Skirma Kondratas: tiesiog norėjau įsijungti į bendrą darbą kuriant valstybę

Laiko tarpas tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios yra puiki proga susimąstyti apie Lietuvos valstybingumo raidą, žmones kūrusius ir tebekuriančius Lietuvos valstybę ir jos žmonių gerovę. Viena jų – ir šio „pokalbio“[1] pašnekovė – socialinės ir ekonominės politikos ekspertė, politikė ir visuomenės veikėja Skirma Kondratas (Skirmantė Kondratienė).

Pašnekovės šeima, prie Lietuvos antrą kartą artėjant sovietų kariuomenei, buvo priversta pasitraukti į Vakarus ir galiausiai įsikūrė JAV. Vis dėlto, Lietuva, kurią S. Kondratas buvo priversta palikti dar būdama kūdikiu, visad buvo svarbia jos tapatybės dalimi, nulėmusia daugelį gyvenimo pasirinkimų. Vienas jų – grįžimas gyventi ir dirbti į Lietuvą. Nepaisant pareigų aukščiausiose JAV administracijos grandyse, išsiskyrimo su šeima[2], S. Kondratas atsiliepė į Prezidento Valdo Adamkaus kvietimą ir 1999 m. atvyko į Lietuvą. Čia savo žiniomis, patirtimi, turimais kontaktais ženkliai prisidėjo prie socialinės apsaugos sistemos tobulinimo, pilietinės visuomenės įgalinimo veiklų.

Linkime malonaus skaitymo!

Skirma Kondratas ir Rimas Čuplinskas renginio Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje metu
Nuotraukos šaltinis: Nacionalinė biblioteka

Jei internete randama informacija manęs neklaidina, gimėte Lietuvoje 1944 m. Kokia Jūsų šeimos pasitraukimo iš Lietuvos istorija? Ar išvyko tik Jūsų tėvai, gal ir daugiau giminaičių?

Gimiau Vilkaviškyje tų metų sausio pabaigoje, o išvykome tą vasarą – tėtis, mama, trijų metukų sesutė Nijolė, ir aš. Net nežinau, kur kirtom sieną. Važiavome į Rytprūsius arkliu ir vežimu. Kažkur Vokietijoje vokiečiai arklį konfiskavo. Nesu tikra, kaip vykom toliau, bet žinau, kad teko bėgti ir per sąjungininkų bombarduojamus miestus, kol po karo atsidūrėm prancūzų zonoje. Šeimai paskyrė butą Freiburge, visai netoli Prancūzijos. Mama jau laukėsi trečios atžalos. Įsivaizduoju, kaip tėvams, ypatingai mamai, turėjo būti sunku! Pirmieji prisiminimai iš gyvenimo Freiburge fragmentiški, gana migloti. Vokietijoje gimė ir brolis Algirdas (mažiau nei pusmetį po atvykimo) ir vėliau dar brolis Kęstutis. Iš Vokietijos išvykome 1949 metais ir plaukėme iš Bremeno laivu General Leroy Eltinge į Bostoną, kurį pasiekėme tų metų gegužės 15 d. Į Bostoną plaukėm dėl to, kad jau anksčiau buvo nuvykęs mamos brolis, kuris mus „sponsoriavo“, t.y., už mus laidavo, kad netapsime našta valstybei. O dėdė su šeima galėjo tuoj po karo atvykti, nes jis gimė Bostone ir dėl to buvo Amerikos pilietis. Mat, mamos tėvai buvo ankstesnės bangos emigrantai – susipažino Bostone, ten susituokė, susilaukė dviejų sūnų ir grįžo į Lietuvą dar prieš nepriklausomybės atgavimą. Taigi, šis mano grįžimas ne pirmas šeimos istorijoje.

Toliau skaityti „Skirma Kondratas: tiesiog norėjau įsijungti į bendrą darbą kuriant valstybę“

Ramūnas Kondratas: „Mes norėjome grįžti ir kaip nors Lietuvai padėti“

Tęsdami praėjusiais metais pradėtą iniciatyvą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti grįžusiųjų iš išeivijos patirtis, pristatome mokslo istoriko, visuomenininko, ilgamečio Vilniaus universiteto muziejaus direktoriaus, filantropo dr. Ramūno Kondrato grįžimo istoriją.

Tik grįžimas, kurį pašnekovas apibūdino hebrajų kalbos terminu Aliyah, reiškiančiu žydų imigraciją į istorinę tėvynę – Izraelį, užtruko daugelį metų.

R. Kondrato tėvai, kaip ir daugelis kitų DP emigracinės bangos atstovų, iš Lietuvos pasitraukė 1944 m., 1946 m. mažame Austrijos kaimelyje jie sukūrė šeimą. Šio pokalbio pašnekovas gimė 1948 m. Vokietijoje, iš kurios 1951 m. šeima išvyko į JAV. Čia R. Kondratas gyveno iki 2008 m., kai persikėlė gyventi į Lietuvą.

Tėvų pasakojimai apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje, lituanistinis ugdymas, įsijungimas į išeivijos organizacijas lėmė, kad Lietuva ir lietuviškumas tapo neapsiejama pašnekovo tapatybės dalimi, lėmusia ne tik norą pažinti savo tėvų žemę, bet ir prisidėti prie jos gerovės kūrimo. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11-ąją sudarė tam palankias sąlygas. Jau nuo pirmųjų nepriklausomybės metų R. Kondratas bent kartą per metus, o kartais ir dažniau, darbo reikalais atvykdavo į Lietuvą, rūpinosi Lietuvos mokslo ir farmacijos istorikus supažindinti su naujausiais mokslo pasiekimais, muziejininkystės tendencijomis, įvesdinti Lietuvos mokslininkus į tarptautinius tyrėjų tinklus. Šią veiklą pašnekovas tęsė ir sugrįžęs į Lietuvą.

Linkime malonaus skaitymo!

Raimundas Mieželis ir Ramūnas Kondratas renginio Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu. Nuotraukos šaltinis: Nacionalinė biblioteka.

Gal galėtumėte pasakoti savo šeimos pasitraukimo iš Lietuvos istoriją?

Mano būsimi tėveliai, Boleslovas Kondratavičius (vėliau Balys Kondratas[1]) ir Elena (Alena) Binkytė, įmonės sunkvežimiu pasitraukė iš Lietuvos 1944 m. liepos mėnesį. Baliui tuo metu buvo 25 m., o Alenai – 22 m. Kartu važiavo Alenos tėtis (Antanas Binkis), mama (Marija Jakubauskaitė- Binkienė), sesuo (Jadvyga Švažienė), dar dvi šeimos ir vairuotojas. Lietuvos sieną kirto per Kybartus ir 12 dienų važiavo iki Zalcburgo (Salzburg) Austrijoje. Sunkvežimis buvo malkom kūrenamas ir dėl to vokiečiai jo nekonfiskavo.

Toliau skaityti „Ramūnas Kondratas: „Mes norėjome grįžti ir kaip nors Lietuvai padėti““

1968-ųjų „Los Angeles Times“ metų moteris

           

Parengė Dalia Cidzikaitė


1968-ieji metai Amerikoje ir pasaulyje buvo neramūs. Ekrano nuotrauka. Iš Latimes.com

„Vis eini, vis skubi, amžinai nerami nerami. Ir tik laimė, kad sugebėjau tapti pasaulio piliete, per kietą darbą rasti susidomėjimą visu pasauliu“, – tokius žodžius priešpaskutiniame savo dienoraščio įraše 1951 m. lapkričio 2 d. Harvarde įrašė Marija Gimbutienė[1]. 1951 metais Gimbutienė dar dirbo Harvardo universitete ir nebuvo parašiusi nė vienos vėliau ją išgarsinusios knygos. Tačiau jau tada lietuvė aiškiai įvardijo savo kaip mokslininkės kryptį, suvokė savo potencialą ir galbūt nujautė jos laukiantį pasaulinį pripažinimą.

Ilgai jo laukti nereikėjo. Dar gyvenant Bostone, 1960 m. Massachusettso ir Bostono miesto pasaulinis pabėgėlių komitetas (angl. World Refugee Committee of Massachusetts and Greater Boston) įteikė Gimbutienei „Paul Revere Bowl“, dar žinomą „Laisvės“ pavadinimu apdovanojimą. Živilė Gimbutaitė prisimena, jog apdovanojimą jos mama gavo iš buvusio JAV prezidento Dwighto D. Eisenhowerio patarėjo Maxwello M. Raabo rankų[2]. Gimbutienė buvo viena iš penkių tais metais pagerbtų žmonių. Tarp apdovanotųjų – ir 1937 metų Nobelio premijos medicinoje laureatas biochemikas Albertas Szent-Györgyi.

1961 metais Gimbutienei persikėlus į Kaliforniją, mokslininkės karjeroje prasidėjo ilgus metus trukęs aukso amžius. 1963 m. ji paskelbia monografiją The Balts [Baltai] (London: Thames and Hudson), praėjus dvejiems metams, 1965-siais, – Bronze Age Cultures in Central and Eastern Europe [Centrinės ir Rytų Europos kultūros bronzos amžiuje] (The Hague/London: Mouton). Lietuvės indėlis į archeologijos tyrinėjimus neliko nepastebėtas plačiosioje visuomenėje – 1968 metais didžiausias Vakarų pakrantės dienraštis „Los Angeles Times“ Gimbutienę paskelbė metų moterimi.

Toliau skaityti „1968-ųjų „Los Angeles Times“ metų moteris“

Bradūnas-poetas ir Bradūnas-redaktorius

 

K. Bradūnas „Draugo“ redakcijoje. Iš leidinio „Kazys Bradūnas. Archyvai“ (Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016).

1917 m. vasario 11 d. gimė poetas  Kazys Bradūnas. Literatūrologai Manfredas Žvirgždas ir Viktorija Šeina jį pristato kaip JAV lietuvių literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo organizatorių, neabejotiną žemininkų-lankininkų kartos lyderį.[1]

Nacionalinės bibliotekos darbuotojams gerai žinomas rečiau arba tik tarp kitko paminimas faktas: K. Bradūnas ilgai, du dešimtmečius (1961–1980 m.), redagavo JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ priedą „Draugas. Mokslas, menas, literatūra“. Ne veltui literatūros tyrinėtojas Kęstutis Keblys kadaise yra pasakęs, kad Bradūnas-redaktorius drąsiai gali rungtis su Bradūnu-poetu. Su Bradūnu-redaktoriumi susipažinti padės 2017 metų pabaigoje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista Kazio Bradūno kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė „Kertinė paraštė“.[2]

Jeigu norite prisiminti, kaip skamba poeto eilės, visiškai nebūtina per pusnis ir ledą kulniuoti į biblioteką. K. Bradūno knygų rasite „Epavelde“:

Įaugom Nemuno upyne / Kazys Bradūnas. – 1990

Sutelktinė. D. 1 / Kazys Bradūnas. – 2001

Sutelktinė. D. 2 / Kazys Bradūnas. – 2001  

„Epavelde“ rasite ir jo redaguotą „Draugo“ kultūrinį priedą:

Draugas. Mokslas, menas, literatūra. – 1949-

Toliau skaityti „Bradūnas-poetas ir Bradūnas-redaktorius“

Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta edukacinėmis veiklomis

Kviečiame į atnaujintą virtualią parodą >>

Praėjusiais metais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengta virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta keturiomis edukacinėmis užduotimis. Jos padės Lietuvos mokytojams supažindinti vyresnių klasių moksleivius su lietuvių išeivijos istorija ir jos žiniasklaidos raida po 1990 metų.

Prieš 30 metų už Lietuvos ribų virė ir tebeverda aktyvus lietuviškas gyvenimas, kurio natūrali dalis yra žiniasklaida – pradedant tradiciniais laikraščiais, baigiant šiandienėmis interneto svetainėmis, socialiniais tinklais, forumais ir tinklaraščiais. Parodos lankytojai ras ne kruopščiai surinktą išsamią bibliografiją, o štrichus bei pavyzdžius, kurie leis susidaryti gyvybingos ir pokyčiams atviros žiniasklaidos svetur paveikslą.

Virtuali paroda kviečia susipažinti su laikraščiais ir žurnalais iš Europos, JAV, Pietų Amerikos, Kanados ir Australijos. Ypač gausiai ir įvairiai JAV lietuvių periodinei spaudai – atskiras skyrius. Apie JAV lietuvių spaudos aktualijas užsimenama ir apžvelgiant lietuvių išeivijos spaudą, perkeltą į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.

Dėmesio skiriama ir užsienio lietuvių radijo bei televizijos laidoms. Tendencija keltis į virtualią erdvę detaliau apmąstoma pristatant lietuvių bendruomenių užsienyje interneto svetaines.

Edukacinių veiklų gairėse moksleiviams siūloma atsakyti į klausimus iš parodos, sukurti savo klasės laikraštį, radijo laidos šaukinį, žiniasklaidos priemonės logotipą.

Toliau skaityti „Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta edukacinėmis veiklomis“

Virtuali paroda „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary“

Vilniuje gimęs žydų kilmės prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980) – nepaprastai margos biografijos asmenybė: karo lakūnas, Prancūzijos diplomatas, kino režisierius ir scenaristas. Vis dėlto didžiausią šlovę jam pelnė prozininko plunksna. R. Gary yra vienintelis rašytojas, du kartus pelnęs Goncourt’ų premiją, aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą. Antrąją – Emile’io Ajaro slapyvardžiu.

Tikrasis R. Gary vardas – Romanas Kacewas. Apie vaikystės metus, prabėgusius Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar – J. Basanavičiaus g.) Vilniuje, rašytojas papasakojo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“.

Toliau skaityti „Virtuali paroda „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary““