Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?

Dalia Cidzikaitė


Frank Kruk arba Graborius Pranas Kriukelis : romanas / Petras Cvirka. – Kaunas : Sakalas, 1934 (Kaune : koop. „Raidės“ sp.). – T. 1 .

Nors lietuvių rašytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenimas buvo palyginti ramus, kartkartėmis jo giedrą padangę nušviesdavo vienas kitas ryškesnis žaibas, sudrebindavo stipresnis griaustinis. Vienu iš tokių žaibų tapo 1958 m. rugpjūčio 30 d. laikraštyje Draugas B. Babrausko mestas kaltinimas Petrui Cvirkai – „Frank Kruk romano gimtinė Chicagoje“[1]. Straipsnio autorius buvo įsitikinęs, kad Cvirka, rašydamas savo garsųjį romaną, nuplagijavo jam JAV lietuvio Algirdo Margerio (tikrasis vardas Konstantinas Šeštokas) atsiųstą apysaką, pastarajam viliantis, jog žymus rašytojas ją paskelbs Lietuvos spaudoje, o galbūt net išleis atskira knyga. Margerio apysaka taip ir neišvydo dienos šviesos. O gal išvydo, tik… kitu pavadinimu ir kito autoriaus pavarde?

Pasak Babrausko, Margeris savo rankraštį Cvirkai išsiuntė apie 1930 metus. Cvirka savo dviejų dalių satyrinį romaną išleido 1934 metais. Pasirodžius kūriniui, Cvirka sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Pagyras dalijo Lietuvos rašytojai, tokie kaip Kostas Korsakas, teigęs, kad kolega, nė karto nebuvęs Amerikoje, sugebėjo ypač sumaniai pasinaudoti JAV lietuvių spauda ir sukurti įtikinantį Amerikos lietuvio Franko Kruko ir jo aplinkos paveikslą.

Toliau skaityti „Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?“

Siuvimo sistema „Danutė“, sukurta Buenos Aires mieste

Pastebėjo Deimantė Žukauskienė


Profesorė Danutė Šumilaitė-Gilvydienė

Buenos Aires mieste profesorė Danutė Šumilaitė-Gilvydienė 1953 m. išrado lengvą ir modernišką moterų rūbų sukirpimo ir pasiuvimo sistemą pavadintą grynai lietuviškų savo vardu „Danutė“. Šios naujos sistemos yra parašyta knyga ir Argentinos Švietimo ministerijoje patvirtinta, sutelktos teisės mokinti mokines ir išduoti diplomus „Danutės“ vardu.

Danutė Gilvydienė savo namuose turi įsteigusi Modisčių institutą, kurį lanko nemažas skaičius mokinių. Mokinėms pabaigus kursą pati Direktora D. Gilvydienė išduoda diplomą, kuris suteikia teisės naujoms profesorėms atidaryti savo akademijas ir mokinti mokines. Nemažai yra baigusių ir lietuvaičių šį minėtą kursą ir gavusių tam tikslui diplomus pagal Argentinos veikiančius įstatymus.



Lietuviai Argentinoje : 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / [paruošė ir redagavo Jonas Papečkys]. – Rosario : Rosario lietuvių bendruomenės leidinys, 1968. P. 151

Argentinos lietuvių laikraštis „Laikas“: stovėti Dievo ir Tėvynės sargyboje

Parengė Deimantė Žukauskienė


Pirmąją lietuvių spaustuvę Argentinoje 1913 m. atidarė Juozas Pauga. Savo spaustuvėje jis išspausdino lietuvių liaudies dainyną, paties parengtą „Lietuvos istoriją“ (Historia antiqua de los Lithuanos),  lietuvių bei ispanų kalbos žodynų ir vadovėlių.

Pirmasis lietuviškas periodinis leidinys Argentinoje pasirodė 1917 m. Tai buvo lietuvių emigrantų reikalams skirtas laikraštis „Žvaigždutė“, kurį redagavo Jonas Padvalskis. Vėliau pasirodė ir kitų leidinių: mėnesinis laikraštis „Argentinos lietuvių balsas“ (iki 1930 m. „Balsas“), leistas 1927–2001 m., savaitraštis „Argentinos naujienos“ (nuo 1930 m. „Pietų Amerikos naujienos“), leistas 1929–1931 m., „Darbininkų tiesa“, 1929–1938 m. ir kt.

Apie XX a. 4-tą dešimtmetį lietuvių organizacijos pradėjo leisti ir daugiau periodinių leidinių, kuriuose išryškėjo leidėjų pažiūros bei įsitikinimai. Argentinos lietuvių spauda siekė prisidėti prie lietuvių bendruomenės Argentinoje formavimosi ir tautinio identiteto išsaugojimo bei puoselėjimo. 

Lietuviai Argentinoje: 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / [paruošė ir redagavo Jonas Papečkys]. – Rosario : Rosario lietuvių bendruomenės leidinys, 1968, p. 110.
Toliau skaityti „Argentinos lietuvių laikraštis „Laikas“: stovėti Dievo ir Tėvynės sargyboje“

Lietuviai tolimuose Argentinos pietuose

Parengė Deimantė Žukauskienė


Pirmieji lietuviai į Argentiną atvyko XIX a. pab. – Petras Dautantas, dalyvavęs kovose dėl Argentinos nepriklausomybės, inžinierius Robertas Adolfas Chodasevičius ir kt. Dauguma lietuvių, atvykusių į Argentiną, įsikūrė: Buenos Airėse, Kordoboje, Santa Fė, Rosarijo, Beriso miestuose.

Į Patagoniją (regionas Pietų Amerikos pietuose) lietuviai atvyko dar prieškario metais, kai Patagonija priminė didelius ir tuščius tyrus, o juos čia pakvietė Šlapelių šeima. Šlapeliai paliko ryškų pėdsaką Sarmjento mieste, prie kurio įkūrimo prisidėjo.

Izidorius Šlapelis dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo ištremtas į Sibirą. Ištyrinėjęs vietovę ir susidraugavęs su vietos gyventojais, Šlapelis iš Sibiro pabėgo į Tolimuosius Rytus, o iš ten 1877 m. atkeliavo į Argentiną. Čia įsikūrė ir pakvietė Lietuvoje gyvenančius sūnus Joną, Juozą, Justiną atvykti į Patagoniją.  

Izidorius Šlapelis ir kiek vėliau jo šeima, Sarmiento vietovėje rado vieną kitą indėnų pastogę su puslaukiniais gyventojais, kuriuos ėmė mokyti pasistatyti sau tinkamesnius namukus, auginti daržoves ir kultūringiau gyventi. Tuometinė Argentinos karinė valdžia, matydama Šlapelių didelį kultūrinį darbą kraštui, padovanojo jiems nemažus žemės plotus. Savoje žemėje jie įsteigė avių auginimo ūkius ir pasistatė turtingas sodybas.


Lietuviai Argentinoje : 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai / [paruošė ir redagavo Jonas Papečkys]. – Rosario : Rosario lietuvių bendruomenės leidinys, 1968 (Rosario : Colegio Salesiano San Jose). 210.
Toliau skaityti „Lietuviai tolimuose Argentinos pietuose“

Sunkus ir erškėčiuotas Argentinos lietuvių teatrinės veiklos kelias

Parengė Deimantė Žukauskienė


19 a. prasidėjusi emigracija į Argentiną tapo atskaitos tašku kultūrinės veiklos plėtrai, tačiau reikšmingiausi kultūrinės veiklos įvykiai siejami su tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.

Lietuviai, apsigyvenę Argentinoje, ilgainiui pradėjo steigti įvairias kultūros bei savišalpos draugijas. 1914 m. Buenos Airėse įkurtas Susivienijimas lietuvių Argentinoje (toliau SLA), kuris leido lietuvišką spaudą, steigė meno saviveiklos ratelius, rengė kultūros vakarus.

„Sunkus ir erškėčiuotas buvo kultūrinės veiklos kelias. Iš pradžių jis reiškėsi palaidais vienetais. Paskui buvo dedamos pastangos sukristalizuoti menines pajėgas grupėmis: vaidintojų būrelius, chorus, ansamblius, orkestrus, bet nepajėgta pastoviai išsilaikyti dėl pačių gyvenimo sąlygų: jaunieji subręsta, sukuria šeimos židinius, dažnai ne tos pačios tautybės, būna priversti pasitraukti, kiti apsigyvendami kitur, negal dalyvauti, seni visai pasensta, šalinasi nuo bet kokios veiklos. Nuolatinis lipdymas papildymais nusibosta, ilgainiui apleidžiama. Vaidintojų būreliai, kitados veikę, reikalui esant susiburia ir vėl paskui vėl gyvena kas sau“.

Susivienijimas lietuvių Argentinoje. – Buenos Aires : Susivienijimas Lietuvių Argentinoje, [1964], 91.
Toliau skaityti „Sunkus ir erškėčiuotas Argentinos lietuvių teatrinės veiklos kelias“

Diasporos rašytoja/s?

Šį pavasarį Vilniuje įvykęs  pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, per kurį dalyviai viešėjo ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lituanistikos skyriaus darbuotojas įkvėpė pradėti interviu ciklą.

Reikėtų pripažinti, kad sąvoka „diasporos rašytojai“, kurią vartojome pokalbiuose, yra problemiška. Laima Vincė pabrėžė,  kad toks įvardijimas tinka pasitraukusiesiems į užsienį per karą bei užsienyje gimusiems šios kartos palikuonims, o ne naujausiai emigracijos bangai. „Sąvoka „diaspora“ dažniausiai reiškia žmones, kurie tam tikru istoriniu momentu neturi pasirinkimo ar galimybės grįžti namo. Kai mūsų karta išmirs, mes nebeturėsime diasporos rašytojų, nes Lietuva laisva,“ – aiškino L. Vincė. Dalia Staponkutė akcentavo, kad klasifikavime „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ jaučiasi kaip svečias. Anot jos, „globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje.“

Didžiąją dalį interviu atliko S. Stankevičiūtė. Pokalbiai publikuoti šiame tinklaraštyje ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Siūlome atsigręžti į rašytojų mintis apie tautybę, tapatybę, vidinę distanciją nuo Lietuvos ir nepranykstantį ryšį su ja ir galbūt perskaityti praleistus interviu.


M. M. De Voe

 „Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas – virvę, trečiasis – medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat kiek ir tau rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį.“

Interviu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-06-19-lietuviu-kilmes-rasytoja-m-m-de-voe-rasymo-amato-neabejotinai-ismokoma/176278


Toliau skaityti „Diasporos rašytoja/s?“