1845 m. smulkiųjų bajorų šeimoje Bukantiškės palivarke (dabar Plungės raj.) gimė būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė. Artėjant rašytojos 175-osioms gimimo metinėms, kviečiame pasklaidyti jos gausų, turtingą, įdomų kūrybinį palikimą virtualiai, Epavelde:
Toliau skaityti „Artėjant Žemaitės 175-osioms gimimo metinėms“Žyma: sukaktys
Lituanistinis egzodo augintinio Kazio Almeno palikimas
Rašytojo kelio pasirinkimo ženklų 2019 metais „Studijos „Versus“ išleistoje Kazio Almeno (1935–2017) atsiminimų knygoje Anuomet ieškantieji nusivils – daugiau nei dešimties prozos kūrinių autorius savo biografijoje mini svarbiausius vaikystės ir jaunystės įvykius, didžiausią dėmesį atkreipdamas į sąmoningus (apsi)sprendimus, iš kurių svarbiausias – pasirinkimas būti lietuviu. Tokia laikysena būdinga daugeliui savo jėgas kūryboje išbandžiusių Almeno kartos žmonių – gimusių prieš Antrąjį pasaulinį karą, karui baigiantis, su tėvais pasitraukusių į Vakarų Europą, vėliau emigravusių į Šiaurės Ameriką arba Australiją, galutinai subrendusių ir savo gyvenimus kūrusių jau svečioje šalyje. Dauguma jų dienos metu buvo inžinieriai, chemikai, fizikai, ekonomistai, pedagogai ir tik vakarais ir/ar savaitgaliais – rašytojai, aktoriai, režisieriai, dailininkai, scenarijų autoriai, redaktoriai… Literatūrologė Audronė Barūnaitė Willekes juos pavadino „egzodo augintiniais“. Tokio būta ir Almeno – visų pirma fiziko ir inžinieriaus (paklaustas apie pašaukimą, atsakydavo kalbėdamas apie savo darbą inžinerinės fizikos srityje[1]) ir tik paskui – rašytojo, aktyvaus JAV lietuvių kultūrinio gyvenimo dalyvio, stebėtojo, metraštininko.
Almenas į lietuvių literatūrą ir išeivijos gyvenimą įnešė nuotykio, egzotikos ir humoro. Barūnaitė Willeke knygoje Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990 rašo, kad rašytojui nerūpi veikėjų psichologinė analizė, jam kur kas svarbiau „papasakoti įdomią istoriją – užimti žmogų, suteikti jam pramogą ir šiek tiek informacijos”[2]. Literatūros kritikė Dalia Kuizinienė Almeno kūrybą vertina dar platesniame – tuometinės Amerikos – kontekste, pasak jos, jo „literatūrinė kūryba išplaukė iš bitnikų judėjimo, veikiamo jaunatviškos saviraiškos“[3].
Klajūnas iš Kvetkų: tapytojui Petrui Kalpokui – 140
Parengė Dalia Tarailienė
Retų knygų ir rankraščių skyrius
Kovo 31 d. minime žymaus lietuvių dailininko, peizažisto Petro Kalpoko (1880–1945) 140-ąsias gimimo metines. Kai kurie Petro Kalpoko kūrybos ir biografijos tyrinėtojai apibūdina nueitą menininko gyvenimo kelią, ypač jaunystės metais, kaip vagabundo odisėją (iš pranc. k. vagabond – keliautojas, klajūnas). Toks palyginimas dailininkui taikomas neatsitiktinai. Trumpai peržvelgiant ir prisimenant kai kuriuos jo biografijos faktus, matyti, kad būsimo dailininko kelio pradžia prasidėjo 1880 m. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje. Jo tėvai savo sūnaus ateitį siejo su kunigyste, tačiau judrus vaikas, nuo pat vaikystės domėjęsis gamta, mėgęs piešti ir drožinėti, pasuko kitu keliu. Iš pradžių jis mokslų sėmėsi Mintaujos gimnazijoje, vėliau Rygoje, piešimo įgūdžius tobulino Odesoje, Rygoje, kur dalyvavo ir personalinėje savo mokytojo Janio Valterso parodoje. Remiamas Latvijos vokiečio mecenato barono Karlo Wilhelmo von Manteuffelio, P. Kalpokas lankėsi Maskvoje, Paryžiuje, Romoje, Florencijoje, o 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Čia jis įsitraukė į bohemišką gyvenimą, buvo priimtas į „Secessionno“ menininkų susivienijimą, dalyvavo jų parodose. Kurį laiką gyveno Šveicarijoje ir žmonos gimtinėje Vengrijoje, trumpam buvo sugrįžęs ir į Lietuvą. Karui prasidėjus, jis, kaip ir daugelis menininkų, pasitraukė į Šveicariją. Nutrūkus šeimos santykiams, P. Kalpokas kartu su sūnumi Rimtu 1915 m. išvyko į dailininkų pamėgtą saulėtąją Italiją, kur apsistojo ilgesniam laikui Sestri Levante miestelyje, užsidirbdamas pragyvenimui ne tik tapyba, bet ir atsitiktiniais darbais. 1920 m. sugrįžęs į Lietuvą, P. Kalpokas dėstė dailininko Justino Vienožinskio organizuotuose piešimo kursuose, vėliau savo užsieniuose įgytas žinias ir meninę patirtį perdavė 1922 m. įkurtos Kauno meno mokyklos būsimiems dailininkams, o 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto studentams. P. Kalpokas parengė nemažą būrį būsimų dailininkų.
Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas mini trejų metų sukaktį
Šiandien, gruodžio 17 d., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas, kurį sudaro trys – Lituanistikos, Retų knygų ir rankraščių, Judaikos – skyriai, Valstybingumo centras ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centras, mini kuklią trejų metų sukaktį. Per šį laiką nuveikta išties daug: suorganizuota parodų, seminarų, konferencijų, edukacinių renginių, diskusijų ir knygų pristatymų, parengta leidinių, katalogų ir straipsnių, dalyvauta konferencijose ir stažuotėse. Šiuos metus palydime su Retų knygų ir rankraščių skyriaus parengta bibliotekos šimtmečiui skirta paroda „Verba volant, scripta manent: iš nacionalinės bibliotekos lobyno“, kurią dar galima aplankyti iki gruodžio 31 d., o ateinančius pasitinkame pristatydami Judaikos skyriaus kolegų parengtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirtą kalendorių.
Rašytojas ir jo plunksna: rugsėjo 20 d. Juozui Tumui-Vaižgantui sukanka 150 m.
Tekstą aptiko Deimantė Žukauskienė
Maironio lietuvių literatūros muziejus
Kaune, 1928 m. bal. 26 d.
Mielas Petrai! Teberašau Tavo dovanotąja plunksna. Iš pradžių nelabai sutikome: ji rašė plonai, o aš norėjau rašyti storai. Per ilga ji man nusileido, ėmė šliaužioti sklandžiai, ir aš ją dažniau pavartoju, neg savąją, kuria esu parašęs visą I tomą „Pragiedrulių“ – Gondingos kraštą. Taip, taip sakant, istorinė ar praistorinė įžanga.
O istorija dabar tik prasideda.
Laiškai Klimams / Vaižgantas ; Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ; [parengė Petras Klimas jnr. ; redagavo Vytautas Vanagas]. – Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos inst., 1998. P. 178.
Rugsėjo 11-oji – Tomo Venclovos gimimo diena
1937 m. rugsėjo 11 d. gimė Tomas Venclova – poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Sveikiname ir dalijamės emigracijoje parašytu T. Venclovos eilėraščiu!
Diskusijos fragmentai žurnale „Literatūra ir menas“ >>
Dėkoju už atsakymus, kurių
Bemiegis protas vytis nebespėja,
Už tai, kad naują vandenį geriu,
Už būsimas žoles. Už kantrų vėją
Virš jų. Už kapą svetimoj šaly.
Už svetimo akmens nebaisų svorį,
Už nebūtį. Už tai, kad Tu gali
Iš jos atkurti būtį. Jeigu nori.
Už juodą sferų muziką. Už tai,
Kad ši diena ją visą sutalpino,
Įpratę būti prieblandoj, daiktai
Atsikartoja šiapus vandenyno.
Trys laikrodžiai sustoja į kertes.
Tinklainė, nebijodama suklysti,
Atranda spyną, staltiesę, žvaigždes
Ten pat, kur jas atrasdavo vaikystėj.
Venclova, Tomas. Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.