Parengė Silvija Stankevičiūtė
Sausio 25 d. Vilnius švenčia garbingą 700 metų jubiliejų. Vilnius ir jo erdvės, gyventojai, atmosfera ne kartą tapo įkvėpimu ir tema įvairialypei menininkų kūrybai. Jo vietos, žmonės, garsai ir atspindžiai įamžinti dainose, kino filmuose, spektakliuose, paveiksluose, fotografijose ir daugelio kitų meno sričių kūriniuose… Nutarėme dar kartą žvilgtelėti, kokie skirtingi Vilniaus vaizdiniai, prisiminimai apie miestą atsiskleidžia rašytojų kūryboje – eilėse, prisiminimuose, prozos kūriniuose ir publicistikos darbuose.
Czesławas Miłoszas, „Niekad tavęs, mieste“
„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,
Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.“
Berklis, 1963
Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 108.
1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją poetas Cz. Miłoszas apie savo jaunystės miestą Vilnių kalbėjo tokiais žodžiais:
„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.“
Czeslaw Milosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 28–29.
Romain Gary, „Aušros pažadas“
„Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, „pakeliui“, kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kol galėsime visam laikui išvykti į Prancūziją, kur turėjau „užaugti, baigti studijas, tapti ne bet kuo“. Nusisamdžiusi padėjėją, motina uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybėlaites mūsų bute, kuris pavirto „didžiuoju Paryžiaus madų salonu“. Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo klientes, kad skrybėlaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio dizainerio Polio Puarė kūrinys. Su tomis kartoninėmis dėžėmis ji nepailsdama keliaudavo iš vienų namų į kitus – dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio jokia abejonė negalėjo nei palaužti, nei pažeisti. Aš likdavau namuose su Aniela, kuri prieš metus išvyko drauge su mumis iš Maskvos. Tuomet mūsų materialinė padėtis buvo apverktina, paskutinės „šeimos brangenybės“ – šį kartą tikros – jau seniai buvo parduotos, o Vilniuje, kur sniego krūvos palei nešvarias pilkas siena nuolat didėjo, buvo siaubingai šalta. Skrybėlaites pirko gana prastai. Kai motina grįždavo iš savo žygių, namų savininkas kartais palaukdavo jos laiptinėje, kad pareikštų, jog išmes mus į gatvę jei per dvidešimt keturias valandas nesumokėsime nuomos. Ir dažniausiai nuoma būdavo sumokėta per dvidešimt keturias valandas <….>
„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – minėtoji malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime; pačiame kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas. Gyventojai juos naudojo kaip baldų saugyklas, ir jie buvo prikrauti lagaminų, skrynių, kurias aš atidarydavau numušęs spyną. Iš jų drauge su naftalino dvoku ant žemės išvirsdavo keistas pasenusių, iš mados išėjusių daiktų pasaulis; gaubiamas tos rastų lobių ir laivo katastrofos atmosferos praleisdavau tarp jų nuostabiausias valandas: kiekviena skrybėlaitė, kiekvienas batas, kiekviena dėžutė su sagomis ir medaliais bylojo apie paslaptingą, nepažįstamą pasaulį, kitų žmonių pasaulį. Kailinis boa, pigūs papuošalai, teatro kostiumai – toreadoro skrybėlė, cilindras, pageltęs kandžių sukapotas baleto šokėjos sijonėlis, įskilę veidrodžiai, iš kurių, regis, į mane žvelgė tūkstančiai paskendusių žvilgsnių, frakas, mezgniuotos kelnaitės, suplėšytos mantalijos, caro kariuomenės uniforma su raudonomis, juodomis ir baltomis medalių juostelėmis, sepijos fotografijų albumai, atvirukai, lėlės, mediniai arkliukai – visi tie sendaikčiai, kuriuos nugarmėjusi į dugną žmonija palieka po savęs ant kranto, – numirę, menki, keisti tūkstančių laikinų ir suvis išnykusių buveinių pėdsakai.<…>“
Romain Gary, Aušros pažadas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 41, 71–72.
Paulius Širvys, „Prie pasakų miesto“
„Aš lauksiu
Prie Vilniaus,
Prie pasakų miesto,
Kur teka Neris
Su žara.
Aš lauksiu
Prie Vilniaus
Vilnijančio Vilniaus
Tavęs,
Mano meile,
Tyra.
Nerie,
Nešk laivelį.
Nenešk
Tik pro šalį,
Nenešk,
Mano meiles gilios.
Tik neški
Pro šalį
Viliokę mergelę
Plukdyki
Tu ją atgalios.
<…>“
Paulius Širvys, Iš meilės lyrikos lobyno, Vilnius: Žuvėdra, 2012, p. 66–67.
Jurgis Kunčinas, „Tūla“
„Kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara vis raudoniau nutvieskia aukštas, jau ir taip raudonas, Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė, o aršiausiai čia, ties Bernardinais, kai reti praeiviai, išvydę sunkų lietaus debesį, paspaudžia žingsnį ir baugiai gręžiodamiesi skuba į savo miestiškus urvus, kai debesis kybo jau visai arti – viršum Bekešo ir Panoniečio kalno, virš tamsiai raudonos skardžio atodangos, – kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais – tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą, – nereikalingą net šitai liūčiai pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris jau sustojo virš pilkšvo Bekešo bokštelio, kas, na sakyk, kas? <…>“
„ <…> Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus – žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių – valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą […] man užkaista sprandas, ima svaigti galva – ne, ne jokios prošvaistės! Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man <…>“
Jurgis Kunčinas, Tūla, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, p. 7, 22.
Tomas Venclova, „Vilnius: vadovas po miestą“
„Lietuvos sostinė primena palimpsestą – senovinį rankraštį, kur po tekstu ryškėja ankstesniojo teksto ar net kelių tekstų pėdsakai. Miestą supa kalvotas šiaurietiškas kraštovaizdis, kuris dėl gausybės girių ir ežerų nuo seno atrodo dykas ir laukinis. Ligi pat miesto prasiveržia neprijaukintos gamtos intarpai.“
Tomas Venclova „Vilnius: vadovas po miestą“, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2001, p. 7–8.
Marcelijus Martinaitis, „Eilėraščių įsiveržimas į nakties Vilnių (poema)“
„<…>
Liūdnas pamišęs poetas kalbina prietemoj rožę.
Liūdnas pamišęs poetas blykšta nuo dieviško grožio…
Nebūtina būti gyvam! Reikia, o reikia ko kitko,
kai krenta ant veido šviesa – nuo Babilono, Egipto…
Kieno šitas miestas? Tik naktį jame tiek baroko,
Tiek amžinybės! O dieną lyg smaugiamas kriokia!
O miestai ir moterys būna gražiausios prašvintant,
kol kūnas lyg Katedra švinta pro rytmečio šviną…
Kas mato tą grožį? Kam tai sutverta gėrėtis?
Šiąnakt miestui visam – vienišas liūdnas poetas!
Maža vieno poeto! Šiąnakt per maža tam grožiui –
nakčiai vienintelei miestas tiek šimtmečių ruošės!
Liūdnas pamišęs poetas žiūri į žvaigždę pro langą.
Liūdnas pamišęs poetas nuo dieviško grožio apanka…
O grožis nubalintų kaulų! O gotikos griaučiai!
O kas mus marina, kas valgo, nugraužia?
Harmonija žudo! Ji – rožę žiaumojanti kiaulė!
Gyvybė yra neteisėta! Tik Katedra lieka ir kaulai!
<…>“
Marcelijus Martinaitis, „Gailile raso“ Vilnius: Vaga, 1990, p. 41–42.
Marcelijus Martinaitis, „Prilenktas prie savo gyvenimo“
„<…> Per savo langus matau septyniolika bažnyčių. Žiūrėdamas į Vilnių iš viršaus, į stogus, jo šventovių bokštus, patiriu, kas ir kodėl į čia traukė ne vieną „mužiką Žemaičių ir Lietuvos“. Čia regiu daug dangaus, iš kur senamiestyje bežiūrėsi, matysi kalvas, saulėlydžių galybę. Nesu matęs kito tokio miesto. Sėdžiu basas Vanaginėje atsigręžęs į Vilniaus pusę, girdžiu jo gaudesį, kaip besiilsintis barbaras pakeliui į Romą <…> Matau, kaip Vilniaus saulėlydžiuose virš Jeruzalės, Baltupių, Viršuliškių susitinka dvi jėgos, panašiai kaip renesanse – romėnas ir barbaras. <…> Turiu miestą ir turiu žemės, turiu du gyvenimus, dvi širdis ir dvi galvas – kūrybai ir darbui – kaip bažnyčia du bokštus…“
Marcelijus Martinaitis, Prilenktas prie savo gyvenimo: kalbino ir kalbėjosi Viktorija Daujotytė, Vilnius: Vyturys, 1998, p. 108–109.
Ričardas Gavelis, „Vilniaus pokeris“
Nuo praeivių geriausia slėptis prie tikrosios Vilniaus upės. Neris – Vilniaus laiko upė, atminties upė. Ji pati nieko neprisimena, tik plukdo svetimą atmintį. Netiesa, kad negalima dusyk įbristi į tą patį upės srautą. Heraklitas apsiriko, tikriau sakant, turėjo galvoje kažką kita, anaiptol ne šią upę. Neries vanduo suka ir suka ratu, gali daugsyk įbristi į tą pačią srovę. Gali pasemti saują vandens, mačiusio Vilniaus įkūrimą, išgerti gurkšnį, kurį kitados jau gėrė Geležinis Vilkas. Sviedi į drumzliną tėkmę žvirgžduką, jis pliumpteli į vandenį, o aidu atsišaukia koks senas garsas, kadaise ištarti žodžiai – gal net tavo paties. Neris viską mena, tai stebuklinga upė, tik reikia girdėti jos šneką. <…>“
Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 31–32.
Vytautas Bubnys, „Pilnaties valandą“
„Kur bebūtum, iš kokių kelionių besugrįžtum, tu visada sustoji čia, ant Tauro kalno, apžvelgi savo miestą, tokį patį ir naują. Ir tankiu medžių vainiku apsuptą Gedimino pilies bokštą, ir didingą Petro ir Povilo bažnyčios baroką, Antakalnio žalume, ir lengvus tarsi žuvėdrų sparnai tiltus per Nerį… Ir baudžiauninko Stuokos baltąją nuotaką – Katedrą susirandi, išgirsti amžių varpų gaudžiančius dūžius…“
Vytautas Bubnys, Pilnaties valandą, Vilnius: Vaga, 1985, p. 25–26.