Pirmasis istorinis nuotykinis romanas lietuvių kalba

Parengė Dalia Cidzikaitė


Algimantas, arba Lietuviai XIII szimtmetyje. T. 1–5: istoriszka apysaka / Parasze Dr. V. Pietaris. Lietuviu Kataliku Spaudos Bendrijos Spaustuveje, Shenandoah, PA. 1904 m.

Šių metų spalio 9 d. minėjome pirmojo istorinio nuotykinio romano lietuvių kalba autoriaus Vinco Pietario (1850–1902) 150-ąsias gimimo metines. Rašytojas, publicistas, pirmojo lietuviško romano autorius Vincas Pietaris, kurio 170-ąsias gimimo metines minime šiais metais, priklausė XIX a. sparčiai gausėjusiam valstietiškos kilmės inteligentų būriui. Įgijęs gydytojo profesiją, didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Rusijoje (Demjanske, Ustiužnoje), buvo vedęs rusę Mariją Nikolajevną Kosovič, su kuria susilaukė šešių vaikų. Net ir gyvendamas svetur, rašytojas aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime, savo kūrinius ir publicistiką skelbė pirmuosiuose lietuviškos spaudos leidiniuose. Kadangi publicistiniai V. Pietario tekstai dažnai pasirašyti slapyvardžiais, jų nebuvo galima sieti tiesiogiai su autoriumi.

Pietario romanas Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje įdomus dėl keleto faktų. Pirmiausia, tai pirmasis lietuvių kalba parašytas romanas, ir ne bet koks, bet istorinis-nuotykinis. Antra, kūrinys, laikomas svarbiausiu Pietario veikalu, išleistas po autoriaus mirties, 1904 metais. Trečia, pirmą kartą romanas išėjo ne viena knyga, o dalimis – tomais. Ir galiausiai, pirmasis lietuviškas romanas išleistas ne Lietuvoje, kur vis dar buvo draudžiama knygų lotyniškais rašmenimis leidyba, o Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandoriaus (Shenandoah) mieste, XX a. pradžioje vadintame „Amerikos Vilniumi“.

Toliau skaityti „Pirmasis istorinis nuotykinis romanas lietuvių kalba“

Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojų publikacijos žurnale „Pasaulio lietuvis“

Atsinaujinusiame žurnale-almanache „Pasaulio lietuvis“ rašo ir keli Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojai. LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorių Marijų Gudyną tema „Ar jau tampame diasporine valstybe de jure?“ pakalbino Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, apie Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės plėtrą ir veiklos stiprinimą ir Venesuelos lietuvių ateities planus parašė to paties skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė. Du tekstus paskelbė Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovė dr. Ilona Strumickienė: „Išeivija – kaip pokyčių Lietuvoje impulsas“ ir „Mums pasisekė sugrįžti“. Abu tekstai susiję su šiuo metu Centro darbuotojų vykdomu projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“.

Apie žurnalo „Pasaulio lietuvis“ istoriją pasakojama šiemet mūsų parengtoje parodoje:

Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.

Besirengiant parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“: JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės laikraštėlis „Tulpė Times“

Parengė Dalia Cidzikaitė



Pirmasis naujausio „Tulpė Times“ numerio puslapis. Nuo 1981 m. leidžiamo laikraščio ženklą sukūrė Sietlo lietuvė Loreta Glamba.

JAV lietuvių bendruomenės geografija plati, šiandien ją sudaro 57 apylinkės, veikiančios 27 šalies valstijose ir sostinėje Vašingtone (Washington, DC). Istoriškai daugiau lietuvių apsigyveno ir gausesnės bendruomenės įsikūrė rytinėje šalies dalyje. Vakaruose lietuviai telkėsi didžiuosiuose miestuose – Los Andžele (Los Angeles), Sietle (Seattle) ir San Fransiske (San Francisco) – ir jų apylinkėse. Nors tenykštės bendruomenės negali prilygti Čikagos, Detroito, Vašingtono ar Niujorko bendruomenėms narių gausumu, jos nenusileidžia savo veikla ir jos įvairove. Nuo 1981 metų JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės leidžiamas dvikalbis leidinys Tulpė Times – viena iš tokių veiklų, reikalaujančių įsipareigojimo, didelės motyvacijos ir pasiaukojimo. Apie leidinio atsiradimą, redagavimą ir jo nueitą kelią papasakojo viena iš pirmųjų redaktorių Zita Petkienė, iki šiol leidžiamą Tulpę Times vadinanti malonybiniu žodžiu „laikraštėlis“ ar „laikraštukas“.

Toliau skaityti „Besirengiant parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“: JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės laikraštėlis „Tulpė Times““

Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje žemėje, nepritekliuje ir nežinioje

Dalia Cidzikaitė


JAV lietuvių laikraštis „Draugas“, 1945 m. gegužės 8 d.

Šiemet minime 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Nors 1945 m. gegužės 8-ąją visoje Europoje buvo paskelbta pergalė, ne visos valstybės ir tautos ją sutiko su džiugesiu ir viltimi apie geresnę ir ramesnę ateitį. Tą dieną karas lietuviams, kaip ir daugeliui Centrinės ir Rytų Europos tautų, nepasibaigė. Nepasibaigė ir tai lietuvių tautos daliai, kuri į Vakarus pasitraukė karo pabaigoje, Lietuvą antrą kartą okupuojant sovietų armijai. Išvykę trumpam, lietuviai pabėgėliai 1945-ųjų gegužės 8-ąją sutiko svetimuose namuose, dideliame nepritekliuje ir kankinančioje nežinioje.

Tą laiką savo dienoraščiuose aprašė ne vienas Antrojo pasaulinio karo lietuvis pabėgėlis. Keleto jų atsiminimai, kaip dalis JAV Lietuvių Bendruomenės 1995–2008 metais įgyvendinto „Sakytinės istorijos“ projekto, saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (Lemontas, JAV). Projekto metu surinktos medžiagos kopijas galima rasti ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei poroje kitų Lietuvos archyvų.

Vokiečiai netikėjo Hitlerio pralaimėjimu

Genovaitė Dumčiūtė Breichmanienė (1919–2016) apie karo pabaigą išgirdo su šeima gyvendama Vakarų Vokietijos Tatingo miestelyje. Traukiniu į miestelį atvykę pabėgėliai buvo paskirstyti po vokiečių šeimas, kur kiekviena pabėgėlių šeima gavo po kambarį. Vyrai buvo iškart pristatyti prie kelmų rovimo, bet pabėgėlės moterys nedirbo. Be lietuvių, Tatingo apylinkėse gyveno estų, latvių ir ukrainiečių pabėgėliai, su kuriais Dumčiūtė Breichmanienė susitikdavo bendroje valgykloje. Breichmanų šeima apsistojo dviejų pagyvenusių vokiečių namuose. Moteris prisimena, jog jų šeimininkai iki paskutinės karo dienos netikėjo, kad Hitlerio Vokietija karą pralaimės. Gal todėl šeimininkė su lietuvių šeima elgėsi šiurkščiai ir nepagarbiai.

Kai pajudėjome iš Fuksdorfo (taip vadinosi Platės dvaras), jau buvo gražus pavasaris.  [Čia ir toliau kalba netaisyta.] Mus šeimininko įsakymu nuvežė į geležinkelio stotį ir pradėjome savo kelionės antrąjį etapą. Vis rūpėjo, kur mes sustosime, kaip mus priims, o gal vėl atgal pas Platę reikės grįžti. Tas rūpestis buvo visai bereikalingas, nes tokių pabėgėlių kaip mes buvo pilnas traukinys. Kai sustojom Tating miestelyje, jau tuojau pakvietė mus į mokyklos salę. Ten vokietės moterys buvo paruošusios šiltos sriubos. Kiek užvalgę gavome paskyrimus pas vokiečių šeimas. Kiekviena šeima gavo po kambarį. Šeimininkė turėjo rytą ir vakare duoti mums verdančio vandens kavai ar arbatai pasidaryti, o per pietus gaudavome po bliūdelį sriubos iš bendros virtuvės. Tos sriubos buvo nuostabiai skanios, tik mažai jų duodavo. Vyrus pakvietė rauti kelmų, ir už tai duodavo jiems po antrą bliūdelį sriubos. Jie kelmus iškasdavo iš žemės, žemes nuvalydavo, sukapodavo trumpesniais gabalais ir sukraudavo lyg ir į kupetas. Kai sukapotos šaknys kiek pradžiūdavo, moterys kūrendavo jas ir mums virdavo sriubą. Kai susitikdavom bendroje valgykloje, pamatėme, koks margumynas visokių tautybių ten buvo. Tiek vokiečiai pabėgėliai, tiek estai, latviai, lietuviai, ukrainiečiai valgydavom kartu. Moterims jokių darbų neduodavo. Čia taip ir sulaukėm karo pabaigos. Ligi paskutinės dienos mūsų šeimininkai du senukai vis tvirtino, kad Hitleris negali karo pralaimėti. Čia vokiečiai kalbėjo platdeutche tarme, ir sunku buvo juos suprasti.

Vienas įdomus dalykas man atsitiko. Kai aš išsiskalbiau Gedimino rūbelius, nuėjau pas šeimininkę paprašyti, kad ji man paskolintų prosą ir leistų išlyginti. Ji piktai į mane pažiūrėjo ir nusivedusi į virtuvę parodė ant kėdės sudėtą krūvą baltinių, sudavė sau per užpakalį ir sako: „Va kur mano prosas yra. Kai por1 dienų pasėdėsi ant baltinių, tai pamatysi, kaip bus išprosinti… Dabar karas ir reikia viską taupyti…“. Pasižiūrėjau į ją. Jos „prosas“ buvo nemenkas, ir gal ji sėkmingai prosindavo… Daugiau proso jau neprašiau.


Toliau skaityti „Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje žemėje, nepritekliuje ir nežinioje“

Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas

Dalia Cidzikaitė


Rašytojo kelio pasirinkimo ženklų 2019 metais „Studijos „Versus“ išleistoje Kazio Almeno (1935–2017) atsiminimų knygoje Anuomet ieškantieji nusivils – daugiau nei dešimties prozos kūrinių autorius savo biografijoje mini svarbiausius vaikystės ir jaunystės įvykius, didžiausią dėmesį atkreipdamas į sąmoningus (apsi)sprendimus, iš kurių svarbiausias – pasirinkimas būti lietuviu. Tokia laikysena būdinga daugeliui savo jėgas kūryboje išbandžiusių Almeno kartos žmonių – gimusių prieš Antrąjį pasaulinį karą, karui baigiantis, su tėvais pasitraukusių į Vakarų Europą, vėliau emigravusių į Šiaurės Ameriką arba Australiją, galutinai subrendusių ir savo gyvenimus kūrusių jau svečioje šalyje. Dauguma jų dienos metu buvo inžinieriai, chemikai, fizikai, ekonomistai, pedagogai ir tik vakarais ir/ar savaitgaliais – rašytojai, aktoriai, režisieriai, dailininkai, scenarijų autoriai, redaktoriai… Literatūrologė Audronė Barūnaitė Willekes juos pavadino „egzodo augintiniais“. Tokio būta ir Almeno – visų pirma fiziko ir inžinieriaus (paklaustas apie pašaukimą, atsakydavo kalbėdamas apie savo darbą inžinerinės fizikos srityje[1]) ir tik paskui – rašytojo, aktyvaus JAV lietuvių kultūrinio gyvenimo dalyvio, stebėtojo, metraštininko.

Almenas į lietuvių literatūrą ir išeivijos gyvenimą įnešė nuotykio, egzotikos ir humoro. Barūnaitė Willeke knygoje Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990 rašo, kad rašytojui nerūpi veikėjų psichologinė analizė, jam kur kas svarbiau „papasakoti įdomią istoriją – užimti žmogų, suteikti jam pramogą ir šiek tiek informacijos”[2]. Literatūros kritikė Dalia Kuizinienė Almeno kūrybą vertina dar platesniame – tuometinės Amerikos – kontekste, pasak jos, jo „literatūrinė kūryba išplaukė iš bitnikų judėjimo, veikiamo jaunatviškos saviraiškos“[3].

Kazys Almenas keliauja po Afriką. Asmeninė K. Almeno nuotrauka / 15min.lt
Toliau skaityti „Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas“

Neįminta Juliaus Kaupo mįslė

Dalia Cidzikaitė


Apie Juliaus Kaupo mirtį 1964 m. kovo 3 d. numeryje pranešė JAV lietuvių dienraštis „Draugas“.

1964-ieji JAV lietuvių istorijoje pažymėti skaudžių praradimų. Tais metais lietuvių išeivija neteko dviejų rašytojų, aktyvių kultūrinio gyvenimo dalyvių – gydytojo ir prozininko Juliaus Viktoro Kaupo ir poeto, literatūros kritiko Algimanto Mackaus. Pirmasis mirė 1964 m. kovo 1 d. Čikagoje, antrasis žuvo tų pačių metų gruodžio 28 d. automobilio katastrofoje, taip pat Čikagoje[1]. Abu mirė jauni: Kaupas – 44-erių, Mackus – vos 32 metų.

Pernelyg ankstyvos dviejų rašytojų mirtys į JAV lietuvių gyvenimą įnešė sumaišties, tarp vyresnių – „nepasitikėjimo savo jėgomis ir savo pastangomis“ (Kazys Bradūnas), tarp jaunesnių – pasimetimo, atmiešto rezignacija ir apokaliptine nuojauta dėl apskirtai visos lietuvių diasporos likimo[2], ir spėliojimų, kaip ir kodėl tai įvyko. Apie Kaupo ir Mackaus netektį buvo kalbama viešuose susibūrimuose ir privačiuose pokalbiuose. Jei Mackaus žūtis autokatastrofoje buvo, galima sakyti, neišvengiama, tai diabetu sirgusio Kaupo mirtis, jam viešint savo bičiulių Dalios ir Algimanto Mackų namuose Čikagoje, buvo mįslė, privertusi ne vieną nedrąsiai klausti: galbūt tai buvo savižudybė?

Kaupo asmenybė ypač domino jaunesniosios JAV rašytojų kartos atstovą Kazį Almeną. Tai matyti iš jo ir jo žmonos Maros Almenienės 1965–1977 m. surinktos sakytinės istorijos medžiagos, saugomos Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV). Praėjus metams po Kaupo mirties, 1965 m. Dalios Juknevičiūtės-Mackuvienės ir Zinaidos[3] ir Mariaus Katiliškių namuose viešėjęs Almenas, be kitų dalykų, klausinėjo ir apie Kaupą, neapeidamas jo staigios ir netikėtos mirties.

Kalbėdama apie Kaupą, Zinaida Nagytė-Katiliškienė pirmoji ištaria žodį „nusižudė“: „Jis [Kaupas – D. C.] gi žinojo, kad jis turi imt tuos vaistus, jis turi tas injekcijas įsileist. Jis vieną dieną neleido, antrą dieną neleido, trečią dieną… Nu tai klausyk…“[4]. Jos nuomone, toks Kaupo poelgis prilygsta „formaliai savižudybei“. Marius Katiliškis samprotavo dar atviriau. Pasak jo, Julius sąmoningai neįsileido insulino, taigi išvada siūlosi pati – jis sąmoningai pasirinko mirti. „Jam reikėjo tik vienos injekcijos, ir jis būtų mus visus pragyvenęs“[5], – sakė Katiliškis.

Toliau skaityti „Neįminta Juliaus Kaupo mįslė“