Poetė A. HALBERSTADT: „Tekstuose privalo glūdėti atskiras pasaulis“

„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“,  – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik keturiasdešimt metų Niujorke gyvenanti poetė Anna Halberstadt.  2017 m.  pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: LRS leidykla), A. Halberstadt  kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: LLTI).

Dažnai minite, kad turėjote nuostabią literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?

Roza atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė Salomeikoje (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar suprantu, kad ji buvo jauna, trisdešimt šešerių metų, moteris, tačiau tada atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo vidutiniškumo. Jos parašytas puikus pažymys pakylėdavo – kaip tą kartą, kai ji prieš visą klasę perskaitė mano rašinį apie mano tėvo studijų laikų bičiulį, šviesaus atminimo Zigmuntą Balevičių. Tačiau kitąkart ji parašydavo ką nors triuškinančio – tarkime, „cukruotas vanduo“ po sakiniu rašinyje. Ji įkūrė rusų literatūros būrelį, kai man buvo keturiolika, mano bendraklasė Aldona Murauskaitė taip pat jam priklausė. Skaitėme Mandelštamo, Cvetajevos, Achmatovos, Pasternako ir kitų didžių poetų kūrybą. Jų darbai sovietmečiu beveik nebuvo publikuoti, o išleistieji prieš revoliuciją juodojoje rinkoje kainavo nepaprastai daug.

Vienas iš mūsų svečių buvo jaunas disidentas, aukštas šviesiaplaukis vyriškis su juoda berete, – Tomas Venclova. Jis kalbėjo mums, kad puikiausi Sidabro amžiaus poetai nemirė sava mirtimi lovose, o pražuvo GULAGe, nusižudė ar mirė nuo bado arba depresijos. Jis taip pat pasakė šį tą, kas privertė mane išsižioti iš nuostabos: kad literatūros nebuvo, kol Pasternakas neprisėdo ir neparašė „Daktaro Živagos“. (Knyga buvo apdovanota Nobelio premija, tačiau sovietų valdžia privertė Pasternaką premijos atsisakyti.) Ne per seniausiai priminiau Tomui tą jo kalbą, o jis atsakė: „Ar aš tikrai tai sakiau?“.

Po kurio laiko mūsų klubą panaikino, o Rozai buvo uždrausta dirbti mokyklose dėl antisovietinio jos veiklų pobūdžio. Aš ir toliau pas ją lankydavausi, kai jau studijavau psichologiją Maskvos universitete ir vėliau, iki pat mano išvykimo iš Sovietų Sąjungos. Sykį jai pasiskundžiau, kad negaliu rasti darbo, nors baigiau patį prestižiškiausią universitetą šalyje ir dar retą profesiją. Žinoma, dėl vadinamojo penktojo paragrafo sovietiniame pase – tautybės. Roza, kurios šeima iškentė Stalino valymus, atsakė man: „Žmonės dažnai kaltina aplinkybes dėl gyvenimo nesėkmių, tačiau aplinkybės dažniausiai nėra palankios. Prašau, nesakyk man, kad ieškai darbo, kol neieškai jo kiekvieną dieną!“ Ir aš pradėjau ieškoti.

Toliau skaityti „Poetė A. HALBERSTADT: „Tekstuose privalo glūdėti atskiras pasaulis““

Poetas Marius Burokas linki švaraus buvimo

veidas

tarp šokančių dulkių

pakeltas į šviesą –

viršutinę Dievo lentyną

 

ieško savo raidės

gal net žino ją –

susirado tarp minkštų

nuvartytų katalogo lapelių

Šios dvi strofos – iš Mariaus Buroko eilėraščio „Bibliotekininkė“, publikuoto rinkinyje „Švaraus buvimo“(Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Gruodžio 4 d.  akcijos „Metų knygos rinkimai“ susitikimą su poetais M. Buroku ir Tomu Petruliu vesianti literatūros kritikė Virginija Cibarauskė pavadinimą „Švaraus buvimo“ sieja su rašymu kaip apsivalymu: „Išpažintinius „Švaraus buvimo“ eilėraščių elementus atpažino anksčiau apie knygą rašę kritikai bei kritikės. Kitas kritikos akcentuojamas aspektas – iki šiol lietuvių poezijoje gana retos tėvystės, atsakomybės už santuoką ir apskritai santykius su aplinkiniais temos.“ [1]

Metų knygos 2018 : poezijos knygų penketukas

Toliau skaityti „Poetas Marius Burokas linki švaraus buvimo“

Nugalėjusi užmarštį

„Eilėraščiai yra lyg ir maža būties pergalė prieš buitį, jie išsaugo laiką, išplėšia jį iš kasdienybės. O ir tos kasdienės valandos yra vienintelės, nepakartojamos“, –  teigė poetė Judita Vaičiūnaitė (1937–2001), kuriai  šiandien būtų sukakę 80 metų.

Vaičiūnaitė gimė Kaune, pshichiatrijos profesoriaus Viktoro Vaičiūno ir medicinos sesers Adelės Selenytės šeimoje. Su dvejais metais vyresne seserimi Dalia visą gyvenimą ją siejo dvasinis ryšys. „Tu – mano antrasis sparnas“ – rašė apie ją Judita. Humanistinės vertybės ir dukrų lavinimas buvo šeimos prioritetai, prie jų prisidėjo ir tėvo broliai kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnai, garsūs tarpukario Lietuvos kultūros žmonės, nuo 1945 m. mirus tėvui globoję dukras ir našlę. 1954–1959 m. Vaičiūnaitė studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Kurso draugai buvo poetas Tomas Venclova, Aušra Sluckaitė (poetė, Rašytojų sąjungos konsultantė, vėliau – režisieriaus Jono Jurašo žmona), artimi bičiuliai – vertėjas Virgilijus Čepaitis, poetas Marcelijus Martinaitis, J. Vaičiūnaitės knygas iliustravęs grafikas Rimtautas Gibavičius, poetas Sigitas Geda.

Gintarė Bernotienė. Daugiau >>

 

BARBORA RADVILAITĖ

Senos fotografijos [Garso įrašas] / Judita Vaičiūnaitė. – [Москва] ; [Vilnius], © 1987. – 1 plokštelė (41 min., 00 sek.)
Klausyti: http://bit.ly/2sOmK9o
Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.
Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.
Aš čia gimiau.
Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.
Iš čia ir mano žavesys, per amžius neapleidęs…

Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.
Už jo – kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas.
Už jo – Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas.
Grįžau čia mirusi, į savo dangų įtikėjus.

Į šitą miestą ūkanoj – į prigesintą, drėgną
jo bokštų spindesį, į šiltą išganingą lietų
grįžau.
Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę
vėl parvežė.
Ir prisikėliau, žemės prisilietus.

1971

 

 

Paribio kūryba

IšminčiausDovanosPačioje birželio pabaigoje Nacionalinę biblioteką pasiekė dvi naujos knygos, išleistos Sankt Peterburge: šiemet išėjusi knyga  „Пограничье как духовный опыт: Чеслав Милош — Иосиф Бродский — Томас Венцлова“ ir 2015 m. pasirodžiusi rusų poetės Natalijos Gorbanevskajos eilėraščių rinktinė. Abi knygas Nacionalinei bibliotekai padovanojo Tomas Venclova, į Lituanistikos tyrimų skyrių užsukęs po birželio 27-29 d. Vilniuje įvykusio poezijos forumo „Vilniaus kryžkelės“.

Czesławas Miłoszas, Josifas Brodskis ir T. Venclova dažnai pavadinami poetų triumviratu. 2015 m. spalio 17-18 d. Sankt Peterburge buvo surengta tarptautinė konferencija „Пограничье как духовный опыт: Чеслав Милош — Иосиф Бродский — Томас Венцлова“. Šioje konferencijoje buvo pristatyta 2015 m. Sankt Peterburge pasirodžiusi T. Venclovos publicistikos rinktinė „Пограничье : публицистика разных лет“ (du egzempliorius, taip pat padovanotus paties autoriaus, saugome Nacionalinėje bibliotekoje). Konferencijoje pranešimą apie Cz. Miłoszo  ir T. Venclovos intelektualinį dialogą apie Vilnių („Без раздела: Диалог Чеслава Милоша и Tомаса Венцловы о Вильнюсе“) perskaitė literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas.

Į rinktinę sudėtų eilėraščių autorė Natalija Gorbanevskaja (1936-2013) žinoma ne tik kaip ir poetė ir vertėja: ji buvo aktyvi disidentinio judėjimo dalyvė, pogrindinio leidinio „Einamųjų įvykių kronika“ („Хроника текущих событий“) redaktorė. Dalyvavo 1968 m. rugpjūčio 25-ąją įvykusioje garsioje demonstracijoje Maskvos Raudonojoje aikštėje prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją; vėliau buvo suimta ir pateko į psichiatrinę ligoninę. 1975 m. N. Gorbanevskaja emigravo ir gyveno Paryžiuje. T. Venclovą ir N. Gorbanevskają siejo ilgametė bičiulystė, prasidėjusi prieš abiem emigruojant į Vakarus: disidentai susitikdavo Maskvoje, Tartu ir Vilniuje.


Knygos „Пограничье как духовный опыт“ tekstas Lenkijos instituto puslapyje:

http://polinst.ru/files/upload/3854936Materialy_konferencii.pdf

Apie poeziją ir poetus

 

Gegužės antrojoje pusėje tradiciškai vyks didžiausias Lietuvoje literatūros renginys – „Poezijos pavasaris“. Ką šiuolaikiniams lietuvių poetams reiškia poezija? Minčių apie poezijos  vaidmenį paieškojome kūrėjų duotuose interviu.

 

poezijos-paukšte

Vladas Braziūnas

„Man poezija yra ta, kurią nujaučiu tokią esant. Kurią pats sau poezija ir pavadinu. Kuri laimingo atsitiktinumo dėka nepraėjo pro ausis, many suskambo. Kitam šitaip kita, kitokia. Pasitaiko, kad jo ir mano pasirinkimas sutampa. Retai. Bet vis tiek smagu.“

>>


Jurgita Jasponytė

„Man atrodo, jog visi tekstai ateina iš vidinio jausmo intensyvumo. Nesvarbu ar tai liūdesys ar džiaugsmas, tai neprivalo būti nei didelė kančia. Svarbu pats intensyvumas. Tekstai yra tai, kas nesutelpa manyje, kas yra šiek tiek daugiau.“

>>


Vainius Bakas

„Poezijai reikia žmogaus, to adresato, abonento, kuris kažkur, kitame laido gale, klausosi tavo žodžių. Poezijai reikia, kad kas nors atsilieptų, kai skambina, kad pakeltų ragelį, kad pakeltų… tai, ką vienam būtų sunku pakelti.“

>>


Donaldas Kajokas

„Šiuo metu man artimiausias toks apibrėžimas: poezija – tai energetikos paėmimas, patalpinimas žodžiuose ir tokių sąlygų sudarymas, kad kitas žmogus, prisijungęs prie tų žodžių, pajustų tą pačią energetiką.“

>>


Aidas Marčėnas

„Rašydamas poeziją, tu visų pirma susiduri su asmenybės problema – su žmogaus demonais ir angelais, kurie jį lydi visą gyvenimą. Tokia yra šio gyvenimo dramaturgija. Pirmame veiksme žodį „poetas“ ištardavau ir kaip pasiteisinimą – „esu poetas, galiu sau tą ir tą leisti“. Antrąjį veiksmą praleidau bufete. Trečiame veiksme galvoju kitaip. Anksčiau ar vėliau supranti, kad būti poetu ir yra būti žmogumi, nors į žmogiškąjį lygmenį tave galbūt iškelia ne tavo gyvenimas, o tavo kūryba.“

>>

Balandžio 23-ioji – poeto Henriko Radausko gimimo metinės

1910 m. balandžio 23 d. gimė poetas Henrikas Radauskas.

Radauskas mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių ir vokiečių kalbą bei literatūrą, po to dirbo radiofone, Švietimo ministerijoje, leidykloje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į JAV. Ten ilgą laiką dirbo fizinį darbą, kol gavo vietą Kongreso bibliotekoje Vašingtone ir galėjo daugiau bendrauti su bičiuliu Alfonsu Nyka-Niliūnu, taip pat dirbusiu Kongreso bibliotekoje. Išeivijoje pasirodė Radausko eilėraščių rinkiniai „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), „Žaibai ir vėjai“ (1965) „Eilėraščiai (1965–1970)“ (1978).

PAVASARIS

„Dangus sudarė foną lapų,

Iš kairės: K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas. Baltimorė, 1951 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtuali paroda, skirta A. Nykai-Niliūnui.
Iš kairės: K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas. Baltimorė, 1951 m.
Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos A. Nykai-Niliūnui. 

Žiedų, ir paukščių, ir šakų,

Ir parke vėjas krūmą kvapų

Pagavęs purtė už plaukų“

Ir saulė buvo kaip poetų

Garbė: ugninga ir sena, –

Turiu rašyt, kad ji spindėtų,

Kai jau seniai užges diena.

H. Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950