Gabrielės Petkevičaitės-Bitės palikimas „Epavelde“

Epavelde atsiveria platus G. Petekevičaitės-Bitės rašytinis palikimas: nuo knygų, išleistų rašytojos gyvenimo metais, iki tominių raštų, išėjusių jau po G. Petkevičaitės-Bitės mirties. Čia pateikiamas sąrašas nėra baigtinis. Kaip ir daugelis XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios visuomenininkų, rašytoja paliko įspaudą ir periodinėje spaudoje: dirbo „Vilniaus žinių“ ir „Lietuvos žinių“ redakcijose, jos minties pėdsakų būtų galima rasti ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose. Be to, Epavelde galima patyrinėti tiek rašytojos gyvenimo akimirkas, užfiksuotas nuotraukose, tiek jos ranka išvedžiotus tekstus (pavyzdžiui, laiškus), autentišką grafinę raišką.

Beje, tiksli rašytojos gimimo diena yra verta detektyvo (nurodomos kovo 18 d., kovo 30 d. ir kovo 31 d.): https://www.15min.lt/ar-zinai/naujiena/idomi-lietuva/g-petkevicaites-bites-gimimo-dienos-misle-kada-yra-tikrasis-jos-gimtadienis-1162-1478166


Tėvas ir sunus / parašė B. [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]. – 1900. – 23 p.

Kova / parašė B. – 1900

Nebepirmas / parašė B. [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]. – 1902. – 23 p.

Parduotoji laimė / parašė Dvi Moteri [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė]. – 1905

Velnias spąstuose / parašė Dvi Moterys. – 1902

Krislai / G.P. – 1905

Litvomanai / parašė Dvi Moteri [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė]. – 1905

Apie moterų klausimą / G. Petkevičaitė. – 1910

„Varpo“ bendrovės leidinys. Iš mūsų vargų ir kovų / parašė G. Petkevičaitė-Bitė. – 1927

Raštai. T. 2: Karo meto dienoraštis / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1966

Raštai. [T.] 3: Ad astra / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1967

Raštai. [T.] 4: Pasikalbėjimai / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1967

Raštai. [T.] 5: Literatūros istorija / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1968

Raštai. [T.] 6: Laiškai / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1968

Žvaigždžių takais / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1981

Nutrūko styga / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1981

Bradūnas-poetas ir Bradūnas-redaktorius

 

K. Bradūnas „Draugo“ redakcijoje. Iš leidinio „Kazys Bradūnas. Archyvai“ (Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016).

1917 m. vasario 11 d. gimė poetas  Kazys Bradūnas. Literatūrologai Manfredas Žvirgždas ir Viktorija Šeina jį pristato kaip JAV lietuvių literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo organizatorių, neabejotiną žemininkų-lankininkų kartos lyderį.[1]

Nacionalinės bibliotekos darbuotojams gerai žinomas rečiau arba tik tarp kitko paminimas faktas: K. Bradūnas ilgai, du dešimtmečius (1961–1980 m.), redagavo JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ priedą „Draugas. Mokslas, menas, literatūra“. Ne veltui literatūros tyrinėtojas Kęstutis Keblys kadaise yra pasakęs, kad Bradūnas-redaktorius drąsiai gali rungtis su Bradūnu-poetu. Su Bradūnu-redaktoriumi susipažinti padės 2017 metų pabaigoje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista Kazio Bradūno kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė „Kertinė paraštė“.[2]

Jeigu norite prisiminti, kaip skamba poeto eilės, visiškai nebūtina per pusnis ir ledą kulniuoti į biblioteką. K. Bradūno knygų rasite „Epavelde“:

Įaugom Nemuno upyne / Kazys Bradūnas. – 1990

Sutelktinė. D. 1 / Kazys Bradūnas. – 2001

Sutelktinė. D. 2 / Kazys Bradūnas. – 2001  

„Epavelde“ rasite ir jo redaguotą „Draugo“ kultūrinį priedą:

Draugas. Mokslas, menas, literatūra. – 1949-

Toliau skaityti „Bradūnas-poetas ir Bradūnas-redaktorius“

186 metai nuo poeto Antano Baranausko gimimo

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo ?

1835 m. sausio 17 d. gimė Antanas BARANAUSKAS – XIX a. vidurio lietuvių Romantizmo poetas, katalikų dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, matematikas, Biblijos vertėjas. Jo poema „Anykščių šilelis“ ir šiais laikais įkvepia talentingus kūrėjus: kūrinį savaip interpretavo Rolandas Kazlas (ir pakeleiviai), Vidas Bareikis, „Liūdni slibinai“ (dabar aktorių trio jau išėjęs atostogų „nuo bendro gyvenimo“)… Netgi nuskambėjo korėjiečių kalba! Dalijamės keliais video (juos atrinko Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė).

Gal pastebėjote dar kažką įdomaus?..

Artėjant Žemaitės 175-osioms gimimo metinėms

1845 m. smulkiųjų bajorų šeimoje Bukantiškės palivarke (dabar Plungės raj.) gimė būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė. Artėjant rašytojos 175-osioms gimimo metinėms, kviečiame pasklaidyti jos gausų, turtingą, įdomų kūrybinį palikimą virtualiai, Epavelde:

Toliau skaityti „Artėjant Žemaitės 175-osioms gimimo metinėms“

Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas

Dalia Cidzikaitė


Rašytojo kelio pasirinkimo ženklų 2019 metais „Studijos „Versus“ išleistoje Kazio Almeno (1935–2017) atsiminimų knygoje Anuomet ieškantieji nusivils – daugiau nei dešimties prozos kūrinių autorius savo biografijoje mini svarbiausius vaikystės ir jaunystės įvykius, didžiausią dėmesį atkreipdamas į sąmoningus (apsi)sprendimus, iš kurių svarbiausias – pasirinkimas būti lietuviu. Tokia laikysena būdinga daugeliui savo jėgas kūryboje išbandžiusių Almeno kartos žmonių – gimusių prieš Antrąjį pasaulinį karą, karui baigiantis, su tėvais pasitraukusių į Vakarų Europą, vėliau emigravusių į Šiaurės Ameriką arba Australiją, galutinai subrendusių ir savo gyvenimus kūrusių jau svečioje šalyje. Dauguma jų dienos metu buvo inžinieriai, chemikai, fizikai, ekonomistai, pedagogai ir tik vakarais ir/ar savaitgaliais – rašytojai, aktoriai, režisieriai, dailininkai, scenarijų autoriai, redaktoriai… Literatūrologė Audronė Barūnaitė Willekes juos pavadino „egzodo augintiniais“. Tokio būta ir Almeno – visų pirma fiziko ir inžinieriaus (paklaustas apie pašaukimą, atsakydavo kalbėdamas apie savo darbą inžinerinės fizikos srityje[1]) ir tik paskui – rašytojo, aktyvaus JAV lietuvių kultūrinio gyvenimo dalyvio, stebėtojo, metraštininko.

Almenas į lietuvių literatūrą ir išeivijos gyvenimą įnešė nuotykio, egzotikos ir humoro. Barūnaitė Willeke knygoje Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990 rašo, kad rašytojui nerūpi veikėjų psichologinė analizė, jam kur kas svarbiau „papasakoti įdomią istoriją – užimti žmogų, suteikti jam pramogą ir šiek tiek informacijos”[2]. Literatūros kritikė Dalia Kuizinienė Almeno kūrybą vertina dar platesniame – tuometinės Amerikos – kontekste, pasak jos, jo „literatūrinė kūryba išplaukė iš bitnikų judėjimo, veikiamo jaunatviškos saviraiškos“[3].

Kazys Almenas keliauja po Afriką. Asmeninė K. Almeno nuotrauka / 15min.lt
Toliau skaityti „Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas“

Klajūnas iš Kvetkų: tapytojui Petrui Kalpokui – 140

Parengė Dalia Tarailienė

Retų knygų ir rankraščių skyrius


Petras Kalpokas apie 1930 m.

Kovo 31 d. minime žymaus lietuvių dailininko, peizažisto Petro Kalpoko (1880–1945) 140-ąsias gimimo metines. Kai kurie Petro Kalpoko kūrybos ir biografijos tyrinėtojai apibūdina nueitą menininko gyvenimo kelią, ypač jaunystės metais, kaip vagabundo odisėją (iš pranc. k. vagabond  – keliautojas, klajūnas). Toks palyginimas dailininkui taikomas neatsitiktinai. Trumpai peržvelgiant ir prisimenant kai kuriuos jo biografijos faktus, matyti, kad būsimo dailininko kelio pradžia prasidėjo 1880 m. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje. Jo tėvai savo sūnaus ateitį siejo su kunigyste, tačiau judrus vaikas, nuo pat vaikystės domėjęsis gamta, mėgęs piešti ir drožinėti, pasuko kitu keliu. Iš pradžių jis mokslų sėmėsi Mintaujos gimnazijoje, vėliau Rygoje, piešimo įgūdžius tobulino Odesoje, Rygoje, kur dalyvavo ir personalinėje savo mokytojo Janio Valterso parodoje. Remiamas Latvijos vokiečio mecenato barono Karlo Wilhelmo von Manteuffelio, P. Kalpokas lankėsi Maskvoje, Paryžiuje, Romoje, Florencijoje, o 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Čia jis įsitraukė į bohemišką gyvenimą, buvo priimtas į „Secessionno“ menininkų susivienijimą, dalyvavo jų parodose. Kurį laiką gyveno Šveicarijoje ir žmonos gimtinėje Vengrijoje, trumpam buvo sugrįžęs ir į Lietuvą. Karui prasidėjus, jis, kaip ir daugelis menininkų, pasitraukė į Šveicariją. Nutrūkus šeimos santykiams, P. Kalpokas kartu su sūnumi Rimtu 1915 m. išvyko į dailininkų pamėgtą saulėtąją Italiją, kur apsistojo ilgesniam laikui Sestri Levante miestelyje, užsidirbdamas pragyvenimui ne tik tapyba, bet ir atsitiktiniais darbais. 1920 m. sugrįžęs į Lietuvą, P. Kalpokas dėstė dailininko Justino Vienožinskio organizuotuose piešimo kursuose, vėliau savo užsieniuose įgytas žinias ir meninę patirtį perdavė 1922 m. įkurtos Kauno meno mokyklos būsimiems dailininkams, o 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto studentams. P. Kalpokas parengė nemažą būrį būsimų dailininkų.

Petras Kalpokas su draugu Miunchene apie 1909 m.
Toliau skaityti „Klajūnas iš Kvetkų: tapytojui Petrui Kalpokui – 140“