Neįminta Juliaus Kaupo mįslė

Dalia Cidzikaitė


Apie Juliaus Kaupo mirtį 1964 m. kovo 3 d. numeryje pranešė JAV lietuvių dienraštis „Draugas“.

1964-ieji JAV lietuvių istorijoje pažymėti skaudžių praradimų. Tais metais lietuvių išeivija neteko dviejų rašytojų, aktyvių kultūrinio gyvenimo dalyvių – gydytojo ir prozininko Juliaus Viktoro Kaupo ir poeto, literatūros kritiko Algimanto Mackaus. Pirmasis mirė 1964 m. kovo 1 d. Čikagoje, antrasis žuvo tų pačių metų gruodžio 28 d. automobilio katastrofoje, taip pat Čikagoje[1]. Abu mirė jauni: Kaupas – 44-erių, Mackus – vos 32 metų.

Pernelyg ankstyvos dviejų rašytojų mirtys į JAV lietuvių gyvenimą įnešė sumaišties, tarp vyresnių – „nepasitikėjimo savo jėgomis ir savo pastangomis“ (Kazys Bradūnas), tarp jaunesnių – pasimetimo, atmiešto rezignacija ir apokaliptine nuojauta dėl apskirtai visos lietuvių diasporos likimo[2], ir spėliojimų, kaip ir kodėl tai įvyko. Apie Kaupo ir Mackaus netektį buvo kalbama viešuose susibūrimuose ir privačiuose pokalbiuose. Jei Mackaus žūtis autokatastrofoje buvo, galima sakyti, neišvengiama, tai diabetu sirgusio Kaupo mirtis, jam viešint savo bičiulių Dalios ir Algimanto Mackų namuose Čikagoje, buvo mįslė, privertusi ne vieną nedrąsiai klausti: galbūt tai buvo savižudybė?

Kaupo asmenybė ypač domino jaunesniosios JAV rašytojų kartos atstovą Kazį Almeną. Tai matyti iš jo ir jo žmonos Maros Almenienės 1965–1977 m. surinktos sakytinės istorijos medžiagos, saugomos Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV). Praėjus metams po Kaupo mirties, 1965 m. Dalios Juknevičiūtės-Mackuvienės ir Zinaidos[3] ir Mariaus Katiliškių namuose viešėjęs Almenas, be kitų dalykų, klausinėjo ir apie Kaupą, neapeidamas jo staigios ir netikėtos mirties.

Kalbėdama apie Kaupą, Zinaida Nagytė-Katiliškienė pirmoji ištaria žodį „nusižudė“: „Jis [Kaupas – D. C.] gi žinojo, kad jis turi imt tuos vaistus, jis turi tas injekcijas įsileist. Jis vieną dieną neleido, antrą dieną neleido, trečią dieną… Nu tai klausyk…“[4]. Jos nuomone, toks Kaupo poelgis prilygsta „formaliai savižudybei“. Marius Katiliškis samprotavo dar atviriau. Pasak jo, Julius sąmoningai neįsileido insulino, taigi išvada siūlosi pati – jis sąmoningai pasirinko mirti. „Jam reikėjo tik vienos injekcijos, ir jis būtų mus visus pragyvenęs“[5], – sakė Katiliškis.

Toliau skaityti „Neįminta Juliaus Kaupo mįslė“

Besirengiant parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“: A.P.P.L.E ir pažintis su JAV lietuve Amanda Mulioliene

Pasakoja Eglė Karalienė


Bongkarn Thanyakij nuotr. / pexels.com

Besiruošdama planuojamai parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“, ieškojau kontaktų, per kuriuos būtų galima gauti įdomios informacijos. Paieškos mane suvedė su pedagoge, visuomenininke JAV lietuve Amanda Mulioliene. Jau ne vienerius metus p. Amanda administruoja A.P.P.L.E internetinę svetainę. Kreipiausi į ją, tikėdamasi gauti žinių apie informacinį biuletenį „A.P.P.L.E. report to the corps“.

Leidėjas A.P.P.L.E., American Professional Partnership for Lithuanian Education (Amerikos mokytojų pagalba Lietuvos mokyklai) – pelno nesiekianti labdaringa profesinė bendrija. Bibliotekos fonduose teturime vieną informacinio biuletenio numerį. Organizacijos nariai, mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kėlė sau tikslą padėti Lietuvos pedagogams įgyvendinti švietimo reformą, atsižvelgiant į pasaulio pedagogikos raidą. Tai buvo ypač aktualu naujai atgimstančiam nepriklausomos Lietuvos švietimui po 50 metų taikytų sovietinių pedagogikos standartų. Kai 1990 m. rudenį JAV lankėsi tuometinis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys, jis susitiko su A.P.P.L.E iniciatoriais ir kartu su jais tą organizaciją įsteigė.

Toliau skaityti „Besirengiant parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“: A.P.P.L.E ir pažintis su JAV lietuve Amanda Mulioliene“

Stepas Zobarskas – vaikų ir jaunimo rašytojas

Parengė Deimantė Žukauskienė


Stepas Zobarskas – lietuvių rašytojas, vertėjas, leidėjas. Tarpukario Lietuvoje buvo vienas iš žinomiausių vaikų ir jaunimo rašytojų. Pradėjęs savo kūrybinį kelią nuo eilių rašymo, greitai perėjo prie prozos tekstų kūrimo. Rašytojas bendradarbiavo kultūriniuose leidiniuose, kartu su kolegomis parengė vadovėlį pradžios mokykloms „Aušrelė“. Prieškariu Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, po karo tęsė studijas Heidelbergo (Vokietija) ir Niujorko (JAV) universitetuose.

1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją. Čia įsteigtoje leidykloje „Patria“ perspausdino keletą Lietuvoje išleistų knygų: stilizuotą pasaką „Brolių ieškotoja“, „Per šaltį ir vėją“, apysakų rinkinį iš lietuviško kaimo gyvenimo „Ganyklų vaikai“ (knyga vėliau pasirodė ir vokiečių kalba), bei išleido spalvingas pasakas mažiesiems „Riestaūsio sūnus“ ir „Gandras ir Gandrytė“ (1947).

Rašytojas nuo 1947 m. apsigyveno JAV. Emigracijoje visa Stepo Zobarsko veikla sutelkta į knygų leidybą, išėjo vos keletas jo knygų vaikams. Niujorke rašytojas įsteigė knygų leidyklą „Manylands“ (vėliau „Manyland Books“), kurioje leido lietuviškas knygas anglų kalba ir tokiu būdu populiarino lietuvių literatūrą. Taip pat kurį laiką redagavo žurnalą vaikams „Eglutė“. 1952 m. išleido apysakų rinkinį „Doleris iš Pitsburgo“. Stepo Zobarsko kūrinių kalba gyva, vaizdinga. Knygose pavaizduoti vaikai dažniausiai nekomplikuoti, linksmi, savimi pasitikintys, nerūpestingi, optimistiški. Kūrybai būdinga psichologiškumas, veikėjų poelgių ir vidinių išgyvenimų analizė. 

Toliau skaityti „Stepas Zobarskas – vaikų ir jaunimo rašytojas“

Kun. Antanas Saulaitis: reikia „branginti kiekvieną žmogų, ne tik lietuvį, bet ypač lietuvį“

Šiais metais, minint Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 30 metų sukaktį, prisimename žmones, prisidėjusius prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo. Nors viešojoje erdvėje daugiausia dėmesio skiriama Sąjūdžio aktyvistams, Kovo 11-osios akto signatarams, tačiau nedera pamiršti ir tų, kurie savo palaikymu ir kantriu kasdieniniu darbu statė ir tebestato šiuolaikinės Lietuvos valstybės ir visuomenės mūrą. Valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo procese dalyvavo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir išeivija. Jos vaidmuo ypač svarbus keliant Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo klausimą tarptautinėje erdvėje, stabdant sovietinį terorą ir teikiant materialinę paramą nepriklausomybės pradžioje.

Nepriklausomybės atkūrimas sudarė sąlygas nevaržomam po pasaulį išblaškytų Lietuvos vaikų bendravimui. Į tėvynę trumpesniam ar ilgesniam laikui ėmė grįžti ir lietuviai išeiviai. Kai kurie iš jų į tėvynę persikėlė nuolatiniam gyvenimui. Tarp jų – Adolfas ir Jadvyga Damušiai. 1997 m. (po 53 metų praleistų emigracijoje) jie grįžo gyventi į Lietuvą. Nors būdami garbingo amžiaus jie stengėsi dalintis savo žiniomis ir patirtimi su Lietuvos visuomene.

Adolfo ir Jadvygos Damušių pavyzdys paskatino mus labiau pasidomėti sugrįžusiaisiais – jų motyvais, patirtimis, sėkmės ir nesėkmės istorijomis. Sumanėme parengti interviu ciklą, kurį pavadinome „30 istorijų30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“. Šiuo projektu siekiame „tiltų“ tarp gyvenančių Lietuvoje ir už jos ribų formavimo, o taip pat populiarinti suvokimą, kad grįžusieji ir grįžtantieji yra judri Lietuvos visuomenės dalis, kuri savo žiniomis, patirtimi ir sukauptu kapitalu gali prisidėti prie pozityvių pokyčių Lietuvos valstybėje ir visuomenėje.

Pristatome pirmąjį šio ciklo pokalbį – Ilonos Strumickienės interviu su kunigu, jėzuitu Antanu Saulaičiu. Projektą vykdo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras.

1941 m., būdamas tik pusantrų metų, A. Saulaitis kartu su tėvais išvyko iš Lietuvos. Saulaičių šeima, kaip ir daugelis, tuo metu tikėjo, kad pasitraukimas – laikinas ir po karo bus galima grįžti į tėvynę. Šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti. A. Saulaitis į Lietuvą trumpam vizitui galėjo atvykti tik 1987 m. Po to kelionės vis dažnėjo. Pirmaisiais nepriklausomybės metais tėvas Antanas dažniausiai atvykdavo neilgiems vizitams, dažniausiai -„vertėjauti“. 1997 m. paskirtas į Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolo pareigas, jis Lietuvoje gyveno iki 2006 m. Nuo 2014 m. (po 8 metų praleistų JAV) jis ir vėl darbuojasi Lietuvoje. Kalbėjomės apie A. Saulaičio šeimos išvykimo aplinkybes, lietuviškos tapatybės išlaikymą išeivijoje, ryšius su sovietų okupuotoje Lietuvoje likusiais artimaisiais, įspūdžius, atvykus į Lietuvą ir darbus, kuriuos reikėjo ir dar reikia padaryti. Po švelniu, tik tėvui Antanui būdingu humoru, slypi didžiulis susirūpinimas žmogumi, Lietuvos visuomene, o ypač – Katalikų bažnyčia. Linkime malonaus skaitymo!

I.S. Šiais metais švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį daug kalbama apie Sąjūdžio žmones, Kovo 11-osios akto signatarus ir kitas žmonių grupes, prisidėjusias prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo. Vis dėlto, viena grupė žmonių kaip ir lieka pamiršta – tai grįžusieji iš emigracijos ir prisidėjusieji prie Lietuvos valstybės ir visuomenės kūrimo. Jūs esate vienas iš tų žmonių. Labai ačiū, kad sutikote pasikalbėti.

Pokalbį norėčiau pradėti klausimu, kiek Jums buvo metų, kai išvykote iš Lietuvos.

A.S. Pusantrų metų. 1941 metais per pirmą okupaciją sovietinę.

I.S. Jūsų tėveliai pasitraukė per pirmąją okupaciją, ne per antrąją – kaip daugelis kitų?

A.S. Jie gyveno Kaune ir tėveliui grėsė ištrėmimas į Sibirą. Jis dirbo Raudonajam Kryžiui, buvo reikalų vedėjas. Darbininkai įspėjo, sakė: – čia tokie landžioja, klausinėja. Tai tada išvykom.

I.S. Į Vokietiją?

A.S. Į Rytprūsius. Rytprūsiuose [praleidome] kažkiek tai metų ir paskui 1945 m. pradžioj (gal vasario mėnesį) atsiradome Pietų Vokietijoje.

Toliau skaityti „Kun. Antanas Saulaitis: reikia „branginti kiekvieną žmogų, ne tik lietuvį, bet ypač lietuvį““

Nuotykiai, avantiūrizmas ir romantika išeivijoje

Parengė Dalia Cidzikaitė


Petručio vizitinė kortelė. Nuotrauka iš Petro Petručio archyvinio fondo, Pasaulio lietuvių archyvas, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras

Lietuvių išeivijos istorijoje apstu lietuvių kalbai, kultūrai, lietuviškoms tradicijoms pasišventusių žmonių, kurie savo nepalaužiamu ryžtu ir neblėstančiu entuziazmu bandė bet kokia kaina svečioje šalyje išsaugoti savo ir kitų lietuvišką tapatybę. Tačiau išeiviškame gyvenime netrūko ir linksmų atsitikimų, nuotykių, pokštų ir netgi avantiūrizmo. Tarp tokių priskirčiau ir ilgametį JAV lietuvių radijo valandėlės „Margutis“ laidų redaktorių ir jų vedėją Petrą Petrutį, kuris, dar gyvas būdamas, buvo tapęs savotiška ne tik Čikagos, bet visos Amerikos lietuvių legenda.

Petrutis buvo „Čikagos lietuvių balsas“ (Romas Sakadolskis), 30 metų kasdien vietos lietuviams pranešinėjęs lietuvių ir pasaulio naujienas, sporto entuziastas ir propaguotojas (tai jo iniciatyva 1959 m. Amerikos lietuvių krepšinio rinktinė išvyko į Pietų Ameriką, o 1964 m. – į Australiją, kur JAV lietuviai krepšininkai laimėjo 24 iš 25 varžybų ir nugalėjo Australijos olimpinę rinktinę), knygos Mūsų šokiai (1963) sudarytojas, lietuviško meno mecenatas (suorganizavo keliasdešimt Lietuvos ir išeivijos lietuvių dainininkų koncertų), net keleto išeivijos leidinių bendradarbis (rašė JAV leidžiamiems laikraščiams Draugas, Dirva ir Darbininkas, Kanados Tėviškės žiburiams).

Naujos lietuvių emigrantų bangos atstovams Petrutis buvo tikra enciklopedija. Jam mirus, Čikagoje leisto laikraščio Bičiulystė redakcija rašė: „Kai nė vienoje knygoje nerasdavome atsakymo, kai interneto platybės būdavo bejėgės, mes atsisukdavome klausiamai į Petrą: „Petrai, ar žinai?..“ Ir Petras žinojo… arba buvo girdėjęs…“. Negalima nepaminėti ir Petručio aistros kolekcionuoti. Vieni kolekcionavo knygas, antri – pašto ženklus, lietuviškas versptes ar gintarą, o štai Petrutis visą savo gyvenimą rinko nykštukus. Jo surinkti eksponatai buvo parodyti parodoje, pavadintoje „Mano kolekcija“, Čiurlionio galerijoje, Čikagoje.

Petručio bičiulė, Draugo redaktorė Laima Apanavičienė jį yra pavadinusi „žurnalistu iš prigimties ir iš širdies“. Ir ji buvo visiškai teisi. Tai patvirtina ir neseniai Pasaulio lietuvio internetinėje svetainėje paskelbti ilgamečio Mykolo Morkūno spaustuvės darbuotojo Clemente Dedelos prisiminimai apie Petrutį. Štai ką jis pasakoja:

Tada [septintame dešimtmetyje – D. C.] gyvenome dviese: aš ir Petras Petrutis. Prisimenu,      kad tuo metu Petras Dirvos laikraštyje turėjo savo skiltį apie Amerikos lietuvių sportą.      Kartais, vėluodamas išsiųsti, ką parašęs, prašydavo manęs nuvežti jį į Midvėjaus (Midway)  oro uostą. Jis privačiam lakūnui įduodavo voką su parašyta apžvalga, kad ši laiku pasiektų Klivlandą (Cleveland).

Toliau skaityti „Nuotykiai, avantiūrizmas ir romantika išeivijoje“

„Rabinas“ Juozas Neverauskas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Vienas iš Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų dr. Antano Kučo knygos Shenandoah lietuvių Šv. Jurgio parapija / St. George‘s Parish Shenandoah, PA, išleistos 1968 m. tėvų pranciškonų spaustuvėje Brukline parapijos deimantinio jubiliejaus proga, egzempliorių yra su autografu: „Petrukui: Pagarbos ženklan. – Rabinas J. Neverauskas.“

Toliau skaityti „„Rabinas“ Juozas Neverauskas“