Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė

Parengė Arida Riaubienė


Evutė (Ieva Simonaitytė). Portretinė nuotrauka / Bernardas Aleknavičius. Klaipėdos aps. I.Simonaitytės VB

Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė.  Rašytoją išgarsino romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį 1936 m. ji buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.

 Rašytojos kūryboje reikšmingą vietą užima trys atsiminimų knygos – „… O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“(1965).  Apie autobiografinę trilogiją literatūros kritikas  Vytautas Kubilius rašė: „Autorei atrodė, kad ji pasakoja viską taip, kaip buvo tais ir anais, ir užpraeitais metais, nieko nepridėdama ir neatimdama. Jos „atminties dėžutėje“ buvo išsilaikę motinos, tetų ir kaimynų posakiai, žmonių veidai ir istorijos, jos pačios skaudūs patyrimai. Ir ji žėrė viską, ką atsiminė, – didelius įvykius ir mažmožius, nelabai rūpindamasi jų atranka, jungimu į stambesnius veiksmo vienetus ar problemų tęsinius. Norėjo atkurti natūralią  gyvenimo tėkmę, kur viskas taip greitai juda, keičiasi, slenka į nežinomą rytdieną be jokių užduočių“[1].

 Viena iš temų, prie kurios vis grįžtama  autobiografinėje trilogijoje, yra knygos.  Atrinkome keletą ištraukų iš 1977 m. išleistos Ievos Simonaitytės knygos  „ … O buvo taip“.



„Ir taip, kai nė vieno namie nebūdavo, užlipdavau ant aukšto, atsidarydavau draudžiamąją  skarbų  skrynelę ir skaitydavau. Skaitydavau akim, lūpom, širdim. O ausys tartum šuniuko: ar nesugirgždėjo sniegas, ar niekas nevėrė durų …

Ir taip savo būdu sėmiausi  žinių apie visą pasaulį“   /p. 127/.


„Moterys arba mergaitės, kurios dar laikosi senovės, knygas turi susirišusios arba įvyniojusios į skaisčiai baltas nosines.  O prie knygos pridėta  puokštelė – mėtų, žalmedžio, Marijos lapų. Į šiuos žalius lapus įkaišiota vienos kitos tuo laiku pražydusios gėlės žiedas.

Moterys arba mergaitės, kurios jau labai moderniškos, tos knygų neberiša į nosines. Jos stengiasi turėti giesmių knygas su baltais  kauliniais viršeliais, ant kurių viršaus įspausta monograma ir kurių kraštai paauksuoti.

O gėlių puokštelė – kvepiančių gėlių – vis dėlto prispaudžiama ir  prie knygos“ /p. 191-192/.

Continue reading “Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė”

Rašytojos Ievos Simonaitytės knygos Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Spalio 26–27 d. Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ten susipažino su rašytojos Ievos Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalimi. Muziejuje saugoma apie 80 Mažosios Lietuvos metraštininkei priklausiusių leidinių.

Dalies leidinių viršelių antroje pusėje įklijuotas Simonaitytės ekslibrisas – tarp eglių stovinti mergina, pasipuošusi Mažosios Lietuvos tautiniais drabužiais. Kitų leidinių antraštiniuose puslapiuose yra Simonaitytės autografas – kriptonimas „ES“. Kaune saugojamoje kolekcijos dalyje yra knygų su rašytojos giminaičių, artimų bičiulių dedikacijomis. Didžioji dalis leidinių – lietuvių grožinės literatūros kūriniai. Simonaitytė skaitė Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Petro Cvirkos, Mariaus Katiliškio, Juozo Paukštelio prozos kūrinius. Rašytojos bibliotekoje buvo Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Vacio Reimerio poezijos tomelių. Nedidelėje asmeninės bibliotekos dalyje yra rusų rašytojų Aleksandro Gerceno, Ivano Gončiarovo, Aleksejaus Tolstojaus, Ivano Turgenevo kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.

Ieva Simonaitytė laisvai skaitė vokiškai, todėl tarp Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų leidinių esama knygų vokiečių kalba – romanų, publicistikos žanrui priskiriamų leidinių. Paminėtinas vokiškajai lituanistikai priklausantis Viktoro Jungferio darbas „Litauen. Das Antlitz eines Volkes“ (1938) (lie. Lietuva. Tautos veidas), kuriame lietuvininkų literatūra, folkloras, papročiai aptariami bendrame lietuvių istorijos ir kultūros kontekste, išskirtinas austrų rašytojo ir dramaturgo Stefano  Cveigo apsakymas „Angst“ (1957) (lie. Baimė). Simonaitytė skaitė 1860 m. Izerlone išleistą įvairių laikotarpių vokiečių ir kitų užsienio šalių  rašytojų  kūrinių antologiją „Pharus  am Meer des Lebens“ (lie. Švyturys gyvenimo jūroje). Leidinį puošia spalvotosios litografijos technika atlikti piešiniai. Maironio lietuvių literatūros muziejuje taip pat yra keli istoriniai romanai vokiečių kalba – Klauso Hermano knyga „Der Brand von Byzanz“ (1958) (lie. Bizantijos gaisras), Klauso Backo studija apie garsų vokiečių skulptorių ir architektą – „Andreas Schlüter“ (1959) (lie. Andrėjas Šliuteris).

Be grožinės literatūros, šiame muziejuje saugoma keletas Simonaitytei priklausiusių humanitarinių ir gamtos mokslų leidinių. Paminėtinas 1912 m. Gumbinėje (dabar Gusev, miestas Kaliningrado srityje) išleistas Simonaitytei priklausęs vokiškas giesmynas „Ewangelishes Gesangbuch“. Giesmyno viršelyje įspaustas superekslibrisas – vokiškai užrašyta Simonaitytės pavardė „E. Siemoneit“ – atskleidžia ypatingą savininkės santykį su knyga. Giesmynui įrišti panaudotas dramblio kaulo spalvos plastikas su žalvariniais apkaustais. Matyti, kad giesmynas turėjęs ažūrinį segtuvą.

Continue reading “Rašytojos Ievos Simonaitytės knygos Maironio lietuvių literatūros muziejuje”

Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje

Aridos Riaubienės nuotr.

Paskutinę rugsėjo dieną Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje, susipažino su rašytojos asmenine biblioteka, kurioje  –  apie 500 spaudinių. Didžioji dalis Priekulėje saugomų knygų yra lituanistiniai leidiniai: lietuvių tautosakos, grožinės literatūros, lietuvių literatūros mokslo ir kritikos knygos.

Iš lietuvių tautosakos leidinių išsiskiria 1922 m. „Kultūros“ bendrovės išleista knyga  „Dainos: žmonių poezijos antologija“. I. Simonaitytė turėjo 1954 m. išleistų „Lietuviškų dainų“ 3 tomus, „Lietuvių tautosakos“ (1968)  5-ąjį tomą.

Tarp rašytojai priklausiusių lietuvių literatūros mokslo leidinių minėtinos prieškariu išleistos  knygos – J. Tumo Vaižganto „Lietuvių literatūros draudžiamojo laiko paskaitos“ (1925) ir  Mykolo Biržiškos „Rinktiniai mūsų senovės raštai“ (1927). I. Simonaitytė skaitė Jurgio Tornau „Romano autoriaus rūpesčius“ (1966), vartė 1955 m. išleistą knygą „Kristijono Donelaičio rankraščiai“.


Leisdama vasaras Priekulėje, rašytoja skaitė Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Alfonso Bieliausko, Povilo Dirgėlos, Romualdo Lankausko prozos  kūrinius. I. Simonaitytė Priekulėje saugojo kelias Antano Venclovos knygas su jai skirtomis dedikacijomis  – poezijos knygelę „Obelis kur augalota“ (1945), romaną „Gimimo diena“ (1959), autobiografinę apysaką „Jaunystės atradimas“ (1970).

Rašytoja kaupė ir savo pačios kūrinių egzempliorius. Bibliotekoje rasime  apysaką „Gretimos istorijėlės“ (1968), pasaką vaikams „Meilutis ir Gužiukas“ (1976), romanus  „Vilius Karalius“  ir „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (abu išleisti 1971), taip pat „Aukštujų Šimonių“ vertimą į estų kalbą – „Šimoniste saatus“ (1977).

Rašytojos  bibliotekoje yra Eduardo Mieželaičio ir  Antano Miškinio poezijos knygų. I. Simonaitytė turėjo 1940 m. „Sakalo“  leidyklos išleistą Bernardo Brazdžionio „Kunigaikščių miestą“.

Be lietuvių autorių kūrinių, Priekulėje esančiame I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje gausu latvių, estų, rusų, armėnų, vokiečių, prancūzų  ir kitų užsienio šalių autorių kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.

Memorialiniame muziejuje Priekulėje saugoma nemažai  dailės kūrinių ir fotografijos albumų, kuriuos I. Simonaitytei dovanojo žymūs to meto dailininkai ir fotografai. Knygose esantys dedikaciniai įrašai  ne tik atskleidžia I. Simonaitytės ryšius su  rašytojais, kultūros veikėjais, bet ir patikslina rašytojos biografijos detales.  Neretai knygose randamos I. Simonaitytės ranka įrašytos pastabos charakterizuoja ją kaip skaitytoją ir asmenį.