Rašytoja A. CICĖNAITĖ-CHARLES: „Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis“

Parengė Silvija Stankevičiūtė


A. Cicėnaitė-Charles. Portreto autorė Michelle Playoust.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – Vilniuje gimusi ir užaugusi rašytoja, vertėja, šešių knygų autorė, pastaruosius septynerius metus gyvenanti ir kurianti kitame Žemės pusrutulyje – Australijoje. Lietuvoje rašytoja visų pirma puikiai žinoma bene atviriausiai ir reikliausiai skaitytojų publikai – vaikams bei paaugliams. 2017 m. A. Cicėnaitė-Charles įžengė ir į suaugusiųjų skaitytojų erdvę, pristatydama pirmąjį šiai auditorijai skirtą romaną „Tylos istorija“. Rašytoja neneigia, kad skirtingų kultūrų patyrimas, buvimas tarp dviejų erdvių daro įtaką kūrybai, tampa akstinu kurti ir mąstyti, tačiau tai ne vieninteliai kūrybos temas, pobūdį lemiantys veiksniai. A. Cicėnaitė-Charles save laiko ne Australijoje gyvenančia rašytoja, o tiesiog rašytoja, kurią rašymas visada grąžina į namus. Su rašytoja kalbamės apie jos santykį su lietuvių literatūra, Lietuvos istorijos ir kultūros atspindžius kūryboje, skaitytojų pripažinimo reikšmę, savitą meilę Vilniui ir Sidnėjui bei daugelį kitų temų. 

–  Dešimtmetį gyvenate ir kuriate svetur. Koks Jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris Jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?

– Esu geriau susipažinusi su dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūra, kur kas mažiau – su pastarojo dešimtmečio kūriniais. Paskutiniu metu stengiuosi skaityti daugiau lietuvių autorių tekstų, kaskart iš viešnagės Lietuvoje parsivežu naujų knygų, bet sekti visų naujienų vis tiek nespėju…

Toliau skaityti „Rašytoja A. CICĖNAITĖ-CHARLES: „Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis““

Julijos Švabaitės-Gylienės „Gabriuko užrašai“

Gabriuko užrašai : [apysaka] / Julija Švabaitė-Gylienė. – Chicago (Ill.) : JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, 1973.
Gabriuko užrašai : [apysaka] / Julija Švabaitė-Gylienė. – Chicago (Ill.) : JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, 1973.
Balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimtadienį, švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Šia proga siūlome prisiminti Julijos Švabaitės-Gylienės apysaką „Gabriuko užrašai“, išleistą 1973 m. Čikagoje. Lietuvoje „Gabriuko užrašai“ išėjo po viso dvidešimtmečio, atkūrus nepriklausomybę – 1993 m.

Pasakojimas prasideda, kai Juozukas ir Aldutė, Australijos lietuvių Gabrių vaikai, dovanų gauna išsvajotąjį kačiuką. Apie katinėlį ir šeimos gyvenimą pasakoja vyresnėlis Juozukas – Gabriukas. Jo pasakojime atsiskleidžia ir nevaikiškos realijos: finansiniai šeimos sunkumai, sudėtinga adaptacija svetimoje šalyje, tėvus kamuojantis Lietuvos ilgesys.

Poetė ir prozininkė Julija Švabaitė-Gylienė gimė 1921 m. Vilkaviškio rajone. 1939 m., baigusi gimnaziją, ketino studijuoti Paryžiuje, tačiau planams kelią užkirto prasidėjęs karas. 1939–1943 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Kaune ir Vilniuje. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1946 m. išvyko į Australiją, o 1960 m. persikėlė į JAV.

 

„Gabriuko užrašų“ ištraukos

— Na, Juozuk, atspėk, ką Algis judviem atnešė?
Algio dėžėje po laikraščiu kažkas judėjo. Mano širdis tiktai tuk, tuk…

[…]

— Kačiukas… — sušnibždėjau lyg apsvaigęs.
— Kačiukas…. — nutęsė pasikeitusiu balsu mama.


Viena dieną aš įsidrąsinau ir savo mokytojai atsakiau, jog aš dėl to nemoku gerai angliškai, kad nesu čia gimęs, o atvykęs iš Vokietijos, kur mano tėveliai turėjo gyventi, negalėdami sugrįžti į savo tėvynę, svetimųjų užimtą.

[…]

Mokytoja vieną dieną paprašė pakalbėti lietuviškai. Aš ne tik pakalbėjau lietuviškai, bet ir pasakiau guten Tag— vokiškai, “bon jour— prancūziškai, ir come va lei— itališkai.

Visi klasės vaikai pavydo pilnomis akimis spoksojo į mane. Jie, tur būt, stebėjosi mano gabumais.


Dažnai, kai reikia seselei Celestinai užmokėti už pianino pamokas, mamytė iškrato tėčio kišenes, išima iš gazo skrynelės visus trispenius, išžiūrinėja stalčius, — net po kilimo kampais… Tada suberia ant virtuvės stalo, suskaito, ir vis dar neužtenka…

Paskui mes, nubėgę pas pienininką Džordžį, iškeičiam tuos smulkius pinigus į svarus, įdedam vokan ir nešam seselei Celestinai.

Bet mokytis pianinu vis vien reikia.