Kur skaitysi – vien tik Vilnius! Vilniui 700 metų

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Sausio 25 d. Vilnius švenčia garbingą 700 metų jubiliejų. Vilnius ir jo erdvės, gyventojai, atmosfera ne kartą tapo įkvėpimu ir tema įvairialypei menininkų kūrybai. Jo vietos, žmonės, garsai ir atspindžiai įamžinti dainose, kino filmuose, spektakliuose, paveiksluose, fotografijose ir daugelio kitų meno sričių kūriniuose… Nutarėme dar kartą žvilgtelėti, kokie skirtingi Vilniaus vaizdiniai, prisiminimai apie miestą atsiskleidžia rašytojų kūryboje – eilėse, prisiminimuose, prozos kūriniuose ir publicistikos darbuose.


Memorialinė lenta Czesławui Miłoszui ant Nacionalinės švietimo agentūros pastato (K. Kalinausko g. 7, Vilnius). Tarpukariu pastate veikė Žygimanto Augusto gimnazija, kurioje mokėsi Cz. Miłoszas.

Czesławas Miłoszas, „Niekad tavęs, mieste“


„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,
Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.“


Berklis, 1963


Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 108.

1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją poetas Cz. Miłoszas apie savo jaunystės miestą Vilnių kalbėjo tokiais žodžiais:

„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.“

Czeslaw Milosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 28–29.


Skulptoriaus R. Kvinto kūrinys vaizduoja pirmosios meilės epizodą iš R. Gary romano „Aušros pažadas“. Arūno Sartanavičiaus nuotrauka, 2022.

Romain Gary, „Aušros pažadas“


„Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, „pakeliui“, kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kol galėsime visam laikui išvykti į Prancūziją, kur turėjau „užaugti, baigti studijas, tapti ne bet kuo“. Nusisamdžiusi padėjėją, motina uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybėlaites mūsų bute, kuris pavirto „didžiuoju Paryžiaus madų salonu“. Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo klientes, kad skrybėlaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio dizainerio Polio Puarė kūrinys. Su tomis kartoninėmis dėžėmis ji nepailsdama keliaudavo iš vienų namų į kitus – dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio jokia abejonė negalėjo nei palaužti, nei pažeisti. Aš likdavau namuose su Aniela, kuri prieš metus išvyko drauge su mumis iš Maskvos. Tuomet mūsų materialinė padėtis buvo apverktina, paskutinės „šeimos brangenybės“ – šį kartą tikros – jau seniai buvo parduotos, o Vilniuje, kur sniego krūvos palei nešvarias pilkas siena nuolat didėjo, buvo siaubingai šalta. Skrybėlaites pirko gana prastai. Kai motina grįždavo iš savo žygių, namų savininkas kartais palaukdavo jos laiptinėje, kad pareikštų, jog išmes mus į gatvę jei per dvidešimt keturias valandas nesumokėsime nuomos. Ir dažniausiai nuoma būdavo sumokėta per dvidešimt keturias valandas <….>


„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – minėtoji malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime; pačiame kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas. Gyventojai juos naudojo kaip baldų saugyklas, ir jie buvo prikrauti lagaminų, skrynių, kurias aš atidarydavau numušęs spyną. Iš jų drauge su naftalino dvoku ant žemės išvirsdavo keistas pasenusių, iš mados išėjusių daiktų pasaulis; gaubiamas tos rastų lobių ir laivo katastrofos atmosferos praleisdavau tarp jų nuostabiausias valandas: kiekviena skrybėlaitė, kiekvienas batas, kiekviena dėžutė su sagomis ir medaliais bylojo apie paslaptingą, nepažįstamą pasaulį, kitų žmonių pasaulį. Kailinis boa, pigūs papuošalai, teatro kostiumai – toreadoro skrybėlė, cilindras, pageltęs kandžių sukapotas baleto šokėjos sijonėlis, įskilę veidrodžiai, iš kurių, regis, į mane žvelgė tūkstančiai paskendusių žvilgsnių, frakas, mezgniuotos kelnaitės, suplėšytos mantalijos, caro kariuomenės uniforma su raudonomis, juodomis ir baltomis medalių juostelėmis, sepijos fotografijų albumai, atvirukai, lėlės, mediniai arkliukai – visi tie sendaikčiai, kuriuos nugarmėjusi į dugną žmonija palieka po savęs ant kranto, – numirę, menki, keisti tūkstančių laikinų ir suvis išnykusių buveinių pėdsakai.<…>“


Romain Gary, Aušros pažadas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 41, 71–72.


Toliau skaitytiKur skaitysi – vien tik Vilnius! Vilniui 700 metų

Mugės, turgūs ir atlaidai XX a. pirmosios pusės Vilniuje

Miestai stovi šimtmečius ir tūkstantmečius, tačiau jų gatvėmis vaikščioję eiliniai žmonės veikiai pasimiršta. Fotografai Boleslava Zdanovska (Bolesława Zdanowska) ir Edmundas Zdanovskis (Edmund Zdanowski) mums paliko galimybę žvilgtelėti į XX a. pirmosios pusės Vilniaus muges, turgus, atlaidus. – Vilnių su ūsuotais, barzdotais prekeiviais ir skarelėmis plaukus pridengusiomis prekeivėmis, šen bei ten šmėkštelinčiais skrybėlėtais ponais ir šventadieniškai elegantiškomis, puriose kailinėse apykaklėse paskendusiomis poniomis… Šios fotografijos sudėtos į 2018 m. Torunėje pasirodžiusį albumą.

Vyras ir žmona Zdanovskiai tarpukario Vilniuje įsteigė fotoateljė. E. Zdanovskis buvo vienas tuometinio Vilniaus universiteto Meno fakulteto meninės fotografijos katedros bendradarbių. Nuo 1945 m. pora gyveno ir dirbo Gdynėje, dėstė Fotografijos licėjuje. Gausybę jų užfiksuotų akimirkų iš Vilniaus gyvenimo rasite ir svetainėje EPAVELDAS: https://www.epaveldas.lt/home


Bibliografinė informacija:

Wileńskie kiermasze, jarmarki i odpusty : fotografie Bolesławy i Edmunda Zdanowskich / Jolanta Jakubowska, Justyna Słomska-Nowak ; [redakcja naukowa: Hubert Czachowski]. – Toruń : Muzeum Etnograficzne im. Marii Znamierowskiej-Prüfferowej w Toruniu, 2018. – 201, [1] p. : iliustr., faks., portr.. – Santr. angl.. – Žml. priešlapyje. – Bibliogr., p. 34-35, ir išnašose. – ISBN 978-83-61891-17-8

Vertinga knyga apie Vilniaus senienų muziejų

Informaciją parengė Vaclava Filipovič

Muzeum Starożytności w Wilnie : historia i rekonstrukcja zbiorów malarstwa i grafiki = Museum of Antiquities in Vilna: the history and reconstruction of painting and graphics collections / Natalia Mizerniuk-Rotkiewicz. – Warszawa : Polski Instytut Studiów nad Sztuką Świata ; Toruń : Tako, 2016. – 351 p. ISBN 978-83-62737-92-5


Knygos tema – Vilniaus senienų muziejaus audringos įkūrimo ir veiklos (1856–1865), žymios jo kolekcijos dalies išgabenimo į Maskvos Rumiancevo muziejų (1868–1869) istorija. Autorė pateikia Vilniaus senienų muziejaus meno rinkinių pobūdžio, jų skaičiaus rekonstrukciją, identifikuoja dalį išvežtų meno vertybių, kurios XX a. uždarius Rumiancevo muziejų atsidūrė valstybiniuose Istorijos bei A. S. Puškino vaizduojamosios dailės muziejuose Maskvoje, aptaria eksponatų (tapybos ir grafikos) tolesnį likimą, primena, kad dalis jų vėliau buvo perkelta į Lietuvos nacionalinį muziejų Vilniuje. Ypač vertingi knygos pabaigoje pateikiami šaltiniai – korespondencijos apie išgabentus eksponatus fragmentai, išrašas iš ikonografinių vertybių priėmimo Rumiancevo muziejuje akto, archyvinių dokumentų ir literatūros bibliografija.

Diskusija „Vizijos Vilniaus ateičiai“

Artėjant Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimams Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks diskusija „Vizijos Vilniaus ateičiai“.

2019 m. kovo 3 d. vilniečiai prie balsadėžių rinks miesto merą. Kokios miesto problemos šiuo metu didžiausios? Kuriose srityse sostinė stipri ir žavinga? Kaip miestas atrodys ateityje? Kaip paversti Vilnių dar patrauklesne ir geresne vieta gyventi?

Šiuos ir kitus vilniečiams aktualius klausimus aptarsime su Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi, buvusiu Vilniaus meru, Lietuvos laisvės sąjungos pirmininku Artūru Zuoku, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nariu, parlamentaru Dainiumi Kreiviu ir „Tvarkos ir Teisingumo“ nariu Ramojumi Girinsku.

Diskusiją moderuos politologas, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyresnysis metodininkas-tyrėjas Matas Baltrukevičius.

Renginys bus tiesiogiai transliuojamas Nacionalinės bibliotekos „Facebook“ paskyroje.

Trumpai apie renginį

Data gruodžio 13 d.
Laikas 18 val.
Vieta Valstybingumo erdvė, II a.
Trukmė 2 val.
Dalyvavimas įėjimas laisvas
Daugiau informacijos socialiniame tinkle „Facebook“ ›

Dr. Olgos Mastianicos paskaita apie Felicijos Povickaitės-Bortkevičienės mokyklinius laikus

Balandžio 3 d., pirmadienį, 17:30 val. LNB vyksiančioje viešoje Lietuvos istorijos instituto XIX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojos dr. Olgos Mastianicos paskaitoje „Kai aš buvau gimnaziste… Felicijos Povickaitės-Bortkevičienės mokyklinių laikų fotografijų albumas“ išgirsite naujos informacijos apie mergaičių formaliojo ir neformaliojo švietimo galimybes Vilniaus gimnazijose XIX a. paskutiniais dešimtmečiais, sužinosite apie gimnazisčių ryšius, komunikavimo srautus, vertybių reprezentavimą ir moterų laisvėjimo procesą.

Visuomenės veikėjos Felicijos Povickaitės-Bortkevičienės sudarytas fotografijų albumas iš laikų, kai ji mokėsi Vilniaus valstybinėje mergaičių gimnazijoje, yra unikalus LNB DPTD Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas šaltinis. Panašaus pobūdžio ikonografinio pobūdžio šaltinių, išlaikiusių pirminę savininkės suformuluotą struktūrą, nėra saugoma jokiose kitose Lietuvos atminties institucijose.

Paskaita vyks LNB Kino salėje (Gedimino pr. 51, Vilnius). Įėjimas laisvas.

Vilnius ir Vilniaus kraštas Pirmojo pasaulinio karo metais

Parengė Vytautas Smilgevičius


40593bd1-9ae1-4d25-98e2-f7c22b082fee
Vilnius ir Vilnija – sudėtingo istorinio likimo teritorija. Čia ir daugelio sukilimų, ir dažnai prieštaringų interesų susikirtimo centras. Todėl istoriniai šaltiniai apie šį kraštą visada yra įdomūs. Juolab jei kalbame apie atsiminimus. Tačiau kuo ypatinga 2014 m. Lenkijoje išleista knyga Wilno i Wileńszczyzna : w pamiętnikach z lat pierwszej wojny światowej (Vilnius ir Vilnija: iš Pirmojo pasaulinio karo laikų atsiminimų?

Šioje knygoje matome trijų autorių  – dvarininko Stanisławo Aleksandrowicziaus, banko darbuotojo Tadeuszo Hryniewicziaus ir tarnautojo Wacławo Wincento Lubieńskio –prisiminimus apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais. Stebime kintančią politinę ir ekonominę situaciją: skubotą Rusijos administracijos evakuaciją ir tvarkingą, planuotą Vokietijos kariuomenės atsitraukimą; iškilmingus pietus Vokietijos karininkams ir vėliau atėjusį badą. Matome, kaip vienos visuomenės grupės Vokietijos karius pasitinka gėlėmis, kitos pabrėžia, kad tai tik naujas okupantas, su kuriuo draugystės nebus; kaip okupacinė administracija ima plėšti kraštą: rekvizuojami maisto produktai, kertami privatūs (valstybiniai neliečiami) miškai, kariuomenės reikmėms užimami vis nauji pastatai. Vėliau pastebima suirutė: pradeda trūkti maisto, Vilniuje padėtį gelbėja tik labdaros valgyklos; maisto spekuliantų būriai kartais susišaudo su miškuose siautėjančių plėšikų būriais. Po 1917 dienoraščiuose minimi ir Lietuvos tarybos veiksmai. Fotografiškai tiksliai aprašomas kaizerio Wilhelmo II vizitas į Vilnių.

Tad, jei norite pažinti kuo gyveno Vokietijos okupuoto Vilniaus gyventojai, ką jautė, ko siekė, kiek kainavo duona, kokios spalvos buvo paties kaizerio paltas, – skaitykite šią knygą.