Knyga apie Vincą Kudirką

Parengė Arida Riaubienė


Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ teko peržiūrėti nemažai leidinių apie parodoje pristatomus kūrėjus. Įdomių faktografinių faktų apie tautos atgimimo žadintoją Vincą Kudirką pateikiama 1937 m. literato Juliaus Būtėno parengtoje ir išleistoje knygoje „Vincas Kudirka“[1].

 Juliaus Būtėno leidinio pasirodymas buvo svarbus tarpukario laikotarpio literatūrinio gyvenimo įvykis, apie knygą rašyta to meto periodinėje spaudoje. Keletą žinučių randame dienraštyje „Lietuvos žinios“ (1909–1940).

Atgimimo metais buvo išleistas papildytas ir pataisytas šios knygos variantas: Vincas Kudirka : biografinė apybraiža / Julius Būtėnas. Vilnius : Vyturys, 1988

 Pavyzdžiui, balandžio 3-osios dienos numeryje buvo rašoma: „Neseniai pasirodžiusia knygų rinkoje J. Būtėno knyga apie Vincą Kudirką skaitytojai rodo didelį susidomėjimą. Ypačiai patraukia  knygos išvaizda – nepaprastai originalus viršelis: juodame fone padidintas Kudirkos autografas; tekste daug įdomių fotografijų. Knyga kaštuoja Lt. 6“[2].

Kitame numeryje šios knygos populiarumas tuometinėje Lietuvoje aprašomas taip: „Iš provincijos žmonės siunčia į Kauną pažįstamiems laiškus, kad jiems nupirktų neseniai išėjusią iš spaudos Jul. Būtėno knygą „Vincas Kudirka“, nes tenai knygynuose negali gauti. Tai kondensuota didžio tautos vyro biografija, kurioje iškelta daug naujų faktų ir visa susisteminta, duota plati bibliografija, gausiai iliustruota. 200 psl. didelio formato, kaštuoja Lt. 6–“[3].

Toliau skaityti „Knyga apie Vincą Kudirką“

Tradicijos karantino fone: įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija

Vasario 17 d.  jaunai rašytojai Linai Simutytei įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija (buvo įprasta premiją įteikti per Vilniaus knygų mugę, tačiau pandemija šiek tiek pakoregavo įprastinį ritmą).  L. Simutytei premija skirta už apsakymų rinkinį „Miesto šventė“. „Nuo pat paauglystės man Jurga buvo svarbi kaip laisva menininkė, kūrėja. Jurgos asmenybė man atrodė nepažabojama, norėjosi ir pačiai išsilaisvinti. Man labai patinka Jurgos ilgi sakiniai, klampumas, metaforiškas kalbėjimas. Rašymas atsirado, siekiant užpildyti tuštumą. Šiandien Pelenų diena – ir pelenai, ir sniegas, viskas labai simboliška. Jos literatūrinė galia tęsiasi“, – kalbėjo L. Simutytė.[1]

Jurgos Ivanauskaitės atminimo formų novatoriškumas atskleidžiamas parodoje „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Joje užsimenama apie tradiciją, susijusią su premijos teikimu: laureatas gauna simbolinį sėkmės drambliuką iš rašytojos sukauptos kolekcijos. Apmaudu, kad parodos dabar neįmanoma apžiūrėti gyvai. Siūlome peržiūrėti videogidą (J. Ivanauskaitei skirta parodos dalis pasirodo nuo apytikriai 07:30 min.)


[1] https://www.vz.lt/laisvalaikis/pomegiai/2021/02/17/paskirta-j-ivanauskaites-premija; https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1346492/ivanauskaites-premija-iteikta-linos-simutytes-knygai-isdrisus-baime-neatsitraukia

Atnaujinta virtuali paroda „Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė“

Icchokas Meras – žymus rašytojas ir ypatingo likimo žmogus. Rašytojas gimė 1934 m. spalio 8 d. Kelmės žydų šeimoje. Dar anksti vaikystėje neteko tėvų. Jis pats dėl laimingo atsitiktinumo liko gyvas. I. Meras užaugo skurdžiai gyvenančioje daugiavaikėje lietuvių Juozo ir Bronės Dainauskų šeimoje, kuri nepabijojo nacių okupacijos metais priimti į namus žydų vaiką. B. Dainauskienė Icchoką pakrikštijo ir užregistravo lietuvišku vardu ir pavarde. Taip Icchokas tapo Algirdu – septintu Dainauskų vaiku.

Dar besimokant mokykloje ėmė skleistis rašytojo talentas, tačiau vėliau jis pasirinko inžinieriaus profesiją. Kaip rašytojas I. Meras debiutavo 1960 m. su knyga „Geltonas lopas“. Vėliau pasirodė apsakymų rinkinys „Žemė visada gyva“ (1963 m.), romanai „Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965 m.), „Mėnulio savaitė“ (1971 m.), apsakymų rinktinė „Senas fontanas“ (1971 m.). Tais pačiais metais „Pergalės“ numeriuose išėjo žurnalinis romano „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ variantas.

Toliau skaityti „Atnaujinta virtuali paroda „Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė““

Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta edukacinėmis veiklomis

Kviečiame į atnaujintą virtualią parodą >>

Praėjusiais metais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengta virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta keturiomis edukacinėmis užduotimis. Jos padės Lietuvos mokytojams supažindinti vyresnių klasių moksleivius su lietuvių išeivijos istorija ir jos žiniasklaidos raida po 1990 metų.

Prieš 30 metų už Lietuvos ribų virė ir tebeverda aktyvus lietuviškas gyvenimas, kurio natūrali dalis yra žiniasklaida – pradedant tradiciniais laikraščiais, baigiant šiandienėmis interneto svetainėmis, socialiniais tinklais, forumais ir tinklaraščiais. Parodos lankytojai ras ne kruopščiai surinktą išsamią bibliografiją, o štrichus bei pavyzdžius, kurie leis susidaryti gyvybingos ir pokyčiams atviros žiniasklaidos svetur paveikslą.

Virtuali paroda kviečia susipažinti su laikraščiais ir žurnalais iš Europos, JAV, Pietų Amerikos, Kanados ir Australijos. Ypač gausiai ir įvairiai JAV lietuvių periodinei spaudai – atskiras skyrius. Apie JAV lietuvių spaudos aktualijas užsimenama ir apžvelgiant lietuvių išeivijos spaudą, perkeltą į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.

Dėmesio skiriama ir užsienio lietuvių radijo bei televizijos laidoms. Tendencija keltis į virtualią erdvę detaliau apmąstoma pristatant lietuvių bendruomenių užsienyje interneto svetaines.

Edukacinių veiklų gairėse moksleiviams siūloma atsakyti į klausimus iš parodos, sukurti savo klasės laikraštį, radijo laidos šaukinį, žiniasklaidos priemonės logotipą.

Toliau skaityti „Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta edukacinėmis veiklomis“

Virtuali paroda „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary“

Vilniuje gimęs žydų kilmės prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980) – nepaprastai margos biografijos asmenybė: karo lakūnas, Prancūzijos diplomatas, kino režisierius ir scenaristas. Vis dėlto didžiausią šlovę jam pelnė prozininko plunksna. R. Gary yra vienintelis rašytojas, du kartus pelnęs Goncourt’ų premiją, aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą. Antrąją – Emile’io Ajaro slapyvardžiu.

Tikrasis R. Gary vardas – Romanas Kacewas. Apie vaikystės metus, prabėgusius Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar – J. Basanavičiaus g.) Vilniuje, rašytojas papasakojo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“.

Toliau skaityti „Virtuali paroda „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary““

Parodai „Exegi monumentum“ besirengiant: Petro Repšio literatūriniai medaliai

Parengė Dalia Cidzikaitė


Sauliui Šalteniui, 2013 m. Aversas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lietuvių rašytojų įamžinimui rengiamoje parodoje žiūrovas pamatys ne vieną žymiam rašytojui ar rašytojai sukurtą medalį. Įdomu, kad šis smulkiosios skulptūros kūrinys, artimas monetai, dažniausiai skirtas žymiai datai paminėti, jubiliejui, nusipelniusiam asmeniui, kaip apdovanojimo arba atminimo ženklas, yra populiarus ir šiandien.

Praėjusių metų spalio 7 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidarytoje menininko Petro Repšio retrospektyvinėje kūrinių parodoje, šalia grafikos, tapybos, skulptūros darbų, knygų iliustracijų, prastomi ir autoriaus sukurti medaliai. Parodoje eksponuojami ir prieš dvejus metus dailininko prarasti kūriniai: iš dirbtuvių pavogti 59 medaliai ir 30 plakečių. Žiūrint į prarastus darbus, dėmesį patraukia keletas medalių, skirtų lietuvių rašytojams, kaip antai, Jurgiui Kunčinui, Tomui Venclovai, Sauliui Šalteniui, A. A. Jonynui, Vladui Šimkui ir kt. Parodos kuratorė dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, 2017 metais sudariusi katalogą „Petras Repšys: medaliai ir plaketės“, šiuos medalius priskiria vienai iš dvylikos leidinyje išskirtų grupių – „Savo kartos rašytojams“.

Menininko bendraamžis grafikas Mikalojus Vilutis 2020 m. vasario 21 d. „Šiaurės Atėnuose“ apie Repšio ir dar poros kitų menininkų sukurtus medalius rašė: „Gyvi Petro Repšio medaliai, ir Rimanto Sakalausko man dovanoti keraminiai kūrinėliai gyvi. Glostau juos kaip kates, kai liūdna būna. Negyvų kačių neglostyčiau. Ksenija Jaroševaitė padovanojo man bronzinę skulptūrėlę – liūdną žmogiuką: Dievuli, kodėl tavo sukurtame pasaulyje žmonės verkia. Nubundu ryte, žmogiukas sėdi šalia ir liūdim kartu. Tik menininkai nuo Dievo gali gyvą daiktą padaryti.“ (Esė „Protingavimai (1)“).