1882 m. spalio 19 d. gimė lietuvių literatūros klasikas, prozininkas, dramaturgas Vincas Krėvė-Mickevičius

Parengė Deimantė Žukauskienė


Alberto Zalatoriaus nebaigtoje monografijoje „Vincas Krėvė“ rašoma: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis“.

V. Krėvė – didžio talento ir stiliaus kūrėjas, kurio darbuose keliami įvairūs klausimai, problemos nuo mitinių, biblinių iki istorinių laikų.

V. Krėvė-Mickevičius. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių knygų skyrius, F229-114

Retų knygų ir rankraščių knygų skyriaus fonduose saugomas literatūrologo Alberto Zalatoriaus archyvas, kuriame yra medžiagos ir apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Fonde išlikę V. Krėvės bei jo šeimos narių, JAV lietuvių išeivių (pavyzdžiui, su Antanu Saliu, Vincu Maciūnu, su kuriais rašytojas dirbo Pensilvanijos universitete (Filadelfijoje), bičiuliavosi) grupinių ir pavienių nuotraukų. Taip pat jame – V. Krėvės, jo žmonos laidotuvių JAV pavienės ir grupinės nuotraukos, visa su rašytojo perlaidojimu 1992-aisiais Subartonyse (Varėnos r.) susijusi fotografuota medžiaga. A. Zalatoriaus fonde – V. Krėvės paso fotokopija, laiškas nežinomam asmeniui (1948 m.) ir rašytojui adresuotas laiškas iš Lituanistikos instituto Čikagoje (1953 m.). Tarp rankraščių yra A. Zalatoriaus apytikriai 1980–1990 m. rengta V. Krėvės kūrinių ir laiškų iš Baku Liudui Girai kartoteka, 1980–1995 m. rašyti straipsniai ir jų parengiamoji medžiaga apie V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą. Gausu V. Krėvės kūrybos dokumentų, spaudinių kopijų, kurias surinko pats A. Zalatorius ar gavo iš JAV lietuvių išeivių. Taip pat su rašytojo ir jo kūrybos įamžinimu susijusi medžiaga, memorialinio muziejaus Vilniuje, vadinamajame profesorių name, įkūrimo 1997-aisiais dokumentai (1992–1995 m.).

Tyrėjų dėmesio laukia Alberto Zalatoriaus archyvas

Parengė Deimantė Žukauskienė


Lietuvių literatūros mokslininkai, tyrinėtojai jau gali susipažinti su vieno ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūrologo, talentingo ir savito literatūros mokslo darbuotojo, pedagogo, visuomenininko profesoriaus Alberto Zalatoriaus (1932–1999) archyviniais dokumentais, kuriuos 2020 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriui padovanojo A. Zalatoriaus dukra Eglė Zalatoriūtė.

Sutvarkytame Alberto Zalatoriaus fonde saugomi dokumentai atspindi įvairiapusišką literatūros kritiko asmenybę, platų interesų ratą, gilią erudiciją. Fondą sudaro 307 vienetai rankraščių, mašinraščių, spaudinių, fotografijų, korespondencijos. Jame daug profesoriaus mokslinę, pedagoginę veiklą liudijančių dokumentų, įvairių užrašų, straipsnių bei recenzijų, biografinės medžiagos, apimančios 1900–2007 m. laikotarpį.

Toliau skaityti „Tyrėjų dėmesio laukia Alberto Zalatoriaus archyvas“

Lapkričio 13 d. gimė lituanistikos keleivis Albertas Zalatorius

albertas-zalatoriusLiteratūra mums nori pasakyti kažką sava, ko mes iš niekur kitur negalime sužinoti. Ir pasakyti ne vieną kartą, o sakyti amžinai.

 

Albertas Zalatorius – lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas. 1956 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Ilgą laiką dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus pedagoginiame universitete. A. Zalatorius buvo Pasaulio lituanistų bendrijos pirmininkas. 1999 m. nacionalinės premijos laureatas. Literatūros kritikoje aktyviai reiškėsi nuo 1966 metų. Kritikas yra vienas iš Lietuvių literatūros istorijos, Lithuanian Literature autorių.

A. Zalatorius sumodernino literatūrologijos mokslą, daug rėmėsi R. Bartheso, J. Lotmano, A. J. Greimo mintimis. Kritikas daugiausia dėmesio kreipė į kūrinio prasmę. Jis teigė, kad pagrindinis interpretacijos uždavinys yra „ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia“. Neįmanoma sukurti universalios interpretacijos ir tik nuo kritiko erudicijos, estetinių pažiūrų priklauso, kokias prasmes jis atrakins. Zalatorius kritikos darbuose įtvirtino individualų kalbėjimą. Jis orientavo kūrybą į vertybes, nepriklausomas nuo esamo režimo.

Sudarė lietuvių novelės antologijas Lietuvių tarybinė novelė (1969), Už saulę gražesnis : Lietuvių ikitarybinė novelė (1978), Žalias laiko vingis (1981), Trys psichiatrai pienių lauke : Lietuvių egzodo novelė (1995). Parengė Šatrijos Raganos kūrinių dvitomį (1969), A. Vaičiulaičio rinktinę Tavo veido šviesa (1989), V. Krėvės Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė (1992) ir Miglose (1993), P. Tarulio Gyvas stebuklas (1993), P. Vaičaičio Raštus(1996).