In memoriam poetui A. Mackui (1932-02-11 Pagėgiai, 1964-12-28 Čikaga)

algimantas mackusAtsimenu Tave dažnai, o senas Vilniaus mieste,

Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu.

Atsigulu į žemę šiltą, šiltą

ir amžinai miegu, miegu…

Algimantas Mackus (1932–1964) – poetas, kritikas, eseistas, vienas tragiškiausių išeivijos rašytojų. Gimė Pagėgiuose, Vilniuje baigė pradžios mokyklą. 1944 m. su šeima pasitraukė į Rytų Prūsiją. Kurį laiką gyveno pabėgėlių stovyklose, mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949 m. emigravo į JAV. JAV studijavo rusų kalbą ir literatūrą, Roosevelto universitete – psichologiją. Mackus buvo aktyvus išeivijos kultūrinio gyvenimo dalyvis. Nuo 1954 m. – lietuviško radijo laidų vedėjas. Dalyvavo akademinių organizacijų „Šviesa“ ir „Santara“ veikloje. Išleido poezijos rinkinius „Elegijos“ (1950), „Jo yra žemė“ (1959), „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962, Vinco Krėvės premija). Paskutinis A. Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas. Algimantas Mackus žuvo autoavarijoje 1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje. A. Mackus – ryškiausias bežemių kartos poetas. Jo poezija sutelkta į būties prasmės prarastį, į skilimą, susvetimėjimą ir žmogaus vertybių krizę. A. Mackus pasitelkia „neornamentuotą kalbą“. Jo „neornamentuota kalba“ – tai epitetų, antitezių, inversijų, semantinio žodžių nesuderinamumo kalba. Kuriama lyg ir nekomunikabili poetinė kalba, kuri pačia struktūra prabyla apie egzilo būtį, vienatvę, pačią literatūrą. Keletas akimirkų iš Algimanto Mackaus nematyto gyvenimo >>>