Lietuvių poezija JAV: niujorkietis poetas Vytautas Bakaitis

Jonas Mekas Poetas ir vertėjas Vytautas Bakaitis Centriniame parke Niujorke. Nedatuota, chromogeninis atspaudas, 30,5 x 20,2 cm. MO muziejus

Poetas, vertėjas Vytautas Bakaitis (Vyt Bakaitis) jaunystėje artimai bendravo su Jonu Meku ir FLUXUS judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu, tačiau Lietuvoje pastebėtas žymiai menkiau už juos.

Bakaitis gimė 1940 m. gruodžio 26 d. Mažojoje Lietuvoje, Bitėnų kaime (Pagėgių savivaldybė).  Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šeima su mažu berniuku pasitraukė į Vakarus,  1951 m. apsigyveno JAV. Įsikūrė Bostono priemiestyje, kur buvo lietuviška parapija. Pirmuosius eilėraščius Bakaitis parašė šešiolikos, lietuvių kalba. Kadangi priklausė ateitininkams, siųsdavo į jų žurnalą, pasirašęs Jono Martyno pseudonimu. Vėliau kūrė tik anglų kalba. Studijas baigė Bostono universitete, vėliau apsigyveno Niujorke, kuris jam tapo savu.[1]

Kai atvažiavau į New Yorką, trejus metus dirbau redakcijoje. Leidom American Institute of Physics žurnalą, aš redaguodavau. Neturėjau nė žalio supratimo apie fiziką. Nesupratau, kaip užsieniečiai publikuoja savo straipsnius, ir prancūziškai nežinodamas, vis ne taip anotacijose surašydavau – ten Žiūraitis et co., o aš parašydavau Žiūraičio kompanija. Po trejų metų supratau, kad poetiškai saviraiškai šis darbas kenkia. Ir tada galvojau, ką veikti toliau. Tai pirmą kartą, kai susisiekiau su Jonu Meku, jis klausė: „Kokiu amatu pats užsiimi?“ Aš drąsiai pasakiau: „Esu staliorius“. Tai jis tuoj supažindino mane su Jurgiu Mačiūnu, kuris tuo metu Soho renovacijoms komandas sudarinėdavo. Nu, tai nuo to karto mano užsiėmimas buvo statybos, kol po kelerių metų iš savo kolegų išgirdau, kad pradeda siaubingai nugaras skaudėti. Pagalvojau, kad jei ir toliau statybininku būsiu, ir man tas pats nutiks. Tai po to perėjau prie buhalterinio darbo.

Vytautas Bakaitis. Iš: Draugas (JAV), 2020, kovo 21, p. 11.

1991 m. išėjo pirmoji Bakaičio knyga: „City country“. [2] Prieš dešimtmetį pasirodė knyga „Deliberate proof“. [3] Bakaitis jau yra parengęs trečiąją knygą. „Aš linkęs vis perrašinėti. Paprastai kasdien užsirašinėju pastebėjimus. Paskui po pusmečio peržvelgiu užrašus, tada galbūt kyla iš to eilutė kokia ar kas prisimena, o tuomet stojasi, pradeda rastis eilėraštis. Aš gal tik kokius tris kartus gyvenime esu parašęs visą eilėraštį iškart“, [4] – pernai  Bakaitis pasakojo laikraščio „Draugas“ skaitytojams. 

Toliau skaityti „Lietuvių poezija JAV: niujorkietis poetas Vytautas Bakaitis“

Lietuvių poezija JAV: vertėjas ir poetas Jonas Zdanys

Jonas Zdanys gimė 1950 m. Konektikuto valstijoje, JAV.[1] Kaip ir daugelis DP (angl. displaced persons, liet. perkeltieji asmenys) kartos atžalų, augo dviejų kultūrų sankirtoje. „Nuo pat pirmų dienų kalbėjau lietuviškai (ir dabar su tėvais bei giminėm lietuviškai kalbame), lankiau šeštadieninę lietuvišką mokyklą (ją vedė Kotryna Marijošienė), dalyvavau lietuvių skautų veikloje, šokau tautinius šokius, bendraudavau su lietuviais, lietuviškai šventėm visas šventes, lankėm lietuvišką bažnyčią. Angliškai pradėjau kalbėti mokykloje, būdamas penkerių. Aiškiai atsimenu tą pirmą dieną: mokytoja su manim kalba angliškai – garsiai, pamažu artikuliuodama kiekvieną žodį, o aš – lietuviškai šaukiuosi mamos“,[2] – prieš vienuolika metų Zdanys pasakojo tuometinio Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėjai Jolantai Budriūnienei.

Jonas Zdanys. Nuotr. iš Zdanio asmeninės svetainės: https://jonaszdanys.org/

Visgi vietos kalbą išmoko puikiai, vėliau studijavo literatūrą. Bakalauro studijas baigė Jeilio universitete, magistro ir daktaro laipsnius įgijo Niujorko valstijos universitete (State University of New York). Po studijų dėstė šiuose universitetuose. Jeilio universitete vedė poezijos, vertimo teorijos bei praktikos seminarus,  pastarajame  universitete užėmė  ir įvairias administracines pozicijas. Daugiau kaip dešimtmetį dirbo kaip aukštas Konektikuto valstijos pareigūnas, atsakingas už akademinę sritį. Taip pat prisidėjo prie Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pertvarkymo. Šiuo metu dėsto Sacred Heart universitete.[3]

Zdanio bibliografija tiesiog stulbinanti. Kaip autorius arba vertėjas, Zdanys prisidėjo prie gero pusšimčio knygų. Atskiro paminėjimo vertos jo sudarytos ir išverstos antologijos, pristatančios šiuolaikinius Lietuvos poetus: pavyzdžiui, „Four poets of Lithuania : Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis“ (Vilnius : Vaga, 1995),   „Five Lithuanian women poets: Judita Vaičiūnaitė, Danutė Paulauskaitė, Onė Baliukonė, Nijolė Miliauskaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė“ (Vilnius : Vaga, [2002]). Iš naujesnių Zdanio knygų paminėjimo galbūt vertos šios: „Notebook Sketches: Poems and Drawings“ (Chicago: Strawberry Hedgehog, 2019); „Three White Horses“ (Beaumont, Texas: Lamar University Literary Press 2017); su Kornelijumi Plateliu parengta „Two Voices / Du balsai“  (Chicago:  Purple Flag Press 2017). Leidžiamos Zdanio poezijos rinktinės. Daugiau informacijos apie knygas rasite Zdanio asmeninėje svetainėje: https://jonaszdanys.org/books/

Vertėjas

Pasak Zdanio, vertimais iš lietuvių kalbos jis užsiima nuo bakalauro studijų Jeilyje laikų. Tada, pasitaręs su dėstytoju, jis išvertė Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Vaikai kaip žolė“. Vertimas buvo teigiamai įvertintas, išspausdintas universiteto literatūriniame žurnale.[4]

Toliau skaityti „Lietuvių poezija JAV: vertėjas ir poetas Jonas Zdanys“

Lietuvių poezija JAV: Lina Ramona Vitkauskas ir jos kinematografinė poezija

Lina Ramona Vitkauskas save įvardija kaip „benykstančios kalbos fotografę“ (evaporating language photographer). Ką tai reiškia? Pasak menininkės, akimirkos garuoja, nyksta, daugiau nebepasikartoja. Vitkaukas savo eilėraščius prilygina fotografijoms, kuriose pagauta akimirkų grandinė. Menininkę galima įvardyti ir kaip kinematografinę poetę (cinepoet): jos darbuose, projektuose dažnai susipina žodis ir vaizdas.

Poetės seneliams pasitraukus iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais, abu jos tėvai gimė jau užsienyje: tėvas – Vokietijoje, mama – Brazilijoje.  Pati Vitkauskas gimė 1973 m. Virdžinijos valstijoje (JAV), vėliau šeima persikėlė į Čikagą, lietuviškojo gyvenimo JAV centrą. Iki septynerių mergaitė daugiausia kalbėjo lietuvių kalba, nors suaugusi gimtąją kalbą primiršo. 1998 m. kelis mėnesius gyveno Lietuvoje. Baigė kūrybinio rašymo studijas (Wright State University). Daugelį metų aktyviai sukosi Čikagos poetiniame gyvenime, dirbo internetiniame žurnale „milk magazine“.

Vienoje iš naujausių knygų, „Ministry of Foreign Affairs – MOFA“, Vitkauskas paliečia DP kartos ir vėlesnių kartų realybę, jos problematiką. Kūriniuose užkabinamos imigracijos sunkumų, potrauminio streso sutrikimo (angl. Posttraumatic stress disorder; PTSD), priklausomybių temos.

Poetė išleido 9 knygas: „Ministry of Foreign Affairs – MOFA“ (Secret Airplanes Press, 2018);  „White Stockings“ (White Hole Press, 2016); „SPINY RETINAS“ (Mutable Sound, 2014); „Professional Poetry“ (White Hole Press, 2013); A Neon Tryst (Shearsman Books, 2013);  „HONEY IS A SHE“ (Plastique Press, 2012);  „THE RANGE OF YOUR AMAZING NOTHING“ (Ravenna Press, 2010);  „Failed Star Spawns Planet/Star“ (dancing girl press, 2006); „Shooting Dead Films with Poets“ (Fractal Edge Press, 2004). Daugiau informacijos apie knygas rasite menininkės puslapyje: https://linaramona.com/books/. Vitkauskas tekstai publikuoti antologijose, įvairiuose periodiniuose leidiniuose.

Visus projektus, prie kurių vienaip ar kitaip prisidėjo ši menininkė, būtų sunku sutalpinti į vieną trumpą tekstą. Šiuo metu poetė, gavusi „PEN America“ stipendiją, dirba prie eilėraščių rinkinio „Between Plague & Kleptocracy: Invented Poetic Creations & Conversations of Seva & Bill“.

Toliau skaityti „Lietuvių poezija JAV: Lina Ramona Vitkauskas ir jos kinematografinė poezija“

Lietuvių poezija JAV: Zen poetas Al Žolynas

Anglų kalba rašantis lietuvių kilmės poetas Al Žolynas (Zolynas) gimė 1945 m. Austrijoje, augo Australijoje ir Jungtinėse Valstijose. Kaip minima tekstuose apie poetą, Lietuvoje šeima gyveno pasiturimai (Žolyno mama – Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ro Jono Smilgevičiaus dukra, tėvas turėjo teisininko išsilavinimą). Visgi Jungtinėse Valstijose tiek tėvams, tiek jaunam vaikinui teko sunkiai dirbti, kad įsitvirtintų. Studijuodamas Ilinojaus ir Jutos universitetuose (pastarajame įgijo magistro ir daktaro laipsnius), Žolynas uždarbiavo, pavyzdžiui, vairuodamas taksi.[1]

Žolynas kelis dešimtmečius dėstė  literatūrą ir kūrybinį rašymą Jungtinių Valstijų tarptautiniame universitete (dabar – Alliant tarptautinis universitetas) Kalifornijoje. 2010  m. išėjo į pensiją.[2] Dėstytojavimo patirtis paliko įspaudą ir Žolyno kūryboje.[3]

Naujausia poeto knyga – „Near and Far“ (Garden Oak Press, 2019). Pasak literatūrologės Živilės Gimbutas, už Žolyno poezijos slypi atviros akys ir atvira širdis, poetas žaidžia tenisą su filosofinėmis idėjomis ir religinėmis sampratomis. Įkvėpimas ateina iš už lango, iš gatvės, iš įspūdžių, įsirėžusių per keliones į Indiją, Italiją, Lietuvą.[4] Anksčiau pasirodė 3 poeto knygos: „The New Physics,” publishedׅ“ (1979), „Under Ideal Conditions“ (1994) ir „The Same Air“ (1997). Žolyno poezija taip pat publikuota antologijose (pvz., „A book of luminous things“, kurią sudarė nobelistas Czesławas Miłoszas) [5],  įvairiuose literatūriniuose žurnaluose, išversta į kelias užsienio kalbas.

Tai, kad rašo anglų kalba, nereiškia, jog Žolynas nemoka savo tėvų ir senelių kalbos. 2018 m. jis pasakojo: „Na­muo­se vi­suo­met kal­bė­jo­mės lie­tu­viš­kai, aš jau­čiau­si išau­gin­tas dvie­jų kul­tū­rų ir dvie­jų kal­bų. […] Lai­ky­da­vo­mės lie­tu­viš­kų tra­di­ci­jų, bet da­bar, kai abu ma­no tė­vai mi­rę, ma­no lie­tu­viš­kos tra­di­ci­jos yra la­bai kuk­lios. Kar­tais vis dar iš­si­ke­pu bul­vi­nių bly­nų ir plokš­tai­nio. Tu­riu ke­le­tą lie­tu­viš­ko me­no kū­ri­nių, sten­giuo­si iš­lai­ky­ti lie­tu­vių kal­bos ži­nias, skai­ty­da­mas lie­tu­viš­kas nau­jie­nas in­ter­ne­te ir ret­kar­čiais da­ry­da­mas ver­ti­mus.“[6]

Žolyno gyvenime svarbų vaidmenį vaidina Zen mokymas ir praktika. Dabar Žolynas dirba meditacijos mokytoju San Diego mieste (Kalifornija).  Kaip jau buvo galima nujausti iš Živilės Gimbutas citatos ankstesnėje pastraipoje, Zen filosofija atsispindi ir Žolyno poezijoje. „Mane visados domino kasdienio gyvenimo sakralumas: kaip kasdienybė virsta paslaptinga ir stebinančia, kai mes jam atsiveriame“, – teigia Žolynas.[7]

2019 m. pabaigoje į mus kreipėsi Žolyno kūrybos gerbėjas  Davidas A. Bainbridge’as. Jis paprašė tinklaraštyje publikuoti tekstą apie poetą. Tekstą (anglų k.) rasite čia >>

Toliau skaityti „Lietuvių poezija JAV: Zen poetas Al Žolynas“

Lietuvių poezija ir poetai JAV: Rimas Vėžys (1933–2019)

Rimas Vėžys (1933–2019) – bežemių poetų generacijai priskirtinas JAV lietuvių poetas. Vėžys gimė Kaune, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Po karo atsidūrė JAV. Studijavo Illinojaus universitete ir Ilinojaus technologijos institute. Dirbo inžinieriumi, rašė tekstus, vaidino „Antrajame kaime“. Mirus Algimantui Mackui, nuo 1965 m. vadovavo Algimanto Mackaus knygų leidimo fondui Čikagoje. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Raidės laiko griaučiuose“ (1969),  „Šešėliai veidrodyje“ (2002).

EX LIBRIS RIMAS VĖŽYS / Vytautas Osvaldas Virkau. 1972. Iš https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C150000403994

Titas Alga XX a. septinto dešimtmečio gale pasirodžiusią debiutanto knygą pasveikino kaip šviežio oro gurkšnį, į Amerikos lietuvių poetinį pasaulį įnešusį lengvos kontroversijos ir geros nuotaikos. Pasak kritiko, Vėžys sąmoningai siekia būti antitradiciniu ir nekonformistu. Tai darydamas poetas nevengia satyros, bet ne piktos, pašiepiančios ir įkyriai moralizuojančios. Kritikų nuomone, vienuose Vėžio eilėraščiuose jaučiamos surrealistinės, absurdiškos nuotaikos, kituose žongliruojama garsais, žodžiais, įvaizdžiais, pačia eilėraščio forma.

Toliau skaityti „Lietuvių poezija ir poetai JAV: Rimas Vėžys (1933–2019)“

Po rudens medžiu

Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos,
Prie šono miegančiam pastatė lyrą.
Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas,
Dundėjo didelis varinis skliautas,
O jis miegojo po rudens medžiu.

Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais,
Sapnavo tylą, virstančią į liepsną,
Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką,
Geltoną, žiaurią, bailią, kaip kareivis.
Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto
Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj.

Naktis prabilo debesio balsu,
Ir lyra kaip sirena uždainavo:
Ruduo ateina oru ir žeme,
Rubinų ir topazų sūkuriai
Užkloja tyliai miegantį, kuris
Laimingas guli, nugalėjęs Laiką.


Henrikas Radauskas. Žaibai ir vėjai: eilėraščiai. – Chicago: V. Saulius, 1965