„Draugo“ šeštadieniniame priede „Kultūra“– Aridos Riaubienės apžvalga

Liepos 4 d. „Draugo“ šeštadieniniame priede „Kultūra“ p. 7-8  rasite Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjos Aridos Riaubienės apžvalgą „Kai kurie Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) turizmui skirti leidiniai “. Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kol dar nebuvo turizmo organizacijų, kelionių reikalais rūpinosi 1919  m. įsteigta Lietuvos šaulių sąjunga, kuri nuo savo veiklos pradžios palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos išeiviais. Nuo 1927 m. šauliai organizuodavo  „Amerikiečių savaites“, skatinusias išeivius aplankyti Lietuvą. Šios aplinkybės skatino šaulius leisti  turizmui skirtus leidinius, kurie atliko ne tik informacinę-reklaminę, bet ir propagandinę funkcijas.  Trečiojo dešimtmečio pabaigoje turizmu rūpintis pradėjo pirmosios organizuoto turizmo organizacijos – Lietuvos turizmo sąjunga, Lietuvos keliavimo sąjunga, Lietuvos automobilių klubas.  Daugelis 1918–1940 m. turizmui skirtų leidinių  reklamavo Lietuvą užsienyje, kiti prisidėjo prie vidaus turizmo plėtotės.

Apie du alegorinius piešinius „Šešupės bangose“

Pastebėjo Arida Riaubienė


1925–1928 m. knygų leidimo ir platinimo bendrovė „Dirva“ Marijampolėje leido savaitraštį „Šešupės bangos“. Periodiniame leidinyje buvo rašoma krašto socialinio, kultūrinio gyvenimo klausimais, informuojama apie tarptautinę padėtį, primenami Lietuvai nusipelnę žmonės, spausdinami grožinės literatūros kūriniai. 1925 m. laikraštis, reaguodamas į kai kurių Lietuvoje leidžiamų periodinių leidinių redaktorių sulaikymus, savo puslapiuose spausdino piešinėlius su trumpais juos paaiškinančiais tekstais. Pirmajame piešinėlyje matomas vyro veidas už grotų vaizdavo sulaikytą „Šiaulių naujienų“ (1923–1928) redaktorių Leoną Vitkauską, kuris laikraštį redagavo 1924–1925 m. Apie Leoną Vitkauską buvo sakoma, kad jis „<…> spausdino drąsiai, atvirai ir tiesiai, kas tik jo plunksnai pasipynė <…>“.

1925 m. rudenį už valdžią kritikuojančius tekstus policija suėmė „Lietuvos žinių“ (1922–1940) redaktorę Feliciją Bortkevičienę. Dėl šios priežasties viename iš „Šešupės bangose“ spausdinamų piešinėlių buvo pavaizduotas moters veidas už kalėjimo grotų. „Šešupės bangų“ redakcija rašė, kad simbolinis piešinėlis vaizduoja ne suimtą redaktorę, o Lietuvos laisvę ir spaudą kalėjime. Feliciją Bortkevičienę šis laikraštis vadino „spaudos laisvės pioniere“.

Tiesa, ir pats savaitraštis „Šešupės bangos“ dėl  cenzūros buvo uždarytas 1928 m.

Spaudiniuose likę cenzūros ženklai

Tyrinėdama tarpukariu Centriniame valstybės knygyne[1] (toliau – CVK) saugotą ir kauptą draudžiamą spaudą, Arida Riaubienė kai kuriuose spaudiniuose pastebėjo ženklų, susijusių su cenzūra. Šis pasakojimas apie tai.

Centriniam valstybės knygynui buvo svarbu ne tik komplektuoti cenzūros draustus spaudinius „slaptajame skyriuje“, bet ir žymėti juos atitinkamais spaudais. Nepriklausomoje Lietuvoje leistų knygų cenzūravimą liudija šio laikotarpio spaudiniuose palikti ženklai – cenzūros valdininkų padaryti įrašai ir knygyno darbuotojų dėti spaudai. Apie tai, kad vienas ar kitas spaudinys cenzūros buvo sulaikytas, galime spręsti ir iš pavienių įrašų, randamų knygų viršeliuose, antraštiniuose puslapiuose.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) saugoma bibliografo, spaudos tyrinėtojo Vytauto Steponaičio kolekcija. Unikalų rinkinį sudaro apie 20 000 spaudos vienetų[2]. Kai kurių Vytauto Steponaičio kolekcijai priklausančių spaudinių antraštiniuose puslapiuose galima pastebėti ranka padarytą įrašą – „Konfiskuota“, neretai šalia nurodomi metai, kartais mėnuo ir data. Atsakymą į klausimą, kaip cenzūros drausti spaudiniai pateko į Steponaičio biblioteką, padeda rasti jį pažinojusių ir ilgą laiką kartu dirbusių žmonių atsiminimai. Bibliografas Stasys Tomonis prisiminė, kad, dirbdamas Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe, Steponaitis ėjo vyriausiojo cenzoriaus pareigas. Per jo rankas pereidavo daugelis tuo metu leidžiamų cenzūros draustų spaudinių. Steponaitis, būdamas aistringas bibliofilas, „<…> konfiskuotus spaudinius labai vertino dėl jų retumo, kaupė vos ne visų po 3 egz.“[3]. Kad Steponaitis dirbo tarpukario spaudos priežiūros sistemoje, liudija ir žinios, rastos archyviniuose dokumentuose. Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugomas nutarimas, susijęs su 1933 m. Vokietijoje leistų spaudinių draudimu įvežti į Lietuvą. Greta tuomečio Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) direktoriaus Augustino Povilaičio minėtą dokumentą pasirašo laikinai einantis Spaudos skyriaus viršininko pareigas Vytautas Steponaitis[4]. Rinkti cenzūros konfiskuotus spaudinius Steponaičiui padėjo ne tik užimamos pareigos, bet ir žmonės, žinoję apie jo domėjimąsi retais spaudiniais, aistrą bibliofilijai. Steponaičio žmona Agnietė Steponaitienė prisiminimuose apie vyrą rašė: „Visose spaustuvėse turėjo draugų ir žinojo, kur kas spausdinama. Per juos gaudavo net slaptų komunistinių proklamacijų ir įvairių atsišaukimų“[5]. Pats Steponaitis taip pat prisiminė, kad spaustuvininkai, žinodami jo polinkį kolekcionuoti spaudinius, parūpindavo nelegalių atsišaukimų[6].    Pažymėtina tai, kad Juozas Rimantas 1960 m. rinko medžiagą straipsniui „Vytautas Steponaitis – bibliografas ir knygotyrininkas“. Retų knygų ir rankraščių skyriuje išlikusiame straipsnio rankraštyje yra įrašas, informuojantis apie Steponaičio, galbūt, planuotą parengti „Cenzūros neleistų leidinių bibliografiją“[7]. Steponaitis rinko statistines žinias apie 1920–1946 m. uždraustus spaudinius – knygas, periodinius leidinius, smulkiąją spaudą. Didelė tikimybė, kad šioje rankraštinėje  bibliografijoje  užfiksuoti tie spaudiniai, kuriuos Steponaitis buvo peržiūrėjęs pats. Anot bibliografo, daugiausia cenzūros uždraustų spaudinių būta 1924 m. – 53. Vėliau skaičiai ėmė mažėti: 1928 m. žinomi 33 uždrausti leidiniai, 1930 m. – 30.

Kai kuriose cenzūros draustose knygose kartais galima rasti ranka padarytų cenzūros valdininkų įrašų. Įrašai ne tik pagrindžia patį knygos draudimo faktą, bet ir suteikia informacijos, iš kurių institucijų spaudinys pateko į CVK.

Toliau skaityti „Spaudiniuose likę cenzūros ženklai“

Tiltas tarp Lietuvos ir Pietų Amerikos

Vasario 8 d. „Draugo“ šeštadieniniame priede „Kultūra“  p. 7 rasite Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjos Aridos Riaubienės  žinutę „Tiltas tarp Lietuvos ir Pietų Amerikos“, kurioje rašoma  apie  prieškariu į  Buenos Aires emigravusį tolimą giminaitį Kostą Staigį. Sename močiutės albume Arida rado atviruką ir nuotrauką, susijusius su šio žmogaus  kai kuriais gyvenimo momentais.

1932 m. šv. Velykų proga emigrantas artimiesiems  išsiuntė atviruką, kurio vaizdo pusėje  matomas „Nicolás Avellaneda“ tiltas per Riačuelo (Río Riachuelo) upę. Šis 1650 metrų ilgio, dviejų eismo juostų keliamasis tiltas buvo atidarytas 1914 m. gegužės 30 d. Toks tilto pavadinimas pasirinktas siekiant pagerbti Nicolás  Avellaneda, kuris 1874–1880 m. buvo Argentinos prezidentas.   Laiškelyje Kostas Staigis  ne tik sveikino brolį ir seserį švenčių proga, bet ir norėjo, kad  artimieji bent šiek tiek susipažintų su ta aplinka, kurioje jis gyveno.

Albume rastoje  nuotraukoje matomos Kosto Staigio laidotuvės, įvykusios 1934 m. spalį. Būrelis  gedulingai apsirengusių žmonių  palydi bičiulį į amžinojo poilsio vietą. Nuotraukoje dėmesį patraukia karstą vežanti ištaiginga karieta.

Aridos Riaubienės straipnis rinkinyje „Spauda ir leidyba lietuvių tautos istorijoje: vardai, idėjos, darbai, įvykiai“ (2019)

Straipsnių rinkinio viršelis

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio biblioteka  neseniai išleido  mokslinių straipsnių rinkinį „Spauda ir leidyba lietuvių tautos istorijoje: vardai, idėjos, darbai, įvykiai“ (2019). Šiame mokslinių straipsnių rinkinyje p. 106-122  publikuojamas Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkės-tyrėjos Aridos Riaubienės straipsnis „Reprezentacinio albumo leidyba: reikšmingiausias tarpukario atvejis“. Straipsnyje knygotyros mokslo aspektu nagrinėjamas reprezentacinis  nepriklausomos Lietuvos 1918–1940 m. leidinys „Vytauto Didžiojo  mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas 1430–1930“ (1933).  Analizuojami knygos parengimo spaudai, gamybos ir platinimo procesai, pateikiama neskelbtų biografijos faktų apie vieną iš albumo sudarytojų – Henriką Serafiną, taip pat apžvelgiami finansiniai albumo administracijos įsipareigojimai Vytauto Didžiojo komitetui ir švietimo ministerijai.