Valės PETKEVIČIENĖS anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

„Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“

                       arba Romualdo Granausko kūrybos antkaklis ant skaitytojo sprando. Nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Iki gilia išpažintimi pažymėto laiško geriausiam draugui – šuniui Buliui. Laiško, kuriame visos Romualdo Granausko gyvenimo kūrybos prasmė. Pasilikti. Šiapus ir Anapus. Užsispyrusio žemaitiško būdo žmogumi ir gilios, jautrios sielos kūrėju, kurio, anot jo paties, kūnas Lietuvoje, siela kalboje. Granausko žodis užkabina lengvai, tačiau įtraukia taip, kad pajunti priklausomybę jo kūrybai, kuri nepaleidžia. Lengva su tuo susitaikyti ir tiesiog mėgautis. Žmogaus ir šuns draugystės istorijoje  tu atsiduodi žodžio ir meilės jausmo galiai. Abipusės, tikros, kasdienybėje išgyvenamos meilės jausmui. Romualdo kalbos laukas toks didelis, toks beribis, gilus ir platus, toks paprastai nepaprastas ir įtraukiantis, kad negyventi tąja besąlygiška šuns ir žmogaus meile tiesiog negali. Ji įauga į kiekvieną tavo kūno ląstelę, pulsuoja tavo gyslomis, tu ją jauti kiekviename savo širdies dūžyje ir ji nė akimirkai neleidžia tau suabejoti – esi savanoris Granausko kūrybos pėdsekys! Draugystės ekstazė nepaleidžia iki paskutinio atodūsio, kai šventa sąjunga staiga įtrūksta ir nutrūksta. Matai, jauti ir išgyveni, kaip stiprus žemaitiškas rašytojo būdas suklumpa prieš besąlyginę draugo – šuns meilę.  Tavo protą ir širdį užvaldę, knygos puslapiais vedžioja kalbančios rašytojo ir šuns akys. Jų abiejų žvilgsniuose įskaitai meile ir nerašytos ištikimybės priesaika sujungtą draugystę, kuriai nereikia pažadų, įsipareigojimų. Privalu – jausti vienas kitą. Tuomet nevalingai suklumpa ir tavo, skaitytojo, širdis, protas, tačiau meilė ir toliau veda šventu Granausko tikėjimu, kad mirtis nėra pabaiga. Ar verta tikėti, skaityti ir būti ištikimu Romualdo Granausko kūrybos pėdsekiu? Taip. Nes tai ir yra ta tikroji gyvenimo pusė – rašto, knygos ir žmogaus kūrybos ilgaamžiškumo galia. Realybės akivaizdoje, kai mirtis išsivedė abu – ir draugą, ir rašytoją – knyga pasilieka Granausko liudininku, pažadu ir laišku, kad mirtis bejėgė prieš kūrybos galią – GYVENTI!



Kalba neredaguota.

Simonas RASIMAVIČIUS: Mažvydo Palangos knygos „Dūzgė ir baltieji piratai“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas


Autoriaus knygų lentyna

Mielas Jokūbai,

mama sako, kad mes broliai. Kartais tuo netikiu. Tu man esi liūtė kruvinais nasrais, kuri medžioja bandoje, bet ėda viena.

Džiaugiuosi, kad sutikai perskaityti „Dūzgė ir baltieji piratai“. Visada buvai geras pasakotojas. Dažniausiai sakydavau, kad buvo visai ne taip, kad prikūrei. Tavo prasimanymai dažniausiai būdavo geri. Ir šį kartą, įtariu, kad tyčia prikūrei. Norėjai įgelti man dėl pernelyg griežto įvertinimo per mamos gimtadienį, kai net nepadovanojai jai gėlių.

Toliau skaityti „Simonas RASIMAVIČIUS: Mažvydo Palangos knygos „Dūzgė ir baltieji piratai“ anotacija“

Monika ŠULCAITĖ-JAUNIENĖ: Valdo Papievio romano ,,Odilė, arba oro uostų vienatvė“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

Odile, sakyk,

kieksyk turės kilti

ir leistis lėktuvai,

kieksyk mums šypsosis

malonios dangaus stiuardesės,

kieksyk dar beviltiškai, naiviai

bandysim užkariauti dangų?

Toliau skaityti „Monika ŠULCAITĖ-JAUNIENĖ: Valdo Papievio romano ,,Odilė, arba oro uostų vienatvė“ anotacija“

Marytė BURNEIKIENĖ: Valdas Papievis, „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės knygų lentyna

  „Gal tik šviesiausius (žmones) traukia Paryžius, kiti važiuoja kitur…“ Ar tu esi tas „šviesiausias“, pagalvoji perskaitęs pasakojimą apie Odilę, devyniasdešimtmetę paryžietę, kurios gyvenimas (ir kūryba) dvelkia tikra belle epoque. Ji žino, “ką reiškia senti, bet taip ir nesuaugti“ ,t. y. jos gyvenimas puikiajame mieste pilnas pasitikėjimo savimi, nenukrypimas nuo savo įpročių – ji eina pasėdėti kavinukėje (rodos, užuodi kavos ir croissant kvapą), susitinka su draugėmis, nuklysta į prisiminimus (atrodo, keliauji su Odile po miestą ir pasaulį). Rašytojas vedžioja skaitytoją Paryžiaus gatvėmis, ir, jeigu esi bent kartą buvęs meilės mieste, skaitydamas šį romaną vėl išgyveni tą jausmą, lyg iš naujo žingsniuotum ten, tik šalia tavęs dar ir Odilė, petite dame, kuriai „viskas, kas bent truputėlį kitaip, nei buvo mūsų laikais, mums jau savaime prasčiau“.

  Pats miestas čia yra pasakotojas, nes net ir nebuvusiam jame, atsiras noras pamatyti jį,  galbūt, pereiti tomis gatvėmis, pasėdėti mažoje lauko kavinėje… Nes juk „atrodo, kad Paryžiuje visos dienos – sekmadieniai“.



Kalba neredaguota.

Kristina TAURINSKAITĖ: Antuanas de Sent Egziuperi „Mažasis princas“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas


Autorės nuotrauka

Mano knygų lentynoje gyvena viena gražiausių ir universaliausių knygų, tinkančių tiek vaikams, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, – „Mažasis princas“. Tai 1943 m. išleista pasaka. Na o aš turiu garbės turėti vieną naujausių jos leidinių.

Mažasis prince,

Šiuo metu mano planetoje neramu. Galima sakyti, net chaosas. Dauguma gyvename baimėje. Bijome susirgti. Ar gali patikėti? Bijome to, ko negalime matyti. Sako, kažkoks pavojingas virusas… Mums patariama likti namie, niekur nevykti…

Toliau skaityti „Kristina TAURINSKAITĖ: Antuanas de Sent Egziuperi „Mažasis princas““