Linksmas nuotykis su liūdnu epilogu

Romainas Gary (Romanas Kacewas) autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ aprašė savo motiną Miną Kacewą, tarpukario Viniuje turėjusią mados saloną „Maison Nouvelle“. Jeigu tikėsime R. Gary pasakojimu, mama buvo ugningo, ekscentriško charakterio moteris ir neretai patekdavo į komiškas situacijas. Senuose laikraščiuose beieškant medžiagos parodai „Romain Gary: sugrįžimas į Vilnių“ paaiškėjo, kad tarpukario Vilniuje drabužių prekyba vertėsi dar viena Kacewa, galbūt R. Gary giminaitė. Ji taip pat patirdavo komiškų nuotykių.  Siūlome trumpą straipsnį iš laikraščio „Gazeta Wileńska Wieczorna“, publikuotą 1936 m.

Mina Kacewa su sūnumi Romanu iš Vilniaus išvyko 1925 m., iki 1928 m. gyveno Varšuvoje, o 1928  m. išvyko į Prancūziją.

Paroda „Romain Gary: sugrįžimas į Vilnių“ iki balandžio 21 d. eksponuojama Nacionalinės bibliotekos Pažinimo erdvėje (V a.). Parodoje išvysite fragmentų iš lenkiškų laikraščių, kurie liudija, kad Vilniuje iš tiesų veikė „Maison Nouvelle“, o rašytojo tėvas ir senelis vertėsi kailių prekyba.

Gazeta Wileńska Wieczorna. 1936 m. rugsėjo 21 d. , p. 4

NEVYKUSI SLĖPTUVĖ

Linksmas nuotykis su liūdnu epilogu

Miesto Halės krautuvėlių savininkai skundžiasi netinkamais valdžios nurodymais dėl darbo valandų. Visos krautuvės, išskyrus maisto prekių, atidaromos devintą valandą ryto.

Toks darbo laikas yra labai nepalankus, nes mūsų klientai yra beveik išskirtinai į turgų atvažiuojantys kaimiečiai. Kaimietis jau 7–8 valandą ryto yra laisvas, nori kuo greičiau nusipirkti, ko jam reikia, ir grįžti į kaimą. Visą naktį nemiegojo, pavargo ir nori kuo greičiau išvykti. Tuo metu krautuvės vis dar uždarytos ir prekyba dažniausiai tiesiog nevyksta.

Toliau skaityti „Linksmas nuotykis su liūdnu epilogu“

Knyga apie Vincą Kudirką

Parengė Arida Riaubienė


Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ teko peržiūrėti nemažai leidinių apie parodoje pristatomus kūrėjus. Įdomių faktografinių faktų apie tautos atgimimo žadintoją Vincą Kudirką pateikiama 1937 m. literato Juliaus Būtėno parengtoje ir išleistoje knygoje „Vincas Kudirka“[1].

 Juliaus Būtėno leidinio pasirodymas buvo svarbus tarpukario laikotarpio literatūrinio gyvenimo įvykis, apie knygą rašyta to meto periodinėje spaudoje. Keletą žinučių randame dienraštyje „Lietuvos žinios“ (1909–1940).

Atgimimo metais buvo išleistas papildytas ir pataisytas šios knygos variantas: Vincas Kudirka : biografinė apybraiža / Julius Būtėnas. Vilnius : Vyturys, 1988

 Pavyzdžiui, balandžio 3-osios dienos numeryje buvo rašoma: „Neseniai pasirodžiusia knygų rinkoje J. Būtėno knyga apie Vincą Kudirką skaitytojai rodo didelį susidomėjimą. Ypačiai patraukia  knygos išvaizda – nepaprastai originalus viršelis: juodame fone padidintas Kudirkos autografas; tekste daug įdomių fotografijų. Knyga kaštuoja Lt. 6“[2].

Kitame numeryje šios knygos populiarumas tuometinėje Lietuvoje aprašomas taip: „Iš provincijos žmonės siunčia į Kauną pažįstamiems laiškus, kad jiems nupirktų neseniai išėjusią iš spaudos Jul. Būtėno knygą „Vincas Kudirka“, nes tenai knygynuose negali gauti. Tai kondensuota didžio tautos vyro biografija, kurioje iškelta daug naujų faktų ir visa susisteminta, duota plati bibliografija, gausiai iliustruota. 200 psl. didelio formato, kaštuoja Lt. 6–“[3].

Toliau skaityti „Knyga apie Vincą Kudirką“

Tradicijos karantino fone: įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija

Vasario 17 d.  jaunai rašytojai Linai Simutytei įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija (buvo įprasta premiją įteikti per Vilniaus knygų mugę, tačiau pandemija šiek tiek pakoregavo įprastinį ritmą).  L. Simutytei premija skirta už apsakymų rinkinį „Miesto šventė“. „Nuo pat paauglystės man Jurga buvo svarbi kaip laisva menininkė, kūrėja. Jurgos asmenybė man atrodė nepažabojama, norėjosi ir pačiai išsilaisvinti. Man labai patinka Jurgos ilgi sakiniai, klampumas, metaforiškas kalbėjimas. Rašymas atsirado, siekiant užpildyti tuštumą. Šiandien Pelenų diena – ir pelenai, ir sniegas, viskas labai simboliška. Jos literatūrinė galia tęsiasi“, – kalbėjo L. Simutytė.[1]

Jurgos Ivanauskaitės atminimo formų novatoriškumas atskleidžiamas parodoje „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Joje užsimenama apie tradiciją, susijusią su premijos teikimu: laureatas gauna simbolinį sėkmės drambliuką iš rašytojos sukauptos kolekcijos. Apmaudu, kad parodos dabar neįmanoma apžiūrėti gyvai. Siūlome peržiūrėti videogidą (J. Ivanauskaitei skirta parodos dalis pasirodo nuo apytikriai 07:30 min.)


[1] https://www.vz.lt/laisvalaikis/pomegiai/2021/02/17/paskirta-j-ivanauskaites-premija; https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1346492/ivanauskaites-premija-iteikta-linos-simutytes-knygai-isdrisus-baime-neatsitraukia

Atnaujinta virtuali paroda „Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė“

Icchokas Meras – žymus rašytojas ir ypatingo likimo žmogus. Rašytojas gimė 1934 m. spalio 8 d. Kelmės žydų šeimoje. Dar anksti vaikystėje neteko tėvų. Jis pats dėl laimingo atsitiktinumo liko gyvas. I. Meras užaugo skurdžiai gyvenančioje daugiavaikėje lietuvių Juozo ir Bronės Dainauskų šeimoje, kuri nepabijojo nacių okupacijos metais priimti į namus žydų vaiką. B. Dainauskienė Icchoką pakrikštijo ir užregistravo lietuvišku vardu ir pavarde. Taip Icchokas tapo Algirdu – septintu Dainauskų vaiku.

Dar besimokant mokykloje ėmė skleistis rašytojo talentas, tačiau vėliau jis pasirinko inžinieriaus profesiją. Kaip rašytojas I. Meras debiutavo 1960 m. su knyga „Geltonas lopas“. Vėliau pasirodė apsakymų rinkinys „Žemė visada gyva“ (1963 m.), romanai „Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965 m.), „Mėnulio savaitė“ (1971 m.), apsakymų rinktinė „Senas fontanas“ (1971 m.). Tais pačiais metais „Pergalės“ numeriuose išėjo žurnalinis romano „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ variantas.

Toliau skaityti „Atnaujinta virtuali paroda „Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė““

Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta edukacinėmis veiklomis

Kviečiame į atnaujintą virtualią parodą >>

Praėjusiais metais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengta virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta keturiomis edukacinėmis užduotimis. Jos padės Lietuvos mokytojams supažindinti vyresnių klasių moksleivius su lietuvių išeivijos istorija ir jos žiniasklaidos raida po 1990 metų.

Prieš 30 metų už Lietuvos ribų virė ir tebeverda aktyvus lietuviškas gyvenimas, kurio natūrali dalis yra žiniasklaida – pradedant tradiciniais laikraščiais, baigiant šiandienėmis interneto svetainėmis, socialiniais tinklais, forumais ir tinklaraščiais. Parodos lankytojai ras ne kruopščiai surinktą išsamią bibliografiją, o štrichus bei pavyzdžius, kurie leis susidaryti gyvybingos ir pokyčiams atviros žiniasklaidos svetur paveikslą.

Virtuali paroda kviečia susipažinti su laikraščiais ir žurnalais iš Europos, JAV, Pietų Amerikos, Kanados ir Australijos. Ypač gausiai ir įvairiai JAV lietuvių periodinei spaudai – atskiras skyrius. Apie JAV lietuvių spaudos aktualijas užsimenama ir apžvelgiant lietuvių išeivijos spaudą, perkeltą į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.

Dėmesio skiriama ir užsienio lietuvių radijo bei televizijos laidoms. Tendencija keltis į virtualią erdvę detaliau apmąstoma pristatant lietuvių bendruomenių užsienyje interneto svetaines.

Edukacinių veiklų gairėse moksleiviams siūloma atsakyti į klausimus iš parodos, sukurti savo klasės laikraštį, radijo laidos šaukinį, žiniasklaidos priemonės logotipą.

Toliau skaityti „Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta edukacinėmis veiklomis“

Virtuali paroda „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary“

Vilniuje gimęs žydų kilmės prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980) – nepaprastai margos biografijos asmenybė: karo lakūnas, Prancūzijos diplomatas, kino režisierius ir scenaristas. Vis dėlto didžiausią šlovę jam pelnė prozininko plunksna. R. Gary yra vienintelis rašytojas, du kartus pelnęs Goncourt’ų premiją, aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą. Antrąją – Emile’io Ajaro slapyvardžiu.

Tikrasis R. Gary vardas – Romanas Kacewas. Apie vaikystės metus, prabėgusius Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar – J. Basanavičiaus g.) Vilniuje, rašytojas papasakojo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“.

Toliau skaityti „Virtuali paroda „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary““