2023 m. spalio 10 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pradeda veikti paroda „Poetinis Vilniaus žodynas“. Parodos akcentas – siena su šimtais eilučių apie Vilnių, jo rajonus, miestiečių jausenas. Eilėraščiai publikuoti pastaraisiais dešimtmečiais, Vilniui vėl tapus nepriklausomos šalies sostine. Apie Vilnių rašo ne tik vilniečiai: miestas įdomus ir kitų Lietuvos vietų gyventojams, jį aplankantiems užsieniečiams, sugrįžtantiems pasaulio lietuviams. Įdėmiausi parodos lankytojai pastebės eilučių iš žinomų dainų: Vilnių, įvairias jo vietas apdainavo Andrius Mamontovas, duetas „Lilas ir Innomine“, grupės „Saulės kliošas“, „G&G Sindikatas“, kiti populiarūs muzikos kūrėjai.
Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikrasis vardas – Alfonsas Čipkus, 1919–2015) literatūrologų laikomas vienu žymiausių, moderniausių lietuvių emigracijos rašytojų. Priklauso poetų žemininkų kartai, kurios kūryba skleidėsi okupacijos ir istorinių perversmų sąlygomis. 1938– 1939 m. studijavo romanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, vėliau šias studijas tęsė Vilniaus universitete. Pirmuosius eilėraščius publikavo studentiškoje spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Studijavo Tiubingeno ir Fribūro universitetuose meno istoriją ir filosofiją, gilino prancūzų, vokiečių ir anglų literatūros žinias. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje (JAV). Pirmoji poezijos knyga „Praradimo simfonijos“ išleista 1946 m. Tiubingene. Kūrėjo palikimą sudaro ne tik eilėraščiai, bet ir kritikos straipsniai ir literatūros klasikos vertimai bei dienoraščiai, kuriuose unikaliai persipina autobiografinis tekstas ir poezijos refleksija.
Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė apie poeto literatūrinį palikimą yra rašiusi: „Pagrindinis niliūniškos transcendencijos takas – iš dviejų erdvių ir dviejų laikų. Iš gyvenimo pirminiuose namuose ir gyvenimo svetur, iš nuolatinio ten ir čia, tada ir dabar. […] A. Nyka-Niliūnas metafizinei tradicijai priklauso ir kaip poetas, ir kaip mąstytojas, lietuvių kultūrai suteikęs unikalių, įrašytų, užrašytų būties refleksijų.“
Paskutinė kelionė
Dabar einu namo. Ramiai ant slenksčio pasėdėsiu, Nes baisiai pavargau, ieškodamas kančios. Nors nežinau, ar tavo veido spinduliai išblėsę Mane sutiks iš žuvusių namų kerčios.
Kai bus pavakarė ir dulkės kils kely po gluosniais, Aš būsiu netoli. Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės. Ten kaip nuostabų persų kilimą vaikystę pasiklosiu Ir, vaikščiodamas ja, aš nieko nebijosiu, – Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.
Todėl aš ir nebegaliu ten neiti, Neskrist kaip paukštis platuma erdvės giedrios. Aš negaliu nebūti ten. Jie miršta. Ir man reikia eiti greitai Ir krist kaip lietui plakančios audros.
Nemeikščiai, 1940 (Iš poezijos rinktinės „Eilėraščiai, 1937-1996“, Vilnius : Baltos lankos, 1996)
2021 m. liepos 9 d., eidamas 89 metus, mirė JAV lietuvis poetas Kornelijus Jazbutis. Kornelijus, mokytojų ir ūkininkų Kazio ir Stefanijos (Rankaitytės) Jazbučių sūnus, gimė 1933 m. balandžio 16 d. Virbalų kaime, Skuodo rajone. Tėvai 1941 m. birželio 14 d. komunistų buvo ištremti į Sibirą. Kornelijus ir jaunesnė sesutė Gražina pasiliko Lietuvoje. 1944 m. su tetos Bronės Jazbutytės šeima Kornelijus pasitraukė į Vokietiją. Našlaičio teisėmis atvyko į Ameriką 1947 m. vasario 18 d. Mokėsi lietuvių marijonų mokykloje Marijanapolio kolegijoje (Tompsonas, Konektikuto valstija), vėliau baigė socialinius mokslus magistro laipsniu Lojolos universitete Čikagoje. Nuo jaunystės buvo ateitininkas, ateitininkų literatų „Šatrijos“ korporacijos narys. Daug vasarų dalyvavo Lituanistikos seminaruose prie Kento universitete (Ohajo valstija), vėliau Pleine (Plano; Ilinojaus valstija). Rašė poeziją, savo eilėraščius skaitė „Poezijos pavasariuose“ Čikagoje ir „Poezijos rudenyse“ Druskininkuose. Nuo 1966 m. beveik kasmet vykdavo į Lietuvą aplankyti savo tėvų, sugrįžusių iš Sibiro.
Birželio vakare
Tėvas, mama ir aš žingsniuojam palei Bartuvos upę. Tėvas birželio vakare aiškina mamai,
kad rusai į Sibirą žmones vežti ketina, aiškina birželio vakare, nupirkęs valo meškerėm, aiškina birželio vakare, kad kažin, ar beteks meškeriot vingiuotoj Bartuvoj, aiškina, ar beapsimoka birželio vakare takelius geltonu smėliu pabarstyt, jis aiškina vėlai birželio vakare, ar apsimoka, kai sunkvežimiai laukia parengti, laukia rytojaus vėlai birželio vakare.
Jurgis Baltrušaitis (1873–1944) – žymus lietuvių poetas simbolistas, savo kūrybinį kelią pradėjęs rašydamas rusų kalba. Jo poezijos simbolizmas kyla iš lietuviškų pasakų, padavimų, liaudies dainų, gimtinės peizažų. J. Baltrušaičio eilėraščių turinys pateikiamas paprasta forma: taisyklingi posmai, išlaikytas ritmas ir rimas, neįmantri kalba.
Jonas Mekas Poetas ir vertėjas Vytautas Bakaitis Centriniame parke Niujorke. Nedatuota, chromogeninis atspaudas, 30,5 x 20,2 cm. MO muziejus
Poetas, vertėjas Vytautas Bakaitis (Vyt Bakaitis) jaunystėje artimai bendravo su Jonu Meku ir FLUXUS judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu, tačiau Lietuvoje pastebėtas žymiai menkiau už juos.
Bakaitis gimė 1940 m. gruodžio 26 d. Mažojoje Lietuvoje, Bitėnų kaime (Pagėgių savivaldybė). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šeima su mažu berniuku pasitraukė į Vakarus, 1951 m. apsigyveno JAV. Įsikūrė Bostono priemiestyje, kur buvo lietuviška parapija. Pirmuosius eilėraščius Bakaitis parašė šešiolikos, lietuvių kalba. Kadangi priklausė ateitininkams, siųsdavo į jų žurnalą, pasirašęs Jono Martyno pseudonimu. Vėliau kūrė tik anglų kalba. Studijas baigė Bostono universitete, vėliau apsigyveno Niujorke, kuris jam tapo savu.[1]
Kai atvažiavau į New Yorką, trejus metus dirbau redakcijoje. Leidom American Institute of Physics žurnalą, aš redaguodavau. Neturėjau nė žalio supratimo apie fiziką. Nesupratau, kaip užsieniečiai publikuoja savo straipsnius, ir prancūziškai nežinodamas, vis ne taip anotacijose surašydavau – ten Žiūraitis et co., o aš parašydavau Žiūraičio kompanija. Po trejų metų supratau, kad poetiškai saviraiškai šis darbas kenkia. Ir tada galvojau, ką veikti toliau. Tai pirmą kartą, kai susisiekiau su Jonu Meku, jis klausė: „Kokiu amatu pats užsiimi?“ Aš drąsiai pasakiau: „Esu staliorius“. Tai jis tuoj supažindino mane su Jurgiu Mačiūnu, kuris tuo metu Soho renovacijoms komandas sudarinėdavo. Nu, tai nuo to karto mano užsiėmimas buvo statybos, kol po kelerių metų iš savo kolegų išgirdau, kad pradeda siaubingai nugaras skaudėti. Pagalvojau, kad jei ir toliau statybininku būsiu, ir man tas pats nutiks. Tai po to perėjau prie buhalterinio darbo.
Vytautas Bakaitis. Iš: Draugas (JAV), 2020, kovo 21, p. 11.
1991 m. išėjo pirmoji Bakaičio knyga: „City country“. [2] Prieš dešimtmetį pasirodė knyga „Deliberate proof“. [3] Bakaitis jau yra parengęs trečiąją knygą. „Aš linkęs vis perrašinėti. Paprastai kasdien užsirašinėju pastebėjimus. Paskui po pusmečio peržvelgiu užrašus, tada galbūt kyla iš to eilutė kokia ar kas prisimena, o tuomet stojasi, pradeda rastis eilėraštis. Aš gal tik kokius tris kartus gyvenime esu parašęs visą eilėraštį iškart“, [4] – pernai Bakaitis pasakojo laikraščio „Draugas“ skaitytojams.
Jonas Zdanys gimė 1950 m. Konektikuto valstijoje, JAV.[1] Kaip ir daugelis DP (angl. displaced persons, liet. perkeltieji asmenys) kartos atžalų, augo dviejų kultūrų sankirtoje. „Nuo pat pirmų dienų kalbėjau lietuviškai (ir dabar su tėvais bei giminėm lietuviškai kalbame), lankiau šeštadieninę lietuvišką mokyklą (ją vedė Kotryna Marijošienė), dalyvavau lietuvių skautų veikloje, šokau tautinius šokius, bendraudavau su lietuviais, lietuviškai šventėm visas šventes, lankėm lietuvišką bažnyčią. Angliškai pradėjau kalbėti mokykloje, būdamas penkerių. Aiškiai atsimenu tą pirmą dieną: mokytoja su manim kalba angliškai – garsiai, pamažu artikuliuodama kiekvieną žodį, o aš – lietuviškai šaukiuosi mamos“,[2] – prieš vienuolika metų Zdanys pasakojo tuometinio Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėjai Jolantai Budriūnienei.
Jonas Zdanys. Nuotr. iš Zdanio asmeninės svetainės: https://jonaszdanys.org/
Visgi vietos kalbą išmoko puikiai, vėliau studijavo literatūrą. Bakalauro studijas baigė Jeilio universitete, magistro ir daktaro laipsnius įgijo Niujorko valstijos universitete (State University of New York). Po studijų dėstė šiuose universitetuose. Jeilio universitete vedė poezijos, vertimo teorijos bei praktikos seminarus, pastarajame universitete užėmė ir įvairias administracines pozicijas. Daugiau kaip dešimtmetį dirbo kaip aukštas Konektikuto valstijos pareigūnas, atsakingas už akademinę sritį. Taip pat prisidėjo prie Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pertvarkymo. Šiuo metu dėsto Sacred Heart universitete.[3]
Zdanio bibliografija tiesiog stulbinanti. Kaip autorius arba vertėjas, Zdanys prisidėjo prie gero pusšimčio knygų. Atskiro paminėjimo vertos jo sudarytos ir išverstos antologijos, pristatančios šiuolaikinius Lietuvos poetus: pavyzdžiui, „Four poets of Lithuania : Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Kornelijus Platelis“ (Vilnius : Vaga, 1995), „Five Lithuanian women poets: Judita Vaičiūnaitė, Danutė Paulauskaitė, Onė Baliukonė, Nijolė Miliauskaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė“ (Vilnius : Vaga, [2002]). Iš naujesnių Zdanio knygų paminėjimo galbūt vertos šios: „Notebook Sketches: Poems and Drawings“ (Chicago: Strawberry Hedgehog, 2019); „Three White Horses“ (Beaumont, Texas: Lamar University Literary Press 2017); su Kornelijumi Plateliu parengta „Two Voices / Du balsai“ (Chicago: Purple Flag Press 2017). Leidžiamos Zdanio poezijos rinktinės. Daugiau informacijos apie knygas rasite Zdanio asmeninėje svetainėje: https://jonaszdanys.org/books/
Vertėjas
Pasak Zdanio, vertimais iš lietuvių kalbos jis užsiima nuo bakalauro studijų Jeilyje laikų. Tada, pasitaręs su dėstytoju, jis išvertė Marcelijaus Martinaičio eilėraštį „Vaikai kaip žolė“. Vertimas buvo teigiamai įvertintas, išspausdintas universiteto literatūriniame žurnale.[4]
