1964-ieji JAV lietuvių istorijoje pažymėti skaudžių praradimų. Tais metais lietuvių išeivija neteko dviejų rašytojų, aktyvių kultūrinio gyvenimo dalyvių – gydytojo ir prozininko Juliaus Viktoro Kaupo ir poeto, literatūros kritiko Algimanto Mackaus. Pirmasis mirė 1964 m. kovo 1 d. Čikagoje, antrasis žuvo tų pačių metų gruodžio 28 d. automobilio katastrofoje, taip pat Čikagoje[1]. Abu mirė jauni: Kaupas – 44-erių, Mackus – vos 32 metų.
Pernelyg ankstyvos dviejų rašytojų mirtys į JAV lietuvių gyvenimą įnešė sumaišties, tarp vyresnių – „nepasitikėjimo savo jėgomis ir savo pastangomis“ (Kazys Bradūnas), tarp jaunesnių – pasimetimo, atmiešto rezignacija ir apokaliptine nuojauta dėl apskirtai visos lietuvių diasporos likimo[2], ir spėliojimų, kaip ir kodėl tai įvyko. Apie Kaupo ir Mackaus netektį buvo kalbama viešuose susibūrimuose ir privačiuose pokalbiuose. Jei Mackaus žūtis autokatastrofoje buvo, galima sakyti, neišvengiama, tai diabetu sirgusio Kaupo mirtis, jam viešint savo bičiulių Dalios ir Algimanto Mackų namuose Čikagoje, buvo mįslė, privertusi ne vieną nedrąsiai klausti: galbūt tai buvo savižudybė?
Kaupo asmenybė ypač domino jaunesniosios JAV rašytojų kartos atstovą Kazį Almeną. Tai matyti iš jo ir jo žmonos Maros Almenienės 1965–1977 m. surinktos sakytinės istorijos medžiagos, saugomos Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV). Praėjus metams po Kaupo mirties, 1965 m. Dalios Juknevičiūtės-Mackuvienės ir Zinaidos[3] ir Mariaus Katiliškių namuose viešėjęs Almenas, be kitų dalykų, klausinėjo ir apie Kaupą, neapeidamas jo staigios ir netikėtos mirties.
Kalbėdama apie Kaupą, Zinaida Nagytė-Katiliškienė pirmoji ištaria žodį „nusižudė“: „Jis [Kaupas – D. C.] gi žinojo, kad jis turi imt tuos vaistus, jis turi tas injekcijas įsileist. Jis vieną dieną neleido, antrą dieną neleido, trečią dieną… Nu tai klausyk…“[4]. Jos nuomone, toks Kaupo poelgis prilygsta „formaliai savižudybei“. Marius Katiliškis samprotavo dar atviriau. Pasak jo, Julius sąmoningai neįsileido insulino, taigi išvada siūlosi pati – jis sąmoningai pasirinko mirti. „Jam reikėjo tik vienos injekcijos, ir jis būtų mus visus pragyvenęs“[5], – sakė Katiliškis.
Dalia Juknevičiūtė-Mackuvienė kategoriškai atmeta Kaupo savižudybės versiją. Ji itin emocionaliai sureaguoja į Almeno garsiai išsakytą mintį, neva, lyginant trijų neseniai anapilin išėjusiųjų – Škėmos, Kaupo ir Mackaus – aplinkybes, Kaupo mirtis esanti arčiausiai savižudybės. „Čia didžiausia nesąmonė!“, – pareiškia Juknevičiūtė-Mackuvienė ir prideda, jog Kaupas tikrai nebuvo iš tų žmonių, kurie apsistotų pas savo pažįstamus ir pas juos nusižudytų[6]. „Visa atmetus, visas tas aplinkybes, kas čia buvo (…). Jis jokiu būdu negalėtų nusižudyt! Čia kaip tik yra didžiausia Juliaus Kaupo esmė (…)!“, – sako ji[7].
Juknevičiūtės-Mackuvienės nuomone, tikrąsias Kaupo intencijas jam lankantis pas juos parodo ir jį išteisina jo atvykimo į Čikagą aplinkybės. Pasak jos, Čikagoje Julius buvo susitikęs su kažkokiais žmonėmis, rodos, iš Čikagos universiteto. Greičiausiai, svarsto Juknevičiūtė-Mackuvienė, Kaupas ieškojo galimybių persikelti gyventi į Čikagą, taigi aiškiai galvojęs apie ateitį. Viešnagės Čikagoje metu Kaupas taip pat pasakojęs apie savo kūrybinius planus: ką jau parašęs, ką pradėjęs, ką norėjęs užbaigti. O tai, pasak Almeno pašnekovės, irgi buvęs ženklas, kad „žmogus pilnutiniai gyveno ir turėjo ir vilčių, ir tikėjimą, ir dirbti, ir užbaigti, ir t. t.“[8]
Praėjus metams po Kaupo mirties, Juknevičiūtė-Mackuvienė detaliai prisimena paskutiniąsias su juo praleistas dienas. Jos žodžiuose galima išgirsti norą Kaupą pateisinti ir dar kartą įtikinti save, kad jo mirtis nebuvęs sąmoningas, iš anksto suplanuotas poelgis, o tiesiog nelaimingas atsitikimas. „Prieš Juliaus mirtį mes šnekėjom apie… dievus…, – prisimena Juknevičiūtė-Mackuvienė. – Jisai pasakojo, turbūt gabaliukus iš Rilkės, (…) kad vaikas įtikėjo, kad Dievas buvo tokiam pirštuke. (…) Labai toks išskirtinis vakaras buvo.[9]“ Pasak moters, visas su Juliumi praleistas laikas buvo kažkoks trapus, kaip iš pasakų pasaulio, ir savotiškai abstraktus, nes „buvo tas toks tikrasis supratimas, žinai… gyvenimo“. Apie ką dar bičiuliai kalbėjo? Ogi apie akmenis. Juknevičiūtė-Mackuvienė prisimena, jog net kalbėdamas apie akmenis tąkart Julius sugebėjo nagrinėti gėrio ir blogio problemą.
Ji prisiminė ne tik apie ką jie kalbėjosi, bet ir kokią knygą Kaupas tuo metu skaitė, ką valgė. Pasak jos, su savimi iš Detroito Julius buvo atsivežęs knygą Death in the Family [10]. Galbūt kaip tik tą akimirką suvokusi knygos pavadinimo simboliką, tarytum savęs, tarytum Almeno ji paklausia: negi ir tai reikėtų susieti su Kaupo mirtimi?[11]
Oficiali Kaupo mirties versija – širdies smūgis. Kita – begalinis Kaupo išsiblaškymas. Ne vieną anekdotu virtusį pasakojimą apie Kaupo išsiblaškymą ir jo, kaip gydytojo, „kraštutinį neatsakingumą“ mini Katiliškiai, Jurgis Blekaitis, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir kiti. Vis dėlto žinant, jog diabetu sirgęs gydytojas Kaupas insulino nesileido ne vieną dieną, o bent tris, ir greičiausiai nemažai dėl tokio „apsileidimo“ kentėjo, kažin ar pastarojo paaiškinimo užtenka. Kaip vieno pokalbio metu pastebėjo Almenas, kalbant tik apie jo mirties aplinkybes, apeinant patį žmogų, jo charakterį ir būdą, prieitumei išvados, kad tai buvo pati tikriausia savižudybė[12].
Šiais metais minėdami Juliaus Viktoro Kaupo gimimo šimtmetį, turime progą sugrįžti prie rašytojo asmenybės ir jo negausaus kūrybinio palikimo. Šie metai – tai galimybė galbūt kitaip, iš naujo perskaityti Kaupą ir jo kūrinius. Tik jo mirtis turbūt taip ir liks vieninteliu naujai interpretacijai nepasiduodančiu faktu – neįminta Kaupo mįsle.
[1] 1961 m. taip pat automobilio katastrofoje žuvo kitas JAV lietuvis rašytojas, literatūros kritikas, aktorius ir režisierius Antanas Škėma.
[2] Tokią nuojautą stiprino jau minėta Škėmos mirtis ir su Mackumi kartu automobiliu važiavusios žurnalo Margutis ir radijo programos „Margučio radijas“ įkūrėjos ir vadovės Lilijos Vanagaitienės žūtis.
[3] Kūrybos pasaulyje Zina Nagytė-Katiliškienė žinoma Liūnės Sutemos slapyvardžiu.
[4] Pokalbis su Zina ir Mariumi Katiliškiais. Lemont, ILL, 1965 m. birželio 14 d. Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, Pasaulio lietuvių archyvas, LTSC, Čikaga, JAV. Mašinraščio l. 55. Čia ir kitur kalba netaisyta. – D. C.
[5] Ibid., 56 (57).
[6] Pokalbis su Dalia Mackuviene. Čikaga, 1965 m. liepos 15 d. Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, Pasaulio lietuvių archyvas, LTSC, Čikaga, JAV. Mašinraščio l. 9.
[7] Ibid., 11–12.
[8] Ibid. 11.
[9] Pokalbis su Dalia Mackuviene. Čikaga, 1965 m. liepos 15 d. Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, Pasaulio lietuvių archyvas, LTSC, Čikaga, JAV. Mašinraščio l. 15.
[10] Greičiausiai tuo metu Kaupo skaityta knyga buvo amerikiečio rašytojo Jameso Agee autobiografinis romanas, kuris pasakoja apie šeimos, netekusios maitintojo autokatastrofoje, gyvenimą Tenesio (Tennessee) valstijos Noksvilio (Knoxville) miestelyje. Daugiau žr. https://en.wikipedia.org/wiki/A_Death_in_the_Family.
[11] Ibid. 10.
[12] Pokalbis su Jurgiu Blekaičiu ir Nyka-Niliūnu. College Park, 1971 m. vasario 13 d. Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, Pasaulio lietuvių archyvas, LTSC, Čikaga, JAV. Mašinraščio l. 29–30.