Lietuviai tolimuose Argentinos pietuose

Parengė Deimantė Žukauskienė


Pirmieji lietuviai į Argentiną atvyko XIX a. pab. – Petras Dautantas, dalyvavęs kovose dėl Argentinos nepriklausomybės, inžinierius Robertas Adolfas Chodasevičius ir kt. Dauguma lietuvių, atvykusių į Argentiną, įsikūrė: Buenos Airėse, Kordoboje, Santa Fė, Rosarijo, Beriso miestuose.

Į Patagoniją (regionas Pietų Amerikos pietuose) lietuviai atvyko dar prieškario metais, kai Patagonija priminė didelius ir tuščius tyrus, o juos čia pakvietė Šlapelių šeima. Šlapeliai paliko ryškų pėdsaką Sarmjento mieste, prie kurio įkūrimo prisidėjo.

Izidorius Šlapelis dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo ištremtas į Sibirą. Ištyrinėjęs vietovę ir susidraugavęs su vietos gyventojais, Šlapelis iš Sibiro pabėgo į Tolimuosius Rytus, o iš ten 1877 m. atkeliavo į Argentiną. Čia įsikūrė ir pakvietė Lietuvoje gyvenančius sūnus Joną, Juozą, Justiną atvykti į Patagoniją.  

Izidorius Šlapelis ir kiek vėliau jo šeima, Sarmiento vietovėje rado vieną kitą indėnų pastogę su puslaukiniais gyventojais, kuriuos ėmė mokyti pasistatyti sau tinkamesnius namukus, auginti daržoves ir kultūringiau gyventi. Tuometinė Argentinos karinė valdžia, matydama Šlapelių didelį kultūrinį darbą kraštui, padovanojo jiems nemažus žemės plotus. Savoje žemėje jie įsteigė avių auginimo ūkius ir pasistatė turtingas sodybas.


Lietuviai Argentinoje : 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / [paruošė ir redagavo Jonas Papečkys]. – Rosario : Rosario lietuvių bendruomenės leidinys, 1968 (Rosario : Colegio Salesiano San Jose). 210.
Toliau skaityti „Lietuviai tolimuose Argentinos pietuose“

Sunkus ir erškėčiuotas Argentinos lietuvių teatrinės veiklos kelias

Parengė Deimantė Žukauskienė


19 a. prasidėjusi emigracija į Argentiną tapo atskaitos tašku kultūrinės veiklos plėtrai, tačiau reikšmingiausi kultūrinės veiklos įvykiai siejami su tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.

Lietuviai, apsigyvenę Argentinoje, ilgainiui pradėjo steigti įvairias kultūros bei savišalpos draugijas. 1914 m. Buenos Airėse įkurtas Susivienijimas lietuvių Argentinoje (toliau SLA), kuris leido lietuvišką spaudą, steigė meno saviveiklos ratelius, rengė kultūros vakarus.

„Sunkus ir erškėčiuotas buvo kultūrinės veiklos kelias. Iš pradžių jis reiškėsi palaidais vienetais. Paskui buvo dedamos pastangos sukristalizuoti menines pajėgas grupėmis: vaidintojų būrelius, chorus, ansamblius, orkestrus, bet nepajėgta pastoviai išsilaikyti dėl pačių gyvenimo sąlygų: jaunieji subręsta, sukuria šeimos židinius, dažnai ne tos pačios tautybės, būna priversti pasitraukti, kiti apsigyvendami kitur, negal dalyvauti, seni visai pasensta, šalinasi nuo bet kokios veiklos. Nuolatinis lipdymas papildymais nusibosta, ilgainiui apleidžiama. Vaidintojų būreliai, kitados veikę, reikalui esant susiburia ir vėl paskui vėl gyvena kas sau“.

Susivienijimas lietuvių Argentinoje. – Buenos Aires : Susivienijimas Lietuvių Argentinoje, [1964], 91.
Toliau skaityti „Sunkus ir erškėčiuotas Argentinos lietuvių teatrinės veiklos kelias“

Diasporos rašytoja/s?

Šį pavasarį Vilniuje įvykęs  pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, per kurį dalyviai viešėjo ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lituanistikos skyriaus darbuotojas įkvėpė pradėti interviu ciklą.

Reikėtų pripažinti, kad sąvoka „diasporos rašytojai“, kurią vartojome pokalbiuose, yra problemiška. Laima Vincė pabrėžė,  kad toks įvardijimas tinka pasitraukusiesiems į užsienį per karą bei užsienyje gimusiems šios kartos palikuonims, o ne naujausiai emigracijos bangai. „Sąvoka „diaspora“ dažniausiai reiškia žmones, kurie tam tikru istoriniu momentu neturi pasirinkimo ar galimybės grįžti namo. Kai mūsų karta išmirs, mes nebeturėsime diasporos rašytojų, nes Lietuva laisva,“ – aiškino L. Vincė. Dalia Staponkutė akcentavo, kad klasifikavime „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ jaučiasi kaip svečias. Anot jos, „globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje.“

Didžiąją dalį interviu atliko S. Stankevičiūtė. Pokalbiai publikuoti šiame tinklaraštyje ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Siūlome atsigręžti į rašytojų mintis apie tautybę, tapatybę, vidinę distanciją nuo Lietuvos ir nepranykstantį ryšį su ja ir galbūt perskaityti praleistus interviu.


M. M. De Voe

 „Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas – virvę, trečiasis – medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat kiek ir tau rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį.“

Interviu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-06-19-lietuviu-kilmes-rasytoja-m-m-de-voe-rasymo-amato-neabejotinai-ismokoma/176278


Toliau skaityti „Diasporos rašytoja/s?“

Ruduo – metas prozai ir kūrybai!

Parengė Deimantė Žukauskienė


Venesuelos lietuvių žurnalas „Tėvų kelias“ skelbia literatūrinį konkursą jaunimui. Konkurso tikslas – skatinti jaunimą rašyti ir kalbėti gimtąją lietuvių kalba. „Kad pagelbėti tėvams išlaikyti savo vaikuose gimtąjį žodį ir raštą“. Tekste raginama nepamiršti savo lietuviškų šaknų. Simboliška, jog konkursas sutampa su lietuvių kalbai ypač svarbiu įvykiu – spaudos atgavimo sukaktimi. Skelbime kviečiama dalintis prisiminimais, eilėraščiais, vertimais, proza apie gyvenimą Lietuvoje, Vokietijoje, Venesueloje. Kūrybos vertinimo komisija – Venesuelos lietuvių bendruomenės kultūros veikėjai bei rašytojai. Žurnalo bendraautoriai skaitytojus skatina prisidėti: vaikus rašyti, o bendruomenės narius finansiškai paremti konkursą. Numatomi piniginiai prizai: pradinių klasių mokiniams 20, 15, 10 bolivarų, o aukštesnių klasių mokiniai bus apdovanoti 30, 25, 20 bolivarų piniginiu prizu.

Visi dalyvaujantieji konkurse gaus nemokamai du egzempliorius „Tėvų kelio“, kad galėtų turėti sau atminčiai ir padovanoti savo prieteliui.


Tėvų kelias, 1955, Nr. 1(63) (sausis-kovas). P. 1211.

Rugsėjo 23 d. – spalio 31 d.: paroda „Kanados lietuvių bendruomenė“ Valstybingumo erdvėje

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skaitytojai ir svečiai kviečiami aplankyti nuo rugsėjo 23 d. Valstybingumo erdvėje eksponuojamą parodą, supažindinančią su Kanados lietuvių bendruomene (KLB) ir per 67-erius metus jos nuveiktais politiniais, kultūriniais, švietimo ir kitais darbais. Parodos rengėjai – Kanados lietuvių muziejus-archyvas ir Kanados lietuvių bendruomenė.

Toliau skaityti „Rugsėjo 23 d. – spalio 31 d.: paroda „Kanados lietuvių bendruomenė“ Valstybingumo erdvėje“

Naujausiame OIKOS numeryje – Dokumentinio paveldo tyrimų departamento tyrėjų publikacijos

Naujausiame Vytauto didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto leidžiamo žurnalo OIKOS, skirto lietuvių migracijos ir diasporos studijoms, numeryje (2019, Nr. 1/27) rasite trijų Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimo departamento darbuotojų publikacijas. Vyr. metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė rašo apie Kanadoje angliškai kūrusią pirmosios lietuvių emigracinės bangos Kanadoje rašytoją Magdaleną Raškevičiūtę-Eggleston, jos kūrybinį bei archyvinį palikimą. Žurnalo recenzijų skyriuje rasite vyr. metodininkės-tyrėjos dr. Ilonos Strumickienės recenziją apie praėjusiais metais išleistą Artūro Grickevičiaus monografiją „Užsienio lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis OFM: tarnystės Bažnyčiai ir Tėvynei kelias“ (Kaunas, 2018) ir vyr. metodininkės-tyrėjos dr. Inos Ėmužienės straipsnį „Trijų Baltijos šalių bendrystės pėdsakai BATUN’o veikloje“ apie JAV estės Sirje Okas Ainso parašytą knygą „The Story of BATUN – Baltic Appeal to the United Nations (1966-1991)“ (US, 2018). 

Naujausią (ir senesnius) OIKOS numerius galima nemokamai skaityti internete adresu: https://www.vdu.lt/cris/handle/20.500.12259/32272