1882 m. spalio 19 d. gimė lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius

Parengė Deimantė Žukauskienė


Alberto Zalatoriaus nebaigtoje monografijoje „Vincas Krėvė“ rašoma: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis“.

V. Krėvė – didžio talento ir stiliaus kūrėjas, kurio darbuose keliami įvairūs klausimai, problemos nuo mitinių, biblinių iki istorinių laikų.

V. Krėvė-Mickevičius. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių knygų skyrius, F229-114

Retų knygų ir rankraščių knygų skyriaus fonduose saugomas literatūrologo Alberto Zalatoriaus archyvas, kuriame yra medžiagos ir apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Fonde išlikę V. Krėvės bei jo šeimos narių, JAV lietuvių išeivių (pavyzdžiui, su Antanu Saliu, Vincu Maciūnu, su kuriais rašytojas dirbo Pensilvanijos universitete (Filadelfijoje), bičiuliavosi) grupinių ir pavienių nuotraukų. Taip pat jame – V. Krėvės, jo žmonos laidotuvių JAV pavienės ir grupinės nuotraukos, visa su rašytojo perlaidojimu 1992-aisiais Subartonyse (Varėnos r.) susijusi fotografuota medžiaga. A. Zalatoriaus fonde – V. Krėvės paso fotokopija, laiškas nežinomam asmeniui (1948 m.) ir rašytojui adresuotas laiškas iš Lituanistikos instituto Čikagoje (1953 m.). Tarp rankraščių yra A. Zalatoriaus apytikriai 1980–1990 m. rengta V. Krėvės kūrinių ir laiškų iš Baku Liudui Girai kartoteka, 1980–1995 m. rašyti straipsniai ir jų parengiamoji medžiaga apie V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą. Gausu V. Krėvės kūrybos dokumentų, spaudinių kopijų, kurias surinko pats A. Zalatorius ar gavo iš JAV lietuvių išeivių. Taip pat su rašytojo ir jo kūrybos įamžinimu susijusi medžiaga, memorialinio muziejaus Vilniuje, vadinamajame profesorių name, įkūrimo 1997-aisiais dokumentai (1992–1995 m.).

Henrikas Nagys: „…nes savo rankoje laikiau […] stebuklą, sakalą, svajonę“


Henrikas Nagys 1939 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

1920 m. spalio 12 d. gimė poetas Henrikas Nagys. Dalijamės jo eilėraščiu iš rinkinio „Prisijaukinsiu sakalą“ (Chicago, Ill. : A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978).

Gerai, kad tik akimirksnį,
ir ne ilgiau,
galėjau savo rankoje laikyti –
sapną ir pasaką ir paukštį.

Jeigu ateitų man dabar naktis –
būtų vis tiek,
nes savo rankoje laikiau,
kad ir akimirksnį,
bet taip arti:
stebuklą, sakalą, svajonę.


Jeigu apie poetą žinote mažokai, rekomenduojame literatūrologo Manfredo Žvirgždo tekstą apie Nagį (sutrumpintą įvadinį straipsnį iš knygos „Pasakų sakalas“; Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019), LRT.lt publikuotą poeto 100-ųjų gimimo metinių proga. Tekstą iliustruojančiose archyvinėse nuotraukose iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų matyti ir ryškios Nagių šeimos moterys: iš Latvijos kilusi motina Antanina (iš jos pačios ir giminaičių vaikai išmoko latvių ir vokiečių kalbų), literatūriniu talentu broliui nenusileidusi sesuo Zinaida Vera Nagytė (Liūnė Sutema), gracingos laikysenos žmona – šokėja, choreografė Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė. Beje, Birutės gyvenimas vertas  filmo. 1994 m. ji pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Per nacių okupaciją jaunutė mergina išgelbėjo bendraklasę. Gimnazistė, nieko nesakiusi tėvams, išnuomojo iš geto pabėgusiai draugei butą. Kadangi žydaitė labai jaudinosi dėl gete likusios motinos, vieną dieną Birutė užsisiuvo ant rankovės geltoną žvaigždę ir, įsimaičiusi į iš darbo grįžtančių žydų koloną, pateko į getą. Draugių istorija trumpai papasakota ekspozicijoje Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa : http://issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=12838

Henrikas Nagys su žmona, mama ir seserimi apie 1960 m., Lemontas / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Daugiau H. Nagio gyvenimo akimirkų rasite šioje virtualioje parodoje>>

Pirmieji Tarptautinio PEN klubo skyriaus Lietuvoje istorijos puslapiai

Parengė Dalia Cidzikaitė


IV kongreso lankstinuke minimas ir Kaunas. Tarptautinio PEN klubo kongreso programa, Briuselis, Belgija, 1927 m. birželio 19–23 d. https://www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/C1000247814

Šiais metais Tarptautinis PEN klubas mini 100-ąsias įkūrimo metines. 1921 metais Londone grupės anglų rašytojų iniciatyva įkurtas klubas yra nepolitinė organizacija, jungianti įvairių pažiūrų autorius, pritariančius klubo Chartijos tikslams ir įsipareigojančius juos vykdyti tiek savo šalyje, tiek pasaulyje. Pirmaisiais organizacijos gyvavimo metais jos pavadinimą sudarančios trys raidės PEN reiškė „poetus, publicistus ir romanistus“ (angl. poets, essayists, novelists), šiandien organizacija buria kur kas daugiau ir įvairesnes profesijas: poetus, pjesių kūrėjus, redaktorius, publicistus ir romanų rašytojus (angl. poets, playwrights, editors, essayists, novelists).

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomi Mato Šalčiaus rankraščiai suteikia informacijos apie pirmuosius šios tarptautinės organizacijos žingsnius Lietuvoje. M. Šalčiaus fonde yra išlikęs 1926 metais datuotas Šalčiaus laiško Tarptautinio PEN klubo Londono skyriaus sekretoriui Hermanui Ouldui juodraštis. Anglų kalba parašytame laiške Šalčius praneša, kad 1926 m. vasario 26 d. lietuviai įkūrė PEN klubo Lietuvos skyrių, o Šalčius išrinktas jo sekretoriumi. Laiško autorius taip pat patikina Ouldą, kad lietuvių delegacija ketina vykti į tų metų gegužės 16–19 d. vyksiantį Tarptautinio PEN klubo kongresą Berlyne. Pirmasis Lietuvos PEN skyriaus adresas buvo Gedimino g. 40, Kaunas.

Toliau skaityti „Pirmieji Tarptautinio PEN klubo skyriaus Lietuvoje istorijos puslapiai“

1950 m. rugsėjo 20 d. gimė Jolita Skablauskaitė

Tekstą atrinko Deimantė Žukauskienė


Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2020]

Plaukiojimas rudenį

[apsakymas iš knygos „Liūnsargių moteris“ ]

Buvo geltonas, labai šiltas rudens vakaras, tokio šilto rudens žmonės dar neregėjo… Medžių lapai žioravo jau geltoni, o dosni, nesiliaujanti šiluma liejosi ir liejosi iš dangaus. Geltona saulė kabėjo virš laukų. Žmonės vežė buroklapius, rinko daržoves, o Sabina plaukė, lėtai sruvo su vandeniu, kuris buvo tirštas ir geltonas lyg saulėgrąžų aliejus, pro šalį slinko pievos, vienišos sodybos, susilenkę žmonės, mūkiančios karvės. Upė buvo siaura — tiesiog vargana upeliūkštė. Jos pakrantėse neaugo nei švendrės, nei jokie krūmokšniai. Nuo saulės į visas puses sklido auksiniai ratilai. Žmonės nekreipė jokio dėmesio į Sabiną, vienas pasiraitojęs kelnes vyriškis braidė palei krantą, prie pat vyšninio burokėlių lauko, jis net nepažvelgė į ją, tarsi būtų ne žmogus, o koks nors medžio kamienas besisupantis ant bangų. Saulė jau grimzdo žemyn, o Sabina norėjo plaukti ir plaukti šita upeliūkšte šiltą rudens vakarą laukais, sakytum tiesiai į dangų. Karta su ja plaukė ir geltoni medžių lapai, kuriuos vėjas buvo atnešęs iš tolimų sodybų.

Kai saulė dingo, ji išlipo iš vandens. Vilkėjo ne maudymosi kostiumėliu, o trumpute berankove suknele. Taip jos neišgręžusi, visa šlaputėlė nuėjo laukais. Keista. Buvo šilta sakytum vasaros vidurdienį.

[…]


Visą apsakymą rasite: http://www.tekstai.lt/tekstai/335-skablauskaite-jolita/6390-jolita-skablauskaite-plaukiojimas-rudeni-1993-86653424

Fotografija kaip metafora: „rakauskiškas“ kelias

Romualdas Rakauskas. Autostrada. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LIMIS)

Rugsėjo 15-osios vakarą pranešta apie fotomenininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Rakausko išėjimą. Kūrėjas mirė eidamas 81-uosius metus.

Rakausko kūrybinis kelias glaudžiai susijęs su kultūrine, literatūrine spauda. Jaunystėje jis dirbo fotokorespondentu savaitraštyje „Literatūra ir menas“. 1967 m. persikėlė į Kauną, pradėjo vadovauti „Nemuno“ iliustracijų skyriui. „Nemune“ dirbo ilgus dešimtmečius.

„Jo buvimas šalia literatūros žmonių, kuriančių metaforas ir pasakojimus, stipriai paveikė ir jo paties kūrybą. Būtent tada jis suvokė, kad ir fotografija gali eiti šiuo keliu, turėdama literatūrai būdingų išraiškos priemonių. Juk Rakausko tikslas buvo kurti ne reportažą, dokumentiką, bet meną. Šitaip jis ir atrado tą savo kelią, kurį šiandien galime vadinti „rakauskišku“, – sako menotyrininkė Agnė Narušytė.

Daugiau minčių apie Rakauską ir jo kūrybą >>

Silviją Vėlavičienę prisimenant

Jolanta Budriūnienė


Silvija Vėlavičienė prie darbo stalo

Šiandien jau dešimt metų, kai išėjo ilgametė Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos, vėliau Lituanikos skyriaus vadovė Silvija Vėlavičienė. Žmogus, šioje bibliotekoje sudėjęs stiprius vertybinius lituanistikos veiklų pagrindus, kuriais ir šiandien yra patikima ir drąsu remtis.
Nuo pat Atgimimo pradžios ji siekė atkurti ir sutvirtinti jungtis su Pirmosios Lietuvos respublikos kultūriniais pasiekimais, įgarsinti sovietmečiu nutildytas istorijas, nebyliai išgyventas patirtis, iš „specialiųjų saugojimo sąlygų“ išvaduoti įkalintas knygas, suteikti joms naują pažinimo impulsą.
Kai kalbame apie Silviją, neabejotinai prisimename jos atliktą didžiulį darbą lietuvių diasporos spaudos baruose ‒ grąžinimo į Lietuvą, tvarkymo, sisteminimo, sklaidos. Silvijai ši spauda buvo toli gražu ne tik trūkstamų leidinių surinkimas. Kur kas daugiau… Ji visuomet pabrėždavo, kad tai buvo ištiso į mūsų šalies visuomenės kultūrinę sąmonę kažkada nepatekusio kultūros lauko reiškinio grąžinimas. O tuo metu, XX ir XXI amžių sandūroje, lietuvių išeivijoje Nacionalinės bibliotekos vardas buvo neatsiejamas nuo Silvijos Vėlavičienės… Dar ir šiandien turime bibliotekos bičiulių, kažkada pažintį su biblioteka pradėjusių nuo pažinties su Silvija. O ir vėliau užsimezgę kontaktai su užsienio lietuviais buvo paremti gerąja aura, kurią skleisdavo Silvijos pozityvumas, supratimas svarbos tų darbų, kurie turėjo būti atlikti laiku, kad būtų bent kiek pasivytas kažkada prarastas laikas…

Regis, visa to laiko istorija atsiskleidžia ir vartant prieš dešimtmetį Nacionalinės bibliotekos išleistą Silvijos Vėlavičienės knygą „Draustosios spaudos pėdsakais“. Ji mėgo sakyti, kad reikia surasti laiko ir užrašyti tai, kas reikšmingo kultūros lauke įvyksta, užfiksuoti, nes visa yra svarbi patirtis ateičiai. Ir paliudijo tai pati, knygoje įamžinusi reikšmingą su Lietuvos nepriklausomybe prasidėjusį virsmą, o savo darbais užpildžiusi ištisą Nacionalinės bibliotekos istorijos puslapį…