Liepos 15 d. gimė išeivijos poetas, vertėjas, žymus literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas

Parengė Irmina Abramovienė


Nuotrauka. Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1962-12-08, Niujorkas, JAV.
Maironio lietuvių literatūros muziejus

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikrasis vardas – Alfonsas Čipkus, 1919–2015) literatūrologų laikomas vienu žymiausių, moderniausių lietuvių emigracijos rašytojų. Priklauso poetų žemininkų kartai, kurios kūryba skleidėsi okupacijos ir istorinių perversmų sąlygomis. 1938– 1939 m. studijavo romanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, vėliau šias studijas tęsė Vilniaus universitete. Pirmuosius eilėraščius publikavo studentiškoje spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Studijavo Tiubingeno ir Fribūro universitetuose meno istoriją ir filosofiją, gilino prancūzų, vokiečių ir anglų literatūros žinias. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje (JAV). Pirmoji poezijos knyga „Praradimo simfonijos“ išleista 1946 m. Tiubingene. Kūrėjo palikimą sudaro ne tik eilėraščiai, bet ir kritikos straipsniai ir literatūros klasikos vertimai bei dienoraščiai, kuriuose unikaliai persipina autobiografinis tekstas ir poezijos refleksija.

Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė apie poeto literatūrinį palikimą yra rašiusi: „Pagrindinis niliūniškos transcendencijos takas – iš dviejų erdvių ir dviejų laikų. Iš gyvenimo pirminiuose namuose ir gyvenimo svetur, iš nuolatinio ten ir čia, tada ir dabar. […] A. Nyka-Niliūnas metafizinei tradicijai priklauso ir kaip poetas, ir kaip mąstytojas, lietuvių kultūrai suteikęs unikalių, įrašytų, užrašytų būties refleksijų.“


Paskutinė kelionė

Dabar einu namo. Ramiai ant slenksčio pasėdėsiu,
Nes baisiai pavargau, ieškodamas kančios.
Nors nežinau, ar tavo veido spinduliai išblėsę
Mane sutiks iš žuvusių namų kerčios.

Kai bus pavakarė ir dulkės kils kely po gluosniais,
Aš būsiu netoli. Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.
Ten kaip nuostabų persų kilimą vaikystę pasiklosiu
Ir, vaikščiodamas ja, aš nieko nebijosiu, –
Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.

Todėl aš ir nebegaliu ten neiti,
Neskrist kaip paukštis platuma erdvės giedrios.
Aš negaliu nebūti ten. Jie miršta. Ir man reikia eiti greitai
Ir krist kaip lietui plakančios audros.

Nemeikščiai, 1940
(Iš poezijos rinktinės „Eilėraščiai, 1937-1996“, Vilnius : Baltos lankos, 1996)

Alfonsas Nyka-Niliūnas, fragmentas iš 1940 m. dienoraščio

Dienoraščio fragmentai : 1938-1970. Chicago : Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998, p. 70

Profesorius Prioult. Potreto aut. E. Akmanas. LNB RKRS, F55-452

Pagaliau baigiau studijas, t.y., išlaikiau valstybinius egzaminus, per kuriuos nedaug teturėjau progos išsižioti: vos pradėjus atsakinėti į Egzaminų komisijos klausimus pateiktus klausimus, mano profesorius ir vyriausiasis egzaminatorius Monsieur Albert Prioult tuoj pat pertraukdavo ir atsakymą (gėrėdamasis savo iškalba) tęsė jau pats, man tik retkarčiais spėjant įterpti kokį nors pritariamąjį trigrašį. Kiti komisijos nariai nėmaž nesijaudino, nes, nemokėdami prancūziškai, vis tiek nieko nesuprato.

Dėl to, aišku, neverta jaudintis. Bet blogiausia, kad aš, baigęs, nesijaučiu nė per nago juodymą gudresnis negu prieš tai – kaip Faustas. Iš tikrųjų, t. y., baigus, atėjo laikas pradėti mokytis.

Kaip Kaupas Nyką-Niliūną arsenu gydė

Tarp Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV) saugomos Maros ir Kazio Almenų sakytinės istorijos, surinktos 1965–1977 metais, medžiagos yra Almenų pokalbis su Jurgiu Blekaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu, įvykęs College Parke 1971 m. vasario 13 d. Jame įamžintas ir toks Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, įvykęs atsitikimas, papasakotas Nykos-Niliūno (rašyba netaisyta).

… jis [Julius Kaupas – D. C.] ateina vieną kart pas mane, žiūri į mane, aš visuomet blogai atrodžiau, jisai man sako: „Žiūrėk, tu blogai atrodai! Tau reikėtų prirašyt kokių nors vaistų!“. Nu, tai jisai paima man ir prirašo tokio aršeniko [arseno], lietuviškai pasakius. Tai jis prirašo mano to aršeniko, bet jisai, žinoma, kaip paprastai, pamiršo pasakyt, kad aršeniką galima imti tiktai taip: vieną lašą, paskui du lašu ir t. t.  Reiškia, laipsniškai vis daugiau ir daugiau, bet jokiu būdu negalima [daug] imt! Tai paskui jisai man prirašo tą ir paskui už kokių penkių dienų atsimena, kad jis man neparašė tos naudojimo formulės. Tai jis čia galvoja, ką čia reikėtų daryt. Galvoja: „Jeigu ėmė ne taip, kaip reikia, tai jau [bus] miręs. Tai ko tada skubintis?“. Sako: „Paskui nutariau po kelių dienų nueit ir pasižiūrėt…“. Tai sėdžiu taip prie stalo, ir atsargiai kas nors duris daro į mano kambarį. Ir atsuku galvą, žiūriu – Julius. „Tai atėjau pažiūrėt, ar dar gyvas“, sako. O man nė į galvą neatėjo tuos jo vaistus vartot, nes aš jau jį žinojau ir, taip sakant…

Taigi nedaug trūko, kad geras Nykos-Niliūno bičiulis, daktaro laipsnį medicinoje turėjęs Julius Kaupas (tiesa, tuo tikrai nesididžiavęs, o viename iš Nykai rašytų laiškų pasirašęs, „iš profesijos klajūnas šioje žemėje“) būtų anksčiau laiko numarinęs vieną žymiausių lietuvių poetų, vertėjų ir literatūros kritikų. 

(Aptiko Dalia Cidzikaitė.)

Paminėtos 100-osios A. Nykos-Niliūno gimimo metinės

Šiemet minimos vieno žymiausių lietuvių išeivijos poetų Alfonso Nykos-Niliūno 100-osios gimimo metinės. Vienas pirmųjų rašytojui atminti dedikuotų renginių balandžio 30 d. susidomėjusius subūrė Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.


D.Vaitiekūnas pristatė A. Nykos-Niliūno dienoraščių fragmentus

Renginyje daugiausia dėmesio sutelkta į frankofoniškus A. Nykos-Niliūno kūrybos kontekstus: poeto atliktus prancūzų autorių kūrybos vertimus į lietuvių kalbą, jo santykį su Oskaro Milašiaus kūryba, taip pat biografijos detales, atliepiančias romanistikos studijas Lietuvoje ir pirmąsias pažintis su prancūzų dėstytojais. Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus inicijuotame renginyje patys skyriaus darbuotojai pateikė platų, įvairius žanrus aprėpusį A. Nykos-Niliūno asmens bei kūrybos, vertimų pristatymą ir interpretavimą: nuo mokslinio pranešimo iki poezijos vertimų skaitymų ir dainų, kuriomis virto poeto eilės, atlikimo.

Toliau skaityti „Paminėtos 100-osios A. Nykos-Niliūno gimimo metinės“

A. Nykos-Niliūno šimtmečiui skirtos popietės programa

  • P. Ž. Beranžė daina „Paukščiai“ (vert. A. Churginas).
  • V. Budreckaitės pranešimas apie VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojus ir A. Nykos-Niliūno studijų metus.
  • Daina „Tyloj“, pagal A. Nykos-Niliūno eilėraštį „Tyli daina“. Muzika – G. Storpirščio.
  • N. Kašelionienė pristato prancūziškuosius A. Nykos-Niliūno gyvenimo ir kūrybos kontekstus.
  • A. Nykos-Niliūno verstų eilėraščių skaitymai prancūzų ir lietuvių kalbomis. Skaito D. Cidzikaitė ir S. Kavoliūnienė.
  • Daina „Ruduo“, pagal A. Nykos-Niliūno eiles „Man buvo toks sunkus namų tuštumas“. Muzika – V. V. Landsbergio.
Parodos „Užsienio profesionalai – Lietuvai“ fragmentas.
VDU Humanitarinių mokslų fakulteto, kuriame studijavo A. Nyka-Niliūnas, dėstytojai.