Kategorija: Diasporos tyrėjams

Trys rašytojos Laimos Vincė dovanos

Parengė Dalia Cidzikaitė

Paskutinio savo apsilankymo šį birželį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu JAV lietuvių rašytoja dr. Laima Vincė padovanojo tris neseniai išleistas savo knygas: Karantino dienoraštis (Vilnius: Dominicus Lituanus, 2021), Matilda Olkinaitė, The Cerulean Bird (UK: Arc Publications, 2023) ir Back Onto the Map: Essays on a Lithuanian American Identity (Kennebunk, Maine: Amber Bay Press, 2024).

2021 metais pasirodžiusi esė knyga Karantino dienoraštis – jau dešimtoji Laimos Vincė knyga. Joje autorė užfiksavo savo mintis, pojūčius ir įspūdžius keturiasdešimties dienų izoliacijoje Neringoje nuo 2020 m. kovo 19 d. iki balandžio 27 d. Knyga gimė, galima sakyti, atsitiktinai. Pirmomis karantino dienomis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijusi linksmu pasakojimu apie karantiną (beje, žodis „karantinas“ yra kilęs iš italų „quaranta“, kuris reiškia keturiasdešimt), Laimė Vincė sulaukė komentarų, kurie paskatino ją rašyti toliau. Ėmusi rašyti, autorė laikėsi keleto taisyklių: kad ir kas nutiktų, rašyti kasdien; gyventi įprastu kasdienio gyvenimo ritmu, laikantis sąžiningumo ir autentiškumo standartų; visada rašyti iš stebėtojo ar atviro žmogaus pozicijos. Dar viena taisyklė: likti sąžininga sau ir kalbėti tiesą. Visi keturiasdešimt esė pasirodė „Facebook“. Kiekvieną rytą juos mielai skaitė Lietuvoje gyvenantys lietuviai, vėliau estafetę perimdavo Vakarų Europoje, o dar vėliau – ir JAV gyvenantys rašytojos gerbėjai.

Toliau skaityti „Trys rašytojos Laimos Vincė dovanos”

Juozas Vėbra ir jo meilės sodininkystei įamžinimas

Parengė Dalia Cidzikaitė

Apima nemenkas džiaugsmas kokiame nors enciklopediniame apraše netikėtai aptikus lyg tarp kitko paminėtą, labiau su aprašomo žmogaus kasdienybe, jo privačiu gyvenimu nei nuopelnais ir nuveiktais darbais susijusią detalę. Tarsi ji parodytų, jog valstybei ir tautai nusipelnę žmonės buvo tokie pat žmonės, kaip ir mes – turėję pomėgių, buvę aistringi kokios nors srities žinovai ir propaguotojai.

Tokią emociją patyriau biografijų žinyne JAV lietuviai (t. 2, Vilnius: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002) skaitydama apie chemiką, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėją Juozą Vėbrą. Priešpaskutiniame sakinyje apie šį žymų, daug nusipelniusį visuomenės veikėją rašoma, jog laisvalaikiu jis augino ir tyrė medžius, net išvedė keletą obelų veislių. Kokias veisles Vėbra išvedė, kol kas išsiaiškinti nepavyko, užtat ši nedidelė detalė leido naujomis akimis pažvelgti į keletą Vėbros gyvenimo ir jo aplinkos detalių. 

Žinių apie Juozo Vėbros meilę sodininkystei radau nedaug – vos vieną kitą kruopelę. Greičiausiai sodininkyste ūkininko Juozo Vėbros šeimoje gimęs Juozas Vėbra jaunesnysis susidomėjo dar vaikystėje. Pasak Liudos Dagytės, XX a. pradžioje jo tėvas turėjo 150 ha ūkį. Žemę dėl to meto politinių neramumų drauge su visu Vėbrų turtu 1905 m. konfiskavo carinė valdžia ir net ketino visą šeimą išvežti į Sibirą[1]. Asta Blažytė leidinyje apie senąsias lietuviškas vaismedžių veisles rašo apie J. Vėbrą, kuris 1935–1936 m. savo ūkyje Ustronėje, netoli Jiezno, augino apie 200 obelų, 100 kriaušių, 40 slyvų, 10 vyšnių ir 28 trešnių veisles. Pasak autorės, „Medeliai buvo gauti iš Latvijos, Vokietijos, Danijos, Suomijos, Čekoslovakijos ir kitų Europos šalių, taip pat iš Kanados ir JAV. Sodas karo metu buvo visiškai sunaikintas. Daug šio rinkinio obelų veislių 1942–1943 m. įakiuota Vytėnų sodininkystės-daržininkystės bandymų stoties medelyne.“[2] Ar Blažytės minimas J. Vėbra galėjo būti Juozas Vėbra jaunesnysis, tuo metu ėjęs Mokslinių tyrimų laboratorijos, kurios steigimą jis pats ir inicijavo, direktoriaus pareigas, atsakoma 2010 metais pasirodžiusiame leidinyje „Birštono ir didžiųjų Nemuno kilpų gidas“ (sud. Henrieta Miliauskienė, Kaunas: Birštono turizmo informacijos centras)[3]. Ten rašoma, jog tarpukaryje Jundeliškių dvarą (Jundeliškių kaimas iki Pirmojo pasaulinio karo vadintas Ustrone) nusipirko žinomas mokslininkas pulkininkas Juozas Vėbra. Vadinasi, tas išties nemažas medelynas neabejotinai priklausė Juozui Vėbrai.

Toliau skaityti „Juozas Vėbra ir jo meilės sodininkystei įamžinimas”

Lietuvių kultūrai skirtas renginys Piterboro mieste Jungtinėje Karalystėje

Parengė Dalia Cidzikaitė

Piterboro lietuvių bendruomenės „Švyturys“ vadovė Judita Grublienė prie iš Lietuvos atkeliavusių naujų lietuviškų knygų

Lapkričio 14 d. Piterboro miesto centrinėje bibliotekoje (Jungtinė Karalystė) vyko lietuvių kultūrai skirtas renginys. Renginio metu bibliotekai padovanota per 30 lietuviškų knygų, skirtų tiek jauniems, tiek suaugusiems skaitytojams. Susirinkę svečiai taip pat išgirdo paskaitą apie lietuvių literatūrą, buvo skaitomos lietuvių autorių kūrinių ištraukos lietuvių ir anglų kalbomis.

Dovana iš Lietuvos papildė jau keletą metų Piterboro miesto centrinėje bibliotekoje veikiančią lietuviškų knygų lentyną. Bibliotekos darbuotojai lietuvišką knygų lentyną laiko pavyzdine. Jie norėtų, kad tokias lentynas savo gimtąja kalba turėtų ir kitos etninės Piterboro bendruomenės. Pasak miesto valdžios, šiuo metu Piterbore gyvena iki 130 įvairiomis kalbomis kalbančių emigrantų. Lietuvių bendruomenė – viena gausiausių ir aktyviausių.

Piterboro katedros lankytojus pasitinka stendas su lietuvišku „Sveiki“.

Pasak bibliotekos darbuotojų, nauja dovana ypač pradžiugins vietos lietuvius, kurie, remiantis bibliotekos vedama statistika, yra vieni uoliausių bibliotekos skaitytojų. Lietuvos dovana džiaugiasi ir vietiniai miesto gyventojai, mat dalis padovanotų knygų yra lietuvių autorių kūrinių vertimai į anglų kalbą.

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje archyvas

Buvusi 2016–2020 m. Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Londone kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2005 iki 2020 metų.

Vygaudo Juozaičio nuotr.

Archyve daugiausia sukaupta įvairių meno sričių renginių programos su menininkų ir jų darbų pristatymais, taip pat straipsniai, žinutės, naujienlaiškiai apie lietuvių kūrėjus, British – Lithuanian Society ir The Baltic Council in Great Britain (Baltų tarybos) veiklos aptarimas.

Lietuvių kultūrinio gyvenimo pakilimas buvo jaučiamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Jubiliejiniais 2018 m. Londone įvykę projektai – Jono Meko parodos atidarymas ir vakaras, skirtas Fluxus menui, jaunųjų Lietuvos iliustratorių darbų pristatymas Londono knygų mugėje. Kiti paminėtini renginiai: 2015 m. Europos filmų festivalyje demonstruotas lietuvių filmas „The Other Dream Team“, 2016 m. koncertų ir Antano Sutkaus fotografijų parodos „Pro Memoriam“, skirtų Holokausto aukoms atminti, ciklas, Lietuvos muzikų Mirgos Gražinytės-Tylos, Ramintos Šerkšnytės, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Vilniaus savivaldybės choro 2019–2020 m. koncertai kartu su Birmingamo simfoniniu orkestru.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.

Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė

Parengė Dalia Cidzikaitė

Šių metų liepos 18 d. atėjusi žinia apie Marijos Paškevičienės mirtį yra priminimas apie ne tik dar vieną Anapilin iškeliavusią veiklią JAV lietuvę, bet ir su ja vis giliau praeitin grimztančią santariečių-šviesiečių istoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose. Marija Sakaitė-Paškevičienė (1928.09.12 Papilė – 2023.07.18 Čikaga) buvo viena iš federacijos „Santara-Šviesa“ ilgamečių narių, patikimų šios organizacijos ramsčių, nuo 1967 m. padėjusių organizuoti „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, nuo 1968 m. administravusių federacijos įsteigtą, dukart į metus Čikagoje leistą literatūros, meno, sociologijos ir politikos žurnalą „Metmenys“ (1959–2006); iki pat žurnalo uždarymo buvusių dešiniąja vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Kavolio ranka.

Prikalbinti Marytę atsakyti į man rūpimus klausimus apie „Santarą-Šviesą“, „Metmenis“ ir jos dalyvavimą jų veikloje nebuvo lengva. Tiesą pasakius, netikėjau, jog ji sutiks – kiek kartų iki tol prašiau, tiek kartų man buvo mandagiai atsakoma, be to, mano klausimai ją pasiekė el. paštu, o Marytė, kaip daugelis ją pažinojusių gerai žinojo, silpnai matė, nors šiai negaliai nepasidavė – ne tik skaitė knygas, domėjosi Lietuvos ir pasaulio naujienomis, bet ir kone iki pat savo mirties susirašinėjo su daugybe žmonių.

Šis mudviejų apsikeitimas el. laiškais įvyko 2022 m. rudenį, man sugrįžus iš kelionės į Čikagą, kurios metu aplankiau ir Marytę. Marytės atsakymai, dėl aiškumo ir tikslumo keliose vietose pataisyti, skelbiami pirmą kartą. Tvarkydama tekstą nusprendžiau atsisakyti savo klausimų – tebūnie tai nepertrauktas Marytės liudijimas apie jos laiką dirbant „Santarai-Šviesai“ ir „Metmenims“.

Skaitau klausimus, kai kurie yra lengvai atsakomi, kiti – komplikuoti. Į kai kuriuos jų atsakysiu, bet ne iš eilės ir be lietuviškų raidžių.

Lengviausia atsakyti yra apie mano dalyvavimą „Šviesoje“. Kaip anksčiau minėjau, Henrikas [Marytės vyras Henrikas Paškevičius – D. C.] priklausė sambūriui jau Vokietijoje. Čikagos skyriui priklausė dauguma jų iš Vokietijos laikų. Man buvo natūralu būti tarp Henriko draugų, ypač su Dalia Sruogaite. Kai „Šviesa“ ir „Santara“ susijungė, dalis šviesiečių pasitraukė, dalis liko, tarp jų ir mudu su Henriku. Skautavau nuo pradinės mokyklos laikų, vėliau ir gimnazijoje Vokietijoje, bet niekuomet nebuvau veikli. „Šviesa“ buvo įdomesnė dėl savo žmonių. Mudu [su vyru] turėjom nepataisomą charakterio bruožą – buvom užsidarę, nemėgom viešumos, tokia esu ir dabar.

Apie „Metmenų“ gimimą galėtų papasakoti daugiau Henrieta Vepštienė [„Metmenų“ techninė redaktorė – D. C.]. Aš tuo metu auginau dukras, slaugiau uošvienę. Esu tikra, kad „Metmenų“ leidimo sumanymas yra 100% Kavolio darbas. Jis norėjo leisti žurnalą, jame spausdinti kitokios pakraipos straipsnius. Man tuo „Metmenys“ ir buvo įdomūs.

Toliau skaityti „Marija Paškevičienė: ilgametė „Santaros-Šviesos“ ir „Metmenų“ vairininkė”

Lietuviai ir fabrikuose dainuoja

Ši pastraipa – iš 1942 m. rugpjūčio 24 d. JAV lietuvių laikraštyje „Naujienos“ publikuoto teksto apie lietuvių norą dainuoti „visur ir visados“. Žaismingų detalių kupiną tekstą, išverstą į anglų kalbą, šiemet perpublikavo žurnalas „Lithuanian Heritage“ (2023, vol. 11, no. S 1, p. 5 ), JAV lietuvių laikraščio „Draugas News“ priedas. Visą tekstą lietuvių kalba rasite štai čia (tekstas vadinasi „Lietuviai ir fabrikuose dainuoja“): https://www.spauda.org/…/1942-08-24-NAUJIENOS-i7-8.pdf