Kaip Kaupas Nyką-Niliūną arsenu gydė

Tarp Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV) saugomos Maros ir Kazio Almenų sakytinės istorijos, surinktos 1965–1977 metais, medžiagos yra Almenų pokalbis su Jurgiu Blekaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu, įvykęs College Parke 1971 m. vasario 13 d. Jame įamžintas ir toks Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, įvykęs atsitikimas, papasakotas Nykos-Niliūno (rašyba netaisyta).

… jis [Julius Kaupas – D. C.] ateina vieną kart pas mane, žiūri į mane, aš visuomet blogai atrodžiau, jisai man sako: „Žiūrėk, tu blogai atrodai! Tau reikėtų prirašyt kokių nors vaistų!“. Nu, tai jisai paima man ir prirašo tokio aršeniko [arseno], lietuviškai pasakius. Tai jis prirašo mano to aršeniko, bet jisai, žinoma, kaip paprastai, pamiršo pasakyt, kad aršeniką galima imti tiktai taip: vieną lašą, paskui du lašu ir t. t.  Reiškia, laipsniškai vis daugiau ir daugiau, bet jokiu būdu negalima [daug] imt! Tai paskui jisai man prirašo tą ir paskui už kokių penkių dienų atsimena, kad jis man neparašė tos naudojimo formulės. Tai jis čia galvoja, ką čia reikėtų daryt. Galvoja: „Jeigu ėmė ne taip, kaip reikia, tai jau [bus] miręs. Tai ko tada skubintis?“. Sako: „Paskui nutariau po kelių dienų nueit ir pasižiūrėt…“. Tai sėdžiu taip prie stalo, ir atsargiai kas nors duris daro į mano kambarį. Ir atsuku galvą, žiūriu – Julius. „Tai atėjau pažiūrėt, ar dar gyvas“, sako. O man nė į galvą neatėjo tuos jo vaistus vartot, nes aš jau jį žinojau ir, taip sakant…

Taigi nedaug trūko, kad geras Nykos-Niliūno bičiulis, daktaro laipsnį medicinoje turėjęs Julius Kaupas (tiesa, tuo tikrai nesididžiavęs, o viename iš Nykai rašytų laiškų pasirašęs, „iš profesijos klajūnas šioje žemėje“) būtų anksčiau laiko numarinęs vieną žymiausių lietuvių poetų, vertėjų ir literatūros kritikų. 

(Aptiko Dalia Cidzikaitė.)

Kaune įvyko konferencija „Nužemintųjų generacijos kodai“

Lapkričio 24 d., penktadienį, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje muziejuje, Kaune, vykusi išeivijos poetų Liūnės Sutemos ir Algimanto Mackaus jubiliejinėms sukaktims skirta konferencija „Nužemintųjų generacijos kodai“ subūrė gausų skaičių lietuvių diaspora besidominčių tyrėjų. Konferencijoje svarstyti Liūnės Sutemos ir Algimanto Mackaus kūrybos ir veiklos metmenys, iš naujo brėžtos žemininkų ir nužemintųjų generacijų ribos ir sąsajos, gilintasi į Liūnės Sutemos rašymo tradiciją ir išeivijos moterų poezijos slinktis šalia ir tarp „nužemintųjų“.

Konferencijoje su pranešimu „Liūnė Sutema ir Marius Katiliškis: (ne)kasdieniški liudijimai apie bendraminčius ir save“ dalyvavo ir mūsų skyriaus vyr. tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė. Savo pranešime ji pristatė mažai kam žinomą Maros ir Kazio Almenų sakytinės istorijos medžiagą „Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, 1965–1977“, saugomą Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV). Tarp Almenų pakalbintųjų yra ir Zinaida Nagytė-Katiliškienė (Liūnė Sutema) ir Marius Katiliškis. 1965 metų birželio 14-ą ir liepos 23 dieną Kazio Almeno kalbinti sutuoktiniai dalijosi mintimis apie 1961 metais žuvusį Antaną Škėmą, 1964 metais žuvusį Algimantą Mackų ir tais pačiais metais netikėtai mirusį Julių Kaupą. Visi trys buvo Katiliškių pažįstami, o Mackaus ir Kaupo atveju – geri bičiuliai. Pokalbiuose gausu kasdieniškų ir nekasdieniškų detalių iš rašytojų (ne tik čia paminėtų) gyvenimo Vokietijoje ir Amerikoje. Ilgėliau sustojama ties Škėma – jo asmenybe ir kūryba. Būtent kalbėdami apie Škėmos kūrinius, Katiliškiai įvardija ir savo estetinius principus literatūroje. Užrašyti pokalbiai leidžia pažvelgti į Katiliškius ne tik kaip į kūrėjus, bet ir kaip į sutuoktinius, pajusti jų santykių dinamiką, pagarbą kito nuomonei, požiūrį į vienas kito kūrybą.

Visą konferencijos programą rasite čia >>


Ištrauka iš 1965 metų birželio 14 d. pokalbio su Katiliškiais:

MK: Dabar einam su Julium [Kaupu] senamiesčio gatvėm, nueinam į gasthaus „zum Stork“, ten išgeriam šnabės vokiškos su žuvelėm… Einam. Jau po pinigų reformos, jau vokiečių krautuvės buvo išstačiusios prekes, pavyzdžiui, prekių, ypatingai maisto: vaisių, daržovių, tokie stendai lauko pusėj. O, žinai, šaligatviai siauri, kaip viduramžių gatvėse. Tai dabar Julius vienoj, žinai: „Čia persikai, ką tu mėgsti?“ „Nu, aš dabar obuolį mėgstu.“ Tai jis pasiima obuolį ir graužia. „Pasiimk tu!“ Aš – ne. Tai dabar šeimininkė krautuvės žiūri iškišus galvą. Julius: „Tu ne?“ Aš ne, man nejauku. „Tu nekreipk dėmesio.“ Einam toliau. Sako dabar: „Čia puikūs persikai, mano manymu, jie iš Italijos, paragaukim. Paimk!” „Nu, – sakau, ne, neimsiu.“ Julius paėmė, gražiausią. Dabar šeimininkė sako vokiškai, klausia: „Ką jūs ten darot?“ „Ooo, nieko, mes ragaujam jūsų prekes. Jūsų prekės, reikia pasakyt, yra visai neblogos.“ Ir mes einam toliau. Julius pasiima vynuogių kekę prie trečios gatvelės krautuvės. Sakau: „Velnio aky, Juliau, taip nebedarykim.“ „Ko tu, – sako, – jaudinies? Jeigu  tos prekės išstatytos, tai yra jos išstatytos praeivių dėmesiui.“ Sako, mes domimės. Bet, matai, kad jis tą atlikdavo, kad tu nieko negali sakyt…

Nuotraukose: Konferencijos pranešėjai ir klausytojai.

Prez. Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus nuotr.