Žyma: Arida Riaubienė

Ievos Simonaitytės pėdsakas JAV lietuvių spaudoje

Parengė Arida Riaubienė

Ievos Simonaitytės vardas dažniausiai siejamas su ją išgarsinusiais romanais – „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius Karalius“(1956), apysaka „Pikčiurnienė“ (1953). Vis dėlto įvairios apimties prozos kūriniai nebuvo vieninteliai jos rengti tekstai.

Reikia pastebėti, kad Simonaitytė jaunystėje aktyviai bendradarbiavo Mažojoje Lietuvoje leistuose periodiniuose leidiniuose – „Rytojuje“ (1920–1922), „Prūsų lietuvių balse“ (1920–1923), „Lietuvos keleivyje“ (1924–1939), „Mažosios Lietuvos jaunime“ (1930 III 15–XII 5). Nedidelės apimties straipsneliuose autorė rašė apie tai, kad prasminga savo jėgas atiduoti lietuvybės puoselėjimui, kovai už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, šio krašto kultūrinio savarankiškumo stiprinimui. Įdomu tai, kad būsimoji rašytoja bendradarbiavo ne tik Klaipėdos krašte leistuose periodiniuose leidiniuose, bet ir išeivių spaudoje. Kol kas nėra žinoma, kas paskatino ją bendradarbiauti JAV leistuose laikraščiuose. 1920 m. vasario 15 d. JAV lietuvių katalikiškos krypties jaunimo laikraštyje „Vytis“[1] buvo išspausdintas Simonaitytės straipsnelis, pavadintas „Prūsų lietuvaitės laiškas“[2]. Ėvės Simonaitikės pavarde pasirašytame laiške autorė dėkoja už atsiųstus naujus jaunimo laikraščio „Vytis“ numerius, rašo, kad pamėgusi skaityti šį laikraštį, nes jame randa „[…] daug apie jaunimą, kuris didei rūpinasi už gerovę savo Tėvynės“. Laiške „Vyties“ redakcijai Simonaitytė rašo, kad ir tėvynėje „[…] jaunimas renkasi į krūveles ir nori stoti už numylėtą Tėvynę Lietuvą“.

Pateikiame keletą laiško ištraukų[3]:

„Kaip destis ten Amerikoje: ar yra ten visi lietuviai subudę, ar kruta visi už savo Tėvynės gerovę? Bet ten, anapus tų didžiųjų vandenų, negalima visiems subusti. Nesą, jie nejunta, kaip mūsų Tėvynė kenčia. Ne, to jie negali jausti. Tik tas tegali tai, kursai Tėvynėje gyvena ir draug kenčia visas bėdas ir kančias. Ak, kada-kada užtekės laisvės saulelė! Kaip ilgai dar kęsim po verguve mūsų spaudikų. Dar turime lenktis po vokiečiais, dar savo sprandus dėti po jų kojomis. Nors tai ir labai kartu. Ir niekada nejutome tą jungą tokį sunkų esantį, kaip dabar šiame laike.“

Toliau skaityti „Ievos Simonaitytės pėdsakas JAV lietuvių spaudoje”

Simonaitytė ir Čiurlioniai

Parengė Arida Riaubienė

Ieva Simonaitytė su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene greičiausiai susipažino 1936 m., kai atvyko į Kauną atsiimti Valstybinės literatūros premijos už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935). Čiurlionienė buvo viena iš Valstybinės literatūros premijos skyrimo komisijos narių.

Rašytojų bendravimas nenutrūko ir vėlesniais metais. 1938 m. Simonaitytei išvykstant gydytis į Šveicariją, Čiurlionienė ją lydėjo iki pat sienos, siuntė siuntinių.

1939 m. vasarą grįžusi iš Šveicarijos, Simonaitytė apsigyveno Telšiuose, nes Klaipėdos kraštas buvo užimtas nacistinės Vokietijos. 1939–1940 m. Čiurlionienė kelis kartus važiavo į Telšius lankyti sergančios Simonaitytės[1]. Rašytojos ypač suartėjo 1941 m., kai Simonaitytė gestapo buvo areštuota. Rašytojai F. Kirša ir S. Čiurlionienė ne tik prisidėjo prie lietuvininkų metraštininkės išlaisvinimo, bet ir „[…] garantavo luošos moters nepavojingumą trečiajam reichui, išrūpino ligonio pažymėjimą ir suteikė prieglobstį“[2]. Čiurlionienės namuose, buvusiuose Kaune, Žemaičių gatvėje Nr. 10, Simonaitytė pragyveno apie metus. Rašytojai teko dalyvauti čia rengiamuose literatūriniuose šeštadieniuose. Šiuose susibūrimuose ji skaitė romano „Vilius Karalius“ (d. 1, 1939) ištraukas.

Savo bičiulei Onai Pajedaitei apie Čiurlionienę Simonaitytė yra atsiliepusi taip: „Čiurlionienė? Aš ją gerbiau. Ji buvo gera. Padėjo, gelbėjo. Ir priglaudė pas save, kai atsikėliau į Kauną iš Telšių. Visus metus pas ją pragyvenau Žemaičių gatvėj, netoli Kauko laiptų.

Kai važiavau į Šveicariją, ji mane palydėjo. Jai valdžios buvo įsakyta nuvežti mane iki Berlyno. Jai pačiai kelionė nekainavo. Pažįstamiems atstovybėje (trisdešimt aštuntais metais) atvežė siuntinį: dešrų, kumpių. Išėjo iš ryto. Aš tuo tarpu paslampinėjau. […] Ji mane saugojo. Paskui įsodino į Šveicarijos traukinį. Dar konduktoriui davė kažkiek, kad į kupė nieko neleistų, ir grįžo į Lietuvą“[3].

Toliau skaityti „Simonaitytė ir Čiurlioniai”

 Simonaitytės „universitetai“

Parengė Arida Riaubienė

Ievos Simonaitytės darbo kambarys Priekulėje. A. Riaubienės nuotrauka

Sausio 23-oji – Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės gimimo diena. Vargu ar surasime kūrėją savo gyvenimu ir kūryba išsaugojusį tokią didelę ištikimybę Klaipėdos kraštui, klaipėdiškių gyvenimo tradicijoms, kalbai ir visai jų gyvenimo sanklodai, kokia buvo Ieva Simonaitytė.

Būsimosios rašytojos kelias į knygų pasaulį nebuvo paprastas. Simonaitytė, skirtingai negu dauguma jos kartos rašytojų, dėl ligos negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ją mokė motina Etmė Simonaitytė, kuri  „[….] skaitė Klaipėdos krašto laikraščius“[1]. Savo autobiografinėje trilogijoje Simonaitytė rašė: „Ji savo gyvenime daug skaičiusi. Kur tik pagaus knygą, taip ir nepaleis iš rankų“[2].

1967 m. rašytoje autobiografijoje Simonaitytė mini knygas, kurias skaitė jos motina, vaizdingai aprašo savo pirmąsias patirtis susipažįstant su spausdintu žodžiu.

 „Mokslų pradžia buvo tokia: mama sėdėjo staklėse ir audė, aš sėdėjau šalia jos ant mažo krėsliuko su psalmių knyga rankose. Mama sako: „Atsiskleisk tą ir tą giesmės numerį, paskaityk man tą giesmę.

Ak dievedievedieve! Aš mamos akių baisiai bijau. Tik akių, nes mama manęs niekada nemušė, bet kad pažiūrės! Ir kaip dabar prisipažinsi, juk ji ir pati žino, kad aš daug raidžių nepažįstu.

Paprastai motina kiekvieną kartą, grįždama iš turgaus, parsineša būdavo, laikraštį ir vakare prie žibalinio spingsulėlio jį garsiai perskaito nuo pradžios („mūsų viešpats ciesorius parbėgo su automobiliu į „Postdamas“) iki galo („pinigų radau atsiimti pas Jurgį Kojelį Blauzduose“). O sekmadieniais ir kitais vakarais ji skaitė „Kunigaikštį iš Dovydo namų“, ji skaitė knygas „Apie Jeruzalės išpūstijimą“ arba „Apie krikščionių mūčijimą“ […]. O aš tiktai klausydavausi išsižiojusi, ir tikra kančia būdavo, kai ateidavo laikas į lovą.

Toliau skaityti ” Simonaitytės „universitetai“”

Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje. Komandiruotės metu buvo kopijuojami rašytojos asmeninės bibliotekos knygų viršeliai, antraštiniai lapai, susipažįstama su knygose esančiomis proveniencijomis – įrašais, antspaudais ir lipdėmis.

Buvusiame rašytojos vasarnamyje saugoma apie 530 asmeninei bibliotekai priklausiusių spaudinių – knygų ir periodinių leidinių. Knygų rinkinyje yra keletas XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje išleistų religinės tematikos leidinių. Žinoma, kad Simonaitytė labai saugojo ir vertino savo asmeninėje bibliotekoje esančias religines knygas, nes jos rašytojai priminė jaunystę, žmones, su kuriais teko bendrauti. Knygose esama vertingų įrašų, kuriuos galima laikyti lietuvininkų dvasinės kultūros atspindžiais. Kai kurie įrašai patikslina rašytojos biografijos faktus arba pateikia naujų.

Pavyzdžiui, 1919 m. rašytojos pusseserė Anna Siemoneit[1] padovanojo Ievai Simonaitytei Centrinės Prūsijos biblijos draugijos 1910 metais Berlyne išleistą Bibliją[2]. Knygos pradžioje esančiame vinjetėmis puoštame lape, kuris buvo skirtas įvairiems jos savininko užrašams, Anna Siemoneit įrašė: Ant vis Patenkanč/i/o Atsiminimo nuo tavo tave Širdingai Mie[y]linč/i/oses Sesers. Wannaggen den 23. Janwaris, 1919. [Vanagai, 1919 Sausio 23]. Šią Bibliją Simonaitytė dažnai skaitydavo. Tai liudija ne tik tarp lapų likusios gotišku raidynu išspausdintų laikraščių skiautės, bet ir paraštėse esantys rašytojos pabraukymai, žymėjimai.

Toliau skaityti „Gargždų krašto muziejaus filialo Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje”

Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje

1997 m. Priekulės centre buvo atidengtas paminklas „Šventvakarių Ėvė“. Paminklo autorė – skulptorė Dalia Matulaitė, architektai: R. Buivydas ir J. Balkevičius.

Šią savaitę Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankosi Priekulėje, Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje. Buvusiame Simonaitytės darbo kambaryje saugoma dalis rašytojos asmeninės bibliotekos (apie 500 vnt. knygų ir 200 vnt. periodinių leidinių). Didžiąją bibliotekos dalį sudaro lietuvių ir užsienio autorių grožinės literatūros kūriniai. Priekulėje saugomas knygas rašytoja ženklindavo kriptonimu E. S. Dalis spaudinių yra su dedikacijomis. Peržiūrint dedikacijas, aiškėja, kad knygas Simonaitytei dovanodavo ne tik rašytojai, bet ir dailininkai, tapę jos portretus, fotografai, fiksavę susitikimų su garsiąja rašytoja akimirkas. Priekulėje saugomoje Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalyje pasitaiko knygų su giminių ir artimųjų dedikacijomis. Pavyzdžiui, pusseserė Anna Siemoneit 1919 m. būsimai rašytojai prisiminimui  padovanojo 1910 m. Berlyne Centrinės Prūsijos  biblijos draugijos išleistą Bibliją. Tai, kad rašytoja atidžiai skaitė kai kurias knygas, liudija jose esančios  pastabos lietuvių arba vokiečių kalbomis, pabraukymai įvairiomis rašymo priemonėmis. Simonaitytė mėgdavo polemizuoti su skaitomo kūrinio autoriumi, reikšti savo emocijas. Priekulėje saugoma Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalis gali būti įdomi tyrinėjantiems rašytojos gyvenimą ir kūrybą.

                                                                     Vilnietė rašytoja  Aldona Liobytė

Parengė Arida Riaubienė

Prieš 108 metus vasario 24 d. Vilniuje gimė lietuvių vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja Aldona Liobytė. Visas šios kūrėjos gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi. Neatsitiktinai, savo autobiografijoje, Liobytė apie Vilnių rašė: „Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste…“[1].

Būsimoji rašytoja 1932 m. baigė Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1932–1935 m. Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune – lietuvių kalbą ir literatūrą. Liobytė keletą metų vaidino „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatruose.  Nuo 1949 m. ji  vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Liobytės vadovavimo  leidyklai laikotarpiu „[…] ryškiai ėmė keistis vaikams ir jaunimui leidžiamos knygos pobūdis, buvo ieškoma ir atrandama nauji talentingi autoriai, dailininkai“[2]. Jaunieji skaitytojai turėjo progos susipažinti  su kai kurių prieškario rašytojų, pavyzdžiui, Prano Mašioto, Mato Grigonio,  Bronės Buivydaitės, Liudos Didžiulienės-Žmonos, kūryba.  Pateikdama Valstybinės grožinės literatūros leidyklai naujas idėjas ir sumanymus, Liobytė dažnai užkliūdavo sovietinei cenzūrai, todėl 1961 m. darbą leidykloje ji buvo priversta palikti „savo noru“.

Kelios vaikų kartos užaugo skaitydamos Liobytės  parengtus stilizuotus  teminius liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), „Nė velnio nebijau“ (1964, 1988), „Gulbė karaliaus pati“ (1963, 1980, 1986, 2012). Liobytė kūrė pjeses vaikams ir jaunimui. Vaikų dramaturgijos ir teatro istorijoje svarbios tautosaka paremtos dramos „Kupriukas muzikantas“ (1955), „Meškos trobelė“ (1956), „Užburtas karaliūnas“ (1965), „Kuršiukas“ (1971)  ir kt.  Liobytė išvertė lenkų, italų, prancūzų, švedų vaikų literatūros klasikai priskiriamų knygų.

Rašytoja augo ir brendo Vilniuje,  jos  kūryboje neretai pastebimi Vilniaus miesto motyvai. Rašydama Liobytė naudojosi istorine literatūra, romantiškais pasakojimais  apie Vilnių.   1959 m. trijuose žurnalo „Moksleivis“ numeriuose  buvo publikuotas Liobytės straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“. Naudodamasi  kultūros istorijos faktais bei padavimais, rašytoja pasakoja kas sukūrė tuometinį Vilniaus miesto vaizdą. Apie Aušros vartus „Moksleivyje“ Liobytė rašė: „Šie vartai seniau buvo vadinami Medininkų vartais, nes pro čia ėjo kelias į Medininkus, kur stovėjo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pilis.  Ant senųjų keturkampių vartų pastatyta koplyčia su madonos paveikslu; jis buvęs nutapytas XVI a. viduryje Žygimanto Augusto pilyje. Per keturis šimtmečius jis apaugo legendomis, prietarais ir sidabriniais „votais“ – aukomis; koplyčios viduje sienos buvo nukabinėtos sidabrinėmis kojytėmis, širdytėmis, akytėmis: daugelį amžių žmonės vylėsi sidabru papirkti gražųjį  madonos paveikslą, kuris suteikiąs širdžiai džiaugsmo, akims šviesos, kojoms ir rankoms – jėgos ir sveikatos“[3]. Liobytė yra parašiusi  apsakymus „Vilniaus miesto įkūrimas“ bei „Lakštingala ir rožė“, skirtą Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atsiradimui.

Toliau skaityti ”                                                                     Vilnietė rašytoja  Aldona Liobytė”