Ką naujo paskaityti? Romanai, apysakos, novelės…

Siūlome pasidomėti prozos knygomis, per trečiąjį metų ketvirtį pasiekusiomis Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Knygų nesiekta išvardyti pagal meninę vertę – ši apžvalga yra būtent apžvalga: kvietimas apsižvalgyti, ką naujo galima paskaityti. Jeigu ieškote naujos knygos, apie kurią pozityviai atsiliepia literatūros kritikai, kviečiame pasidomėti recenzijomis kultūrinėje spaudoje – pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“, „Metuose“, „Naujajame Židinyje-Aiduose“, „Šiaurės Atėnuose“. Vasarą knygų leidyba nėra itin aktyvi, tad apžvalga trumpesnė už ankstesniąsias.


Vieną gražią dieną : apsakymai / Indrė Motiejūnaitė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 81, [1] p.. – (Pirmoji knyga : PK). – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-480-320-8

Šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos  leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurse pirmąją vietą prozos kategorijoje laimėjo Indrė Motiejūnaitė. Ji sako nesitikėjusi laimėti: „Nuoširdžiai – nustebau. Laimėti nesitikėjau. Niekada neteko užimti pirmos vietos konkurse (kad ir koks tai būtų konkursas); antrą, vieną iš paskutinių vietų – taip, pirmos – ne“. Rašymą ji mato kaip laisvalaikio pomėgį. Studijavo architektūrą Vilniaus dailės akademijoje, dirba architektų biure.

„Mano istorijų veikėjai – abstraktūs, jie neturi praeities, tėvų, brolių ar seserų, net vardų. Kiekvienas iš jų – eilinis, pilkas žmogus, negabus, nenuovokus, naivus. Jis nesupranta jį supančios aplinkos veikimo dėsnių, nežino „žaidimo“ taisyklių. Susidūręs su oponentu (priešiškai nusiteikusia bendruomene ar organizacija, ar kompanija), jis paklūsta, vykdo nurodymus arba, priešingai, maištauja, priešinasi – bet kokiu atveju pralaimi”, – teigia apsakymų autorė.

Apie autorę: https://www.bernardinai.lt/ka-narsto-ir-ka-slepia-rasytoju-sajungos-pirmosios-knygos-konkurso-laureates-i-motiejunaite-ir-b-ona-grasyte-black/


Augau teatre : [atsiminimai] / Dovilė Zelčiūtė. – Vilnius : Vaga, 2022. – 238, [1] p. : iliustr., portr. – Tiražas 1000 egz.. – ISBN 978-5-415-02650-0 (įr.)

„Šiai knygai prireikė drąsos, atsiverti padėjo artimų žmonių palaikymas. O ir suvokimas, kad nuo tos akimirkos, kai išgyvenimai, atsiminimai, patirtis tampa tekstu – eilėraščiu, maža istorija ar novele – tai jau nebe asmeniškas autoriaus „išsipažinimas“, bet literatūros ištarmė. Žinoma, jei tekstas tampa literatūra. Aš to siekiau, norėjosi dalintis savo nepaprastos vaikystės, paauglystės ir jaunystės iliuzorine, o sykiu visiškai unikalia ir man – vienintele – realybe. Ir drauge su ja žengti į kūrybos sceną“, –  teigia Dovilė Zelčiūtė, užaugusi teatro žmonių aplinkoje.

Knygos ištrauką rasite čia: https://www.kaunorasytojai.lt/kuryba/dovile-zelciute-is-atsiminimu-knygos-augau-teatre/

Ir čia: https://vaga.blob.core.windows.net/books-preview/augau_teatre_Istrauka.pdf

Interviu su rašytoja: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1793600/zelciaus-ir-juronytes-dukra-apie-vaikyste-aktoriu-seimoje-guledavau-susirietusi-atsalusi-ir-laukdavau-kada-gris-mama


Toliau skaityti „Ką naujo paskaityti? Romanai, apysakos, novelės…”

Ką naujo paskaityti? Romanai, apysakos, novelės…

Prieš savaitę pristatėme pastaraisiais mėnesiais Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką pasiekusias naujas poezijos knygas. Šią savaitę siūlome pasidomėti prozos knygomis. Nors pavadinime pavartotas žodis „naujo“, į šį sąrašą pateko ne tik pirmieji leidimai. Knygų nesiekta išvardyti pagal meninę vertę – ši apžvalga yra būtent apžvalga: kvietimas apsižvalgyti, ką naujo galima paskaityti. Jeigu ieškote naujos knygos, apie kurią pozityviai atsiliepia literatūros kritikai, kviečiame pasidomėti recenzijomis kultūrinėje spaudoje – pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“, „Metuose“, „Naujajame Židinyje-Aiduose“, „Šiaurės Atėnuose“.


Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga / Rasa Aškinytė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 183, [1] p.. – Tiražas 1000 egz.. – ISBN 978-609-480-313-0

Rasa Aškinytė šią knygą pradėjo rašyti 2014 metais. Per tą laiką išleido du romanus. „Tiesiog taip atsitiko. Parašius pirmą istoriją gavau pasiūlymą kurti „Glesum“. Po jos iškart galvoje gimė „Istorija kaip upė“. Likusios keturios istorijos turėjo palaukti savo eilės. Net rašant dalykai vyksta taip, kaip vyksta. Tiesiog turi ateiti tinkamas laikas“, – teigia rašytoja.

Natūraliai kyla klausimas, kas R. Aškinytei yra meilė. „Meilė yra kažkas neaprėpiama, nenusakoma, nevaldoma. Jos niekas negali niekaip paveikti. Jei ji yra, tai tiesiog yra ir išlieka, nesvarbu, kad ir kas atsitiktų“,  – sako R. Aškinytė.

Interviu su rašytoja: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-rasa-askinyte-net-jei-meile-baigiasi-kartais-tai-yra-geriausia-kas-gali-nutikti-286-1687430


Džiaugsmynas : [esė] / Laura Sintija Černiauskaitė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 171, [2] p.. – Tiražas 1500 egz.. – ISBN 978-609-480-314-7

Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos pavadinimas, naujadaras „džiaugsmynas“, neįprastas akiai ir ausiai.  „Šį žodelį prieš kokius penkerius metus prabusdamas sučiulbėjo mūsų jauniausias sūnus, dar nė nepramerkęs akių, visas nušvitęs, tiesiai iš sapno. Man pasirodė gražu ir stipru – kaip per visai mažą vaiką intuityviai, be jo paties intelektinių pastangų, išsisako giliausia žmogaus programa. Įsidėjau tą vaiko išgriebtą naujadarą giliai į galvą, nes supratau – prireiks“,  –  juokdamasi pasakojo rašytoja per interviu.

Kiek stebina ir žanras – L. S. Černiauskaitė nėra žinoma kaip publicistė. Pati rašytoja knygos tekstus vadina „esukais“: „Esukai, nes nesu tikra, ar tikrai išsilaikau esė žanre. Ne visi teksteliai man pačiai ten atrodo išbaigti – tiesiog nebežinojau, ką dar jiems padaryti, o rašymo deguonis jau buvo išsibaigęs, tas deguonis, kurio gauni netikėtai ir ūmiai, maždaug kaip vienam eilėraščiui. Ir jei nespėji tuoj pat užrašyti – jis tiesiog pranyksta… Tad padariau tai, ko niekada sau neleidžiu rašydama romaną ar noveles, kur privalau viską sukontroliuoti – kai kuriuos (žinoma, ne visus) esukus ir palikau neišbaigtus – kaip kokią neužsegtą sagą marškiniuose ar neužrištą batą. Pasitikėdama skaitytoju ir tikėdamasi, kad neišbaigtuose teksteliuose galbūt yra daugiau natūralumo, daugiau nenušlifuotos gyvybės.“

Interviu su rašytoja:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/laura-sintija-cerniauskaite-apie-savo-nauja-knyga-dziaugsmynas-dziaugsmas-instaliuotas-i-musu-prigimti-286-1686104?copied


Toliau skaityti „Ką naujo paskaityti? Romanai, apysakos, novelės…”

Lapkričio 13 d. gimė lituanistikos keleivis Albertas Zalatorius

albertas-zalatoriusLiteratūra mums nori pasakyti kažką sava, ko mes iš niekur kitur negalime sužinoti. Ir pasakyti ne vieną kartą, o sakyti amžinai.

 

Albertas Zalatorius – lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas. 1956 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Ilgą laiką dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus pedagoginiame universitete. A. Zalatorius buvo Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininkas. 1999 m. nacionalinės premijos laureatas. Literatūros kritikoje aktyviai reiškėsi nuo 1966 metų. Kritikas yra vienas iš Lietuvių literatūros istorijos, Lithuanian Literature autorių.

A. Zalatorius sumodernino literatūrologijos mokslą, daug rėmėsi R. Bartheso, J. Lotmano, A. J. Greimo mintimis. Kritikas daugiausia dėmesio kreipė į kūrinio prasmę. Jis teigė, kad pagrindinis interpretacijos uždavinys yra „ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia“. Neįmanoma sukurti universalios interpretacijos ir tik nuo kritiko erudicijos, estetinių pažiūrų priklauso, kokias prasmes jis atrakins. Zalatorius kritikos darbuose įtvirtino individualų kalbėjimą. Jis orientavo kūrybą į vertybes, nepriklausomas nuo esamo režimo.

Sudarė lietuvių novelės antologijas Lietuvių tarybinė novelė (1969), Už saulę gražesnis : Lietuvių ikitarybinė novelė (1978), Žalias laiko vingis (1981), Trys psichiatrai pienių lauke : Lietuvių egzodo novelė (1995). Parengė Šatrijos Raganos kūrinių dvitomį (1969), A. Vaičiulaičio rinktinę Tavo veido šviesa (1989), V. Krėvės Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (1992) ir Miglose (1993), P. Tarulio Gyvas stebuklas (1993), P. Vaičaičio Raštus(1996).