„Eitum į kalnų viršūnes…“

Parengė Deimantė Žukauskienė


Gruodžio 11-ąją Jungtinių Tautų organizacija yra paskelbusi Tarptautine kalnų diena.

Vieniems galbūt tai būtų puiki proga pasidomėti alpinizmu, kitiems –  pasigrožėti kalnų peizažais, vaizdais tapyboje, o tretiems – tiesiog paskaityti kaip kalnus yra „apdainavę“ lietuvių poetai.

Henrikas Radauskas

KALNUOSE

Paglostei debesį kaip paukštį,
Ir jis pragydo kaip gaidys.
Pakilk dažniau į tokį aukštį,
Kur liejas baltas rytmetys,

Kur debesų vilnonės kojos
Praeina miegančiais veidais,
Kalnai lavinomis mazgojas
Ir žuvys žaidžia kaip kadais,

Kai dar jauna gražuolė Ieva
Gyveno žemės vidury,
Per dangų bėgo kaip per pievą,
Ir tu gyventi taip turi. Toliau skaityti „„Eitum į kalnų viršūnes…““

Ruduo, ir tiek

„Jeigu šokčiau pro langą  / – tai tik lapkričio mėnesį“, –  dainuoja Alina Orlova. Ruduo – tamsokas, tačiau skaityti ir rašyti įkvepiantis metų laikas (arba susitikti poetiškoje kompanijoje: jau tris dešimtmečius vyksta literatūrinis festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“). Kokiais pavidalais ruduo pasirodo šiuolaikinių lietuvių poetų kūryboje?


VAINIUS BAKAS

Ruduo Žirmūnuos

Dievas žaidžia degtukais – Žirmūnuos liepsnoja klevai,
ir degantis krūmas, įgaudamas atspalvį kraujo,

tau primena nuolat, kad kartą čionai jau buvai,
bet vis tiek nustembi, šitą vaizdą pamatęs iš naujo.

Ir štai šitaip kasmet, netgi jeigu maneisi esąs
mintinai tai išmokęs, iš naujo atrasti, vėl trokšti.

Ir tau mūzos nuleidžia geltonas svogūnų kasas
nuo balkonų turėklų, nuo griūvančių bãbelių bokštų.

Bet prie jų nesustoji, kaip lietūs pro juos praeini
laiptais krentančių lapų, ir šlamantys žingsniai po kojom

tau vis kužda vardus, išskaptuotus tyliam akmeny,
visad šnara: esu ir už trapų buvimą dėkoju.

Ir, atrodo, nusitrina mūsų pasauliai, ir ribos
vėl pasislenka sprindžiu, kaskart atsigręžus per petį,

tai tiek ir tebūta poezijos čia ir kūrybos –
tas pats per tą patį, tas pats amžinai per tą patį…

Daugiau V. Bako eilių: https://literaturairmenas.lt/poezija/vainius-bakas

Toliau skaityti „Ruduo, ir tiek“

Poetai apie poeziją

Šių metų akcijos „Metų knygos rinkimai“ poezijos kategorijoje nominuotos šios knygos: Tomo S. Butkaus „Ežero žemė“ („Vario burnos“), Aido Marčėno „Ir“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), Enrikos Striogaitės „Žmonės“ („Naujasis lankas“), Ievos Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir Rimo Užgirio „Tarp“ („Kauko laiptai“).  Ką poetams reiškia poezija? Peržvelgėme poetų tekstus ir interviu su jais. Visi publikuoti šiemet, 2020 m. 


Enrika Striogaitė

Judesys, detalė, pokalbis ar jo nuotrupa, atviras išsipasakojimas ir sava patirtis bei dar daugelis kitų dalykų – iš viso to yra atsiradę tie eilėraščiai apie žmones. Kad juos parašyčiau, turėjau savotiškai nugyventi jų gyvenimą, nors iš tikrųjų – kiekvieno mūsų gyvenime yra tie žmonės, mes patys esame tie žmonės, nes mes visi vieni su kitais susiję.

Taigi mano „Žmonės“ – ir savotiškas maištas. Tai, manau, akivaizdu: mano žmonės – taip pat žmonės ir jiems reikėjo atsirasti „Žmonėse“.

Skaitykite daugiau: https://www.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/vieno-lito-premija-uz-savotiska-maista-952134


Ieva Toleikytė

Nežinau, ar tai poetiška, tačiau būti gamtoje man labai įdomu. Čia susijungia tam tikros kultūrinės asociacijos – viename eilėraštyje rašiau apie šliužus, kurie primena G.Klimto paveikslą. Tai momentas, kai staiga pamatai kelis sluoksnius. Biografiniai kontekstai persikloja su gamtos ir kultūros pasauliais. Tie persiklojimai, susikryžiavimai gali būti poetiški…

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kodel-traku-pilis-nebutinai-svarbesne-uz-geles-prie-jos-pokalbis-su-poete-ieva-toleikyte-286-1356948


Tomas S. Butkus

Esu iš žmonių, kuriems patinka daugiasluoksniškumas ir įvairovė. Kadangi esu architektas, urbanistas, miestą „skaitau“ iš įvairių perspektyvų. Vadinasi, tiek, kiek yra žmonių, tiek yra galimybių tą pačią erdvę interpretuoti. Panašiai ir poezijoje. Šios knygos siekis – pavaizduoti formos, turinio įvairovę.

[…]

Manau, kad šiais laikais poeto balsas yra visiškai marginalizuotas, nors jis ir yra kalbos meistrystės dalis, o kalba – tautinės valstybės fundamentas <…>. Skaitydamas geriausius kūrinius lietuvių kalba – S.Gedos, Vytauto Bložės, Algimanto Mackaus – matau daugiamatę šalies ir visos istorijos perspektyvą nuo tragiškos iki juokingos. Mane apniko jausmas, kad būtent poeto valstybės mes neturime.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/t-s-butkaus-23-metus-rasytoje-knygoje-donbasas-vidiniai-hitleriai-ir-ambicija-pakartoti-s-geda-286-1319446


Aidas Marčėnas

Poezija – kaip žmona. Jei žmogus pasirinko poeziją – galiu tik užjausti. Abu. Jei poezija pasirinko žmogų – ką gi, nieko nepadarysi, matyt, toks likimas, „poetry – first!“

Poetas, kai jau prabyla savo balsu, neprogresuoja ir neregresuoja, tik banguoja – stipriau, silpniau skelbdamas ką privalo, ir tiek. Progresuoja iki savo balsą atranda, regresuoja, jei, pasidavęs madai, tuštybei, garbės ar naudos iliuzijai, tą balsą praranda. Poetas išsipildo, jei visą poeto gyvenimą kurtą eilėraštį ir to eilėraščio kurtą poeto gyvenimą pabaigusi poeto mirtis nepadeda taško… Taškas.

Skaitykite daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1225555/stankevicius-kalbina-marcena-esu-didziojo-buties-klausimo-istiktas-berniukas


Rimas Užgiris

Mano kūryboje istorija pasirodo todėl, kad mano šeima pergyveno XX a. lūžius ir karus. Ne aš pats, žinoma. Bet tai, kad aš esu čia, Lietuvoje, o ne Amerikoje, kad mano tėvai ir vaikai gimė čia, o aš – ten, yra savotiškas egzistencinis iššūkis: kodėl taip yra? Bandau suprasti, kur aš priklausau ir kodėl.

[…]

Kartais bandau rašyti „lietuvišką“ eilėraštį ir galvoju – „Va! Čia bus lietuviškas“, Marius Burokas paima, verčia ir sako: „Nu, čia vis tiek ne lietuviškas… Vis tiek į Lietuvą iš šono žiūrima“. Išeina, kaip išeina.

Skaitykite daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1129179/amerikos-lietuvis-jei-ten-pareiksciau-kad-man-3000-metu-ir-dievas-raso-mano-ranka-buciau-isjuoktas


P.S. Balsuokite už poezijos knygą: http://www.skaitymometai.lt/index.php?4129419854

Balsuoti galima iki 2021 m. vasario 18 d.

Poetinis Donaldo Kajoko debiutas Italijoje

Parengė Jolanta Matuzaitė


Nacionalinės bibliotekos knygų kolekciją neseniai papildė nedidelė Pavijoje (Italija) įsikūrusios leidyklos „Effigie“ išleista knygelė „All’asinello sordo“ („Kurčiam asiliukui“). Tai pirmieji poeto Donaldo Kajoko kūrybos vertimai į italų kalbą.

„Kodėl Kajoko debiutui Italijoje rinkomės „Kurčiam asiliukui“? Tai mėginimas apmąstyti šiandienę poezijos (nesvarbu, italų ar lietuvių) padėtį“ – teigia vertėja Jurga Po Alessi. „Šios dvi šalys atrodo tolimos ir skirtingos savo kalba, kultūra, peizažu, tačiau adresatas yra vienas ir tas pats. Tasai kurčias lietuviškas asiliukas yra ir (šiek tiek) itališkas.“


Daugiau apie knygą:

ps://www.itlietuviai.it/lietuvio-poezija-isversta-i-italu-kalba-skirta-kurtiems-asiliukams/

Laikas poezijai

Atrinko Deimantė Žukauskienė


Pasaulinė poezijos diena, kurią paskelbė UNESCO (būstinė – Paryžius), kovo 21 d. minima nuo 2000 m. Visame pasaulyje kovą organizuojami poezijos skaitymai, susitikimai su poetais, kiti renginiai… Mes kviečiame visus susitikti www.epaveldas.lt , kur galite aptikti ne tik senosios, bet ir šiuolaikinės literatūros rinkinių. O jeigu jums artimesnė, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus ar Vytauto Mačernio kūryba, virtualioje kultūros paveldo svetainėje neabejotinai surasite tai, ko ieškote. Kviečiame skaityti!

Rašymas – tai komunikacija. Jeigu tekstas aiškiai neperteikia minties, istorijos, išgyventos patirties, – jis nevykęs. Geras tekstas, kad ir kokio žanro jis būtų, kreipiasi į skaitytoją tuo pat metu ir intelektiniame, ir emociniame lygmenyje.  (Vincė, Laima. Rašyti gali kiekvienas. Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 67.)

Toliau skaityti „Laikas poezijai“

Alvydo Šlepiko „Mano tėvas žūsta“

Atrinko Deimantė Žukauskienė

Viršelio fragmentas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 

Poeto rankoj rykštė – upėj kuoja

Japono veidas skęsta – mėnuliu

Dangus gestus pro debesį kartoja

Aš ten su smilga lūpose guliu

Žvejoja Issa – tėvas mano žūsta…

(p. 11)

Toliau skaityti „Alvydo Šlepiko „Mano tėvas žūsta““