Lozoraičių šeimos kolekcija Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Jolanta Budriūnienė


Laimingos dienos Lozoraičių namuose Kaune praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje
Laimingos dienos Lozoraičių namuose Kaune praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje

Lozoraičių šeimos kolekciją, kurią 2007 m. Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai padovanojo ambasadorius Kazys Lozoraitis, ir kuri, šeimos narių sprendimu, naujais leidiniais buvo papildyta 2011 m. pavasarį,  šiuo metu sudaro daugiau nei 23 tūkst. spaudinių. Tai yra neabejotinai didžiausias asmeninės kolekcijos pavyzdys Nacionalinėje bibliotekoje. Nuosekliai kaupta net trijų šeimos kartų, preciziškai tvarkyta, saugota, per visus šeimos kraustymusis iš vienos šalies į kitą keliavusi – tai pati tikriausia šeimos biblioteka, suteikianti be galo daug informacijos apie ją kaupusius asmenis – jų darbo, įvairiapusių interesų sritis, atverianti daugybę daug komunikacijos su juos supusia aplinka pavyzdžių. Toliau skaityti „Lozoraičių šeimos kolekcija Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje“

Rankraščiai nedega: pradingusio Vincentos Lozoraitienės rankraščio istorija

Petruitis

1968 m. pasirodęs knygos pulkininko Jono Petruičio atsiminimų knygos „Kaip jie mus sušaudė“ itališkasis leidimas „Come ci hanno fucilato“ turi detektyvinę priešistorę. Po Antrojo Pasaulinio karo į Romą plūstelėjo lietuviai. Vienas jų Vincentai Lozoraitienei padovanojo pulkininko J. Petruičio atsiminimų knygą „Kaip jie mus sušaudė“, kurioje aprašoma pirmoji sovietinė okupacija. Perskaičiusi tekstą, V. Lozoraitienė nutarė, kad jis galėtų būti naudingas italams, ypač idealizuojantiems komunizmą, ir pati išvertė knygą. Rankraštį atidavė vienai spaustuvei, kurioje jis pradingo. Vertimas netikėtai atsirado po dviejų dešimtmečių. 1968 m. V. Lozoraitienė rašė:

Ir štai po dvidešimties su viršum metų sutinku pažįstamą kunigą, kuris įteikia man mano rankraštį, net suvyniotą į tą patį popierių, kuriame jį buvau atidavusi spaustuvei, pasakodamas, kad vienas žmogus, atlikęs pas jį išpažintį, padėjo prie konfesionalo tą mano vertimą ir neprataręs žodžio pasišalino.

V. Lozoraitienės autografas. Lozoraičių šeimos biblioteka, Lituanikos skyrius
V. Lozoraitienės autografas. Lozoraičių šeimos biblioteka, Lituanikos skyrius

Ar tai ne stebuklas?

Toliau irgi buvo netikėtumų. Kadangi knygos leidimui neturėjo pinigų, vertėja rankraštį padėjo į stalčių ir, kaip pati rašo, būtų užmiršusi. Apie tą laiką „Istituto editoriale del Mediterraneo“ išleido prelato Zeno Ignonio (Zenono Ignatavičiaus) atsiminimus. Z. Ignonis patarė nesirūpinti dėl finansavimo ir kreiptis į tą pačią leidyklą.

Paruošta pagal >> Dirva. 1968 m. spalio 2 d., p. 5-6.