Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė

Parengė Arida Riaubienė


Evutė (Ieva Simonaitytė). Portretinė nuotrauka / Bernardas Aleknavičius. Klaipėdos aps. I.Simonaitytės VB

Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė.  Rašytoją išgarsino romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį 1936 m. ji buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.

 Rašytojos kūryboje reikšmingą vietą užima trys atsiminimų knygos – „… O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“(1965).  Apie autobiografinę trilogiją literatūros kritikas  Vytautas Kubilius rašė: „Autorei atrodė, kad ji pasakoja viską taip, kaip buvo tais ir anais, ir užpraeitais metais, nieko nepridėdama ir neatimdama. Jos „atminties dėžutėje“ buvo išsilaikę motinos, tetų ir kaimynų posakiai, žmonių veidai ir istorijos, jos pačios skaudūs patyrimai. Ir ji žėrė viską, ką atsiminė, – didelius įvykius ir mažmožius, nelabai rūpindamasi jų atranka, jungimu į stambesnius veiksmo vienetus ar problemų tęsinius. Norėjo atkurti natūralią  gyvenimo tėkmę, kur viskas taip greitai juda, keičiasi, slenka į nežinomą rytdieną be jokių užduočių“[1].

 Viena iš temų, prie kurios vis grįžtama  autobiografinėje trilogijoje, yra knygos.  Atrinkome keletą ištraukų iš 1977 m. išleistos Ievos Simonaitytės knygos  „ … O buvo taip“.



„Ir taip, kai nė vieno namie nebūdavo, užlipdavau ant aukšto, atsidarydavau draudžiamąją  skarbų  skrynelę ir skaitydavau. Skaitydavau akim, lūpom, širdim. O ausys tartum šuniuko: ar nesugirgždėjo sniegas, ar niekas nevėrė durų …

Ir taip savo būdu sėmiausi  žinių apie visą pasaulį“   /p. 127/.


„Moterys arba mergaitės, kurios dar laikosi senovės, knygas turi susirišusios arba įvyniojusios į skaisčiai baltas nosines.  O prie knygos pridėta  puokštelė – mėtų, žalmedžio, Marijos lapų. Į šiuos žalius lapus įkaišiota vienos kitos tuo laiku pražydusios gėlės žiedas.

Moterys arba mergaitės, kurios jau labai moderniškos, tos knygų neberiša į nosines. Jos stengiasi turėti giesmių knygas su baltais  kauliniais viršeliais, ant kurių viršaus įspausta monograma ir kurių kraštai paauksuoti.

O gėlių puokštelė – kvepiančių gėlių – vis dėlto prispaudžiama ir  prie knygos“ /p. 191-192/.

Toliau skaityti „Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė“

„Knygotyroje“ pasirodė Aridos Riaubienės straipsnis

Pasirodė naujas „Knygotyros“ tomas (T. 77, 2021). Jame straipsnį „Draudžiamoji spauda Centriniame valstybės knygyne 1919–1940 metais“ publikavo Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotoja dr. Arida Riaubienė.

Knygotyra. – T. 77, 2021

Draudžiamoji spauda Centriniame valstybės knygyne 1919–1940 metais / Arida Riaubienė // Knygotyra. – T. 77 (2021), p. 277-305.

Santrauka

Straipsnyje analizuojami nelegalių ir tarpukario cenzūros konfiskuotų spaudinių komplektavimo klausimai Centriniame valstybės knygyne (toliau – CVK) – apibūdinama karo ir kitų bendrosios cenzūros institucijų, iš kurių į CVK patekdavo draudžiamoji spauda, struktūra. Pristatomame tyrime nagrinėjami teisės aktai, Piliečių apsaugos departamento aplinkraščiai, nustatę privalomojo egzemplioriaus pristatymo tvarką, turėjusią netiesioginės įtakos draudžiamosios spaudos komplektavimo ir saugojimo problemų sprendimui CVK.

Straipsnyje analizuojamas tuometinės bibliotekos vadovybės susirašinėjimas su Švietimo ministerija ir karo cenzūra konfiskuotų spaudinių perdavimo ir komplektavimo CVK klausimais; siekiama apytiksliai nustatyti skyriaus, saugojusio cenzūros konfiskuotus ar nelegaliai išleistus spaudinius, veiklos pradžios datą, aptariami keli cenzūros draustų ir CVK perduotų spaudinių sąrašai, analizuojami spaudiniuose išlikę spaudos priežiūros įstaigų proveniencijos ir cenzūros valdininkų įrašai.

Visas straipsnis prieinamas: https://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/25285/24656

Leidiniai, kuriuos išleidome ir pristatėme skaitytojams per 2021-uosius

Gruodžio 31-ąją pasidžiaugsime Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje parengtų leidinių „derliumi“. Visi leidiniai buvo pradėti rengti anksčiau, tačiau skaitytojus pasiekė 2021-aisiais.


Gražina tarp Landsbergių / Matas Baltrukevičius. Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2021.

Knygą sudaro Vytauto ir Gražinos Landsbergių, jų vaikų ir anūkų interviu: apie knygas, skaitymą, muziką, gyvenimą dabartinėje Lietuvoje.  Būtent G. Landsbergienės iniciatyva Landsbergių šeimos knygų, natų ir periodikos kolekcija perduota Nacionalinei bibliotekai ir yra atvira visuomenei.  „Dar nebuvau nė mėnesio išdirbęs bibliotekoje, kai Žvėryno gatvėlėmis ėjau susitikti su Gražina Landsbergiene. Nežinojau, ko tikėtis. […] Jau pati pradžia nuteikė labai šviesiai. Paspaudus durų skambutį mane įsileido pati G. Landsbergienė. Ji ruoše pusryčius vyrui. Išeidamas pastebėjau, kad ant durų rankenos likęs nedidelis tešlos pėdsakas“, – autoriaus žodyje prisimena M. Baltrukevičius, itin branginantis pažintį su G. Landsbergiene.

Toliau skaityti „Leidiniai, kuriuos išleidome ir pristatėme skaitytojams per 2021-uosius“

Rašytojos Ievos Simonaitytės knygos Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Spalio 26–27 d. Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ten susipažino su rašytojos Ievos Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalimi. Muziejuje saugoma apie 80 Mažosios Lietuvos metraštininkei priklausiusių leidinių.

Dalies leidinių viršelių antroje pusėje įklijuotas Simonaitytės ekslibrisas – tarp eglių stovinti mergina, pasipuošusi Mažosios Lietuvos tautiniais drabužiais. Kitų leidinių antraštiniuose puslapiuose yra Simonaitytės autografas – kriptonimas „ES“. Kaune saugojamoje kolekcijos dalyje yra knygų su rašytojos giminaičių, artimų bičiulių dedikacijomis. Didžioji dalis leidinių – lietuvių grožinės literatūros kūriniai. Simonaitytė skaitė Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Petro Cvirkos, Mariaus Katiliškio, Juozo Paukštelio prozos kūrinius. Rašytojos bibliotekoje buvo Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Vacio Reimerio poezijos tomelių. Nedidelėje asmeninės bibliotekos dalyje yra rusų rašytojų Aleksandro Gerceno, Ivano Gončiarovo, Aleksejaus Tolstojaus, Ivano Turgenevo kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.

Ieva Simonaitytė laisvai skaitė vokiškai, todėl tarp Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų leidinių esama knygų vokiečių kalba – romanų, publicistikos žanrui priskiriamų leidinių. Paminėtinas vokiškajai lituanistikai priklausantis Viktoro Jungferio darbas „Litauen. Das Antlitz eines Volkes“ (1938) (lie. Lietuva. Tautos veidas), kuriame lietuvininkų literatūra, folkloras, papročiai aptariami bendrame lietuvių istorijos ir kultūros kontekste, išskirtinas austrų rašytojo ir dramaturgo Stefano  Cveigo apsakymas „Angst“ (1957) (lie. Baimė). Simonaitytė skaitė 1860 m. Izerlone išleistą įvairių laikotarpių vokiečių ir kitų užsienio šalių  rašytojų  kūrinių antologiją „Pharus  am Meer des Lebens“ (lie. Švyturys gyvenimo jūroje). Leidinį puošia spalvotosios litografijos technika atlikti piešiniai. Maironio lietuvių literatūros muziejuje taip pat yra keli istoriniai romanai vokiečių kalba – Klauso Hermano knyga „Der Brand von Byzanz“ (1958) (lie. Bizantijos gaisras), Klauso Backo studija apie garsų vokiečių skulptorių ir architektą – „Andreas Schlüter“ (1959) (lie. Andrėjas Šliuteris).

Be grožinės literatūros, šiame muziejuje saugoma keletas Simonaitytei priklausiusių humanitarinių ir gamtos mokslų leidinių. Paminėtinas 1912 m. Gumbinėje (dabar Gusev, miestas Kaliningrado srityje) išleistas Simonaitytei priklausęs vokiškas giesmynas „Ewangelishes Gesangbuch“. Giesmyno viršelyje įspaustas superekslibrisas – vokiškai užrašyta Simonaitytės pavardė „E. Siemoneit“ – atskleidžia ypatingą savininkės santykį su knyga. Giesmynui įrišti panaudotas dramblio kaulo spalvos plastikas su žalvariniais apkaustais. Matyti, kad giesmynas turėjęs ažūrinį segtuvą.

Toliau skaityti „Rašytojos Ievos Simonaitytės knygos Maironio lietuvių literatūros muziejuje“

Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje

Aridos Riaubienės nuotr.

Paskutinę rugsėjo dieną Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje, susipažino su rašytojos asmenine biblioteka, kurioje  –  apie 500 spaudinių. Didžioji dalis Priekulėje saugomų knygų yra lituanistiniai leidiniai: lietuvių tautosakos, grožinės literatūros, lietuvių literatūros mokslo ir kritikos knygos.

Iš lietuvių tautosakos leidinių išsiskiria 1922 m. „Kultūros“ bendrovės išleista knyga  „Dainos: žmonių poezijos antologija“. I. Simonaitytė turėjo 1954 m. išleistų „Lietuviškų dainų“ 3 tomus, „Lietuvių tautosakos“ (1968)  5-ąjį tomą.

Tarp rašytojai priklausiusių lietuvių literatūros mokslo leidinių minėtinos prieškariu išleistos  knygos – J. Tumo Vaižganto „Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos“ (1925) ir  Mykolo Biržiškos „Rinktiniai mūsų senovės raštai“ (1927). I. Simonaitytė skaitė Jurgio Tornau „Romano autoriaus rūpesčius“ (1966), vartė 1955 m. išleistą knygą „Kristijono Donelaičio rankraščiai“.


Leisdama vasaras Priekulėje, rašytoja skaitė Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Alfonso Bieliausko, Povilo Dirgėlos, Romualdo Lankausko prozos  kūrinius. I. Simonaitytė Priekulėje saugojo kelias Antano Venclovos knygas su jai skirtomis dedikacijomis  – poezijos knygelę „Obelis kur augalota“ (1945), romaną „Gimimo diena“ (1959), autobiografinę apysaką „Jaunystės atradimas“ (1970).

Rašytoja kaupė ir savo pačios kūrinių egzempliorius. Bibliotekoje rasime  apysaką „Gretimos istorijėlės“ (1968), pasaką vaikams „Meilutis ir Gužiukas“ (1976), romanus  „Vilius Karalius“  ir „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (abu išleisti 1971), taip pat „Aukštujų Šimonių“ vertimą į estų kalbą – „Šimoniste saatus“ (1977).

Rašytojos  bibliotekoje yra Eduardo Mieželaičio ir  Antano Miškinio poezijos knygų. I. Simonaitytė turėjo 1940 m. „Sakalo“  leidyklos išleistą Bernardo Brazdžionio „Kunigaikščių miestą“.

Be lietuvių autorių kūrinių, Priekulėje esančiame I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje gausu latvių, estų, rusų, armėnų, vokiečių, prancūzų  ir kitų užsienio šalių autorių kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.

Memorialiniame muziejuje Priekulėje saugoma nemažai  dailės kūrinių ir fotografijos albumų, kuriuos I. Simonaitytei dovanojo žymūs to meto dailininkai ir fotografai. Knygose esantys dedikaciniai įrašai  ne tik atskleidžia I. Simonaitytės ryšius su  rašytojais, kultūros veikėjais, bet ir patikslina rašytojos biografijos detales.  Neretai knygose randamos I. Simonaitytės ranka įrašytos pastabos charakterizuoja ją kaip skaitytoją ir asmenį.

Matas Šalčius apie Klaipėdos krašto sukilimą

Parengė Arida Riaubienė


Sausio 15-oji – Klaipėdos krašto diena. 1923 m. sausio 10–15 d. vyko Klaipėdos krašto sukilimas prieš prancūzų valdymą šioje Lietuvai priklausančioje  teritorijoje. Po sukilimo Klaipėdos kraštas autonominėmis teisėmis buvo įtrauktas į Lietuvos sudėtį. Lietuva gavo tolesnei šalies ekonomikos raidai svarbų jūrų uostą. 

Parengiamuosiuose sukilimo darbuose dalyvavo žmonės ir iš Didžiosios Lietuvos. Vienas jų – Matas Šalčius, kuris dar 1922 m. pabaigoje kartu Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų skyriaus viršininku Jonu Polovinsku[1] žvalgybos tikslais buvo pasiųstas į Klaipėdos kraštą. Deja, Šalčiui neteko dalyvauti kariniuose sukilimo veiksmuose. Parengiamieji sukilimo darbai ir anksčiau kamavusios gyvenimo negandos palaužė jautrią Šalčiaus sielą. Susirgęs beveik puse metų jis gydėsi vienoje iš Karaliaučiaus klinikų. Gulėdamas ligoninėje, Šalčius rašė dienoraštį. Vartant 1923 m. rašyto dienoraščio puslapius, galima pastebėti, kaip džiaugsmingai Šalčius sutinka žinią apie laimėtą sukilimą. Dienoraštyje jis mini sukilimo organizatorius, dalyvius, kraštą valdžiusios prancūzų valdžios atstovus. Mato Šalčiaus dienoraštis saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F189-2). Pateikiame keletą su Klaipėdos krašto sukilimu susijusių ištraukų.


                                                              Sausio 15 d. 1923 m.

Šiandien man džiaugsminga ir didi diena. 

Atėjo žinia, kad Klaipėda mūsų! Paimta su kova, kaip ir pridera tautai norinčiai nepriklausomai gyventi. Ir su heroizmu! Tai jau geriausias įrodymas, kad mūsų nepriklausomybė ir laisvė patvers, nes ten, kur mokama mirti ir aukoti gyvybė, ten vergijos negali būti! Aš sakyčiau, kad ši diena pradeda naują erą mūsų tautos istorijoj, nes mes šiandien pirmu kartu pasirodėme agresingoji pusė kovoj del savo žemių surinkimo, o tai reiškia, kad mes turime stiprios valios mūsų žemes surinkti. Paėmus Klaipėdą, dabar paaiškėja, kad ir Vilnius tikrai bus mūsų, ir tur būt netrukus … Tuomet bus lietuvių tautos namai išvalyti nuo intrusų[2]ir galima bus pradėti juose tikrai kurtis, šeimininkauti ir dabintis. […]

Toliau skaityti „Matas Šalčius apie Klaipėdos krašto sukilimą“