskiriami – kai galvoju apie vieną, iškart iškyla ir kitas. Ir fakultete jie buvo tarsi sulipę, bendraudavo dažniausiai tik tarpusavy, nesiveldavo į jokias intrigas – gal dėl bendro dėstomo dalyko, gal dėl skaudžios bendros patirties.  Man jie atrodė labai paslaptingi, labai subtilūs, be galo inteligentiški, dievinantys savo dėstomą dalyką ir žavintys savo erudicija. Dovydas gal kiek šiltesnis, o Veisaitė labai santūri, niekada nesileidžianti į jokius asmeniškumus, buitiškumus ar „pletkus“. Labai stipri, kiek atšiauroko žvilgsnio, įspūdingo, gal net bauginančio, žemo balso tembro.

Prisimenu vieną epizodą, tik nerandu žodžių jam apibūdinti, gal – begalinė vidinė kultūra, pagarba studentui kaip kolegai?  Per egzaminą, kuris vyko raštu, vienas grupiokas pasinaudojo „špera“ ir perdėtai išsamiai viską atsakė – datas ir kitokias smulkmenas, kurias šiaip jau sunkoka įsiminti. Atnešusi įvertintus darbus Veisaitė to studento paklausė kažkokio fakto, kurį tas buvo parašęs. Jis, aišku, neatsakė. Kaip dabar prisimenu Veisaitės ir Dovydo reakciją: jie sumišę, sutrikę susižvalgė tarpusavy ir ramiai sako „ateikit tą ir tą dieną“. Be jokio moralo, „skolos“ įrašymo, pamokslavimo ar pasitenkinimo, kad „sugavo“. Atrodo, kad jiems buvo labai liūdna ir labiau nesmagu nei tam studentui… Antra vertus, turbūt jie ir nesiekė mūsų išmokyti ar sukrauti į galvas žinių – elgėsi kaip su suaugusiais sąmoningais žmonėmis, kolegomis.


Dainius Vaitiekūnas, DPTD Lituanistikos skyriaus vadovas

Ji buvo iš tų dėstytojų, kurie atsimena savo studentus. Reti ir trumpi buvo tie mūsų susitikimai po studijų, bet ji vis nutaikydavo progą pasiteirauti apie kurso draugus. Išskirtinė erudicija joje derėjo su gilia gyvenimiška, daug pasaulio mačiusio žmogaus patirtimi, apie kurią studijų metais nedaug ką žinojau, bet negalėjau nejusti. Jos paskaitose literatūriniai veikėjai tarsi atgydavo ir savo pavyzdžiu kalbėdavo apie tai, kokio gyvenimo verta ilgėtis. Ji mokė išgyventi literatūrą, neatriboti jos saugiu atstumu nuo savo gyvenimo. Ne kartą sakydavo, kad ne tik svarbu, ką valgote, bet ir tai, ką skaitote. Net nežinau, ar buvo kokia nors galimybė išlaikyti jos visuotinės literatūros egzaminą ko nors neperskaičius: ji gebėjo paklausti taip, kad jokia skambi vadovėlinė frazė nebūtų atstojusi kūrinio, be to, ir sąžinė to nebūtų leidusi. Tai buvo vienas iš pačių ryškiausių mūsų literatūros katedros šviesulių. Ji kalbėjo ne tik žodžiais, bet ir visa savo oria laikysena, o ypač išraiškingos buvo jos akys. Esu matęs, kaip sykį jos prisipildė ašarų paskaitoje apie „Karalių Lyrą“, ir per tą vieną akimirką labai daug sužinojau ir apie literatūrą, ir apie ją, kaip žmogų.


[1] „Metų knygos rinkimuose 2018“ publicistikos ir dokumentikos kategorijoje laimėjo knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ („Aukso žuvys“), parengta istoriko Aurimo Švedo. Apdovanojimą jis atsiėmė drauge su I. Veisaite: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/246382/isdalyti-metu-knygos-rinkimu-apdovanojimai-pabrezta-kad-gyvenimas-turi-buti-skaidrus

„Eitum į kalnų viršūnes…“

Parengė Deimantė Žukauskienė


Gruodžio 11-ąją Jungtinių Tautų organizacija yra paskelbusi Tarptautine kalnų diena.

Vieniems galbūt tai būtų puiki proga pasidomėti alpinizmu, kitiems –  pasigrožėti kalnų peizažais, vaizdais tapyboje, o tretiems – tiesiog paskaityti kaip kalnus yra „apdainavę“ lietuvių poetai.

Henrikas Radauskas

KALNUOSE

Paglostei debesį kaip paukštį,
Ir jis pragydo kaip gaidys.
Pakilk dažniau į tokį aukštį,
Kur liejas baltas rytmetys,

Kur debesų vilnonės kojos
Praeina miegančiais veidais,
Kalnai lavinomis mazgojas
Ir žuvys žaidžia kaip kadais,

Kai dar jauna gražuolė Ieva
Gyveno žemės vidury,
Per dangų bėgo kaip per pievą,
Ir tu gyventi taip turi. Toliau skaityti „„Eitum į kalnų viršūnes…““

Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt

Parengė Rima Dirsytė


Ateitininkai – viena didžiausių ir seniausių lietuviškų katalikiško jaunimo organizacijų, įkurta 1911 m. Pavadinimas pasirinktas nuo 1910 m. Kauno moksleivių katalikų išleisto rankraštinio laikraštėlio „Ateitis“.  Ateitininkų šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje! (Omnia Instaurare in Christo!) “, o 1933 m. išspausdintoje Stasio Šalkauskio „Ateitininkų ideologijoje“ galutinai suformuoti ateitininkų principai ir ideologijos esmė.  

Į organizaciją priimami mokiniai, studentai, nariais laikomi ir mokslus baigę organizacijos nariai (sendraugiai). 1930 m. Švietimo ministerijai uždraudus moksleivių kuopeles vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose ateitininkai viešai veikė aukštosiose mokyklose. Sovietinių okupacijų laikotarpiu ateitininkų veikla laikyta antivalstybine, organizacija veikė išeivijoje. Lietuvoje ateitininkai atsikūrė 1989 m., į Lietuvą persikėlė ir pati organizacija – Ateitininkų federacija.

Moksleivių ateitininkų sąjunga – bene gausiausia ir plačiausiai išsišakojusi iš visų Ateitininkų federacijos padalinių. Veiklos pradžioje,1912 m., ateitininkų moksleivių buvo apie 250 (studentų – apie 50), 1930 m. ateitininkų moksleivių sąjunga turėjo 27 kuopas (apie 3550 narių), o 1940 m. jie sudarė ketvirtadalį visų Lietuvos moksleivių, viso apie 11 000 narių.[1] Mokyklose dar veikė jaunųjų ateitininkų (7-14 metų amžiaus moksleivių) sąjunga, veiklos pradžioje suorganizuota į kankliečių ar žiediečių kuopeles.     

Kaip nusakė patys ateitininkai, jų veiklos tikslai buvo „noras lavintis, savaimingai dirbti, susidaryti vispusišką bei pastovią pasaulėžiūrą <…> įprasti į organizacinį darbą, išmokti viešai reikšti savo mintis ir jas logiškai dėstyti, gilintis į atskiras mokslo ir meno sritis“.[2] Tam tikslui pasitarnavo rankraštinė moksleivių spauda. Kuopų laikraštėliai teikė galimybę moksleiviams mokytis rašyti, redaguoti, taisyti kalbą, maketuoti, naudotis šapirografu, platinti savo spaudą, rinkti aukas, tvarkyti sąskaitas. Iš tų laikraštėlių redaktorių ir bendradarbių išaugo visa eilė talentingų spaudos darbuotojų, laikraštėliai parodo pirmuosius kūrybinius bandymus žmonių, vėliau tapusių žymiais poetais,  rašytojais, kultūros veikėjais. Antai Biržų moksleivių ateitininkų  „Inkarėlio“ laikraštėlyje buvo spausdinami Bernardo Brazdžionio eilėraščiai. Šiaulių ateitininkų kuopos filosofų–literatų sekcijos laikraštį „Ateities žiedas“ redagavo Kostas Korsakas ir pan.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas didelis rankraštinės savilaidos spaudos rinkinys (F135-Laikraštėlių kolekcija) – 653 pavadinimų 1732 vienetai. Didžiąją jo dalį sudaro tarpukario moksleivių laikraštėliai. Bemaž visi jie į biblioteką pateko prieškarį. 1940 m. pabaigoje biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų ir organizacijų archyvus. Neabejotina, kad kartu buvo priimti ir įvairiaisiais būdais spausdinti laikraštėliai. 1941 m. spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė 10 000 egzempliorių periodinės spaudos rinkinį. Tenka apgailestauti, kad pokario metais didelė jo dalis buvo sunaikinta. Dabar iš esamo laikraštėlių rinkinio per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. Fondas pildomas ir dabar. Keletas laikraštėlių saugoma pavienių asmenų (Zenono Ivinskio, Vytauto Steponaičio) fonduose. Rinkinio didelis trūkumas – komplektų fragmentiškumas. Dažniausiai išlikę tik pavieniai numeriai.

Inkaras (F135-345) – ankstyviausias rinkinyje saugomas laikraštėlis
Toliau skaityti „Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt“