„Rabinas“ Juozas Neverauskas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Vienas iš Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų dr. Antano Kučo knygos Shenandoah lietuvių Šv. Jurgio parapija / St. George‘s Parish Shenandoah, PA, išleistos 1968 m. tėvų pranciškonų spaustuvėje Brukline parapijos deimantinio jubiliejaus proga, egzempliorių yra su autografu: „Petrukui: Pagarbos ženklan. – Rabinas J. Neverauskas.“

Toliau skaityti „„Rabinas“ Juozas Neverauskas“

Tiltas tarp Lietuvos ir Pietų Amerikos

Vasario 8 d. „Draugo“ šeštadieniniame priede „Kultūra“  p. 7 rasite Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjos Aridos Riaubienės  žinutę „Tiltas tarp Lietuvos ir Pietų Amerikos“, kurioje rašoma  apie  prieškariu į  Buenos Aires emigravusį tolimą giminaitį Kostą Staigį. Sename močiutės albume Arida rado atviruką ir nuotrauką, susijusius su šio žmogaus  kai kuriais gyvenimo momentais.

1932 m. šv. Velykų proga emigrantas artimiesiems  išsiuntė atviruką, kurio vaizdo pusėje  matomas „Nicolás Avellaneda“ tiltas per Riačuelo (Río Riachuelo) upę. Šis 1650 metrų ilgio, dviejų eismo juostų keliamasis tiltas buvo atidarytas 1914 m. gegužės 30 d. Toks tilto pavadinimas pasirinktas siekiant pagerbti Nicolás  Avellaneda, kuris 1874–1880 m. buvo Argentinos prezidentas.   Laiškelyje Kostas Staigis  ne tik sveikino brolį ir seserį švenčių proga, bet ir norėjo, kad  artimieji bent šiek tiek susipažintų su ta aplinka, kurioje jis gyveno.

Albume rastoje  nuotraukoje matomos Kosto Staigio laidotuvės, įvykusios 1934 m. spalį. Būrelis  gedulingai apsirengusių žmonių  palydi bičiulį į amžinojo poilsio vietą. Nuotraukoje dėmesį patraukia karstą vežanti ištaiginga karieta.

„Draugo“ priede „Kultūra“ – dvi Deimantės Žukauskienės publikacijos

Sausio 18-ąją išėjusiame laikraščio „Draugas“ (JAV) priede „Kultūra : mokslas, menas, literatūra“ numeryje (2020, Nr. 3) Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė  supažindina su užatlantės lietuvių gyvenimu, jo istoriją.  Viena iš dviejų publikacijų skiriama Valpo Valparaiso universitetui (JAV). „XX a. pradžioje Valparaiso universitete pradėjo telktis studijuoti norintys lietuviai. Mokslo įstaigoje buvo palankios sąlygos įgyti vidurinį ir universitetinį išsilavinimą, nes čia mokslas ir pragyvenimas buvo pigesnis negu kituose universitetuose“, – pasakoja Deimantė. Ilgesnė publikacija primena I-ąjį Pietų Amerikos lietuvių kongresą. „1960 m. gruodžio mėn. 3-6 dienomis Aveljanedoje (Argentina), lietuvių parapijos patalpose, įvyko I-asis Pietų Amerikos lietuvių kongresas. Argentinos lietuvių veikėjas, kino kronikininkas Jurgis Gilvydis iškėlė Pietų Amerikos lietuvių kongresų (PALK) idėją ir buvo pirmojo PALK organizacinio komiteto sekretorius, šio kongreso prezidiumo narys, vyriausiasis tvarkytojas“, – taip intriguojantį pasakojimą pradeda Deimantė.

Kviečiame skaityti „Kultūrą“!

Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?

Dalia Cidzikaitė


Frank Kruk arba Graborius Pranas Kriukelis : romanas / Petras Cvirka. – Kaunas : Sakalas, 1934 (Kaune : koop. „Raidės“ sp.). – T. 1 .

Nors lietuvių rašytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenimas buvo palyginti ramus, kartkartėmis jo giedrą padangę nušviesdavo vienas kitas ryškesnis žaibas, sudrebindavo stipresnis griaustinis. Vienu iš tokių žaibų tapo 1958 m. rugpjūčio 30 d. laikraštyje Draugas B. Babrausko mestas kaltinimas Petrui Cvirkai – „Frank Kruk romano gimtinė Chicagoje“[1]. Straipsnio autorius buvo įsitikinęs, kad Cvirka, rašydamas savo garsųjį romaną, nuplagijavo jam JAV lietuvio Algirdo Margerio (tikrasis vardas Konstantinas Šeštokas) atsiųstą apysaką, pastarajam viliantis, jog žymus rašytojas ją paskelbs Lietuvos spaudoje, o galbūt net išleis atskira knyga. Margerio apysaka taip ir neišvydo dienos šviesos. O gal išvydo, tik… kitu pavadinimu ir kito autoriaus pavarde?

Pasak Babrausko, Margeris savo rankraštį Cvirkai išsiuntė apie 1930 metus. Cvirka savo dviejų dalių satyrinį romaną išleido 1934 metais. Pasirodžius kūriniui, Cvirka sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Pagyras dalijo Lietuvos rašytojai, tokie kaip Kostas Korsakas, teigęs, kad kolega, nė karto nebuvęs Amerikoje, sugebėjo ypač sumaniai pasinaudoti JAV lietuvių spauda ir sukurti įtikinantį Amerikos lietuvio Franko Kruko ir jo aplinkos paveikslą.

Toliau skaityti „Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?“

Siuvimo sistema „Danutė“, sukurta Buenos Aires mieste

Pastebėjo Deimantė Žukauskienė


Profesorė Danutė Šumilaitė-Gilvydienė

Buenos Aires mieste profesorė Danutė Šumilaitė-Gilvydienė 1953 m. išrado lengvą ir modernišką moterų rūbų sukirpimo ir pasiuvimo sistemą pavadintą grynai lietuviškų savo vardu „Danutė“. Šios naujos sistemos yra parašyta knyga ir Argentinos Švietimo ministerijoje patvirtinta, sutelktos teisės mokinti mokines ir išduoti diplomus „Danutės“ vardu.

Danutė Gilvydienė savo namuose turi įsteigusi Modisčių institutą, kurį lanko nemažas skaičius mokinių. Mokinėms pabaigus kursą pati Direktora D. Gilvydienė išduoda diplomą, kuris suteikia teisės naujoms profesorėms atidaryti savo akademijas ir mokinti mokines. Nemažai yra baigusių ir lietuvaičių šį minėtą kursą ir gavusių tam tikslui diplomus pagal Argentinos veikiančius įstatymus.



Lietuviai Argentinoje : 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / [paruošė ir redagavo Jonas Papečkys]. – Rosario : Rosario lietuvių bendruomenės leidinys, 1968. P. 151

Argentinos lietuvių laikraštis „Laikas“: stovėti Dievo ir Tėvynės sargyboje

Parengė Deimantė Žukauskienė


Pirmąją lietuvių spaustuvę Argentinoje 1913 m. atidarė Juozas Pauga. Savo spaustuvėje jis išspausdino lietuvių liaudies dainyną, paties parengtą „Lietuvos istoriją“ (Historia antiqua de los Lithuanos),  lietuvių bei ispanų kalbos žodynų ir vadovėlių.

Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys Argentinoje pasirodė 1917 m. Tai buvo lietuvių emigrantų reikalams skirtas laikraštis „Žvaigždutė“, kurį redagavo Jonas Padvalskis. Vėliau pasirodė ir kitų leidinių: mėnesinis laikraštis „Argentinos lietuvių balsas“ (iki 1930 m. „Balsas“), leistas 1927–2001 m., savaitraštis „Argentinos naujienos“ (nuo 1930 m. „Pietų Amerikos naujienos“), leistas 1929–1931 m., „Darbininkų tiesa“, 1929–1938 m. ir kt.

Apie XX a. 4-tą dešimtmetį lietuvių organizacijos pradėjo leisti ir daugiau periodinių leidinių, kuriuose išryškėjo leidėjų pažiūros bei įsitikinimai. Argentinos lietuvių spauda siekė prisidėti prie lietuvių bendruomenės Argentinoje formavimosi ir tautinio identiteto išsaugojimo bei puoselėjimo. 

Lietuviai Argentinoje: 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / [paruošė ir redagavo Jonas Papečkys]. – Rosario : Rosario lietuvių bendruomenės leidinys, 1968, p. 110.
Toliau skaityti „Argentinos lietuvių laikraštis „Laikas“: stovėti Dievo ir Tėvynės sargyboje“