Žagarės žydų likimas: akistata su praeitimi ir dabartimi

Parengė Vytautas Smilgevičius


zagare2014 m. pasirodžiusios knygos Zagare. Litvaks and Lithuanians Confront The Past (Žagarė. Litvakai ir lietuviai susiduria su praeitimi) autorė Sara Manobla – litvakė, užaugusi Jungtinėje Karalystėje. Susidomėjimas giminės šaknimis atvedė ją į Lietuvą, į Žagarę. Šiame mieste nuo XVI amžiaus klestėjo žydų bendruomenė: po 1941 m. iš jos teliko keletas žmonių. Čia autorė apsisprendė „padėti miestui susitaikyti su praeitimi, pastatyti tiltus tarp kultūrų, susidraugauti, skatinti pagarbą nepamirštant istorijos“.  Tą ji veikė, padedama draugų iš Izraelio ir Lietuvos, tiesdama tiltus, bandydama suvokti situaciją. Organizavo labdarą ir lankė pusiau apleistas žydų kapines. Dalyvavo miesto šventėse ir susitiko su paskutiniu likusiu Žagarės žydu. Kartu su lietuviais džiaugėsi Lietuvos pažanga ir uždavė sunkių klausimų dėl žydų genocido.

Knygą išskiria šiltas autorės požiūris į Lietuvą ir susitaikymo su praeitimi paieška. S. Manobla – ne kaltintoja ir ne advokatė. Jai rūpi atsakymai, žmonių požiūris; rūpi, kad 1941-ųjų tragedija niekada nepasikartotų. Autorės tekstuose matome Lietuvos piliečių galeriją – nuo paskutinio Žagarės žydo iki prezidento Valdo Adamkaus.

Gegužės 20-oji – Kauno diena

Gegužės 20-oji – Kauno miesto šventė. Ši diena pasirinkta todėl, kad 1463 m. Kazimieras Jogailaitis atnaujino ir praplėtė miesto teises. Seniausios išlikusios Kauno privilegijos originalas  saugomas Sankt Peterburgo archyvuose, o kopija Kauno Rotušėje. Kauno miestas pirmą kartą paminėtas metraštininkų dar 1361 m. XIII a. pab. kunigaikštis Kęstutis Kaune pastatė mūro pilį, kuri tapo svarbia miesto gynybos sistemos dalimi.

No time for patience : my road from Kaunas to Jerusalem : a memoir of a holocaust survivor / Zev Birger ; foreword by Shimon Peres. – New York : Newmarket Press, 1999. – X, 150 p. Lituanikos archyvas  C(LKA)angl.48/999
No time for patience : my road from Kaunas to Jerusalem : a memoir of a holocaust survivor / Zev Birger ; foreword by Shimon Peres. – New York : Newmarket Press, 1999. – X, 150 p. Lituanikos archyvas C(LKA)angl.48/999

Lituanikos skaityklos  fonduose esame sukaupę nemažai žemėlapių, turistinių vadovų, atsiminimų bei istorinių knygų apie Kauną. Šį kartą kviečiame pasklaidyti dvi knygas, kuriose senojo miesto fone, atsiskleidžia sudėtingi žmonių likimai, skirtingos gyvenimo patirtys.

From immigrant to U.S. Marine: Kaunas-Dresden-Quantico-Da Nang-Tam Ky-Potsdam-Santo Domingo / Dominik George Nargele. – [Philadelphia] : Xlibris, 2005. – 237 p.  Lituanikos archyvas  C(LKA)angl.43/005
From immigrant to U.S. Marine: Kaunas-Dresden-Quantico-Da Nang-Tam Ky-Potsdam-Santo Domingo / Dominik George Nargele. – [Philadelphia] : Xlibris, 2005. – 237 p. Lituanikos archyvas C(LKA)angl.43/005

Vilnius ir Vilniaus kraštas Pirmojo pasaulinio karo metais

Parengė Vytautas Smilgevičius


40593bd1-9ae1-4d25-98e2-f7c22b082fee
Vilnius ir Vilnija – sudėtingo istorinio likimo teritorija. Čia ir daugelio sukilimų, ir dažnai prieštaringų interesų susikirtimo centras. Todėl istoriniai šaltiniai apie šį kraštą visada yra įdomūs. Juolab jei kalbame apie atsiminimus. Tačiau kuo ypatinga 2014 m. Lenkijoje išleista knyga Wilno i Wileńszczyzna : w pamiętnikach z lat pierwszej wojny światowej (Vilnius ir Vilnija: iš Pirmojo pasaulinio karo laikų atsiminimų?

Šioje knygoje matome trijų autorių  – dvarininko Stanisławo Aleksandrowicziaus, banko darbuotojo Tadeuszo Hryniewicziaus ir tarnautojo Wacławo Wincento Lubieńskio –prisiminimus apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais. Stebime kintančią politinę ir ekonominę situaciją: skubotą Rusijos administracijos evakuaciją ir tvarkingą, planuotą Vokietijos kariuomenės atsitraukimą; iškilmingus pietus Vokietijos karininkams ir vėliau atėjusį badą. Matome, kaip vienos visuomenės grupės Vokietijos karius pasitinka gėlėmis, kitos pabrėžia, kad tai tik naujas okupantas, su kuriuo draugystės nebus; kaip okupacinė administracija ima plėšti kraštą: rekvizuojami maisto produktai, kertami privatūs (valstybiniai neliečiami) miškai, kariuomenės reikmėms užimami vis nauji pastatai. Vėliau pastebima suirutė: pradeda trūkti maisto, Vilniuje padėtį gelbėja tik labdaros valgyklos; maisto spekuliantų būriai kartais susišaudo su miškuose siautėjančių plėšikų būriais. Po 1917 dienoraščiuose minimi ir Lietuvos tarybos veiksmai. Fotografiškai tiksliai aprašomas kaizerio Wilhelmo II vizitas į Vilnių.

Tad, jei norite pažinti kuo gyveno Vokietijos okupuoto Vilniaus gyventojai, ką jautė, ko siekė, kiek kainavo duona, kokios spalvos buvo paties kaizerio paltas, – skaitykite šią knygą.

Jerzy Władysławas Giedroyćas: ikikarinė veikla

Parengė Vytautas Smilgevičius


Zebrowski_Jerzy GiedroycJerzy Władysławas Giedroyćas (Jurgis Vladislovas Giedraitis) (1906‑2010) – vienas ryškiausių XX a. Lenkijos intelektualų. Kilęs iš Lietuvos bajorų politikas, teisininkas, publicistas, rūpinosi harmoningais Lenkijos santykiais su kaimynais, daug dėmesio skyrė draugiškiems Lenkijos ir Lietuvos, lietuvių ir lenkų santykiams, rėmė Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės, jo įkurtas fondas remia Lietuvos mokslininkų studijas Paryžiuje. 2012 m. Krokuvoje išleista M. Żebrowskio knyga Jerzy Giedroyć. Życie przed „Kulturą“ (Jerzy Władysławas Giedroyćas. Gyvenimas iki „Kultūros“) – naujas veikalas apie žymų Lenkijos ir Lietuvos veikėją. Toliau skaityti „Jerzy Władysławas Giedroyćas: ikikarinė veikla“

Julijos Švabaitės-Gylienės „Gabriuko užrašai“

Gabriuko užrašai : [apysaka] / Julija Švabaitė-Gylienė. – Chicago (Ill.) : JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, 1973.
Gabriuko užrašai : [apysaka] / Julija Švabaitė-Gylienė. – Chicago (Ill.) : JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, 1973.
Balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimtadienį, švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Šia proga siūlome prisiminti Julijos Švabaitės-Gylienės apysaką „Gabriuko užrašai“, išleistą 1973 m. Čikagoje. Lietuvoje „Gabriuko užrašai“ išėjo po viso dvidešimtmečio, atkūrus nepriklausomybę – 1993 m.

Pasakojimas prasideda, kai Juozukas ir Aldutė, Australijos lietuvių Gabrių vaikai, dovanų gauna išsvajotąjį kačiuką. Apie katinėlį ir šeimos gyvenimą pasakoja vyresnėlis Juozukas – Gabriukas. Jo pasakojime atsiskleidžia ir nevaikiškos realijos: finansiniai šeimos sunkumai, sudėtinga adaptacija svetimoje šalyje, tėvus kamuojantis Lietuvos ilgesys.

Poetė ir prozininkė Julija Švabaitė-Gylienė gimė 1921 m. Vilkaviškio rajone. 1939 m., baigusi gimnaziją, ketino studijuoti Paryžiuje, tačiau planams kelią užkirto prasidėjęs karas. 1939–1943 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Kaune ir Vilniuje. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1946 m. išvyko į Australiją, o 1960 m. persikėlė į JAV.

 

„Gabriuko užrašų“ ištraukos

— Na, Juozuk, atspėk, ką Algis judviem atnešė?
Algio dėžėje po laikraščiu kažkas judėjo. Mano širdis tiktai tuk, tuk…

[…]

— Kačiukas… — sušnibždėjau lyg apsvaigęs.
— Kačiukas…. — nutęsė pasikeitusiu balsu mama.


Viena dieną aš įsidrąsinau ir savo mokytojai atsakiau, jog aš dėl to nemoku gerai angliškai, kad nesu čia gimęs, o atvykęs iš Vokietijos, kur mano tėveliai turėjo gyventi, negalėdami sugrįžti į savo tėvynę, svetimųjų užimtą.

[…]

Mokytoja vieną dieną paprašė pakalbėti lietuviškai. Aš ne tik pakalbėjau lietuviškai, bet ir pasakiau guten Tag— vokiškai, “bon jour— prancūziškai, ir come va lei— itališkai.

Visi klasės vaikai pavydo pilnomis akimis spoksojo į mane. Jie, tur būt, stebėjosi mano gabumais.


Dažnai, kai reikia seselei Celestinai užmokėti už pianino pamokas, mamytė iškrato tėčio kišenes, išima iš gazo skrynelės visus trispenius, išžiūrinėja stalčius, — net po kilimo kampais… Tada suberia ant virtuvės stalo, suskaito, ir vis dar neužtenka…

Paskui mes, nubėgę pas pienininką Džordžį, iškeičiam tuos smulkius pinigus į svarus, įdedam vokan ir nešam seselei Celestinai.

Bet mokytis pianinu vis vien reikia.

 

 

Padėkos diena (Thanksgiving)

1988, nr. 11Kiekvienų metų lapkričio ketvirtasis ketvirtadienis amerikiečiams yra didelė šventė, šeimos ir futbolo vakaras – Padėkos diena. Tradiciškai šia proga artimieji ir draugai susirenka šventinei vakarienei, kurios metu patiekiamas keptas kalakutas, bulvių, spanguolių padažo, daržovių ir moliūgų pyrago. Padėkos diena kasmete oficialia švente JAV tapo 1863 metais. Tačiau jos ištakų reikėtų ieškoti derliaus šventėje, kurią 1621-aisiais piligrimai surengė Plimute (Masačiusetso valstija). Tiesa, pirmoji tikra padėkos ceremonija įvyko 1623 metais, kai buvo dėkojama už lietų po sausros. Anuomet tai buvo labiau bažnytinės apeigos, o ne šventė, kokią matome šiandien. Nepaisant to, Padėkos diena išlieka proga amerikiečiams kartu su artimaisiais susėsti prie bendro stalo. Daugelis valdžios įstaigų, privačių kompanijų ir organizacijų šiomis dienomis nedirba, kad žmonės per dukart pailgėjusį savaitgalį galėtų aplankyti savo šeimas. Šis metas yra vienas intensyviausių JAV kelionių prasme. Kai kuriuose miestuose Padėkos dienos proga rengiami džiaugsmingi paradai, žymintys Kalėdų prekybos pradžią. Paruošta pagal > http://www.pasauliovirtuve.eu

Lietuvių išeivių spaudoje galima rasti smagių iliustracijų, skirtų šiai dienai pažymėti. Iš: Pensininkas. 1988, nr. 11, p. 17.

Sveikiname amerikiečius ir ten gyvenančius lietuvius išeivius.