Literatūra mums nori pasakyti kažką sava, ko mes iš niekur kitur negalime sužinoti. Ir pasakyti ne vieną kartą, o sakyti amžinai.
Albertas Zalatorius – lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas. 1956 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Ilgą laiką dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus pedagoginiame universitete. A. Zalatorius buvo Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininkas. 1999 m. nacionalinės premijos laureatas. Literatūros kritikoje aktyviai reiškėsi nuo 1966 metų. Kritikas yra vienas iš Lietuvių literatūros istorijos, Lithuanian Literature autorių.
A. Zalatorius sumodernino literatūrologijos mokslą, daug rėmėsi R. Bartheso, J. Lotmano, A. J. Greimo mintimis. Kritikas daugiausia dėmesio kreipė į kūrinio prasmę. Jis teigė, kad pagrindinis interpretacijos uždavinys yra „ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia“. Neįmanoma sukurti universalios interpretacijos ir tik nuo kritiko erudicijos, estetinių pažiūrų priklauso, kokias prasmes jis atrakins. Zalatorius kritikos darbuose įtvirtino individualų kalbėjimą. Jis orientavo kūrybą į vertybes, nepriklausomas nuo esamo režimo.
Sudarė lietuvių novelės antologijas Lietuvių tarybinė novelė (1969), Už saulę gražesnis : Lietuvių ikitarybinė novelė (1978), Žalias laiko vingis (1981), Trys psichiatrai pienių lauke : Lietuvių egzodo novelė (1995). Parengė Šatrijos Raganos kūrinių dvitomį (1969), A. Vaičiulaičio rinktinę Tavo veido šviesa (1989), V. Krėvės Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (1992) ir Miglose (1993), P. Tarulio Gyvas stebuklas (1993), P. Vaičaičio Raštus(1996).