Simo Kudirkos 90-metis

Parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro praktikantas Henrikas Ražanas.



Nacionalinėje bibliotekoje saugomas knygos egzempliorius su autoriaus autografu

Prieš devyniasdešimt metų, 1930 metų balandžio 9-tąją, dieną Griškabūdžio kaime, Šakių valsčiuje, valstiečių šeimoje gimė Simas Kudirka, labiausiai išgarsėjęs savo laisvės šuoliu iš Sovietų Sąjungos laivyno refrižeratorių plaukiančiosios bazės „Tarybų Lietuva“ į Jungtinių Amerikos Valstijų pakrančių apsaugos katerį „Vigilant“.

S.Kudirkos šeima vertėsi sunkiai. Dar XX a. pradžioje į Jungtines Amerikos Valstijas laimės ieškoti išvyko jo seneliai iš mamos pusės, ji ten ir gimė. Iš pradžių, S. Kudirkos senelis dirbo šachtininku, vėliau – kūriku laivyne. 1912 metais jie su nedidelėmis santaupomis išsikraustė į tėvynę, kur, nusipirkę sklypą, ėmėsi ūkininkavimo. Pasak S. Kudirkos, jūreiviu tapo paskatintas senelio pasakojimų apie jūreivystę: 1949 metais paliko Griškabūdį ir iškeliavo jūreivystės mokslo semtis į Klaipėdą.

S. Kudirkos vaikystė buvo nelengva. Anksti mirė jo tėvas, paauglystėje siautė Antrasis Pasaulinis karas, o pokariu, 1949 m. S. Kudirka buvo kankintas KGB darbuotojų dėl jo patėvio brolio išėjimo partizanauti, buvo bandoma jį verbuoti.

1952–1955 m. tarnavo sovietinėje armijoje, Sevastopolyje. Grįžęs iš armijos įstojo į radijo navigatoriaus kursus, kuriuos baigė 1957 metais. Susituokė su savo gyvenimo meile Genute 1959 metais, po metų jiems gimė dukra Lolita, 1966 metais sūnus Evaldas.

Toliau skaityti „Simo Kudirkos 90-metis“

Spaudiniuose likę cenzūros ženklai

Tyrinėdama tarpukariu Centriniame valstybės knygyne[1] (toliau – CVK) saugotą ir kauptą draudžiamą spaudą, Arida Riaubienė kai kuriuose spaudiniuose pastebėjo ženklų, susijusių su cenzūra. Šis pasakojimas apie tai.

Centriniam valstybės knygynui buvo svarbu ne tik komplektuoti cenzūros draustus spaudinius „slaptajame skyriuje“, bet ir žymėti juos atitinkamais spaudais. Nepriklausomoje Lietuvoje leistų knygų cenzūravimą liudija šio laikotarpio spaudiniuose palikti ženklai – cenzūros valdininkų padaryti įrašai ir knygyno darbuotojų dėti spaudai. Apie tai, kad vienas ar kitas spaudinys cenzūros buvo sulaikytas, galime spręsti ir iš pavienių įrašų, randamų knygų viršeliuose, antraštiniuose puslapiuose.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) saugoma bibliografo, spaudos tyrinėtojo Vytauto Steponaičio kolekcija. Unikalų rinkinį sudaro apie 20 000 spaudos vienetų[2]. Kai kurių Vytauto Steponaičio kolekcijai priklausančių spaudinių antraštiniuose puslapiuose galima pastebėti ranka padarytą įrašą – „Konfiskuota“, neretai šalia nurodomi metai, kartais mėnuo ir data. Atsakymą į klausimą, kaip cenzūros drausti spaudiniai pateko į Steponaičio biblioteką, padeda rasti jį pažinojusių ir ilgą laiką kartu dirbusių žmonių atsiminimai. Bibliografas Stasys Tomonis prisiminė, kad, dirbdamas Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe, Steponaitis ėjo vyriausiojo cenzoriaus pareigas. Per jo rankas pereidavo daugelis tuo metu leidžiamų cenzūros draustų spaudinių. Steponaitis, būdamas aistringas bibliofilas, „<…> konfiskuotus spaudinius labai vertino dėl jų retumo, kaupė vos ne visų po 3 egz.“[3]. Kad Steponaitis dirbo tarpukario spaudos priežiūros sistemoje, liudija ir žinios, rastos archyviniuose dokumentuose. Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugomas nutarimas, susijęs su 1933 m. Vokietijoje leistų spaudinių draudimu įvežti į Lietuvą. Greta tuomečio Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) direktoriaus Augustino Povilaičio minėtą dokumentą pasirašo laikinai einantis Spaudos skyriaus viršininko pareigas Vytautas Steponaitis[4]. Rinkti cenzūros konfiskuotus spaudinius Steponaičiui padėjo ne tik užimamos pareigos, bet ir žmonės, žinoję apie jo domėjimąsi retais spaudiniais, aistrą bibliofilijai. Steponaičio žmona Agnietė Steponaitienė prisiminimuose apie vyrą rašė: „Visose spaustuvėse turėjo draugų ir žinojo, kur kas spausdinama. Per juos gaudavo net slaptų komunistinių proklamacijų ir įvairių atsišaukimų“[5]. Pats Steponaitis taip pat prisiminė, kad spaustuvininkai, žinodami jo polinkį kolekcionuoti spaudinius, parūpindavo nelegalių atsišaukimų[6].    Pažymėtina tai, kad Juozas Rimantas 1960 m. rinko medžiagą straipsniui „Vytautas Steponaitis – bibliografas ir knygotyrininkas“. Retų knygų ir rankraščių skyriuje išlikusiame straipsnio rankraštyje yra įrašas, informuojantis apie Steponaičio, galbūt, planuotą parengti „Cenzūros neleistų leidinių bibliografiją“[7]. Steponaitis rinko statistines žinias apie 1920–1946 m. uždraustus spaudinius – knygas, periodinius leidinius, smulkiąją spaudą. Didelė tikimybė, kad šioje rankraštinėje  bibliografijoje  užfiksuoti tie spaudiniai, kuriuos Steponaitis buvo peržiūrėjęs pats. Anot bibliografo, daugiausia cenzūros uždraustų spaudinių būta 1924 m. – 53. Vėliau skaičiai ėmė mažėti: 1928 m. žinomi 33 uždrausti leidiniai, 1930 m. – 30.

Kai kuriose cenzūros draustose knygose kartais galima rasti ranka padarytų cenzūros valdininkų įrašų. Įrašai ne tik pagrindžia patį knygos draudimo faktą, bet ir suteikia informacijos, iš kurių institucijų spaudinys pateko į CVK.

Toliau skaityti „Spaudiniuose likę cenzūros ženklai“