Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė

Parengė Arida Riaubienė


Evutė (Ieva Simonaitytė). Portretinė nuotrauka / Bernardas Aleknavičius. Klaipėdos aps. I.Simonaitytės VB

Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė.  Rašytoją išgarsino romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį 1936 m. ji buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.

 Rašytojos kūryboje reikšmingą vietą užima trys atsiminimų knygos – „… O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“(1965).  Apie autobiografinę trilogiją literatūros kritikas  Vytautas Kubilius rašė: „Autorei atrodė, kad ji pasakoja viską taip, kaip buvo tais ir anais, ir užpraeitais metais, nieko nepridėdama ir neatimdama. Jos „atminties dėžutėje“ buvo išsilaikę motinos, tetų ir kaimynų posakiai, žmonių veidai ir istorijos, jos pačios skaudūs patyrimai. Ir ji žėrė viską, ką atsiminė, – didelius įvykius ir mažmožius, nelabai rūpindamasi jų atranka, jungimu į stambesnius veiksmo vienetus ar problemų tęsinius. Norėjo atkurti natūralią  gyvenimo tėkmę, kur viskas taip greitai juda, keičiasi, slenka į nežinomą rytdieną be jokių užduočių“[1].

 Viena iš temų, prie kurios vis grįžtama  autobiografinėje trilogijoje, yra knygos.  Atrinkome keletą ištraukų iš 1977 m. išleistos Ievos Simonaitytės knygos  „ … O buvo taip“.



„Ir taip, kai nė vieno namie nebūdavo, užlipdavau ant aukšto, atsidarydavau draudžiamąją  skarbų  skrynelę ir skaitydavau. Skaitydavau akim, lūpom, širdim. O ausys tartum šuniuko: ar nesugirgždėjo sniegas, ar niekas nevėrė durų …

Ir taip savo būdu sėmiausi  žinių apie visą pasaulį“   /p. 127/.


„Moterys arba mergaitės, kurios dar laikosi senovės, knygas turi susirišusios arba įvyniojusios į skaisčiai baltas nosines.  O prie knygos pridėta  puokštelė – mėtų, žalmedžio, Marijos lapų. Į šiuos žalius lapus įkaišiota vienos kitos tuo laiku pražydusios gėlės žiedas.

Moterys arba mergaitės, kurios jau labai moderniškos, tos knygų neberiša į nosines. Jos stengiasi turėti giesmių knygas su baltais  kauliniais viršeliais, ant kurių viršaus įspausta monograma ir kurių kraštai paauksuoti.

O gėlių puokštelė – kvepiančių gėlių – vis dėlto prispaudžiama ir  prie knygos“ /p. 191-192/.

Toliau skaityti „Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė“

Šiemet minime 145-ąsias tapytojo, kolekcionieriaus, kultūros veikėjo Antano Žmuidzinavičiaus gimimo metines

Parengė Irmina Abramovienė


A. Žmuidzinavičiaus fondas (F205) saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Daugiau vaizdų iš jo>>

Gimė 1876 m., kaip pats dailininkas savo atsimininuose yra rašęs – neapsakomai gražioje Suvalkų Dzūkijos vietovėje, Seirijų miestelyje. Graži krašto gamta bei turtinga liaudies kūryba nuo vaikystės išugdė polinkį į meną. Pradinį išsilavinimą įgijo keliose liaudies pradžios mokyklose: 1886–1890 m. mokėsi Miroslave, Pošnioje, Laukintukuose. Atsiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ A. Žmuidzinavičius pasakoja, jog tėvai labai nenoriai jį išleido į tolimesnius mokslus, sutiko tik prikalbinti iš Varšuvos atvykusio giminaičio, gimnazijos mokytojo Juozo Radziukyno. Buvo nuspręsta ruoštis į antrąją gimnazijos klasę, „vasarai baigiantis, tėvelis įsisodino mane į vežimą, ir išdardėjome į Marijampolės gimnaziją egzaminų laikyti. Važiuojant, prisiminus, kur ir ko važiuoju, šiurpas mane iš džiaugsmo ir susijaudinimo krėtė. Juo baisesnis buvo nusivylimas ir sielvartas, kai, atvykę į gimnaziją, sužinojome, kad pavėlavome, kad egzaminai jau įvykę, kad klasės pilnos ir daugiau mokinių nepriima“[1]. Vienintelis pasirinkimas liko Veiverių mokytojų seminarija, kurioje tuo metu dar tebevyko priėmimas. 1894 m. sėkmingai baigęs seminariją, keletą metų mokytojavo pradinėse mokyklose Lenkijoje – Zavaduose, vėliau Vanevo bažnytkaimyje. Tačiau mokytojo darbas netapo tikruoju pašaukimu. „Vanieve, gražios gamtos ir įdomių žmonių apsuptas, neiškenčiau nebendravęs ir su menu; kad ir neturėdamas dažų, bent pieštuku piešdavau gamtovaizdžius ir žmones. […] Svajojau tapti tikru dailininku, tikru gamtos grožybių vaizduotoju. Traukė mane ir poezija. Norėjosi ir žodžiais išreikšti tai, kas mane jaudino. Ir rašiau. Rašiau eilėraščius – lietuviškai ir lenkiškai, nei vienos, nei kitos kalbos gerai nemokėdamas. […] Čia subrendo tvirtas pasiryžimas siekti aukščiau. Nusprendžiau žūt būt patekti į kurį nors didelį miestą ir ten prasimušti į tikro meno darbininko aukštybes“[2].

1898 m. A. Žmuidzinavičius išvyko į Varšuvą, dirbo Šolco priemiesčio mokykloje ir tuo pat metu studijavo tapybą E. A. Zolotariovo vakarinėje piešimo mokykloje, vėliau V. Gersono privačioje studijoje. Varšuvoje aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą, susibičiuliavo su čia gyvenusiais lietuviais, tuo metu pradedančiais dailininkais P. Rimša, M. K. Čiurlioniu, A. Paliukaičiu. Varšuvos spaudoje pasirodė pirmieji A. Žmuidzinavičiaus straipsniai apie meną, išspausdinti pirmieji eilėraščiai. 1904 m. apsisprendė vykti į Paryžių, ketindamas studijuoti L’École nationale supérieure des beaux-arts (Aukštoji nacionalinė dailės mokykla). Mokytis garsiojoje meno mokykloje neteko. Dailės studijas gilino privačioje F. Colarossi akademijoje (tai buvo viena iš meno mokyklų, alternatyvių Nacionalinei dailės mokyklai), tapybos technikos mokėsi italų menininko Cesare Vitti meno akademijoje, bei Katalonijos tapytojo H. A. Camarasos tapybos mokykloje. Dar prieš išvykdamas į Paryžių iš bičiulio buvo gavęs viešbučio adresą, kuriame buvo apsistojusi M-lle Marie Putvinska (Marija Putvinskaitė). Pasak bičiulio, ji jau kurį laiką gyvenanti Paryžiuje, studijuoja, ir reikalui esant galės padėti įsikurti ir apsiprasti tame didžiuliame mieste. Pirmąjį susitikimą su būsimąją žmona ir pirmąjį įspūdį A. Žmuidzinavičius savo atsiminimų knygoje palydi žodžiais: „Nejaugi ir šitą galėtų koks nors vyras pamilti, – pagalvojau, pasilikęs vienas. Šitoks vyras visgi atsirado. Tai buvau aš pats. Kaip tik man teko laimė ją pamilti ir, ketveriems metams praslinkus, ji buvo jau mano žmona, su kuria aš iki šiol, t. y. iki savo žilos barzdos gyvenu. […] Beje, šia proga turiu pridurti, kad nuo anų Paryžiaus laikų buv. m-lle Putvinska vis gražėjo, ir šiuo metu, kada ji pražydo balta spalva, nerasi gražesnės moters pasaulyje“[3].

Toliau skaityti „Šiemet minime 145-ąsias tapytojo, kolekcionieriaus, kultūros veikėjo Antano Žmuidzinavičiaus gimimo metines“

1882 m. spalio 19 d. gimė lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius

Parengė Deimantė Žukauskienė


Alberto Zalatoriaus nebaigtoje monografijoje „Vincas Krėvė“ rašoma: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis“.

V. Krėvė – didžio talento ir stiliaus kūrėjas, kurio darbuose keliami įvairūs klausimai, problemos nuo mitinių, biblinių iki istorinių laikų.

V. Krėvė-Mickevičius. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių knygų skyrius, F229-114

Retų knygų ir rankraščių knygų skyriaus fonduose saugomas literatūrologo Alberto Zalatoriaus archyvas, kuriame yra medžiagos ir apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Fonde išlikę V. Krėvės bei jo šeimos narių, JAV lietuvių išeivių (pavyzdžiui, su Antanu Saliu, Vincu Maciūnu, su kuriais rašytojas dirbo Pensilvanijos universitete (Filadelfijoje), bičiuliavosi) grupinių ir pavienių nuotraukų. Taip pat jame – V. Krėvės, jo žmonos laidotuvių JAV pavienės ir grupinės nuotraukos, visa su rašytojo perlaidojimu 1992-aisiais Subartonyse (Varėnos r.) susijusi fotografuota medžiaga. A. Zalatoriaus fonde – V. Krėvės paso fotokopija, laiškas nežinomam asmeniui (1948 m.) ir rašytojui adresuotas laiškas iš Lituanistikos instituto Čikagoje (1953 m.). Tarp rankraščių yra A. Zalatoriaus apytikriai 1980–1990 m. rengta V. Krėvės kūrinių ir laiškų iš Baku Liudui Girai kartoteka, 1980–1995 m. rašyti straipsniai ir jų parengiamoji medžiaga apie V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą. Gausu V. Krėvės kūrybos dokumentų, spaudinių kopijų, kurias surinko pats A. Zalatorius ar gavo iš JAV lietuvių išeivių. Taip pat su rašytojo ir jo kūrybos įamžinimu susijusi medžiaga, memorialinio muziejaus Vilniuje, vadinamajame profesorių name, įkūrimo 1997-aisiais dokumentai (1992–1995 m.).

Henrikas Nagys: „…nes savo rankoje laikiau […] stebuklą, sakalą, svajonę“


Henrikas Nagys 1939 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

1920 m. spalio 12 d. gimė poetas Henrikas Nagys. Dalijamės jo eilėraščiu iš rinkinio „Prisijaukinsiu sakalą“ (Chicago, Ill. : A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978).

Gerai, kad tik akimirksnį,
ir ne ilgiau,
galėjau savo rankoje laikyti –
sapną ir pasaką ir paukštį.

Jeigu ateitų man dabar naktis –
būtų vis tiek,
nes savo rankoje laikiau,
kad ir akimirksnį,
bet taip arti:
stebuklą, sakalą, svajonę.


Jeigu apie poetą žinote mažokai, rekomenduojame literatūrologo Manfredo Žvirgždo tekstą apie Nagį (sutrumpintą įvadinį straipsnį iš knygos „Pasakų sakalas“; Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019), LRT.lt publikuotą poeto 100-ųjų gimimo metinių proga. Tekstą iliustruojančiose archyvinėse nuotraukose iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų matyti ir ryškios Nagių šeimos moterys: iš Latvijos kilusi motina Antanina (iš jos pačios ir giminaičių vaikai išmoko latvių ir vokiečių kalbų), literatūriniu talentu broliui nenusileidusi sesuo Zinaida Vera Nagytė (Liūnė Sutema), gracingos laikysenos žmona – šokėja, choreografė Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė. Beje, Birutės gyvenimas vertas  filmo. 1994 m. ji pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Per nacių okupaciją jaunutė mergina išgelbėjo bendraklasę. Gimnazistė, nieko nesakiusi tėvams, išnuomojo iš geto pabėgusiai draugei butą. Kadangi žydaitė labai jaudinosi dėl gete likusios motinos, vieną dieną Birutė užsisiuvo ant rankovės geltoną žvaigždę ir, įsimaičiusi į iš darbo grįžtančių žydų koloną, pateko į getą. Draugių istorija trumpai papasakota ekspozicijoje Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa : http://issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=12838

Henrikas Nagys su žmona, mama ir seserimi apie 1960 m., Lemontas / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Daugiau H. Nagio gyvenimo akimirkų rasite šioje virtualioje parodoje>>

Pirmieji Tarptautinio PEN klubo skyriaus Lietuvoje istorijos puslapiai

Parengė Dalia Cidzikaitė


IV kongreso lankstinuke minimas ir Kaunas. Tarptautinio PEN klubo kongreso programa, Briuselis, Belgija, 1927 m. birželio 19–23 d. https://www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/C1000247814

Šiais metais Tarptautinis PEN klubas mini 100-ąsias įkūrimo metines. 1921 metais Londone grupės anglų rašytojų iniciatyva įkurtas klubas yra nepolitinė organizacija, jungianti įvairių pažiūrų autorius, pritariančius klubo Chartijos tikslams ir įsipareigojančius juos vykdyti tiek savo šalyje, tiek pasaulyje. Pirmaisiais organizacijos gyvavimo metais jos pavadinimą sudarančios trys raidės PEN reiškė „poetus, publicistus ir romanistus“ (angl. poets, essayists, novelists), šiandien organizacija buria kur kas daugiau ir įvairesnes profesijas: poetus, pjesių kūrėjus, redaktorius, publicistus ir romanų rašytojus (angl. poets, playwrights, editors, essayists, novelists).

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomi Mato Šalčiaus rankraščiai suteikia informacijos apie pirmuosius šios tarptautinės organizacijos žingsnius Lietuvoje. M. Šalčiaus fonde yra išlikęs 1926 metais datuotas Šalčiaus laiško Tarptautinio PEN klubo Londono skyriaus sekretoriui Hermanui Ouldui juodraštis. Anglų kalba parašytame laiške Šalčius praneša, kad 1926 m. vasario 26 d. lietuviai įkūrė PEN klubo Lietuvos skyrių, o Šalčius išrinktas jo sekretoriumi. Laiško autorius taip pat patikina Ouldą, kad lietuvių delegacija ketina vykti į tų metų gegužės 16–19 d. vyksiantį Tarptautinio PEN klubo kongresą Berlyne. Pirmasis Lietuvos PEN skyriaus adresas buvo Gedimino g. 40, Kaunas.

Toliau skaityti „Pirmieji Tarptautinio PEN klubo skyriaus Lietuvoje istorijos puslapiai“

1950 m. rugsėjo 20 d. gimė Jolita Skablauskaitė

Tekstą atrinko Deimantė Žukauskienė


Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2020]

Plaukiojimas rudenį

[apsakymas iš knygos „Liūnsargių moteris“ ]

Buvo geltonas, labai šiltas rudens vakaras, tokio šilto rudens žmonės dar neregėjo… Medžių lapai žioravo jau geltoni, o dosni, nesiliaujanti šiluma liejosi ir liejosi iš dangaus. Geltona saulė kabėjo virš laukų. Žmonės vežė buroklapius, rinko daržoves, o Sabina plaukė, lėtai sruvo su vandeniu, kuris buvo tirštas ir geltonas lyg saulėgrąžų aliejus, pro šalį slinko pievos, vienišos sodybos, susilenkę žmonės, mūkiančios karvės. Upė buvo siaura — tiesiog vargana upeliūkštė. Jos pakrantėse neaugo nei švendrės, nei jokie krūmokšniai. Nuo saulės į visas puses sklido auksiniai ratilai. Žmonės nekreipė jokio dėmesio į Sabiną, vienas pasiraitojęs kelnes vyriškis braidė palei krantą, prie pat vyšninio burokėlių lauko, jis net nepažvelgė į ją, tarsi būtų ne žmogus, o koks nors medžio kamienas besisupantis ant bangų. Saulė jau grimzdo žemyn, o Sabina norėjo plaukti ir plaukti šita upeliūkšte šiltą rudens vakarą laukais, sakytum tiesiai į dangų. Karta su ja plaukė ir geltoni medžių lapai, kuriuos vėjas buvo atnešęs iš tolimų sodybų.

Kai saulė dingo, ji išlipo iš vandens. Vilkėjo ne maudymosi kostiumėliu, o trumpute berankove suknele. Taip jos neišgręžusi, visa šlaputėlė nuėjo laukais. Keista. Buvo šilta sakytum vasaros vidurdienį.

[…]


Visą apsakymą rasite: http://www.tekstai.lt/tekstai/335-skablauskaite-jolita/6390-jolita-skablauskaite-plaukiojimas-rudeni-1993-86653424