Rugpjūčio 25 d. gimė tapytojas, grafikas, įstabaus meninio pasaulio kūrėjas Kazys Šimonis

Parengė Irmina Abramovienė


Kazys Šimonis  – dailininkas iš pašaukimo, kurio kūryba – unikalus profesionalios ir folklorinės kūrybos dermės pavyzdys. Kūrybinį palikimą sudaro apie 2000 kūrinių: įvairios stilistikos peizažai, portretai, fantastiniai paveikslai, grafikos darbai. Menininkas taip pat kūrė ekslibrisus, plakatus, pašto ženklų projektus, dekoracijas ir scenos kostiumus Kazio Binkio, Vinco Krėvės, Kazio Jurašūno spektakliams, piešė iliustracijas vadovėliams bei lietuvių tautosakos leidiniams, išleido apsakymų rinkinį „Girių giesmės“ (1936 m.), parašė autobiografinę atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959 m.). Nuo jaunystės domėjosi istorija, archeologija ir etnografija. Vėlesniais metais ekspedicijose rinko ir piešė liaudies meno dirbinius, architektūros paminklus.

Toliau skaityti „Rugpjūčio 25 d. gimė tapytojas, grafikas, įstabaus meninio pasaulio kūrėjas Kazys Šimonis“

Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas

Dalia Cidzikaitė


1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos Puzino darbų parodos proga Lietuvos dailės muziejus išleido parodos katalogą, kurio viršelį puošiantis garsusis dailininko paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus Madona“, dar žinomas kaip „Benamių madona“ (1951), vaizduoja lietuvę motiną su kūdikiu ant rankų. Limis.lt

Praėjus kiek daugiau nei 50 metų nuo dailininko Povilo Puzino (Paul Peter Puzinas, 1907 m. rugpjūčio 3 d. Ryga – 1967 m. spalio 20 d. Niujorkas) mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol jį laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų. Lietuvoje Puzino vardas ir darbai, kitaip nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje kūrusių Vytauto Kasiulio ar Antano Mončio, mažai kam žinomi, nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose, tarp jų ir bene garsiausias dailininko darbas – „Dvidešimtojo amžiaus madona“ (dar žinoma „Benamių madonos“ pavadinimu, 1951), pelnęs aukščiausią premiją tarptautinėje parodoje Los Angeles, o po kelių metų – 1956-siais – ir Amerikos profesionalų dailininkų sąjungos (angl. American Artists Professional League, Inc.) pagrindinę premiją ir tapęs tolimesnės sėkmingos karjeros riboženkliu.

Puzinas yra vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka „dalytis“ su dar viena tauta – šįkart kaimynais latviais. Keliose internetinėse meno svetainėse netgi nurodoma, jog Puzinas buvo latvis. (Panašiai ir mes, lietuviai, elgiamės su Lietuvoje gimusiais ar tik iš Lietuvos kilusiais žydų tautybės asmenimis, tapusiais pasaulinio garso įžymybėmis.) Tiesa, Puzino ryšys su Latvija – anaiptol ne simbolinis. Būsimas dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip pilnateisis studentas, studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms‘o Purvītis‘o (1972–1945) mokinys. 1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva. Į Rygą menininkas trumpam dar sugrįš – už dalyvavimą lietuvių ir latvių rezistentų veikloje 1944 m. kovo–rugsėjo mėnesiais gestapo bus kalinamas Rygos kalėjime. Latviškus saitus visam laikui sutvirtins ir 1937 m. įvykusios vedybos su latve Austra Bošs.

Toliau skaityti „Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas“

Filosofui Stasiui Šalkauskiui – 135 metai

Lietuvos pašto nuotr. / Stasys Šalkauskis

Šiemet sukanka 135-osios filosofo Stasios Šalkauskio gimimo  ir 80-osios jo mirties metinės.

S. Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. Augo ir brendo Šiauliuose. 1911 m. baigė Maskvos universitetą (teisę). Nuo 1911 m. gyveno Samarkande, nuo 1915 m.  – Šveicarijoje, 1915–1920 Fribūro universitete studijavo filosofiją.  1920 m. grįžo į Lietuvą. 1921–1922 m.  dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune, 1922–1940 m. filosofiją, pedagogiką, logiką, estetiką – Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. jis vadinosi Lietuvos universitetu). 1927–1930 m.  buvo Ateitininkų federacijos pirmininkas, sistemino ir aiškino ateitininkų principus ir pareigas. Įkūrė ir 1921–1922 m.  redagavo žurnalą „Romuva“, 1932–1934 m. –  žurnalo „Židinys“ redaktorius.1939–1940 m. – universiteto rektorius. 1940 m.,  SSRS okupavus Lietuvą, atleistas iš rektoriaus ir dėstytojo pareigų.[1]

„Išskirtinė valia, nuoseklumas, logika, sistema, nežiūrint silpnos sveikatos, padėjo tėvui labai daug pasiekti palyginti per labai trumpą laiką“, – 2011 m., minint 125-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines, pabrėžė filosofo sūnus, fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskis.[2]

Toliau skaityti „Filosofui Stasiui Šalkauskiui – 135 metai“

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės palikimas „Epavelde“

Epavelde atsiveria platus G. Petekevičaitės-Bitės rašytinis palikimas: nuo knygų, išleistų rašytojos gyvenimo metais, iki tominių raštų, išėjusių jau po G. Petkevičaitės-Bitės mirties. Čia pateikiamas sąrašas nėra baigtinis. Kaip ir daugelis XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios visuomenininkų, rašytoja paliko įspaudą ir periodinėje spaudoje: dirbo „Vilniaus žinių“ ir „Lietuvos žinių“ redakcijose, jos minties pėdsakų būtų galima rasti ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose. Be to, Epavelde galima patyrinėti tiek rašytojos gyvenimo akimirkas, užfiksuotas nuotraukose, tiek jos ranka išvedžiotus tekstus (pavyzdžiui, laiškus), autentišką grafinę raišką.

Beje, tiksli rašytojos gimimo diena yra verta detektyvo (nurodomos kovo 18 d., kovo 30 d. ir kovo 31 d.): https://www.15min.lt/ar-zinai/naujiena/idomi-lietuva/g-petkevicaites-bites-gimimo-dienos-misle-kada-yra-tikrasis-jos-gimtadienis-1162-1478166


Tėvas ir sunus / parašė B. [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]. – 1900. – 23 p.

Kova / parašė B. – 1900

Nebepirmas / parašė B. [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]. – 1902. – 23 p.

Parduotoji laimė / parašė Dvi Moteri [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė]. – 1905

Velnias spąstuose / parašė Dvi Moterys. – 1902

Krislai / G.P. – 1905

Litvomanai / parašė Dvi Moteri [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė]. – 1905

Apie moterų klausimą / G. Petkevičaitė. – 1910

„Varpo“ bendrovės leidinys. Iš mūsų vargų ir kovų / parašė G. Petkevičaitė-Bitė. – 1927

Raštai. T. 2: Karo meto dienoraštis / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1966

Raštai. [T.] 3: Ad astra / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1967

Raštai. [T.] 4: Pasikalbėjimai / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1967

Raštai. [T.] 5: Literatūros istorija / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1968

Raštai. [T.] 6: Laiškai / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1968

Žvaigždžių takais / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1981

Nutrūko styga / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1981

Bradūnas-poetas ir Bradūnas-redaktorius

 

K. Bradūnas „Draugo“ redakcijoje. Iš leidinio „Kazys Bradūnas. Archyvai“ (Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016).

1917 m. vasario 11 d. gimė poetas  Kazys Bradūnas. Literatūrologai Manfredas Žvirgždas ir Viktorija Šeina jį pristato kaip JAV lietuvių literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo organizatorių, neabejotiną žemininkų-lankininkų kartos lyderį.[1]

Nacionalinės bibliotekos darbuotojams gerai žinomas rečiau arba tik tarp kitko paminimas faktas: K. Bradūnas ilgai, du dešimtmečius (1961–1980 m.), redagavo JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ priedą „Draugas. Mokslas, menas, literatūra“. Ne veltui literatūros tyrinėtojas Kęstutis Keblys kadaise yra pasakęs, kad Bradūnas-redaktorius drąsiai gali rungtis su Bradūnu-poetu. Su Bradūnu-redaktoriumi susipažinti padės 2017 metų pabaigoje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista Kazio Bradūno kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė „Kertinė paraštė“.[2]

Jeigu norite prisiminti, kaip skamba poeto eilės, visiškai nebūtina per pusnis ir ledą kulniuoti į biblioteką. K. Bradūno knygų rasite „Epavelde“:

Įaugom Nemuno upyne / Kazys Bradūnas. – 1990

Sutelktinė. D. 1 / Kazys Bradūnas. – 2001

Sutelktinė. D. 2 / Kazys Bradūnas. – 2001  

„Epavelde“ rasite ir jo redaguotą „Draugo“ kultūrinį priedą:

Draugas. Mokslas, menas, literatūra. – 1949-

Toliau skaityti „Bradūnas-poetas ir Bradūnas-redaktorius“

186 metai nuo poeto Antano Baranausko gimimo

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo ?

1835 m. sausio 17 d. gimė Antanas BARANAUSKAS – XIX a. vidurio lietuvių Romantizmo poetas, katalikų dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, matematikas, Biblijos vertėjas. Jo poema „Anykščių šilelis“ ir šiais laikais įkvepia talentingus kūrėjus: kūrinį savaip interpretavo Rolandas Kazlas (ir pakeleiviai), Vidas Bareikis, „Liūdni slibinai“ (dabar aktorių trio jau išėjęs atostogų „nuo bendro gyvenimo“)… Netgi nuskambėjo korėjiečių kalba! Dalijamės keliais video (juos atrinko Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė).

Gal pastebėjote dar kažką įdomaus?..