Pirmasis istorinis nuotykinis romanas lietuvių kalba

Parengė Dalia Cidzikaitė


Algimantas, arba Lietuviai XIII szimtmetyje. T. 1–5: istoriszka apysaka / Parasze Dr. V. Pietaris. Lietuviu Kataliku Spaudos Bendrijos Spaustuveje, Shenandoah, PA. 1904 m.

Šių metų spalio 9 d. minėjome pirmojo istorinio nuotykinio romano lietuvių kalba autoriaus Vinco Pietario (1850–1902) 150-ąsias gimimo metines. Rašytojas, publicistas, pirmojo lietuviško romano autorius Vincas Pietaris, kurio 170-ąsias gimimo metines minime šiais metais, priklausė XIX a. sparčiai gausėjusiam valstietiškos kilmės inteligentų būriui. Įgijęs gydytojo profesiją, didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Rusijoje (Demjanske, Ustiužnoje), buvo vedęs rusę Mariją Nikolajevną Kosovič, su kuria susilaukė šešių vaikų. Net ir gyvendamas svetur, rašytojas aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime, savo kūrinius ir publicistiką skelbė pirmuosiuose lietuviškos spaudos leidiniuose. Kadangi publicistiniai V. Pietario tekstai dažnai pasirašyti slapyvardžiais, jų nebuvo galima sieti tiesiogiai su autoriumi.

Pietario romanas Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje įdomus dėl keleto faktų. Pirmiausia, tai pirmasis lietuvių kalba parašytas romanas, ir ne bet koks, bet istorinis-nuotykinis. Antra, kūrinys, laikomas svarbiausiu Pietario veikalu, išleistas po autoriaus mirties, 1904 metais. Trečia, pirmą kartą romanas išėjo ne viena knyga, o dalimis – tomais. Ir galiausiai, pirmasis lietuviškas romanas išleistas ne Lietuvoje, kur vis dar buvo draudžiama knygų lotyniškais rašmenimis leidyba, o Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandoriaus (Shenandoah) mieste, XX a. pradžioje vadintame „Amerikos Vilniumi“.

Toliau skaityti „Pirmasis istorinis nuotykinis romanas lietuvių kalba“

Viktor Bilotas: širdis Lietuvoje

Jau trisdešimt metų kaip džiaugiamės nepriklausomybe ir galimybėmis laisvai kurti savo valstybę. Šiame procese svarbūs ne tik valdžios žmonės, bet ir kiekvienas Lietuvos gyventojas įvairiais būdais (darbu, sumanymais, patirtimi, socialiniais ryšiais, materialiniais ištekliais) prisidedantis prie mūsų valstybės ir visuomenės raidos.

Naujausiųjų laikų Lietuvos istorija neatsiejama nuo laisvanoriškos ir prievartinės migracijos, įvairiose pasaulio šalyse susibūrusių lietuvių bendruomenių. Jei sovietinės okupacijos metais bendravimas tarp Lietuvos ir jos diasporos buvo ribojamas ir trukdomas, tai valstybingumo atkūrimas 1990 m. sudarė galimybes ne tik nevaržomam Lietuvos ir išeivijos bendravimui ir bendradarbiavimui, bet ir paskatino kai kuriuos užsienio lietuvius nuolatiniam gyvenimui pasirinkti Lietuvą. Į savo ar savo tėvų ar senelių gimtinę ėmė grįžti lietuviai iš įvairių pasaulio šalių. Jų buvimo ir indėlio į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą dažnai net nepastebime. Projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” siekiame atkreipti dėmesį į šiuos žmones, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.

Šį kartą kalbinome 2015 m. iš Rusijos į Lietuvą grįžusį Viktorą Bilotą, 1971 m. gimusi Tomsko srityje, tremtinio šeimoje. Kaip prisipažino šio pokalbio pašnekovas, Lietuva jam visad buvo svajonė, ją sapnuodavo net jos nematęs. Lietuvos vykdomos pagalbos Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimos narių sugrįžimo į Lietuvą bei integracijos programos leido V. Bilotui grįžti į Lietuvą ir įsijungti į Lietuvos visuomenę. Šiuo metu pašnekovas yra VDU doktorantas, projekto „Lietuvių Sibiriada“ vadovas, žmogus, kuris atsiradus galimybei, primena, kad lietuvių diaspora egzistuoja ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose.

V. Bilotą kalbino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Viktor Bilotas

Gal galėtumėte trumpai papasakoti savo šeimos migracijos istoriją.

1945 m. buvo išvežtas ir Komijos lageryje kalintas mano senelis. O kiti šeimos nariai (promočiutė, močiutė ir jos trys vaikai – mano tėvas, teta ir dėdė, senelio sesuo su vyru) 1951 m. rudenį (per operaciją „Ruduo“) buvo ištremti į Tomsko sritį. Jie traukiniais buvo atvežti į Tomską, paskui garlaiviu plukdyti į Šiaurę. Buvo spalio mėnuo, mažos upės sušalo. Jomis nebebuvo įmanoma toliau plaukti, bet dar nebuvo galima jomis ir važiuoti. Teko apie mėnesį laukti kol bus galima važiuoti ledu. Tuo metu mano giminaičiai, kaip ir kiti tremtiniai gyveno žeminėse. Kai upės sušalo, rogėmis žmones nuvežė į Narimo krašto gilumą, į taigą.

Pradžioje vietiniai sibiriokai juos priėmė blogai. Vaikai, galvodami, kad jie vokiečiai ar kažkokie fašistai išdaužė langus barake. Tik vėliau, kai susipažino, suprato, kad tremtiniai – žmonės kaip ir kiti, tada pradėjo bendrauti, draugauti. Bet taip atsitiko ne pirmaisiais metais. Pirmais metais mano giminaičiams buvo labai sunku, jie badavo. O dar ir paštininkė buvo nesąžininga – vogdavo iš Lietuvos siųstas siuntas. Kai ji susirgo, tada ėmė siuntiniai ateiti. Taip ir suprato. 1951 m. žiema ir 1952 m. pavasaris buvo labai sunkus metas.

Dėdė, nors tebuvo 15 metų, iškart pradėjo dirbti miške – taigoje. Jaunesni vaikai turėjo mokytis, eiti į mokyklą, bet turėjo nuo pirmos klasės pradėti, nes nemokėjo rusiškai.

Močiutė irgi turėjo eiti į mišką dirbti.

Toliau skaityti „Viktor Bilotas: širdis Lietuvoje“

DULR organizuotos Užsienio lietuvių studijos

Parengė Arida Riaubienė


Ankstesniuose lituani(sti)kos tinklaraščio puslapiuose rašėme apie įvairias Draugijos užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) akademinio skyriaus veiklos kryptis – ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimą, siekį stebėti užsienio lietuvių spaudą.

 Šiame tekste apžvelgsime tokį pat svarbų akademinio skyriaus veiklos barą – Užsienio lietuvių studijas. Apie šias studijas nemažai rašyta dienraščių „Lietuvos aidas“ ir „XX amžius“ puslapiuose, akademinei visuomenei skirtuose leidiniuose – „Akademikas“, „Studentų dienos“ ir kt.

1936 m. akademinio skyriaus pastangomis buvo suburti tyrėjai, gebantys analizuoti įvairius išeivijos gyvenimo klausimus ir problemas. Užsienio lietuvių studijų atidarymas VDU Didžiojoje salėje įvyko 1936 m. spalio 18 d. minint pagrindinių Šiaurės Amerikos lietuvių organizacijų – Susivienijimo lietuvių Amerikoje ir Lietuvių Romos katalikų susivienijimo Amerikoje 50-ąsias veiklos metines[1]. Renginyje dalyvavo VDU rektorius Mykolas Riomeris, DULR centro valdybos pirmininkas Rapolas Skipitis, įgaliotasis ministras Pietų Amerikai Teodoras Daukantas, muziejininkas numizmatas Aleksandras Mykolas Račkus, profesoriai Kazys Sleževičius ir Stasys Šalkauskis, pedagogas Antanas Kasakaitis, Amerikos lietuvis sportininkas Pranas Lubinas ir kt. Renginį pradėjo DULR akademinio skyriaus pirmininkas A. Peleckas. Jis susirinkusiuosius informavo, kad paskaitas užsienio lietuvių klausimais skaitys 16 lektorių. Kaip pažymėjo spauda, VDU rektorius, sveikindamas jaunimo iniciatyvą, pabrėžė, kad išeivijos klausimas turi būti planingas, įtrauktas į valstybės politinę programą[2].  R. Skipitis ir A. M. Račkus renginio dalyviams priminė minėtų Amerikos lietuvių organizacijų istorijos bruožus, pabrėžė jų indėlį išsaugant lietuvybę. Sportininkas Pr. Lubinas kalbėjo apie priežastis, lemiančias tai, kodėl Amerikos lietuviai nemoka lietuvių kalbos ar moka ją prastai […].  Iškilmėse dalyvavo VDU choras, kuriam dirigavo Konradas Kaveckas, ir Karo muziejaus orkestras. Renginį per radiją transliavo Valstybės radiofonas, kad jo sklaida būtų kuo platesnė, Kauno gatvėse buvo įtaisyti garsiakalbiai[3].

Toliau skaityti „DULR organizuotos Užsienio lietuvių studijos“

„The New York Times“ ir „The Lithuanian Times“

Dabar, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) tebeskaičiuojant prezidento rinkimuose atiduotus balsus, daugelio akys krypsta į didžiuosius JAV laikraščius ir jų svetaines. Vienas iš jų – „The New York Times“ (NYT) .Laikraštis pradėjo eiti 1851 m. XIX a. pab. – XX a. pr., siekdamas aiškiai atsiskirti nuo Niujorko geltonosios spaudos, akcentavo nešališkumą. NYT sugebėjo išnaudoti naujausias technologijas ir išsiskyrė nušviesdamas „Titaniko“ katastrofą 1912 m., Pirmąjį pasaulinį karą ir kitus išskirtinius įvykius. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje laikraštis jau buvo įsitvirtinęs kaip vienas iš pirmaujančių JAV laikraščių.[1] Nuo aštuntojo dešimtmečio, po vadinamųjų Votergeito ir Pentagono popierių skandalų, dienraščiai „The Washington Post“ ir NYT varžėsi JAV žurnalistikos viršūnėse, nustatydami standartus.[2] Laikraščio tiksline auditorija laikomi kultūros bei tarptautinėmis naujienomis besidomintys skaitytojai.[3]  NYT itin gausiai apdovanotas prestižine Pulitzerio premija. [4]

1989–1992 m., Lietuvai ir pasaulio lietuviams itin svarbiais metais,  išsilavinę, veiklūs ir šmaikštūs Niujorko lietuviai skaitė naujienlaiškį „The Lithuanian Times“. Pavadinimu tyčia mėgdžiotas „The New York Times“: siekta užimtiems žmonėms suteikti glaustą informaciją anglų kalba, įpinant truputį humoro. Naujienlaiškio redaktorius dr. Juozas A. Kazlas, JAV lietuvių bendruomenės Manhatano apylinkės pirmininkas, pats sukūrė logotipą su Manhatano dangoraižiais ir Gedimino stulpais, pats sumaketuodavo kiekvieną numerį. Kopijavimą taip pat atlikdavo pats: finansinės korporacijos, kurioje tuomet dirbo, aparatu po darbo valandų arba bičiulio teisininko biure. Padedant žmonai režisierei Rasai Allan Kazlas, sudėdavo kelis šimtus naujienlaiškio kopijų į vokus, priklijuodavo pašto ženklus ir išsiųsdavo. Naujienlaiškis leistas anglų kalba, nes Amerikoje užaugusiems lietuviams skaityti tekstus šia kalba buvo paprasčiau (o J. A. Kazlui – juos parašyti, nes Švedijoje gimęs, JAV užaugęs redaktorius niekad nesimokė lietuviškoje mokykloje).[5]

Redaktoriaus J. A. Kazlo pasakojimą apie „The Lithuanian Times“ (anglų k.) rasite čia: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2020/06/08/the-lithuanian-times/

Toliau skaityti „„The New York Times“ ir „The Lithuanian Times““

Jadvyga Damušienė: visas mano darbas buvo savosios religijos tvirtumo ir tautinis sąmoningumo, žmogaus savo aplinkoje ir pasaulyje ugdymas

Prieš 105 metus spalio 29 d. Jaroslavlyje (Rusija) gimė Jadvyga Pšibilskytė (nuo 1937 m. gruodžio mėn. – Damušienė) – pedagogė, visuomenininkė, ištikima savo vyro – Adolfo Damušio – bendražygė, mama.

Už labdaringą ir krikščioniškoje dvasioje vykdytą visuomeninę veiklą J. Damušienė buvo apdovanota JAV lietuvių Bendruomenės žymeniu (1982 m.), popiežiaus Jono Pauliaus II medaliu Pro Ecclesia et Pontifice (1985 m.), drauge su vyru dr. A. Damušiu – Katalikų bažnyčios žymeniu (1986 m.), o 2004 m. – Lietuvos prezidento Vytauto Didžiojo ordino medaliu.

Šia proga skelbiame trumpą J. Damušienės autobiografinę apybraižą, kurioje ji pristato savo gyvenimo JAV svarbiausius etapus – Klivlende (1947-1957), Detroite (1957-1983) ir Čikagoje (1983-1997). Šis trumpas tekstas puikiai atsiskleidžia ponios Jadvygos asmens bruožus, kas jai rūpėjo, kuriose srityse ji nepailstamai dirbo.


Nuo atsiradimo Amerikoje, o tai buvo 1947 m. liepos 17 d. Jad[advyga] Damušienė įsijungė į atvykstančių pokarinių pabėgėlių iš Lietuvos globą, maitinimą, pastogės suradimą, ligonių, reikalingų pagalbos, paramą.

Sakysim, atvyksta moteris su dviem mažais vaikais ir sena motina (sergančia). Neturi darbo, reikia priežiūros, rūpinuosi maistu (kun. Angelaičio[1] parama duona). Moteris dviejų vaikų motina gauna nervų sutrikimą, reikia medicininės pagalbos (elektrošokų), vežu autobusu į ligoninę kas 3-čia diena, vaikai su močiute, grįžus randi močiutę apdegintais plaukais ir antakiais, nes sprogo dujos užkuriant plytą (pečių). Duktė ir mama ligonės, reikia vaikus prižiūrėti, rasti pagalbos.

Toliau skaityti „Jadvyga Damušienė: visas mano darbas buvo savosios religijos tvirtumo ir tautinis sąmoningumo, žmogaus savo aplinkoje ir pasaulyje ugdymas“

Mykolas Jurgis Drunga: „Lietuva yra ten, kur gyvuoja sąmoningi lietuviai“

Su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėja Ina Ėmužiene savo prisiminimais apie – gyvenimą išeivijoje, pirmuosius susidūrimus su Lietuva, patirtis ir apsisprendimą joje gyventi – pasidalijo žurnalistas, filosofas, vertėjas, VDU dėstytojas doc. dr. Mykolas Drunga.

M. Drunga gimė Tiubingene Vokietijoje 1948 m. Su šeima 1959-aisiais persikėlė gyventi į JAV, Čikagą. 1968 m. baigė Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje. Jau po metų Čikagos universitete įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Vėliau mokslus tęsė Masačusetso technologijos institute (MIT), studijavo filosofiją, kur prasidėjo jo pažintis su radijo žurnalistika. 1972 m. kartu su kitais jaunais lietuviais įkūrė radijo programą „Garso bangos“, rengė kultūrines laidas apie lietuvių literatūrą, muziką anglų kalba. Jau vėliau M. Drunga prisijungė prie Laisvosios Europos radijo (LER) kolektyvo, kur dirbo ne vienus metus. M. Drunga redagavo ne vieną lietuvių išeivijos leidinį. Dirbo su „Lietuvių studentų sąjungos metraščių“, savaitraščiu „Keleivis“, „Vienybė“, žurnalu „Lituanus“, prisidėjo prie „My Encyclopedia Lituanica“ leidybos.

Į Lietuvą M. Drunga pirmąjį kartą atvyko 1987 m. trumpam vizitui, o gyventi persikėlė 2004 m.. Į Lietuvos kultūrinį ir žurnalistinį gyvenimą įsiliejo vos atvykęs, pradėjo dirbi Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos nacionalinio transliuotojo radijo programose. Plačiau apie M. Drungos gyvenimą JAV ir kelius atvedusius į Lietuvą skaitykite interviu.

Mykolas Jurgis Drunga. Jono Petronio nuotrauka. 2018 m Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka–muziejus.  

Mykolas Drunga. Jono Petronio nuotrauka. 2019, Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus

Ina Ėmužienė (I.Ė.): Taigi, pradžiai norėčiau, kad truputi papasakotumėte apie savo gyvenimą išeivijoje. Gimėte jau DP stovykloje, kas jus atvedė link lietuviškumo?

Mykolas Drunga (M.D.): Gimiau 1948 m. ne DP stovykloje, o prancūzų okupacinėje pietvakarių Vokietijos zonoje[1], kurioje pabėgėliai buvo apgyvendinami ne stovyklose, o privačiuose butuose, kuriuos apleido (nes, pvz., žuvo kare) buvę jų šeimininkai. Lietuviškumo link mane atvedė tėvai[2], kurie buvo pabėgę nuo sovietinių okupantų, bet ne nuo lietuvybės. Tad ir aš nuo ankstyviausios vaikystės žinojau ir jutau esąs lietuvis.   

I. Ė. Esate pasakojęs kaip ėjote į mokyklą pas seseles vienuoles, ar nuo pat vaikystės tapatinotės su lietuvių bendruomene ir lietuviškumu?

M. D. Pas seseles vienuoles lankyti mokyklą pradėjau tik tėvų atvežtas į Ameriką 1959 m., o prieš tai dar gyvenome Vokietijoje, ten mokinio kelią pradėjau ketverius metus lankydamas vokišką pradinę mokyklą, tada įstojau į Tiubingeno humanitarinę vokiečių gimnaziją ir baigiau joje pirmąją klasę prieš emigruodamas su tėvais į Jungtines Valstijas (konkrečiai į Čikagą). Seselių kazimieriečių vedamą pradinę mokyklą, kurioje dėstomoji kalba buvo anglų ir tik vienoje pamokoje buvo mokoma lietuviškai, lankiau dvejus metus, paskui įstojau į katalikišką, krikščionių Airijos brolių vedamą gimnaziją, kur penkias dienas savaitėje mokiausi anglų kalba, o šeštadieniais lankydavau Čikagos aukštesniąją lituanistikos mokyklą ir ją baigęs Pedagoginį lituanistikos institutą[3], kur įsigijau mokytojo specialybę. 

I. Ė. Koks buvo jūsų santykis su lietuviškumu? Kaip jis kūrėsi? Galbūt kilo iš šeimos? Kaip jūsų šeima prisiminė gimtinę? O galbūt tai išryškėjo universitete, įsitraukus į kitas kultūrines ir intelektualines veiklas?

M. D. Čikagos universitete, į kurį įstojau 1965 m., tuomet be manęs buvo vos du studentai lietuviai (Viktoras Algis Dirda[4] ir Elena Bradūnaitė[5]) ir vienas dėstytojas (puikus matematikas prof. Arūnas Liulevičius[6]), tad asmeninį lietuviškumą teko puoselėti už universiteto ribų gausiose lietuviškosios Čikagos išeivijos institucijose, tarp kurių buvo mokyklos, laikraščiai, žurnalai ir įvairios organizacijos – kultūrinės, sportinės, pasaulėžiūrinės (ateitininkų, žemės ir jūrų skautų, neolituanų, vyčių, santariečių) ir dar kitokios.

Toliau skaityti „Mykolas Jurgis Drunga: „Lietuva yra ten, kur gyvuoja sąmoningi lietuviai““