Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje

Aridos Riaubienės nuotr.

Paskutinę rugsėjo dieną Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje, susipažino su rašytojos asmenine biblioteka, kurioje  –  apie 500 spaudinių. Didžioji dalis Priekulėje saugomų knygų yra lituanistiniai leidiniai: lietuvių tautosakos, grožinės literatūros, lietuvių literatūros mokslo ir kritikos knygos.

Iš lietuvių tautosakos leidinių išsiskiria 1922 m. „Kultūros“ bendrovės išleista knyga  „Dainos: žmonių poezijos antologija“. I. Simonaitytė turėjo 1954 m. išleistų „Lietuviškų dainų“ 3 tomus, „Lietuvių tautosakos“ (1968)  5-ąjį tomą.

Tarp rašytojai priklausiusių lietuvių literatūros mokslo leidinių minėtinos prieškariu išleistos  knygos – J. Tumo Vaižganto „Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos“ (1925) ir  Mykolo Biržiškos „Rinktiniai mūsų senovės raštai“ (1927). I. Simonaitytė skaitė Jurgio Tornau „Romano autoriaus rūpesčius“ (1966), vartė 1955 m. išleistą knygą „Kristijono Donelaičio rankraščiai“.


Leisdama vasaras Priekulėje, rašytoja skaitė Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Alfonso Bieliausko, Povilo Dirgėlos, Romualdo Lankausko prozos  kūrinius. I. Simonaitytė Priekulėje saugojo kelias Antano Venclovos knygas su jai skirtomis dedikacijomis  – poezijos knygelę „Obelis kur augalota“ (1945), romaną „Gimimo diena“ (1959), autobiografinę apysaką „Jaunystės atradimas“ (1970).

Rašytoja kaupė ir savo pačios kūrinių egzempliorius. Bibliotekoje rasime  apysaką „Gretimos istorijėlės“ (1968), pasaką vaikams „Meilutis ir Gužiukas“ (1976), romanus  „Vilius Karalius“  ir „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (abu išleisti 1971), taip pat „Aukštujų Šimonių“ vertimą į estų kalbą – „Šimoniste saatus“ (1977).

Rašytojos  bibliotekoje yra Eduardo Mieželaičio ir  Antano Miškinio poezijos knygų. I. Simonaitytė turėjo 1940 m. „Sakalo“  leidyklos išleistą Bernardo Brazdžionio „Kunigaikščių miestą“.

Be lietuvių autorių kūrinių, Priekulėje esančiame I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje gausu latvių, estų, rusų, armėnų, vokiečių, prancūzų  ir kitų užsienio šalių autorių kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.

Memorialiniame muziejuje Priekulėje saugoma nemažai  dailės kūrinių ir fotografijos albumų, kuriuos I. Simonaitytei dovanojo žymūs to meto dailininkai ir fotografai. Knygose esantys dedikaciniai įrašai  ne tik atskleidžia I. Simonaitytės ryšius su  rašytojais, kultūros veikėjais, bet ir patikslina rašytojos biografijos detales.  Neretai knygose randamos I. Simonaitytės ranka įrašytos pastabos charakterizuoja ją kaip skaitytoją ir asmenį.

Matas Šalčius apie Klaipėdos krašto sukilimą

Parengė Arida Riaubienė


Sausio 15-oji – Klaipėdos krašto diena. 1923 m. sausio 10–15 d. vyko Klaipėdos krašto sukilimas prieš prancūzų valdymą šioje Lietuvai priklausančioje  teritorijoje. Po sukilimo Klaipėdos kraštas autonominėmis teisėmis buvo įtrauktas į Lietuvos sudėtį. Lietuva gavo tolesnei šalies ekonomikos raidai svarbų jūrų uostą. 

Parengiamuosiuose sukilimo darbuose dalyvavo žmonės ir iš Didžiosios Lietuvos. Vienas jų – Matas Šalčius, kuris dar 1922 m. pabaigoje kartu Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų skyriaus viršininku Jonu Polovinsku[1] žvalgybos tikslais buvo pasiųstas į Klaipėdos kraštą. Deja, Šalčiui neteko dalyvauti kariniuose sukilimo veiksmuose. Parengiamieji sukilimo darbai ir anksčiau kamavusios gyvenimo negandos palaužė jautrią Šalčiaus sielą. Susirgęs beveik puse metų jis gydėsi vienoje iš Karaliaučiaus klinikų. Gulėdamas ligoninėje, Šalčius rašė dienoraštį. Vartant 1923 m. rašyto dienoraščio puslapius, galima pastebėti, kaip džiaugsmingai Šalčius sutinka žinią apie laimėtą sukilimą. Dienoraštyje jis mini sukilimo organizatorius, dalyvius, kraštą valdžiusios prancūzų valdžios atstovus. Mato Šalčiaus dienoraštis saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F189-2). Pateikiame keletą su Klaipėdos krašto sukilimu susijusių ištraukų.


                                                              Sausio 15 d. 1923 m.

Šiandien man džiaugsminga ir didi diena. 

Atėjo žinia, kad Klaipėda mūsų! Paimta su kova, kaip ir pridera tautai norinčiai nepriklausomai gyventi. Ir su heroizmu! Tai jau geriausias įrodymas, kad mūsų nepriklausomybė ir laisvė patvers, nes ten, kur mokama mirti ir aukoti gyvybė, ten vergijos negali būti! Aš sakyčiau, kad ši diena pradeda naują erą mūsų tautos istorijoj, nes mes šiandien pirmu kartu pasirodėme agresingoji pusė kovoj del savo žemių surinkimo, o tai reiškia, kad mes turime stiprios valios mūsų žemes surinkti. Paėmus Klaipėdą, dabar paaiškėja, kad ir Vilnius tikrai bus mūsų, ir tur būt netrukus … Tuomet bus lietuvių tautos namai išvalyti nuo intrusų[2]ir galima bus pradėti juose tikrai kurtis, šeimininkauti ir dabintis. […]

Toliau skaityti „Matas Šalčius apie Klaipėdos krašto sukilimą“

Naujame „Knygotyros“ tome straipsnį publikavo Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė

Pasirodė naujas „Knygotyros“ tomas (T. 75, 2020). Jame straipsnį „Užsienio spaudinių cenzūra Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 metais“ publikavo Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotoja dr. Arida Riaubienė.

Užsienio spaudinių cenzūra Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 metais / Arida Riaubienė // Knygotyra. –T. 75 (2020), p. 218-258.

Santrauka. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis daugiau kalbama apie informacinius karus ir propagandą. Už valstybės saugumą atsakingos institucijos ragina imtis papildomų atsargumo priemonių, kad būtų apsaugota elektroninėje erdvėje esanti svarbi informacija. Dabartinė situacija ir visuomenei svarbūs klausimai koreliuoja su tarpukario Lietuvos aktualijomis: XX a. pradžioje susikūrusiai Lietuvos valstybei iš pat pradžių teko imtis veiksmų, kad būtų kiek įmanoma sumažintas užsienyje leistuose leidiniuose skleidžiamos antivalstybiškai orientuotos informacijos poveikis.

Straipsnyje analizuojama užsienio spaudinių cenzūros sistema Nepriklausomoje Lietuvoje. Įvežamos spaudos į Lietuvą priežiūros teisinį pagrindą sudarė spaudos įstatymai. Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais užsienio spaudinių cenzūrą vykdė Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento skyriai. Vėliau šią veiklą perėmė Valstybės saugumo departamentas. Cenzūros įstaigos didžiausią dėmesį sutelkė į antivalstybinio turinio leidinius, kurie į Lietuvą nelegaliai arba bandant pasinaudoti legaliomis pašto paslaugomis buvo įgabenami iš kaimyninių šalių. Straipsnio priede pateikiamas iki šiol dar niekur neskelbtas tarpukario Lietuvos cenzūros draustų užsienyje išleistų knygų sąrašų sąvadas.

Visas straipsnis prieinamas: https://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/issue/view/1771

DULR organizuotos Užsienio lietuvių studijos

Parengė Arida Riaubienė


Ankstesniuose lituani(sti)kos tinklaraščio puslapiuose rašėme apie įvairias Draugijos užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) akademinio skyriaus veiklos kryptis – ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimą, siekį stebėti užsienio lietuvių spaudą.

 Šiame tekste apžvelgsime tokį pat svarbų akademinio skyriaus veiklos barą – Užsienio lietuvių studijas. Apie šias studijas nemažai rašyta dienraščių „Lietuvos aidas“ ir „XX amžius“ puslapiuose, akademinei visuomenei skirtuose leidiniuose – „Akademikas“, „Studentų dienos“ ir kt.

1936 m. akademinio skyriaus pastangomis buvo suburti tyrėjai, gebantys analizuoti įvairius išeivijos gyvenimo klausimus ir problemas. Užsienio lietuvių studijų atidarymas VDU Didžiojoje salėje įvyko 1936 m. spalio 18 d. minint pagrindinių Šiaurės Amerikos lietuvių organizacijų – Susivienijimo lietuvių Amerikoje ir Lietuvių Romos katalikų susivienijimo Amerikoje 50-ąsias veiklos metines[1]. Renginyje dalyvavo VDU rektorius Mykolas Riomeris, DULR centro valdybos pirmininkas Rapolas Skipitis, įgaliotasis ministras Pietų Amerikai Teodoras Daukantas, muziejininkas numizmatas Aleksandras Mykolas Račkus, profesoriai Kazys Sleževičius ir Stasys Šalkauskis, pedagogas Antanas Kasakaitis, Amerikos lietuvis sportininkas Pranas Lubinas ir kt. Renginį pradėjo DULR akademinio skyriaus pirmininkas A. Peleckas. Jis susirinkusiuosius informavo, kad paskaitas užsienio lietuvių klausimais skaitys 16 lektorių. Kaip pažymėjo spauda, VDU rektorius, sveikindamas jaunimo iniciatyvą, pabrėžė, kad išeivijos klausimas turi būti planingas, įtrauktas į valstybės politinę programą[2].  R. Skipitis ir A. M. Račkus renginio dalyviams priminė minėtų Amerikos lietuvių organizacijų istorijos bruožus, pabrėžė jų indėlį išsaugant lietuvybę. Sportininkas Pr. Lubinas kalbėjo apie priežastis, lemiančias tai, kodėl Amerikos lietuviai nemoka lietuvių kalbos ar moka ją prastai […].  Iškilmėse dalyvavo VDU choras, kuriam dirigavo Konradas Kaveckas, ir Karo muziejaus orkestras. Renginį per radiją transliavo Valstybės radiofonas, kad jo sklaida būtų kuo platesnė, Kauno gatvėse buvo įtaisyti garsiakalbiai[3].

Toliau skaityti „DULR organizuotos Užsienio lietuvių studijos“

Iš DULR akademinio skyriaus veiklos

Parengė Arida Riaubienė



DULR akademinio  skyriaus organizuotų Užsienio lietuvių studijų dalyviai. Nuotrauka, išspausdinta laikraštyje „Studentų dienos“, 1937, kovo 20, nr. 1, p. 7.

1932 vasario 7 d. Kaune buvo įsteigta Draugija užsienio lietuviams remti (toliau – DULR). Draugija palaikė ryšius su užsienio lietuviais, skleidė tautines idėjas, finansavo gyvenamųjų namų lietuviams emigrantams statybą Buenos Airėse, Rygoje, Aknystoje, padėjo išlaikyti lietuviškas mokyklas ir kt.[1] Tų pačių metų gruodžio 4 d. Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigtas DULR akademinis skyrius, kuris aktyviai prisidėjo puoselėjant ir išsaugant lietuvybę už Lietuvos ribų. Pirmaisiais veiklos metais, t. y. 1933, DULR akademiniame skyriuje buvo 18 narių[2], po metų –16[3], 1935 – 21[4], 1936 – 44[5] nariai, 1937 – 82[6]. Minėtinos akademinio skyriaus veiklos kryptys – ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimas ir palaikymas, užsienio lietuvių spaudos stebėjimas.

Toliau skaityti „Iš DULR akademinio skyriaus veiklos“

„Draugo“ šeštadieniniame priede „Kultūra“– Aridos Riaubienės apžvalga

Liepos 4 d. „Draugo“ šeštadieniniame priede „Kultūra“ p. 7-8  rasite Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjos Aridos Riaubienės apžvalgą „Kai kurie Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) turizmui skirti leidiniai “. Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kol dar nebuvo turizmo organizacijų, kelionių reikalais rūpinosi 1919  m. įsteigta Lietuvos šaulių sąjunga, kuri nuo savo veiklos pradžios palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos išeiviais. Nuo 1927 m. šauliai organizuodavo  „Amerikiečių savaites“, skatinusias išeivius aplankyti Lietuvą. Šios aplinkybės skatino šaulius leisti  turizmui skirtus leidinius, kurie atliko ne tik informacinę-reklaminę, bet ir propagandinę funkcijas.  Trečiojo dešimtmečio pabaigoje turizmu rūpintis pradėjo pirmosios organizuoto turizmo organizacijos – Lietuvos turizmo sąjunga, Lietuvos keliavimo sąjunga, Lietuvos automobilių klubas.  Daugelis 1918–1940 m. turizmui skirtų leidinių  reklamavo Lietuvą užsienyje, kiti prisidėjo prie vidaus turizmo plėtotės.