Ištrauka iš spaudai rengiamo Władysławo Wielhorskio 1915–1917 metų dienoraščio – žurnale „Metai“

Nauji metai, nauji „Metai“. Gurkšnodami rytmetinę kavą, galėjome pasidžiaugti, kad skaitančiosios visuomenės akis pagaliau pasiekė mūsų kolegų Astos Miltenytės bei dr. Tomasz Blaszczak ir vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro triūso rezultatai. „Metuose“ (2020, Nr. 1) publikuojama ištrauka iš W. Wielhorskio dienoraščio. „Władysławo Wielhorskio (1885–1967) asmenybė šiais laikais yra primiršta tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, žinoma tik siaurame specialistų rate. Todėl Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojų aptiktas bibliotekos rankraštyne jo 1915–1917 metų dienoraštis, rašytas Balčių dvare (dabar Raseinių rajono Nemakščių seniūnija), yra puiki proga tiek grąžinti lituanistikai jo asmenybę, tiek supažindinti su Žemaitijos kasdienybe Pirmojo pasaulinio karo metais. Tokių šaltinių lietuvių literatūroje nėra (gretimiausiu galima laikyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštį“, – „Metuose“ pasakoja T. Błaszczak. Nekantraudami laukiame Vilniaus knygų mugės 2020, kurios metu  spaustuvės dažais kvepianti knyga, planuojama, bus pristatyta skaitytojams!

Toliau skaityti „Ištrauka iš spaudai rengiamo Władysławo Wielhorskio 1915–1917 metų dienoraščio – žurnale „Metai““

Baltijos sielos

Baltische zielen : lotgevallen in Estland, Letland en Litouwen / Jan Brokken. – Amsterdam : Atlas Contact, 2019. – 461 p.

Janas Brokkenas – Nyderlanduose puikiai žinomas autorius, parašęs knygų apie tolimus pasaulio kraštus. Nyderlandams geografiškai artimesnės Baltijos šalys ir Kaliningrado sritis (Rusija) pristatomos jo knygoje „Baltijos sielos“ („Baltische Zielen“), pirmą kartą išėjusioje 2010 m. Prieš kelerius metus Nyderlandų Karalystės  ambasadorius Lietuvoje Bertas van der Lingenas šią knygą pavadino „regiono istorijos vadovėliu“. „J. Brokkeno tinklaraštyje perskaičiau, kad olandų turistai po Vilnių vaikšto nešini šiomis knygomis, taigi mūsų ambasados praktikanto paprašiau paruošti turistinį maršrutą. Jį galima parsisiųsti iš rašytojo ir leidyklos tinklalapių“, – pasakojo ambasadorius.[1]

Toliau skaityti „Baltijos sielos“

Rasų kapinės Vilniuje: istorija, menas, gamta

Parengė Vaclava Filipovič


Cmentarz Na Rossie w Wilnie : historia, sztuka, przyroda / pod redakcją Anny Sylwii Czyż i Bartłomieja Gutowskiego] ; [tłumaczenie: G. Barańska, M. Franczak]. – Warszawa : Narodowy Instytut Polskiego Dziedzictwa Kulturowego za Granicą Polonika ; Kraków : Towarzystwo Naukowe Societas Vistulana, 2019. – 606 p. : iliustr.. – Bibliogr., p. 580-588, ir išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 589-606. – ISBN 978-83-66172-13-5

Knygoje pateikiama Rasų kapinių Vilniuje istorija, antkapių, laidojimo rūsių ir koplyčių, antkapinių epigrafijų meninės vertės vertinimai bei aptariama kapinių erdvės kompozicija su želdiniais. Kaip įžangoje pažymi Dorota Janiszewska-Jakubiak, straipsniai praturtinti daugeliu šiuolaikinių iliustracijų, papildyti iki šiol nežinoma archyvine medžiaga. Ši studija  – tai tarsi Vilniaus Rasų metraštis, kartu parodantis simbolinę šios nekropolijos reikšmę. Lenkų ir lietuvių tyrinėtojų pastangų sujungimas aiškiai paliudija Rasų kapinių svarbą abiem tautoms ir sukuria harmoningą Rasų nekropolijos vaizdinį kaip Lenkijos ir Lietuvos kultūrinio paveldo liudijimą. Leidinys pristato dokumentavimo darbų, atliktų 2013-2016 m. Rasų kapinėse, rezultatus. Darbai buvo vykdomi Varšuvos Kardinolo Stefano Višinskio universiteto Meno istorijos institutui bendradarbiaujant su Lietuvos edukologijos universitetu pagal Nacionalinės humanistikos plėtros programos projektą. Studija yra šios veiklos rezultatas; greta antkapių katalogo, prieinamo internetu (http://rossa.sztuka.edu.pl), veikia ir paroda po atviru dangumi „Rasų kapinės. Vilniaus nekropolija”, finansuojama Nacionalinio Lenkijos kultūros paveldo užsienyje instituto POLONIKA bei pristatyta Lenkijoje ir Lietuvoje 2018-2019 m.

Publikacija išleista lenkų ir lietuvių kalbomis. Lietuviškoji knygos elektroninė versija  prieinama čia:  https://polonika.pl/upload/2019/inne/ROSSA_LITEWSKA.pdf

Besklaidant naują „Žemaičių bibliofilo“ numerį

2019-ųjų pabaigoje mus pasiekė naujas Simono Daukanto bibliofilų klubo laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ numeris (Nr. 9). „Trisdešimt penktus metus Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubas verčia bibliofilijos ir knygos kultūros vagą Žemaitijoje. Tai viena iš trijų (Vilniaus Martyno Mažvydo bibliofilų klubas, XXVII knygos mėgėjų draugija) bibliofilų organizacijų, šiuo metu veikiančių Lietuvoje. Sutelkęs bendraminčius, Simono Daukanto bibliofilų klubas rengia konferencijas  „Žemaičių knyga“, knygų parodas, skaitytojų konkursus, viktorinas, susitikimus su knygos žmonėmis, leidžia laikraštį“, – taip klubas pristatomas „Redakcijos žodyje“.

Toliau skaityti „Besklaidant naują „Žemaičių bibliofilo“ numerį“

Latvių kilmės amerikiečio dovana bibliotekai

Parengė Dalia Cidzikaitė


Ne, ne kalėdinė, bet ne mažiau maloni dovana. Dar šį rudenį mūsų biblioteką pasiekusiame A4 dydžio voke radome XV JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventės programą „Šaukia ten tave kelionė“. Ją kartu su penkiais CD-rom diskais, kuriuose įrašyta visa XV Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė, mums padovanojo Amerikos latvis Peter Alunans. Jau beveik 50 metų Baltimorės lietuvių renginius ir jų dalyvius fotografijoje fiksuojantis Alunans pasidžiaugė, kad nors maža dalis jo sukauptų archyvų atsidūrė Lietuvoje. „Man didelė garbė, kad mano archyvinė medžiaga pateko į Lietuvos nacionalinę biblioteką, – rašo jis el. laiške. – Ilgas tai buvo kelias.“

Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventės istoriją mena ne tik jos organizatoriai, vadovai ir šokėjai, bet ir šventės proga išleisti leidiniai, įvairiais tarpsniais vadinti vadovais, programomis ar programėlėmis. Visas kas ketverius metus JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenių drauge su Lietuvių tautinio šokių institutu organizuojamas šventes – nuo pirmosios 1957 metais Čikagoje iki paskiausios 15-osios, 2016 metais vykusios Baltimorėje, JAV – lydėjo ir spausdintas žodis. Didžiąją leidinių dalį, išskyrus XII ir XIV švenčių programas, saugo ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Jurgos Tumasonytės „Undinės“

Undinės : apsakymai / Jurga Tumasonytė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2019]

Šįryt vėjuota: medžiai, augantys palei krantą, barsto lapus ir siunčia juos į ežero vidurį. Šitas ežeras gilus, jo krantai dumblėti, pilni alkanų dėlių. Teritorija aptverta aukšta elektrine tvora, visur prikabinėta kamerų. Ekspedicijos jachta baltu padu supasi ant vandens, keturi mokslininkai laukia, kol užvirs kava. Ankstyvas rytas, pradeda kilti rūkas. Denyje blondinas riesta nosimi giliai įtraukia drėgno oro ir dairosi aplinkui – greitai nebesimatys krantų, atrodys, kad jie viduryje kažkieno sapno. Vyras vėl šmurkšteli į kajutę. Galima tik spėlioti, kaip jos elgsis per rūką. Dėl to ant mokslininkų kaklų kabo ausinės – šiomis pasinaudos iškart, vos tik kils mažiausias pavojus. Į dugną nuleistos kameros rodo statišką vaizdą: pirmoji miega sukišusi uodegą į minkštą ežero dugną. Antroji tįso ant pilvo, apsikabinusi kažkokią medinę nuolaužą. Kur yra kitos ir ką jos dabar veikia – kol kas neaišku, mat kameros užfiksavo tik šias dvi.


(p. 7)

Virginija Cibarauskė: „Undinės – puikus įrodymas, kad, nepaisant romano populiarumo, novelė yra aktualus ir daug potencialo turintis žanras. Nors rinkinio pasaulis dažnai keistas, net kiek absurdiškas, tačiau santykis su tokia pasaulio tvarka yra nuosaikus. Toks pat nuosaikus, net empatiškas, tačiau nemenka distancija grindžiamas yra ir pasakotojos santykis su savo personažais. Manau, tai galima laikyti ženklu, kad Jurga Tumasonytė išaugo ironija ir grotesku dangstomą melodramatinį registrą, kurio įveikti nepavyksta nemenkai daliai vyresnės kartos prozininkų.“