Romainas Gary (Romanas Kacewas) autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ aprašė savo motiną Miną Kacewą, tarpukario Viniuje turėjusią mados saloną „Maison Nouvelle“. Jeigu tikėsime R. Gary pasakojimu, mama buvo ugningo, ekscentriško charakterio moteris ir neretai patekdavo į komiškas situacijas. Senuose laikraščiuose beieškant medžiagos parodai „Romain Gary: sugrįžimas į Vilnių“ paaiškėjo, kad tarpukario Vilniuje drabužių prekyba vertėsi dar viena Kacewa, galbūt R. Gary giminaitė. Ji taip pat patirdavo komiškų nuotykių. Siūlome trumpą straipsnį iš laikraščio „Gazeta Wileńska Wieczorna“, publikuotą 1936 m.
Mina Kacewa su sūnumi Romanu iš Vilniaus išvyko 1925 m., iki 1928 m. gyveno Varšuvoje, o 1928 m. išvyko į Prancūziją.
Paroda „Romain Gary: sugrįžimas į Vilnių“ iki balandžio 21 d. eksponuojama Nacionalinės bibliotekos Pažinimo erdvėje (V a.). Parodoje išvysite fragmentų iš lenkiškų laikraščių, kurie liudija, kad Vilniuje iš tiesų veikė „Maison Nouvelle“, o rašytojo tėvas ir senelis vertėsi kailių prekyba.
NEVYKUSI SLĖPTUVĖ
Linksmas nuotykis su liūdnu epilogu
Miesto Halės krautuvėlių savininkai skundžiasi netinkamais valdžios nurodymais dėl darbo valandų. Visos krautuvės, išskyrus maisto prekių, atidaromos devintą valandą ryto.
Toks darbo laikas yra labai nepalankus, nes mūsų klientai yra beveik išskirtinai į turgų atvažiuojantys kaimiečiai. Kaimietis jau 7–8 valandą ryto yra laisvas, nori kuo greičiau nusipirkti, ko jam reikia, ir grįžti į kaimą. Visą naktį nemiegojo, pavargo ir nori kuo greičiau išvykti. Tuo metu krautuvės vis dar uždarytos ir prekyba dažniausiai tiesiog nevyksta.
Prekiautojai nesutinka su tokiomis darbo sąlygomis, dažnai nepaiso prekybos darbo laiko taisyklių ir rūpinasi tik tuo, kaip išvengti policininko vizito ir protokolo surašymo.
Neseniai užfiksuotas šis humoristinis įvykis: Kacewa yra drabužių krautuvėlės savininkė. Pusę devynių ryto ji ateina į turgų, kur jos jau laukia trys kaimiečiai, norintys įsigyti drabužių.
Krautuvėlės savininkė prašo klientų, kad jie palauktų pusvalandį, bet kaimiečiai atsisako.
Kacewa apsižiūri į visas puses, atidaro krautuvėlę, įleidžia pirkėjus ir sandariai uždaro duris. Bet staiga kaip iš po žemės išdygęs policininkas žvitria akim per plyšį pastebi viduje sujudimą.
– Prašau atidaryti!
Savininkei atimą žadą, bet ji sugalvoja „genialią“ idėją: „Paslėpsiu jus!“. Kaimiečiai atsigula ant grindų, o savininkė užmeta ant jų krūvą rūbų.
– Kur pirkėjai? – įėjęs klausia policininkas.
– Nieko nėra, gerbiamas pone.
Policininkas pastebi ant grindų numestus drabužius, bet nekreipia į juos per daug dėmesio. Akimirką, kai policininkas jau ruošėsi išeiti, iš po drabužių krūvos pasigirdo klyksmas.
– O Jėzau!
Paaiškėjo, kad policininkas užmynė vienam iš besislepiančių pirkėjų ant rankos.
Protokolo išvengti nepavyko.
Vėliau sužinome, kad krautuvėlių savininkai kreipėsi į miesto valdybą ir seniūniją su prašymu pakeisti miesto halės prekyviečių darbo laiką.
*
Iš lenkų kalbos išvertė Eva Praškevič