Nauja knyga apie Alma Mater Vilnensis

Svajingi Vilniaus universiteto kiemeliai, storasienės skliautuotos auditorijos ir skambūs lotyniški žodžiai „Alma Mater Vilnensis“ daugeliui kelia nostalgiją ir klausimą, ar universitete nesivaidena. Knyga „Alma Mater Vilnensis 1919-1939“, išleista lenkų, lietuvių ir anglų kalbomis, leidžia žvilgtelėti į universiteto pastatus ir jo bendruomenės gyvenimą tarpukariu. Czesławas Miłoszas anais nespalvotų fotografijų laikais buvo tik studenčiokas, tarp kitų paskendęs veidas grupinėje studentų išvykos į Trakus nuotraukoje.


Bibliografiniai duomenys:
Alma Mater Vilnensis 1919-1939 : 100-lecie Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie 1919-2019 : z przedmową JM Rektora UMK / [autorzy tekstów, wyboru i opisów fotografii Anna Supruniuk, Mirosław A. Supruniuk] ; [tłumaczenie i korekta językowa tekstów obcych Lisko MacMillan, Wojciech Kallas (j. angielski), Helmutas Šabasevičius, Barbara Stankevič (j. litewski)] ; Uniwersytet Mikołaja Kopernika w Toruniu. – Toruń : Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika w Toruniu, 2019. – 192 p. : iliustr., portr.. – Gretut. tekstas lenk., angl., liet.. – Bibliogr.: p. 69-74. – ISBN 978-83-231-4212-6 

Mokytojų dienos proga

Daina Opolskaitė per renginį Nacionalinėje bibliotekoje, 2017 m.

Šį penktadienį Lietuvos mokyklose minima Mokytojų diena. Daina Opolskaitė, kuriai šią savaitę Briuselyje iškilmingai įteikta Europos Sąjungos literatūros premija, lituanistiką studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – VDU Švietimo akademija); dirba mokytoja Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijoje. Nors lituanistiką studijavo daugelis lietuvių rašytojų, pasirinkti darbą mokykloje yra gan neįprastas kelias. Paieškojome D. Opolskaitės minčių apie buvimą mokytoja.

Mokykla yra labai gyvas mechanizmas, tad tų jausmų yra buvę visokių. Esu ir susipykusi su ja, ir labai mylėjusi, ir labai nuo jos kentėjusi. Vieną dieną atrodo, kad daugiau čia dirbti neįmanoma, tačiau jau kitą dieną pajunti, kad niekur kitur būti ir negalėtum.

<…>

Labai svarbu rasti bendrą kalbą su mokiniais. Mokytojas jau nebegali dėvėti karūnos, kaip būdavo anksčiau. Reikia suprasti jaunus žmones. Jie nėra blogesni, nei buvome mes. Jie – tiesiog kitokie.


Interviu portale 15min.lt (2018 m.)

Turiu išsaugojusi mokinio meilės laišką, rašytą man. Jis nuoširdus ir ypatingas. „Giliai mano širdyje jūs visada buvot, esat ir liksit idealas. Jus iš kitų žmonių išskyriau tuo, kad jūs suvokiate, ką kalbate, jūsų žodžiai gilūs, mintys šviesios ir jūs pati esate kerinti, žavinga. Kai jūs kalbate ir dėstote pamoką, mane tarsi atjungia nuo viso pasaulio… man aplamai šis metas yra sunkus, beveik pastoviai jaučiu nuovargį, bet kai jus pamatau, tarsi atsiranda antras kvėpavimas.“

Interviu kultūros svetainėje „Meno bangos“ (2014 m.)
Toliau skaityti „Mokytojų dienos proga“

Apie kūno kultūrą prieš 80 ir daugiau metų

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė


Pirmąjį spalio šeštadienį Lietuvoje švenčiama Kūno kultūros ir sporto diena. Kokia ji buvo mūsų tėvų, senelių ir prosenelių laikais? Ką apie tai pasakoja Nacionalinės bibliotekos dokumentai?

Rungtis „Gyvybės liepsnelė“

Pasižvalgykime po mažiau žinomus tarpukario ir karo metų kūno kultūros puslapius, nušviečiančius vaikų ir moterų sportą, fizinį aktyvumą dirbant sėdimą darbą ir sportines stovyklas.Vaikų fizinį lavinimą siekta padaryti kuo įdomesnį, jiems buvo skiriami vikrumą, reakciją ir fizinę ištvermę lavinantys pratimai ir žaidimai, mūsų ausiai kiek neįprastais pavadinimais, pvz., „Kanarėlės“, „Kiškis nelaisvėje, „Žalčio uodega“ ir kiti. Įdomi, tik neaišku ką lavinanti (gal plaučius?) rungtis – „Gyvybės liepsnelė“: du vaikai su žvakėmis rankose stovi vienas prieš kitą. Abudu stengiasi vienas kito žvakę užgesinti, o savo apsaugoti. Rungtis „Ant dėžės“ skirta turbūt konkurencingumo ugdymui: vaikai stengiasi užlipti ant dėžės ir kartu vienas kitam trukdo. Laimi tas, kuris pirmasis užlipa ant dėžės ir neleidžia užlipti kitam. Reikia pridurti, kad ši pirmoji tokia išsami vaikų mankštos knygelė leista II pasaulinio karo metu.

Rungtis „Ant dėžės“
Toliau skaityti „Apie kūno kultūrą prieš 80 ir daugiau metų“

Algirdo Landsbergio „Kelionė“

Pas mus atkeliavo nauja knyga – šiemet išėjusi Algirdo Landsbergio „Kelionė“  (išleido Maironio lietuvių literatūros muziejus). 2019 m. paženklinti A. Landsbergiui reikšmingomis sukaktimis: autoriui būtų suėję 95-eri, o romanas „Kelionė“ pirmąkart išleistas prieš 65-erius metus. Tada knyga išėjo Čikagoje (JAV), autoriui pelnius laikraščio „Draugas“ premiją . Dėkojame knygos sudarytojai, dr. Virginijai Babonaitei-Paplauskienei, už dovaną!

Plačiau apie knygą >>

Būti pasaulio lietuviu ir rašytoju

Gegužės 5–7 d. Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kurio dalyviai trumpai apsilankė ir pas mus, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Valstybingumo erdvėje, kurios veiklas kuruoja DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojai,  specialiai surengta suvažiavime dalyvavusių autorių kūrinių paroda. Rašytojai maloniai nustebo netikėtai pamatę savo darbus. „Nacionalinė biblioteka yra išskirtinė vieta, kurioje sistemingai kaupiame, renkame, fiksuojame lietuvių autorių knygas, išleistas užsienyje“, – pabrėžė Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė.  

Kristina Dryža apžiūri knygų ekspoziciją Valstybingumo erdvėje

Per susitikimą Nacionalinei bibliotekai buvo padovanota specialiai šiam suvažiavimui parengta pasaulio lietuvių rašytojų antologija „Egzodika“. Antologiją rengė VDU Švietimo akademijos doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Loreta Mačianskaitė, LLTI doktorantas Saulius Vasiliauskas.

 „Būti lietuviu – ne vien lemtis, bet ir apsisprendimas. <…> Nenorime žiūrėti į juos ir jas [Pasaulio lietuvių rašytojus] kaip į egzotiškus kitus, kaip ir nenorime laikyti jų nei „tremtiniais“, nei egzilais“, [1]– elegantiškoje įžangoje rašo antologijos sudarytojai. Iš viso į „Egzodiką“ atrinkti 35 už Lietuvos ribų gyvenantys rašytojai. „Į antologiją įėjo ir vaikų literatūra, ir pjesės, ir prozinės miniatūros. „Egzodikoje“ galima rasti ir jau žinomų vardų, tokių kaip Antanas Šileika, Dalia Staponkutė ir pan. Bet yra ir tokių rašytojų, kurie nežinomi arba ilgai neberašo“, – per antologijos pristatymą Rašytojų klube sakė S. Vasiliauskas.[2]

Toliau skaityti „Būti pasaulio lietuviu ir rašytoju“