Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
P.S. Vėliau paskelbtas melodijos konkursas. Komisija, kuriai pirmininkavo kunigas, chorvedys, vargonininkas Vladas Budreckas, nusprendė, kad premijos verčiausias Tėvynės birželio slapyvardžiu pasirašytas darbas. Už šio slapyvardžio slėpėsi Bronius Budriūnas. 1974 m. Brukline išėjo leidinys „Paskutinis birželis“ su natomis. Keli egzemplioriai saugomi pas mus, Nacionalinėje bibliotekoje. Vieną iš jų padovanojo Lozoraičių šeima.
Parengė Arida Riaubienė
Ievos Simonaitytės vardas dažniausiai siejamas su ją išgarsinusiais romanais – „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius Karalius“(1956), apysaka „Pikčiurnienė“ (1953). Vis dėlto įvairios apimties prozos kūriniai nebuvo vieninteliai jos rengti tekstai.
Reikia pastebėti, kad Simonaitytė jaunystėje aktyviai bendradarbiavo Mažojoje Lietuvoje leistuose periodiniuose leidiniuose – „Rytojuje“ (1920–1922), „Prūsų lietuvių balse“ (1920–1923), „Lietuvos keleivyje“ (1924–1939), „Mažosios Lietuvos jaunime“ (1930 III 15–XII 5). Nedidelės apimties straipsneliuose autorė rašė apie tai, kad prasminga savo jėgas atiduoti lietuvybės puoselėjimui, kovai už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, šio krašto kultūrinio savarankiškumo stiprinimui. Įdomu tai, kad būsimoji rašytoja bendradarbiavo ne tik Klaipėdos krašte leistuose periodiniuose leidiniuose, bet ir išeivių spaudoje. Kol kas nėra žinoma, kas paskatino ją bendradarbiauti JAV leistuose laikraščiuose. 1920 m. vasario 15 d. JAV lietuvių katalikiškos krypties jaunimo laikraštyje „Vytis“[1] buvo išspausdintas Simonaitytės straipsnelis, pavadintas „Prūsų lietuvaitės laiškas“[2]. Ėvės Simonaitikės pavarde pasirašytame laiške autorė dėkoja už atsiųstus naujus jaunimo laikraščio „Vytis“ numerius, rašo, kad pamėgusi skaityti šį laikraštį, nes jame randa „[…] daug apie jaunimą, kuris didei rūpinasi už gerovę savo Tėvynės“. Laiške „Vyties“ redakcijai Simonaitytė rašo, kad ir tėvynėje „[…] jaunimas renkasi į krūveles ir nori stoti už numylėtą Tėvynę Lietuvą“.
Pateikiame keletą laiško ištraukų[3]:
„Kaip destis ten Amerikoje: ar yra ten visi lietuviai subudę, ar kruta visi už savo Tėvynės gerovę? Bet ten, anapus tų didžiųjų vandenų, negalima visiems subusti. Nesą, jie nejunta, kaip mūsų Tėvynė kenčia. Ne, to jie negali jausti. Tik tas tegali tai, kursai Tėvynėje gyvena ir draug kenčia visas bėdas ir kančias. Ak, kada-kada užtekės laisvės saulelė! Kaip ilgai dar kęsim po verguve mūsų spaudikų. Dar turime lenktis po vokiečiais, dar savo sprandus dėti po jų kojomis. Nors tai ir labai kartu. Ir niekada nejutome tą jungą tokį sunkų esantį, kaip dabar šiame laike.“
Toliau skaityti „Ievos Simonaitytės pėdsakas JAV lietuvių spaudoje”Julija Švabaitė
„Aš tada tik verkiau, ir verkiau, ir verkiau. Mano akys buvo užtinę. Taip aš nenorėjau iš Lietuvos išvažiuoti, — pasakoja poeto Juliaus Janonio sesuo Emilija Railienė su mistiniu jautrumu prisimindama savo mylimąjį brolį ir anuos, nors ir vargingus, bet idiliškus jaunystės laikus. Šiais metais gegužės 17 d. sukanka 40 metų nuo Juliaus Janonio mirties. Tasai audringas poetas, pačioje jaunystėje nutraukęs savo gyvybės siūlą, daugiausia vien raudonųjų savinamasis, yra vertas pažvelgti ir kitomis akimis. Tad sukakties proga užsukau vaišingon Railų pastogėn, Baltimorėje, patirti kaip savo brolį prisimena jo mylimoji jaunoji sesuo Emilija Janonytė-Railienė“, – žurnale „Lietuvių dienos“ (1957, Nr. 4, p. 7, 11 ) rašė J. Surgaila
Remiantis publikacija „Mano brolis poetas“, Emilija Janonytė į JAV atvyko 1921 metais, drauge su tėvais. JAV jau kurį laiką gyveno jos vyresnioji sesuo Marė. 1922 m. Emilija ištekėjo už Martyno Railos. Abu aktyviai įsitraukė į Baltimorės lietuvių gyvenimą, po Antrojo pasaulinio karo, dalyvaudami BALF veikloje, padėjo naujiems emigrantams, dipukams. Toliau rasite kelias ištraukas iš to, ką jaunėlė sesuo papasakojo apie poetą J. Janonį, kurio 130-ąsias gimimo metines šiemet minime.
Klausiu:
— Papasakokit, kaip Jūs prisimenat brolį Julių?
— O, mano prisiminimai kuo gražiausi. Jis man būdavo toks geras! Kai jis parvažiuodavo iš gimnazijos, jam niekad nepritrūkdavo laiko su manim pažaisti. Iš miesto jis grįždavo išvargęs, bet ir kaime jis nesėdėdavo. Ruošdavo vaidinimus, pagelbėdavo pasiruošt egzaminams. Jis ypač norėdavo padėti žmonėms įvairiose bėdose. Jis visados stengėsi daryti gera, kad tik skurdo ir vargo mažiau būtų. O jeigu jis būtų pamatęs prie ko privedė revoliucija, jis niekad nebūtų stojęs už revoliucines idėjas.
[…]
Motinos prisiminimuose, kuriuos Railienė yra užrašiusi, daugiausia pasakojama apie Juliaus vargus. Trejetą metų Julius labai vargęs tarnaudamas piemeniu pas beširdžius ūkininkus Latvijoj ir Lietuvoj. Eidamas į Biržų viduriniąją mokyklą Julius gaudavo pagamintą maistą iš namų visai savaitei. Tas galėjo prisidėti prie sveikatos sugriovimo. Išvažiuojant į Šiaulius buvo reikalinga nors šiek tiek pinigų, o tėvas tada sirgo ir negalėjo uždirbti. Teko skolintis nuo kaimynų, tie gi paskolinti, tai paskolino, bet pirma pajuokė, kad Janonis savo vaiką nori ponaičiu padaryti. Visa tai Julius labai giliai pergyveno.
[…]
Atiduodamas rankraščius ir kitą medžiagą Janonio seseriai, visą su didele meile ir kruopštumu renkančiai ir saugančiai, kreipiausi į ją grynai asmenišku klausimu:
— Sakykite, ponia, kaip Jūs taip vargingai Lietuvoj gyvenę galite taip ilgai išlaikyti Lietuvos meilę?
— O ar vargšai savo tėvus mažiau myli?! taip pat klausimu atsakė Emilija Janonytė-Railienė.
Parengė Dalia Cidzikaitė
Pasak Pauliaus Jurkaus, XX amžiaus šeštajame–septintajame dešimtmetyje Vytas (Vyt) Valaitis buvo bene vienintelis lietuvis, sutikęs visas pasaulio įžymybes. Tarp Valaičio padarytų nuotraukų yra tokių žmonių kaip muziko Pablo Casalso, dailininko Hanso Hofmanno, aktoriaus, komiko Dicko Gregory, dramaturgo Edwardo Albee, pirmosios JAV ledi Claudios Alta Johnson, JAV prezidento Johno F. Kennedy šeimos narių portretai. JAV lietuvio fotoaparatas būtų įamžinęs ir popiežių Paulių VI, deja, nespėjo – fotografas mirė motociklo avarijoje Niujorke 1965 metų spalio 4 dieną, tą pačią dieną, kai turėjo fotografuoti katalikų bažnyčios vadovą. Jam tebuvo 34 metai.
Pasak „Saturday Evening Post“, Valaitis buvo talentingas fotografas, kurio darbai pasirodė didžiuosiuose žurnaluose, tokiuose kaip LIFE, „Sports Illustrated“, „Newsweek“, „Look“, „Paris Match“, „US News and World Report“, 1961, 1962 ir 1966 metų leidinyje „Photography Annual“.
1965 metų spalio 30 dieną laikraštyje „Draugas“ pasirodžiusiame nekrologe Jurkus fotografą įvardijo kaip pirmąjį lietuvį fotografą, kuris pasiekė tokio žinomumo JAV visuomenėje, ir vieną geriausių to meto fotografų šalyje.
Vytas Valaitis gimė 1931 metų vasario 4 dieną Kaune. Gimnaziją pradėjo lankyti Vilkaviškyje, dėl prasidėjusio karo mokslus tęsė Grėvene, Vokietijoje, vidurinę mokyklą baigė 1951 metais jau Amerikoje – Amsterdame, Niujorko valstijoje. 1959 metais baigė fotografijos meno studijas Ohajaus universitete. Dar būdamas studentas, 1957 metais lietuvis laimėjo tarptautinę premiją už nuotrauką, kurią jis padarė eidamas Niujorko gatve. Tąkart lietuvį išgarsinusioje nuotraukoje jo fotoaparatas pagavo du gatvėje žaidžiančius berniukus. Iškart po studijų Valaitis apsigyveno Niujorke, ketverius metus dirbo žurnale „Newsweek“. Dirbdamas šį darbą, turėjo progos fotografuoti Amerikos kongresmenus, senatorius. Jam ne kartą teko būti Baltuosiuose rūmuose, jis fotografavo prezidento Kennedy laidotuves, važinėjo su prezidento Lyndono B. Johnsono rinkimine kampanija. Išėjęs iš žurnalo, Valaitis dirbo laisvai samdomu fotografu. Vienas amerikiečių žurnalas lietuvį pristatė kaip vieną geriausių laisvai samdomų Amerikos fotografų.
Valaitis daug keliavo – ne tik po Ameriką, bet ir Skandinaviją, Izraelį, lankėsi Romoje, Paryžiuje. Iš visur parsivežė šūsnį fotografijų. Nevengė fotografuoti ir Amerikos lietuvių gyvenimo. Bendradarbiavo su žurnalu „Ateitis“, fotografavo 1957 metais Čikagoje vykusią pirmąją JAV ir Kanados lietuvių tautinių šokių šventę, sudarė jos nuotraukų albumą. Jurkaus teigimu, Valaitis fotografavo viską, bet labiausiai jis mėgo fotografuoti žmones – ne pasipuošusius, ne sušukuotus, o gyvenimiškus. Žurnalo „U. S. Camera“ redaktorė tai išsakė dar kitais žodžiais: Valaitis su savo aparatu nebuvo tik faktų, momentų metraštininkas. Jis ieškojo ŽMOGAUS. Jis norėjo įsiskverbti į žmogaus vidų, pajusti jį ir tik tada užfiksuoti savo fotoaparatu.
Valaičio darbų kolekcija saugoma Jeilio universiteto bibliotekoje, JAV. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas tik vienas su Valaičiu susijęs objektas: lankstinukas „Vyto Valaičio akimis…“, kuris greičiausiai buvo išleistas 1966 metais pirmojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso Čikagoje metu vykusios parodos tuo pačiu pavadinimu kaip ir lankstinukas proga.
Daugiau Valaičio darbų rasite čia: https://www.gettyimages.com/photos/vytas-valaitis
Parengė V.B., padėjo A.M.
„Viena tiesa yra universaliai pripažinta, būtent, kad jaunam vyrui, valdančiam gerokai turto, yra reikailnga [reikalinga] žmona“, – taip Kanados lietuvė Stasė Prapuolenytė (1913– 2002) išvertė vieną žymiausių sakinių pasaulio literatūros istorijoje[1]. (Originalo kalba: „It is a truth universally acknowledged, that a single man in possession of a good fortune, must be in want of a wife.“) Juo prasideda anglų rašytojos Jane Austen, kurios 250-metis minėtas 2025-aisiais, romanas „Puikybė ir prietarai“ (angl. „Pride and Prejudice“). Šia proga siūlome pasidomėti sakinio vertimais Kanadoje, jo vertėjomis ir dar šiuo bei tuo.
1956-aisiais žurnalas „Moteris“, ėjęs Kanadoje, publikavo trumpą ištrauką iš „Puikybės ir prietarų“ – išverstą pirmąjį skyrių[2]. Nurodyta, kad tekstą „sulietuvino S.P.“[3]. Už inicialų beveik neabejotinai slėpėsi minėtoji Prapuolenytė, tuometė žurnalo „Moteris“ redaktorė. Kiek anksčiau, 1953 metais, žurnale „Aidai“ ji publikavo straipsnį „Didžiausioji anglų beletristė Jane Austen“ [4]. „Jane Austen yra viena iš populiariausių moterų rašytojų anglų literatūroje. Jos populiarumas nėra pigus: savo srityje ji yra pirmos eilės kūrėja – menininkė. Ji yra davusi anglų literatūrai puikiai išbaigtą šeimos gyvenimo romaną“, – rašė straipsnio pradžioje[5]. Prapuolenytė turbūt jau puikiai mokėjo anglų kalbą. Gavusi stipendiją, 1939 m. išvyko studijuoti į Britaniją (remiantis nekrologu, kurį 2003 m. publikavo Kanados lietuvių laikraštis „Tėviškės žiburiai“, studijavo anglų ir vokiečių kalbas), į tėvynę nebegrįžo. 1952 m. pasiekė Kanadą: joje turėjo lietuvių draugų, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusių į Vakarus, be to, čia gyveno jos pusbrolis su šeima[6]. Rašė poeziją, išleido rinkinį „Mieli žodžiai“[7].
