Ką naujo paskaityti? Romanai, apysakos, novelės…

Siūlome pasidomėti prozos knygomis, per trečiąjį metų ketvirtį pasiekusiomis Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Knygų nesiekta išvardyti pagal meninę vertę – ši apžvalga yra būtent apžvalga: kvietimas apsižvalgyti, ką naujo galima paskaityti. Jeigu ieškote naujos knygos, apie kurią pozityviai atsiliepia literatūros kritikai, kviečiame pasidomėti recenzijomis kultūrinėje spaudoje – pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“, „Metuose“, „Naujajame Židinyje-Aiduose“, „Šiaurės Atėnuose“. Vasarą knygų leidyba nėra itin aktyvi, tad apžvalga trumpesnė už ankstesniąsias.


Vieną gražią dieną : apsakymai / Indrė Motiejūnaitė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 81, [1] p.. – (Pirmoji knyga : PK). – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-480-320-8

Šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos  leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurse pirmąją vietą prozos kategorijoje laimėjo Indrė Motiejūnaitė. Ji sako nesitikėjusi laimėti: „Nuoširdžiai – nustebau. Laimėti nesitikėjau. Niekada neteko užimti pirmos vietos konkurse (kad ir koks tai būtų konkursas); antrą, vieną iš paskutinių vietų – taip, pirmos – ne“. Rašymą ji mato kaip laisvalaikio pomėgį. Studijavo architektūrą Vilniaus dailės akademijoje, dirba architektų biure.

„Mano istorijų veikėjai – abstraktūs, jie neturi praeities, tėvų, brolių ar seserų, net vardų. Kiekvienas iš jų – eilinis, pilkas žmogus, negabus, nenuovokus, naivus. Jis nesupranta jį supančios aplinkos veikimo dėsnių, nežino „žaidimo“ taisyklių. Susidūręs su oponentu (priešiškai nusiteikusia bendruomene ar organizacija, ar kompanija), jis paklūsta, vykdo nurodymus arba, priešingai, maištauja, priešinasi – bet kokiu atveju pralaimi”, – teigia apsakymų autorė.

Apie autorę: https://www.bernardinai.lt/ka-narsto-ir-ka-slepia-rasytoju-sajungos-pirmosios-knygos-konkurso-laureates-i-motiejunaite-ir-b-ona-grasyte-black/


Augau teatre : [atsiminimai] / Dovilė Zelčiūtė. – Vilnius : Vaga, 2022. – 238, [1] p. : iliustr., portr. – Tiražas 1000 egz.. – ISBN 978-5-415-02650-0 (įr.)

„Šiai knygai prireikė drąsos, atsiverti padėjo artimų žmonių palaikymas. O ir suvokimas, kad nuo tos akimirkos, kai išgyvenimai, atsiminimai, patirtis tampa tekstu – eilėraščiu, maža istorija ar novele – tai jau nebe asmeniškas autoriaus „išsipažinimas“, bet literatūros ištarmė. Žinoma, jei tekstas tampa literatūra. Aš to siekiau, norėjosi dalintis savo nepaprastos vaikystės, paauglystės ir jaunystės iliuzorine, o sykiu visiškai unikalia ir man – vienintele – realybe. Ir drauge su ja žengti į kūrybos sceną“, –  teigia Dovilė Zelčiūtė, užaugusi teatro žmonių aplinkoje.

Knygos ištrauką rasite čia: https://www.kaunorasytojai.lt/kuryba/dovile-zelciute-is-atsiminimu-knygos-augau-teatre/

Ir čia: https://vaga.blob.core.windows.net/books-preview/augau_teatre_Istrauka.pdf

Interviu su rašytoja: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1793600/zelciaus-ir-juronytes-dukra-apie-vaikyste-aktoriu-seimoje-guledavau-susirietusi-atsalusi-ir-laukdavau-kada-gris-mama


Toliau skaityti „Ką naujo paskaityti? Romanai, apysakos, novelės…”

Ką naujo paskaityti? Romanai, apysakos, novelės…

Prieš savaitę pristatėme pastaraisiais mėnesiais Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką pasiekusias naujas poezijos knygas. Šią savaitę siūlome pasidomėti prozos knygomis. Nors pavadinime pavartotas žodis „naujo“, į šį sąrašą pateko ne tik pirmieji leidimai. Knygų nesiekta išvardyti pagal meninę vertę – ši apžvalga yra būtent apžvalga: kvietimas apsižvalgyti, ką naujo galima paskaityti. Jeigu ieškote naujos knygos, apie kurią pozityviai atsiliepia literatūros kritikai, kviečiame pasidomėti recenzijomis kultūrinėje spaudoje – pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“, „Metuose“, „Naujajame Židinyje-Aiduose“, „Šiaurės Atėnuose“.


Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga / Rasa Aškinytė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 183, [1] p.. – Tiražas 1000 egz.. – ISBN 978-609-480-313-0

Rasa Aškinytė šią knygą pradėjo rašyti 2014 metais. Per tą laiką išleido du romanus. „Tiesiog taip atsitiko. Parašius pirmą istoriją gavau pasiūlymą kurti „Glesum“. Po jos iškart galvoje gimė „Istorija kaip upė“. Likusios keturios istorijos turėjo palaukti savo eilės. Net rašant dalykai vyksta taip, kaip vyksta. Tiesiog turi ateiti tinkamas laikas“, – teigia rašytoja.

Natūraliai kyla klausimas, kas R. Aškinytei yra meilė. „Meilė yra kažkas neaprėpiama, nenusakoma, nevaldoma. Jos niekas negali niekaip paveikti. Jei ji yra, tai tiesiog yra ir išlieka, nesvarbu, kad ir kas atsitiktų“,  – sako R. Aškinytė.

Interviu su rašytoja: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-rasa-askinyte-net-jei-meile-baigiasi-kartais-tai-yra-geriausia-kas-gali-nutikti-286-1687430


Džiaugsmynas : [esė] / Laura Sintija Černiauskaitė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 171, [2] p.. – Tiražas 1500 egz.. – ISBN 978-609-480-314-7

Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos pavadinimas, naujadaras „džiaugsmynas“, neįprastas akiai ir ausiai.  „Šį žodelį prieš kokius penkerius metus prabusdamas sučiulbėjo mūsų jauniausias sūnus, dar nė nepramerkęs akių, visas nušvitęs, tiesiai iš sapno. Man pasirodė gražu ir stipru – kaip per visai mažą vaiką intuityviai, be jo paties intelektinių pastangų, išsisako giliausia žmogaus programa. Įsidėjau tą vaiko išgriebtą naujadarą giliai į galvą, nes supratau – prireiks“,  –  juokdamasi pasakojo rašytoja per interviu.

Kiek stebina ir žanras – L. S. Černiauskaitė nėra žinoma kaip publicistė. Pati rašytoja knygos tekstus vadina „esukais“: „Esukai, nes nesu tikra, ar tikrai išsilaikau esė žanre. Ne visi teksteliai man pačiai ten atrodo išbaigti – tiesiog nebežinojau, ką dar jiems padaryti, o rašymo deguonis jau buvo išsibaigęs, tas deguonis, kurio gauni netikėtai ir ūmiai, maždaug kaip vienam eilėraščiui. Ir jei nespėji tuoj pat užrašyti – jis tiesiog pranyksta… Tad padariau tai, ko niekada sau neleidžiu rašydama romaną ar noveles, kur privalau viską sukontroliuoti – kai kuriuos (žinoma, ne visus) esukus ir palikau neišbaigtus – kaip kokią neužsegtą sagą marškiniuose ar neužrištą batą. Pasitikėdama skaitytoju ir tikėdamasi, kad neišbaigtuose teksteliuose galbūt yra daugiau natūralumo, daugiau nenušlifuotos gyvybės.“

Interviu su rašytoja:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/laura-sintija-cerniauskaite-apie-savo-nauja-knyga-dziaugsmynas-dziaugsmas-instaliuotas-i-musu-prigimti-286-1686104?copied


Toliau skaityti „Ką naujo paskaityti? Romanai, apysakos, novelės…”

Jurgos Tumasonytės „Undinės“

Undinės : apsakymai / Jurga Tumasonytė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2019]

Šįryt vėjuota: medžiai, augantys palei krantą, barsto lapus ir siunčia juos į ežero vidurį. Šitas ežeras gilus, jo krantai dumblėti, pilni alkanų dėlių. Teritorija aptverta aukšta elektrine tvora, visur prikabinėta kamerų. Ekspedicijos jachta baltu padu supasi ant vandens, keturi mokslininkai laukia, kol užvirs kava. Ankstyvas rytas, pradeda kilti rūkas. Denyje blondinas riesta nosimi giliai įtraukia drėgno oro ir dairosi aplinkui – greitai nebesimatys krantų, atrodys, kad jie viduryje kažkieno sapno. Vyras vėl šmurkšteli į kajutę. Galima tik spėlioti, kaip jos elgsis per rūką. Dėl to ant mokslininkų kaklų kabo ausinės – šiomis pasinaudos iškart, vos tik kils mažiausias pavojus. Į dugną nuleistos kameros rodo statišką vaizdą: pirmoji miega sukišusi uodegą į minkštą ežero dugną. Antroji tįso ant pilvo, apsikabinusi kažkokią medinę nuolaužą. Kur yra kitos ir ką jos dabar veikia – kol kas neaišku, mat kameros užfiksavo tik šias dvi.


(p. 7)

Virginija Cibarauskė: „Undinės – puikus įrodymas, kad, nepaisant romano populiarumo, novelė yra aktualus ir daug potencialo turintis žanras. Nors rinkinio pasaulis dažnai keistas, net kiek absurdiškas, tačiau santykis su tokia pasaulio tvarka yra nuosaikus. Toks pat nuosaikus, net empatiškas, tačiau nemenka distancija grindžiamas yra ir pasakotojos santykis su savo personažais. Manau, tai galima laikyti ženklu, kad Jurga Tumasonytė išaugo ironija ir grotesku dangstomą melodramatinį registrą, kurio įveikti nepavyksta nemenkai daliai vyresnės kartos prozininkų.“

Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


kai aš buvau malalietka / Virginija Kulvinskaitė. – [Vilnius] : Kitos knygos, [2019]

tą pavasarį tarsi susitarusios užsimanėme, kad kažkas pagaliau nutiktų, kažkas pasikeistų, todėl pradėjome plėsti savo teritorijas: kiemo, šulios ir žmonių, kuriuos ten kasdien sutikdavome, nebeužteko, darėmės godžios, reikėjo daugiau. juokingai skamba – godžios keturiolikmetės, bet mes iš tiesų jautėme alkį. tada – 1997 – dar tęsėsi modelių ir visokių misių bumas, visos aukštesnės nei 170 cm ir plonesnės nei 51 kg veržėsi į kastingus, o didžiausias komplimentas buvo „atrodai kaip modelis“, buvimas modeliu reiškė vyresnį bachūrą su tačke, aptemptus madingus į apačią kiek platėjančius džinsus, aukštakulnius ir plokščią pilvą atidengiančią maikę, ir dar mokėjimą rūkyti, tūsus, naktinius klubus, tai, kur niekada anksčiau nesilankėme, bet jautėme, kad privalome būti.



(p. 9)

Aš esu vaikiška ir nebrandi – dabar dar labiau nei tuomet, kai buvau vaikas. Pirmas į galvą atėjęs prisiminimas, kai buvau meilėje,  –  ne sudaužyta, bedugnis skausmo rojus, o kelionė namo. Pro mašinos langus slinko rudeniniai laukai, buvau peršalusi, taip spengė ausyse, jog atrodė, kad girdžiu, kaip čeža išdžiūvusios žolės. Kalbėjomės apie literatūrą ir kultūrą, pažįstamus, nes dera su menkai pažįstamu žmogumi, kuris parveža tave iš kitame mieste vykusio seminaro, kalbėti apie tai, kas jam įdomu. O tada per radiją pasakė, kad tuoj transliuos kraujagyslių muziką, nes kažkas tuo, pasirodo, užsiiminėja – įrašinėja garsus, kuriuos skleidžia susitraukinėjančios kraujagyslės. Ir mes klausėmės, kaip jos susitraukinėja ir skleidžia robotiškus garsus, klausėmės tos mūsų vidinių mechanizmų muzikos, dubliavusios mano vidinį spengimą. <…>ne, daugiau jokio pasakojimo, jokios prasmės, nemanau, kad aš, o tuo labiau mes abu, tą akimirką kažką pajutom ar supratom, bet, pagalvojusi apie betikslę meilę, prisiminiau būtent šitą.


(p. 154)

Aušra Kaziliūnaitė. „Jau seniai teko skaityti taip atvirai parašytą knygą! Nevyniojant į vatą čia kalbama ne tik apie seksą, narkotikus ir meilę, bet ir apie nuobodulį, liūdesį ir beprasmybę. Tai dar sudėtingiau. Bet V. Kulvinskaitė, išvengdama patoso ir egzaltacijos, meistriškai susidoroja ir su šiuo iššūkiu.“

Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


Dienų piramidės : novelės / Daina Opolskaitė. – Vilnius : Tyto alba, 2019.

Ištrauka iš apsakymo „Grotos“

<…>

Sniegas – lipni sukarpyta juosta už ligoninės lango, kimbanti prie odos, krintantys gipso gurvuolėliai, kurie susiranda vienas kitą ir nedalomai susilieja. Visai kaip miniatiūriniai Alinos batukai, balti ir kieti, apauti jau antrąją jos gyvenimo dieną. Ji glostė tuos gipso batukus ant dukters kojyčių ir netikėdama klausėsi senyvo ortopedo, kuris kalbėjo apie jos dukrą, žiūrėjo į jo rodomas nuotraukas, tamsiai mėlynos rašalo spalvos, kuriose kaip Žemės rutulio išklotinėje bolavo daugybė salų ir pusiasalių, ilgos, ištįsusios įlankos ir sąsiauriai. Jai sakė, kad kažkas tame žemėlapyje negerai, ne viskas savo vietose, bet ji nesugebėjo įsižiūrėti tiek, kad suprastų. Paskui nuavė Alinos batukus ir parodė čiurnas ir blauzdikaulius. Ji išvydo dvi suriestas virpančias galūnes, jos kažkuo priminė užpakalines gulinčio ant nugaros katino letenėles. Paskui vėl apavė tuos pačius gipso batukus ir pasakė, kad pasekmės – galimi motorikos sutrikimai, beje, šokėja ji jau niekad nebus. Senyvo ortopedo antakiuose ji pastebėjo keletą gerokai per ilgų plaukelių, jie stirksojo atsikišę kaip ūsai, o vieno jo nykščio nagas buvo įskilęs, tuo nykščiu jis prilaikė rašiklį sulankstytu galu ir baksnojo jai į salas ir sąsiaurius nuotraukose.  

O dabar, praėjus šitiek metų, ji rankose laikė Pelenės kurpaitę. Pačią tikriausią, nusagstytą blizgančiais žvyneliais ir gausiai nupurkštą sidabrine dulksna, lengvutėliai telpančią į jos šiurkštų delną. Kurpaitės nosis gražiai smailėjo, o kulnelis buvo padarytas iš tikro porceliano. Ja, tarytum vaikas, negalėjai atsidžiaugti. Ji glostė ją pirštais, nedrąsiai lytėjo nusagstytus žvynelius ir akmenėlius, nekantriai laukė tos valandos, kai Alina perkirps kaspiną, atidarys kartoninę dėželę ir pasidės kurpaitę ant savo švelnaus delno. Pagalvojusi apie tą akimirką net suvirpėjo. Paskui Alina pašoks ir ims suktis iš džiaugsmo aplinkui, o jos gražios ir grakščios kojos, nuostabios kojos, judės mažais baleto žingsneliais. Ji tikroji Pelenė, jos mergytė, įvyko stebuklas.


(p. 20-21)

Danutė Kalinauskaitė: „Man Dainos Opolskaitės novelės – be visų kitų jų turtų – protingas sakinys, tiksli frazė, saikas, švara. Šiais skubėjimo laikais, kai svarbiausia kūrinyje yra tapusi istorija, o kalbos valyvumas, stilius – nebe pirmos būtinybės dalykai, jos proza išsiskiria puikiu, išlavintu kalbos pojūčiu ir geru stiliumi.“

Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“

Parengė Deimantė Žukauskienė



Pakeleivingų stotys : proza / Vidas Morkūnas. – Vilnius : Odilė, [2019]

***/stotys

Važiavome, tikriau, vos stūmėmės, tylėdami. Kraštą menkai pažinojau, mielai būčiau pasižvalgęs, bet tokiu oru pro langus ne kažin ką įžiūrėjau. Darganojo velnioniškai: tai šlapdriba vertė, tai pylė grynas lietus, o tarpuose dar ir niršus vėjas sukildavo. Valytuvai plušėjo pasicypaudami. Mums buvo likę apie pusantro šimto kilometrų.

Priešakyje subolavo grafičiais ir tinko raižiniais išgražinta pakelės stotelė. Autobuso prie jos laukė penkiese. Šalto lietaus šuorų čaižomi, visi kaip įmanydami gūžėsi, dangstėsi, sukiojosi.

– Ko jie po stogu nesueina? – nusistebėjo mano draugas. – Peršlapti smagu, ar ką?

(p. 44)

Marius Burokas apie knygą: „Tikslia, taupia, bet vaizdinga kalba – nė vieno nereikalingo žodžio – Vidas Morkūnas atveria keistas ir kraupias kasdienybės paraštes. Šie trumpi, neįvardijamo žanro tekstai – stotelės tikrovėje – tai mūsų „Piknikas šalikelėje“, mūsų (neo)gotika, mūsų – tiek provincijos, tiek didmiesčių – absurdiško gyvenimo kronika.“