Neįminta Juliaus Kaupo mįslė

Dalia Cidzikaitė


Apie Juliaus Kaupo mirtį 1964 m. kovo 3 d. numeryje pranešė JAV lietuvių dienraštis „Draugas“.

1964-ieji JAV lietuvių istorijoje pažymėti skaudžių praradimų. Tais metais lietuvių išeivija neteko dviejų rašytojų, aktyvių kultūrinio gyvenimo dalyvių – gydytojo ir prozininko Juliaus Viktoro Kaupo ir poeto, literatūros kritiko Algimanto Mackaus. Pirmasis mirė 1964 m. kovo 1 d. Čikagoje, antrasis žuvo tų pačių metų gruodžio 28 d. automobilio katastrofoje, taip pat Čikagoje[1]. Abu mirė jauni: Kaupas – 44-erių, Mackus – vos 32 metų.

Pernelyg ankstyvos dviejų rašytojų mirtys į JAV lietuvių gyvenimą įnešė sumaišties, tarp vyresnių – „nepasitikėjimo savo jėgomis ir savo pastangomis“ (Kazys Bradūnas), tarp jaunesnių – pasimetimo, atmiešto rezignacija ir apokaliptine nuojauta dėl apskirtai visos lietuvių diasporos likimo[2], ir spėliojimų, kaip ir kodėl tai įvyko. Apie Kaupo ir Mackaus netektį buvo kalbama viešuose susibūrimuose ir privačiuose pokalbiuose. Jei Mackaus žūtis autokatastrofoje buvo, galima sakyti, neišvengiama, tai diabetu sirgusio Kaupo mirtis, jam viešint savo bičiulių Dalios ir Algimanto Mackų namuose Čikagoje, buvo mįslė, privertusi ne vieną nedrąsiai klausti: galbūt tai buvo savižudybė?

Kaupo asmenybė ypač domino jaunesniosios JAV rašytojų kartos atstovą Kazį Almeną. Tai matyti iš jo ir jo žmonos Maros Almenienės 1965–1977 m. surinktos sakytinės istorijos medžiagos, saugomos Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV). Praėjus metams po Kaupo mirties, 1965 m. Dalios Juknevičiūtės-Mackuvienės ir Zinaidos[3] ir Mariaus Katiliškių namuose viešėjęs Almenas, be kitų dalykų, klausinėjo ir apie Kaupą, neapeidamas jo staigios ir netikėtos mirties.

Kalbėdama apie Kaupą, Zinaida Nagytė-Katiliškienė pirmoji ištaria žodį „nusižudė“: „Jis [Kaupas – D. C.] gi žinojo, kad jis turi imt tuos vaistus, jis turi tas injekcijas įsileist. Jis vieną dieną neleido, antrą dieną neleido, trečią dieną… Nu tai klausyk…“[4]. Jos nuomone, toks Kaupo poelgis prilygsta „formaliai savižudybei“. Marius Katiliškis samprotavo dar atviriau. Pasak jo, Julius sąmoningai neįsileido insulino, taigi išvada siūlosi pati – jis sąmoningai pasirinko mirti. „Jam reikėjo tik vienos injekcijos, ir jis būtų mus visus pragyvenęs“[5], – sakė Katiliškis.

Toliau skaityti „Neįminta Juliaus Kaupo mįslė“

Kaip Kaupas Nyką-Niliūną arsenu gydė

Tarp Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV) saugomos Maros ir Kazio Almenų sakytinės istorijos, surinktos 1965–1977 metais, medžiagos yra Almenų pokalbis su Jurgiu Blekaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu, įvykęs College Parke 1971 m. vasario 13 d. Jame įamžintas ir toks Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, įvykęs atsitikimas, papasakotas Nykos-Niliūno (rašyba netaisyta).

… jis [Julius Kaupas – D. C.] ateina vieną kart pas mane, žiūri į mane, aš visuomet blogai atrodžiau, jisai man sako: „Žiūrėk, tu blogai atrodai! Tau reikėtų prirašyt kokių nors vaistų!“. Nu, tai jisai paima man ir prirašo tokio aršeniko [arseno], lietuviškai pasakius. Tai jis prirašo mano to aršeniko, bet jisai, žinoma, kaip paprastai, pamiršo pasakyt, kad aršeniką galima imti tiktai taip: vieną lašą, paskui du lašu ir t. t.  Reiškia, laipsniškai vis daugiau ir daugiau, bet jokiu būdu negalima [daug] imt! Tai paskui jisai man prirašo tą ir paskui už kokių penkių dienų atsimena, kad jis man neparašė tos naudojimo formulės. Tai jis čia galvoja, ką čia reikėtų daryt. Galvoja: „Jeigu ėmė ne taip, kaip reikia, tai jau [bus] miręs. Tai ko tada skubintis?“. Sako: „Paskui nutariau po kelių dienų nueit ir pasižiūrėt…“. Tai sėdžiu taip prie stalo, ir atsargiai kas nors duris daro į mano kambarį. Ir atsuku galvą, žiūriu – Julius. „Tai atėjau pažiūrėt, ar dar gyvas“, sako. O man nė į galvą neatėjo tuos jo vaistus vartot, nes aš jau jį žinojau ir, taip sakant…

Taigi nedaug trūko, kad geras Nykos-Niliūno bičiulis, daktaro laipsnį medicinoje turėjęs Julius Kaupas (tiesa, tuo tikrai nesididžiavęs, o viename iš Nykai rašytų laiškų pasirašęs, „iš profesijos klajūnas šioje žemėje“) būtų anksčiau laiko numarinęs vieną žymiausių lietuvių poetų, vertėjų ir literatūros kritikų. 

(Aptiko Dalia Cidzikaitė.)

Kovo 6 d. gimė rašytojas Julius Viktoras Kaupas

Julius Viktoras Kaupas mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, vėliau Kauno karo mokykloje. Medicinos studijas baigė Vytauto Didžiojo universitete. Lankydavosi literatūros vakaruose, kur susipažino su Henriku Nagiu. Pirmosios publikacijos išėjo žurnale „Žiburėlis“. J. Kaupas pasirašinėjo slapyvardžiu Coppelius. 1944 m. su didžiąją emigrantų banga pasitraukė į Vakarus. 1946 m. studijavo Tiubingeno, Fribūro universitetuose. Domėjosi daile, amatais, filosofija, literatūra. Redagavo akademinio jaunimo žurnalą „Šviesa“, bendradarbiavo žurnaluose „Aidai“, „Literatūros lankai“, rašė literatūros kritikos straipsnius, redagavo knygas. 1948 m. išleido pirmąją knygą „Daktaras Kripštukas pragare.“ 1950 m. persikėlė į JAV, dirbo gydytoju psichiatru Altono ligoninėje. Jo neoromantinėse pasakose ryški europietiškoji tradicija. Pagrindinis pasakų kūrimo principas – fantazijos ir realybės dermė. Stebuklingi įvykiai vyksta Kaune, kuris pavaizduotas tikroviškai. Novelių centre – žmogaus egzistencija, kupina skaudžių išgyvenimų, tragiškų pajautų, būdingas psichologinis įžvalgumas. Veikėjai – svajotojai, į melancholiją linkę keistuoliai. Kritikos straipsniuose vienas pirmųjų panaudojo Zigmundo Froido ir Karlo Gustavo Jungo kategorijas. Pasakų analizėms taikė psichoanalitinį metodą. Novelių paskelbta ir anglų kalba.