Vilnius ir Vilniaus kraštas Pirmojo pasaulinio karo metais

Parengė Vytautas Smilgevičius


40593bd1-9ae1-4d25-98e2-f7c22b082fee
Vilnius ir Vilnija – sudėtingo istorinio likimo teritorija. Čia ir daugelio sukilimų, ir dažnai prieštaringų interesų susikirtimo centras. Todėl istoriniai šaltiniai apie šį kraštą visada yra įdomūs. Juolab jei kalbame apie atsiminimus. Tačiau kuo ypatinga 2014 m. Lenkijoje išleista knyga Wilno i Wileńszczyzna : w pamiętnikach z lat pierwszej wojny światowej (Vilnius ir Vilnija: iš Pirmojo pasaulinio karo laikų atsiminimų?

Šioje knygoje matome trijų autorių  – dvarininko Stanisławo Aleksandrowicziaus, banko darbuotojo Tadeuszo Hryniewicziaus ir tarnautojo Wacławo Wincento Lubieńskio –prisiminimus apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais. Stebime kintančią politinę ir ekonominę situaciją: skubotą Rusijos administracijos evakuaciją ir tvarkingą, planuotą Vokietijos kariuomenės atsitraukimą; iškilmingus pietus Vokietijos karininkams ir vėliau atėjusį badą. Matome, kaip vienos visuomenės grupės Vokietijos karius pasitinka gėlėmis, kitos pabrėžia, kad tai tik naujas okupantas, su kuriuo draugystės nebus; kaip okupacinė administracija ima plėšti kraštą: rekvizuojami maisto produktai, kertami privatūs (valstybiniai neliečiami) miškai, kariuomenės reikmėms užimami vis nauji pastatai. Vėliau pastebima suirutė: pradeda trūkti maisto, Vilniuje padėtį gelbėja tik labdaros valgyklos; maisto spekuliantų būriai kartais susišaudo su miškuose siautėjančių plėšikų būriais. Po 1917 dienoraščiuose minimi ir Lietuvos tarybos veiksmai. Fotografiškai tiksliai aprašomas kaizerio Wilhelmo II vizitas į Vilnių.

Tad, jei norite pažinti kuo gyveno Vokietijos okupuoto Vilniaus gyventojai, ką jautė, ko siekė, kiek kainavo duona, kokios spalvos buvo paties kaizerio paltas, – skaitykite šią knygą.

Alvinas Karpis – lietuviškasis gangsteris

KarpowskisNeseniai mūsų skyrių pasiekė Alvino Karpio su Billu Trentu parengta atsiminimų knyga „Alvin Karpis story“( „Alvino Karpio istorija“). XX a. 4 dešimtmetyje, kai JAV siautėjo ekonominė depresija ir gangsteriai, imigrantų iš Lietuvos sūnus kurį laiką buvo „Valstybės priešas Nr. 1“ („Public Enemy Number 1″) FTB sąrašuose, kol buvo sučiuptas FTB vadovo J. Edgaro Hooverio pastangomis. Karpis kalėjo garsiajame Alkatraso kalėjime. Kaip ir kaip vertintume šią asmenybę, legendinis gangsteris sulaukė tiek rašytojų, tiek filmų kūrėjų dėmesio, o suėmimo istorija dabar aprašoma oficialiame FTB puslapyje.

Daugiau skaitykite:

http://www.tv3.lt/naujiena/252882/lietuviu-mafijos-pedsakai-amerikoje/1

https://www.fbi.gov/news/stories/2012/may/karpis_050112

Rankraščiai nedega: pradingusio Vincentos Lozoraitienės rankraščio istorija

Petruitis

1968 m. pasirodęs knygos pulkininko Jono Petruičio atsiminimų knygos „Kaip jie mus sušaudė“ itališkasis leidimas „Come ci hanno fucilato“ turi detektyvinę priešistorę. Po Antrojo Pasaulinio karo į Romą plūstelėjo lietuviai. Vienas jų Vincentai Lozoraitienei padovanojo pulkininko J. Petruičio atsiminimų knygą „Kaip jie mus sušaudė“, kurioje aprašoma pirmoji sovietinė okupacija. Perskaičiusi tekstą, V. Lozoraitienė nutarė, kad jis galėtų būti naudingas italams, ypač idealizuojantiems komunizmą, ir pati išvertė knygą. Rankraštį atidavė vienai spaustuvei, kurioje jis pradingo. Vertimas netikėtai atsirado po dviejų dešimtmečių. 1968 m. V. Lozoraitienė rašė:

Ir štai po dvidešimties su viršum metų sutinku pažįstamą kunigą, kuris įteikia man mano rankraštį, net suvyniotą į tą patį popierių, kuriame jį buvau atidavusi spaustuvei, pasakodamas, kad vienas žmogus, atlikęs pas jį išpažintį, padėjo prie konfesionalo tą mano vertimą ir neprataręs žodžio pasišalino.

V. Lozoraitienės autografas. Lozoraičių šeimos biblioteka, Lituanikos skyrius
V. Lozoraitienės autografas. Lozoraičių šeimos biblioteka, Lituanikos skyrius

Ar tai ne stebuklas?

Toliau irgi buvo netikėtumų. Kadangi knygos leidimui neturėjo pinigų, vertėja rankraštį padėjo į stalčių ir, kaip pati rašo, būtų užmiršusi. Apie tą laiką „Istituto editoriale del Mediterraneo“ išleido prelato Zeno Ignonio (Zenono Ignatavičiaus) atsiminimus. Z. Ignonis patarė nesirūpinti dėl finansavimo ir kreiptis į tą pačią leidyklą.

Paruošta pagal >> Dirva. 1968 m. spalio 2 d., p. 5-6.

Amerikietis Sibire

Knygos viršelisJohno Edmundo Armono gyvenimo peripetijos primena filmą. Geležinė uždanga padalino Armonų šeimą į dvi dalis: JAV gimęs tėvas Johnas Armonas su penkiamete dukra Donna spėjo iš Lietuvos pabėgti į JAV, o motiną Barbarą su mažuoju Johnu, JAV piliečiu, sovietinė okupacija nubloškė į Sibirą. Kad apsaugotų ir užtikrintų bent kiek geresnę ateitį, motina berniuką primokė sakyti, jog yra našlaitis. Taip Johnas tapo Ivanu, stalininės sistemos globotiniu, o sistema iš vaikų namų nuvedė į sovietinę kariuomenę. Kariuomenėje praleisti metai suveikė kaip didelis pliusas stojant į miškininkystės institutą, kuriame Johnas studijavo su aukštų partinių veikėjų vaikais. Toliau skaityti „Amerikietis Sibire“

Milžinas paunksmėj

Ir jeigu aš esu, tai todėl, kad žinau kiekviename pakeleivingame broly ir sesery gyvenančią sielą mano.

SruogaBalys Sruoga

Šiandien minime 66-ąsias rašytojo, dramaturgo, teatrologo, literatūros kritiko Balio Sruogos mirties metines. Savo kūrinius Balys Sruoga pradėjo spausdinti „Aušrinėje“, „Rygos naujienose“, „Lietuvos žiniose“, „Naujam Take“, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale „Vaivorykštė“, tačiau brandžiausius savo kūrinius parašė tarpukariu ir okupacijų metais („Milžino paunksmė“, „Apyaušrio dalia“). 1943 m. kovo 16 d. Balys Sruoga, kaip įkaitas, vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Patirtys koncentracijos stovykloje įkvėpė parašyti atsiminimų knygą „Dievų miškas“, kuri vėliau buvo išversta į daugelį kalbų. Literatūrologas Algis Kalėda teigia: „[romane naudojama] sarkastiška ironija ir juodasis humoras (kalinių mušimo, lavonų tampymo scenos) – vienintelis būdas, leidęs bent kiek atsitverti nuo šaltai apgalvotos, racionalizuotos žmonių naikinimo sistemos.“ Amžininkai Balį Sruogą atsimena kaip itin kontraversišką, tačiau be galo spalvingą ir talentingą asmenybę.

Iš Igno Šeiniaus atsiminimų apie Balį Sruogą: „„– Rytoj steigiam rašytojų draugiją. Nesispirk, jei nelaimė ištiktų – tave kas pasiūlytų nariu valdybon“. Mano argumentai, kad ne Lietuvoj gyvenu, nieko negelbėjo. O ar galėjo kokie argumentai paveikti, kai Balys Sruoga, nuo seniau vienas pats geriausių mano draugų, imdavo ir užsispirdavo.“

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė Balys Sruoga mūsų atsiminimuose: Balio Sruogos 100-mečio gimimo sukakčiai. – Vilnius, 1996, p. 244.

Spalio 16 d., trečiadienį, 17 val. Balio ir Vandos Sruogų namai-muziejus kviečia į vakarą „Esu įkaitas už savo tautą…“, skirtą rašytojo Balio Sruogos mirties metinėms ir įkalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje 70-mečiui. Dalyvauja prof. Reda Pabarčienė, akademikas Jurgis Brėdikis, aktorius Saulius Bagaliūnas, smuikininkė Jurgita Gelūnaitė-Tervydienė.