Besirengiant parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“: JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės laikraštėlis „Tulpė Times“

Parengė Dalia Cidzikaitė



Pirmasis naujausio „Tulpė Times“ numerio puslapis. Nuo 1981 m. leidžiamo laikraščio ženklą sukūrė Sietlo lietuvė Loreta Glamba.

JAV lietuvių bendruomenės geografija plati, šiandien ją sudaro 57 apylinkės, veikiančios 27 šalies valstijose ir sostinėje Vašingtone (Washington, DC). Istoriškai daugiau lietuvių apsigyveno ir gausesnės bendruomenės įsikūrė rytinėje šalies dalyje. Vakaruose lietuviai telkėsi didžiuosiuose miestuose – Los Andžele (Los Angeles), Sietle (Seattle) ir San Fransiske (San Francisco) – ir jų apylinkėse. Nors tenykštės bendruomenės negali prilygti Čikagos, Detroito, Vašingtono ar Niujorko bendruomenėms narių gausumu, jos nenusileidžia savo veikla ir jos įvairove. Nuo 1981 metų JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės leidžiamas dvikalbis leidinys Tulpė Times – viena iš tokių veiklų, reikalaujančių įsipareigojimo, didelės motyvacijos ir pasiaukojimo. Apie leidinio atsiradimą, redagavimą ir jo nueitą kelią papasakojo viena iš pirmųjų redaktorių Zita Petkienė, iki šiol leidžiamą Tulpę Times vadinanti malonybiniu žodžiu „laikraštėlis“ ar „laikraštukas“.

Toliau skaityti „Besirengiant parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“: JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės laikraštėlis „Tulpė Times““

Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje žemėje, nepritekliuje ir nežinioje

Dalia Cidzikaitė


JAV lietuvių laikraštis „Draugas“, 1945 m. gegužės 8 d.

Šiemet minime 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Nors 1945 m. gegužės 8-ąją visoje Europoje buvo paskelbta pergalė, ne visos valstybės ir tautos ją sutiko su džiugesiu ir viltimi apie geresnę ir ramesnę ateitį. Tą dieną karas lietuviams, kaip ir daugeliui Centrinės ir Rytų Europos tautų, nepasibaigė. Nepasibaigė ir tai lietuvių tautos daliai, kuri į Vakarus pasitraukė karo pabaigoje, Lietuvą antrą kartą okupuojant sovietų armijai. Išvykę trumpam, lietuviai pabėgėliai 1945-ųjų gegužės 8-ąją sutiko svetimuose namuose, dideliame nepritekliuje ir kankinančioje nežinioje.

Tą laiką savo dienoraščiuose aprašė ne vienas Antrojo pasaulinio karo lietuvis pabėgėlis. Keleto jų atsiminimai, kaip dalis JAV Lietuvių Bendruomenės 1995–2008 metais įgyvendinto „Sakytinės istorijos“ projekto, saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (Lemontas, JAV). Projekto metu surinktos medžiagos kopijas galima rasti ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei poroje kitų Lietuvos archyvų.

Vokiečiai netikėjo Hitlerio pralaimėjimu

Genovaitė Dumčiūtė Breichmanienė (1919–2016) apie karo pabaigą išgirdo su šeima gyvendama Vakarų Vokietijos Tatingo miestelyje. Traukiniu į miestelį atvykę pabėgėliai buvo paskirstyti po vokiečių šeimas, kur kiekviena pabėgėlių šeima gavo po kambarį. Vyrai buvo iškart pristatyti prie kelmų rovimo, bet pabėgėlės moterys nedirbo. Be lietuvių, Tatingo apylinkėse gyveno estų, latvių ir ukrainiečių pabėgėliai, su kuriais Dumčiūtė Breichmanienė susitikdavo bendroje valgykloje. Breichmanų šeima apsistojo dviejų pagyvenusių vokiečių namuose. Moteris prisimena, jog jų šeimininkai iki paskutinės karo dienos netikėjo, kad Hitlerio Vokietija karą pralaimės. Gal todėl šeimininkė su lietuvių šeima elgėsi šiurkščiai ir nepagarbiai.

Kai pajudėjome iš Fuksdorfo (taip vadinosi Platės dvaras), jau buvo gražus pavasaris.  [Čia ir toliau kalba netaisyta.] Mus šeimininko įsakymu nuvežė į geležinkelio stotį ir pradėjome savo kelionės antrąjį etapą. Vis rūpėjo, kur mes sustosime, kaip mus priims, o gal vėl atgal pas Platę reikės grįžti. Tas rūpestis buvo visai bereikalingas, nes tokių pabėgėlių kaip mes buvo pilnas traukinys. Kai sustojom Tating miestelyje, jau tuojau pakvietė mus į mokyklos salę. Ten vokietės moterys buvo paruošusios šiltos sriubos. Kiek užvalgę gavome paskyrimus pas vokiečių šeimas. Kiekviena šeima gavo po kambarį. Šeimininkė turėjo rytą ir vakare duoti mums verdančio vandens kavai ar arbatai pasidaryti, o per pietus gaudavome po bliūdelį sriubos iš bendros virtuvės. Tos sriubos buvo nuostabiai skanios, tik mažai jų duodavo. Vyrus pakvietė rauti kelmų, ir už tai duodavo jiems po antrą bliūdelį sriubos. Jie kelmus iškasdavo iš žemės, žemes nuvalydavo, sukapodavo trumpesniais gabalais ir sukraudavo lyg ir į kupetas. Kai sukapotos šaknys kiek pradžiūdavo, moterys kūrendavo jas ir mums virdavo sriubą. Kai susitikdavom bendroje valgykloje, pamatėme, koks margumynas visokių tautybių ten buvo. Tiek vokiečiai pabėgėliai, tiek estai, latviai, lietuviai, ukrainiečiai valgydavom kartu. Moterims jokių darbų neduodavo. Čia taip ir sulaukėm karo pabaigos. Ligi paskutinės dienos mūsų šeimininkai du senukai vis tvirtino, kad Hitleris negali karo pralaimėti. Čia vokiečiai kalbėjo platdeutche tarme, ir sunku buvo juos suprasti.

Vienas įdomus dalykas man atsitiko. Kai aš išsiskalbiau Gedimino rūbelius, nuėjau pas šeimininkę paprašyti, kad ji man paskolintų prosą ir leistų išlyginti. Ji piktai į mane pažiūrėjo ir nusivedusi į virtuvę parodė ant kėdės sudėtą krūvą baltinių, sudavė sau per užpakalį ir sako: „Va kur mano prosas yra. Kai por1 dienų pasėdėsi ant baltinių, tai pamatysi, kaip bus išprosinti… Dabar karas ir reikia viską taupyti…“. Pasižiūrėjau į ją. Jos „prosas“ buvo nemenkas, ir gal ji sėkmingai prosindavo… Daugiau proso jau neprašiau.


Toliau skaityti „Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje žemėje, nepritekliuje ir nežinioje“

Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas

Dalia Cidzikaitė


Rašytojo kelio pasirinkimo ženklų 2019 metais „Studijos „Versus“ išleistoje Kazio Almeno (1935–2017) atsiminimų knygoje Anuomet ieškantieji nusivils – daugiau nei dešimties prozos kūrinių autorius savo biografijoje mini svarbiausius vaikystės ir jaunystės įvykius, didžiausią dėmesį atkreipdamas į sąmoningus (apsi)sprendimus, iš kurių svarbiausias – pasirinkimas būti lietuviu. Tokia laikysena būdinga daugeliui savo jėgas kūryboje išbandžiusių Almeno kartos žmonių – gimusių prieš Antrąjį pasaulinį karą, karui baigiantis, su tėvais pasitraukusių į Vakarų Europą, vėliau emigravusių į Šiaurės Ameriką arba Australiją, galutinai subrendusių ir savo gyvenimus kūrusių jau svečioje šalyje. Dauguma jų dienos metu buvo inžinieriai, chemikai, fizikai, ekonomistai, pedagogai ir tik vakarais ir/ar savaitgaliais – rašytojai, aktoriai, režisieriai, dailininkai, scenarijų autoriai, redaktoriai… Literatūrologė Audronė Barūnaitė Willekes juos pavadino „egzodo augintiniais“. Tokio būta ir Almeno – visų pirma fiziko ir inžinieriaus (paklaustas apie pašaukimą, atsakydavo kalbėdamas apie savo darbą inžinerinės fizikos srityje[1]) ir tik paskui – rašytojo, aktyvaus JAV lietuvių kultūrinio gyvenimo dalyvio, stebėtojo, metraštininko.

Almenas į lietuvių literatūrą ir išeivijos gyvenimą įnešė nuotykio, egzotikos ir humoro. Barūnaitė Willeke knygoje Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990 rašo, kad rašytojui nerūpi veikėjų psichologinė analizė, jam kur kas svarbiau „papasakoti įdomią istoriją – užimti žmogų, suteikti jam pramogą ir šiek tiek informacijos”[2]. Literatūros kritikė Dalia Kuizinienė Almeno kūrybą vertina dar platesniame – tuometinės Amerikos – kontekste, pasak jos, jo „literatūrinė kūryba išplaukė iš bitnikų judėjimo, veikiamo jaunatviškos saviraiškos“[3].

Kazys Almenas keliauja po Afriką. Asmeninė K. Almeno nuotrauka / 15min.lt
Toliau skaityti „Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas“

Neįminta Juliaus Kaupo mįslė

Dalia Cidzikaitė


Apie Juliaus Kaupo mirtį 1964 m. kovo 3 d. numeryje pranešė JAV lietuvių dienraštis „Draugas“.

1964-ieji JAV lietuvių istorijoje pažymėti skaudžių praradimų. Tais metais lietuvių išeivija neteko dviejų rašytojų, aktyvių kultūrinio gyvenimo dalyvių – gydytojo ir prozininko Juliaus Viktoro Kaupo ir poeto, literatūros kritiko Algimanto Mackaus. Pirmasis mirė 1964 m. kovo 1 d. Čikagoje, antrasis žuvo tų pačių metų gruodžio 28 d. automobilio katastrofoje, taip pat Čikagoje[1]. Abu mirė jauni: Kaupas – 44-erių, Mackus – vos 32 metų.

Pernelyg ankstyvos dviejų rašytojų mirtys į JAV lietuvių gyvenimą įnešė sumaišties, tarp vyresnių – „nepasitikėjimo savo jėgomis ir savo pastangomis“ (Kazys Bradūnas), tarp jaunesnių – pasimetimo, atmiešto rezignacija ir apokaliptine nuojauta dėl apskirtai visos lietuvių diasporos likimo[2], ir spėliojimų, kaip ir kodėl tai įvyko. Apie Kaupo ir Mackaus netektį buvo kalbama viešuose susibūrimuose ir privačiuose pokalbiuose. Jei Mackaus žūtis autokatastrofoje buvo, galima sakyti, neišvengiama, tai diabetu sirgusio Kaupo mirtis, jam viešint savo bičiulių Dalios ir Algimanto Mackų namuose Čikagoje, buvo mįslė, privertusi ne vieną nedrąsiai klausti: galbūt tai buvo savižudybė?

Kaupo asmenybė ypač domino jaunesniosios JAV rašytojų kartos atstovą Kazį Almeną. Tai matyti iš jo ir jo žmonos Maros Almenienės 1965–1977 m. surinktos sakytinės istorijos medžiagos, saugomos Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV). Praėjus metams po Kaupo mirties, 1965 m. Dalios Juknevičiūtės-Mackuvienės ir Zinaidos[3] ir Mariaus Katiliškių namuose viešėjęs Almenas, be kitų dalykų, klausinėjo ir apie Kaupą, neapeidamas jo staigios ir netikėtos mirties.

Kalbėdama apie Kaupą, Zinaida Nagytė-Katiliškienė pirmoji ištaria žodį „nusižudė“: „Jis [Kaupas – D. C.] gi žinojo, kad jis turi imt tuos vaistus, jis turi tas injekcijas įsileist. Jis vieną dieną neleido, antrą dieną neleido, trečią dieną… Nu tai klausyk…“[4]. Jos nuomone, toks Kaupo poelgis prilygsta „formaliai savižudybei“. Marius Katiliškis samprotavo dar atviriau. Pasak jo, Julius sąmoningai neįsileido insulino, taigi išvada siūlosi pati – jis sąmoningai pasirinko mirti. „Jam reikėjo tik vienos injekcijos, ir jis būtų mus visus pragyvenęs“[5], – sakė Katiliškis.

Toliau skaityti „Neįminta Juliaus Kaupo mįslė“

Nuotykiai, avantiūrizmas ir romantika išeivijoje

Parengė Dalia Cidzikaitė


Petručio vizitinė kortelė. Nuotrauka iš Petro Petručio archyvinio fondo, Pasaulio lietuvių archyvas, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras

Lietuvių išeivijos istorijoje apstu lietuvių kalbai, kultūrai, lietuviškoms tradicijoms pasišventusių žmonių, kurie savo nepalaužiamu ryžtu ir neblėstančiu entuziazmu bandė bet kokia kaina svečioje šalyje išsaugoti savo ir kitų lietuvišką tapatybę. Tačiau išeiviškame gyvenime netrūko ir linksmų atsitikimų, nuotykių, pokštų ir netgi avantiūrizmo. Tarp tokių priskirčiau ir ilgametį JAV lietuvių radijo valandėlės „Margutis“ laidų redaktorių ir jų vedėją Petrą Petrutį, kuris, dar gyvas būdamas, buvo tapęs savotiška ne tik Čikagos, bet visos Amerikos lietuvių legenda.

Petrutis buvo „Čikagos lietuvių balsas“ (Romas Sakadolskis), 30 metų kasdien vietos lietuviams pranešinėjęs lietuvių ir pasaulio naujienas, sporto entuziastas ir propaguotojas (tai jo iniciatyva 1959 m. Amerikos lietuvių krepšinio rinktinė išvyko į Pietų Ameriką, o 1964 m. – į Australiją, kur JAV lietuviai krepšininkai laimėjo 24 iš 25 varžybų ir nugalėjo Australijos olimpinę rinktinę), knygos Mūsų šokiai (1963) sudarytojas, lietuviško meno mecenatas (suorganizavo keliasdešimt Lietuvos ir išeivijos lietuvių dainininkų koncertų), net keleto išeivijos leidinių bendradarbis (rašė JAV leidžiamiems laikraščiams Draugas, Dirva ir Darbininkas, Kanados Tėviškės žiburiams).

Naujos lietuvių emigrantų bangos atstovams Petrutis buvo tikra enciklopedija. Jam mirus, Čikagoje leisto laikraščio Bičiulystė redakcija rašė: „Kai nė vienoje knygoje nerasdavome atsakymo, kai interneto platybės būdavo bejėgės, mes atsisukdavome klausiamai į Petrą: „Petrai, ar žinai?..“ Ir Petras žinojo… arba buvo girdėjęs…“. Negalima nepaminėti ir Petručio aistros kolekcionuoti. Vieni kolekcionavo knygas, antri – pašto ženklus, lietuviškas versptes ar gintarą, o štai Petrutis visą savo gyvenimą rinko nykštukus. Jo surinkti eksponatai buvo parodyti parodoje, pavadintoje „Mano kolekcija“, Čiurlionio galerijoje, Čikagoje.

Petručio bičiulė, Draugo redaktorė Laima Apanavičienė jį yra pavadinusi „žurnalistu iš prigimties ir iš širdies“. Ir ji buvo visiškai teisi. Tai patvirtina ir neseniai Pasaulio lietuvio internetinėje svetainėje paskelbti ilgamečio Mykolo Morkūno spaustuvės darbuotojo Clemente Dedelos prisiminimai apie Petrutį. Štai ką jis pasakoja:

Tada [septintame dešimtmetyje – D. C.] gyvenome dviese: aš ir Petras Petrutis. Prisimenu,      kad tuo metu Petras Dirvos laikraštyje turėjo savo skiltį apie Amerikos lietuvių sportą.      Kartais, vėluodamas išsiųsti, ką parašęs, prašydavo manęs nuvežti jį į Midvėjaus (Midway)  oro uostą. Jis privačiam lakūnui įduodavo voką su parašyta apžvalga, kad ši laiku pasiektų Klivlandą (Cleveland).

Toliau skaityti „Nuotykiai, avantiūrizmas ir romantika išeivijoje“

„Rabinas“ Juozas Neverauskas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Vienas iš Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomų dr. Antano Kučo knygos Shenandoah lietuvių Šv. Jurgio parapija / St. George‘s Parish Shenandoah, PA, išleistos 1968 m. tėvų pranciškonų spaustuvėje Brukline parapijos deimantinio jubiliejaus proga, egzempliorių yra su autografu: „Petrukui: Pagarbos ženklan. – Rabinas J. Neverauskas.“

Toliau skaityti „„Rabinas“ Juozas Neverauskas“