Naują knygą pristatanti rašytoja G. Pranauskienė: „Noriu, kad apie Lietuvos įvykius sužinotų pasaulio gyventojai“

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Po Sovietų Sąjungos griūties prabėgus beveik trims dešimtmečiams, praėjęs laikotarpis traukia ne tik mokslininkų, į savo rankas sutelkiančių vis daugiau anksčiau neatvertų, neanalizuotų dokumentų dėmesį. Sovietmetis savitai interpretuojamas, analizuojamas grožinėje literatūroje, kurioje neretais atvejais meninė išmonė supinama su autentiškomis rašančiojo patirtimis, istoriniais faktais. Vienas tokių kūrinių – naujausias jau trisdešimt metų Australijoje gyvenančios ir kuriančios rašytojos dr. Gražinos Burokaitės-Pranauskienės darbas „Soviet Fairytales“. Tai apysakų rinkinys, kuriame autorė, remdamasi gausia istorine medžiaga ir autentiškais patyrimais, sugrįžta į sovietmetį ir išryškina tam tikrus visuomenės, kasdienybės momentus, taip pat supažindina užsienio skaitytojus su įvykiais, kurie dėjosi kitapus geležinės uždangos. Su G. Pranauskiene kalbamės apie istorijos reikšmę grožinėje literatūroje, veiksnius, skatinusius aprašyti sovietmečio kasdienybę, patirtis, poetės posūkį į prozą lėmusius sprendimus bei daugelį kitų temų.

Knygos pristatymas Merburno universiteto Viktorijos menu koledže. Fotografas – Sanjeeva Vancuylenburg

– Jūsų naujausios knygos „Soviet Fairytales“ pavadinimas į lietuvių kalbą greičiausiai būtų verčiamas „Sovietų pasakos“, tačiau viename interviu minite, kad pati jį verčiate į „Tarybinės pasakos“. Ką Jums reiškia vienos ar kitos terminijos vartojimas ir kodėl pirmenybę teikiate „tarybinėms“, o ne „sovietinėms“ pasakoms?

–  Gimiau ir augau Tarybų Sąjungoje, todėl knygos pavadinimą verčiu ne taip, kaip išverstų šiandieninės Lietuvos gyventojai. Esu praeities balsas, atsklindantis su pasakom, nepasakom, tikrove, netikrove. Po daugelio metų, praleistų anapus žemės, atkuriu tarybinę kasdienybę.

Toliau skaityti „Naują knygą pristatanti rašytoja G. Pranauskienė: „Noriu, kad apie Lietuvos įvykius sužinotų pasaulio gyventojai““

Julijos Švabaitės-Gylienės „Gabriuko užrašai“

Gabriuko užrašai : [apysaka] / Julija Švabaitė-Gylienė. – Chicago (Ill.) : JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, 1973.
Gabriuko užrašai : [apysaka] / Julija Švabaitė-Gylienė. – Chicago (Ill.) : JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo Taryba, 1973.
Balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimtadienį, švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Šia proga siūlome prisiminti Julijos Švabaitės-Gylienės apysaką „Gabriuko užrašai“, išleistą 1973 m. Čikagoje. Lietuvoje „Gabriuko užrašai“ išėjo po viso dvidešimtmečio, atkūrus nepriklausomybę – 1993 m.

Pasakojimas prasideda, kai Juozukas ir Aldutė, Australijos lietuvių Gabrių vaikai, dovanų gauna išsvajotąjį kačiuką. Apie katinėlį ir šeimos gyvenimą pasakoja vyresnėlis Juozukas – Gabriukas. Jo pasakojime atsiskleidžia ir nevaikiškos realijos: finansiniai šeimos sunkumai, sudėtinga adaptacija svetimoje šalyje, tėvus kamuojantis Lietuvos ilgesys.

Poetė ir prozininkė Julija Švabaitė-Gylienė gimė 1921 m. Vilkaviškio rajone. 1939 m., baigusi gimnaziją, ketino studijuoti Paryžiuje, tačiau planams kelią užkirto prasidėjęs karas. 1939–1943 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Kaune ir Vilniuje. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1946 m. išvyko į Australiją, o 1960 m. persikėlė į JAV.

 

„Gabriuko užrašų“ ištraukos

— Na, Juozuk, atspėk, ką Algis judviem atnešė?
Algio dėžėje po laikraščiu kažkas judėjo. Mano širdis tiktai tuk, tuk…

[…]

— Kačiukas… — sušnibždėjau lyg apsvaigęs.
— Kačiukas…. — nutęsė pasikeitusiu balsu mama.


Viena dieną aš įsidrąsinau ir savo mokytojai atsakiau, jog aš dėl to nemoku gerai angliškai, kad nesu čia gimęs, o atvykęs iš Vokietijos, kur mano tėveliai turėjo gyventi, negalėdami sugrįžti į savo tėvynę, svetimųjų užimtą.

[…]

Mokytoja vieną dieną paprašė pakalbėti lietuviškai. Aš ne tik pakalbėjau lietuviškai, bet ir pasakiau guten Tag— vokiškai, “bon jour— prancūziškai, ir come va lei— itališkai.

Visi klasės vaikai pavydo pilnomis akimis spoksojo į mane. Jie, tur būt, stebėjosi mano gabumais.


Dažnai, kai reikia seselei Celestinai užmokėti už pianino pamokas, mamytė iškrato tėčio kišenes, išima iš gazo skrynelės visus trispenius, išžiūrinėja stalčius, — net po kilimo kampais… Tada suberia ant virtuvės stalo, suskaito, ir vis dar neužtenka…

Paskui mes, nubėgę pas pienininką Džordžį, iškeičiam tuos smulkius pinigus į svarus, įdedam vokan ir nešam seselei Celestinai.

Bet mokytis pianinu vis vien reikia.

 

 

Mintis kaip uola. Poetė Lidija Šimkutė

Lidija Šimkutė su japonų poetu  Koichi Yakushigawa Druskininkuose, 2014 m.
Lidija Šimkutė su japonų poetu, knygos „Mintis ir uola“ vertėju Koichi Yakushigawa Druskininkuose, 2014 m.

„Atskirta nuo gimtosios žemės, ji lengvai galėjo nusigręžti nuo savo šaknų. Anaiptol taip neįvyko: subrendusi ji pasirinko tobulinti savąją lietuvių kalbą, domėjosi lietuvių literatūra ir tautosaka“, – 2008 m. sakė vienas žymiausių šiandienos rašytojų, Nobelio premijos laureatas John Maxwell Coetzee, kalbėdamas apie poetę Lidiją Šimkutę per jos eilėraščių knygos „Mintis ir uola / Thought and rock“ pristatymą Adelaidėje, Pietų Australijos rašytojų centre.

Pirmasis knygos leidimas išėjo 2008 m.
Pirmasis knygos leidimas išėjo lietuvių ir anglų kalbomis, 2008 m.

 

 

L. Šimkutė rašo lietuvių ir anglų kalbomis. Jos eilėraščiai lakoniški, paveikti kelių kultūrų – tradicinės lietuvių, Vakarų ir Tolimųjų Rytų. „Kartais be žodžių galima išreikšti daug daugiau“, – yra sakiusi L. Šimkutė. Tolimųjų Rytų meną primena ir minimalistinės  Viačeslavo Jevdokimovo-Karmalitos iliustracijos „Mintyje ir uoloje“ .

2014 m. ši L. Šimkutės knyga išleista Japonijoje. Japoniškajame leidime kūriniai publikuojami anglų ir japonų kalbomis.  Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas pačios autorės padovanotas knygos egzempliorius su autografu. Toliau skaityti „Mintis kaip uola. Poetė Lidija Šimkutė“

Adolfas Vaičaitis – saulėtosios Australijos dailininkas

Adolfas Vaičaitis 1998 m.
Adolfas Vaičaitis 1998 m.

Gerokai daugiau nei prieš pusę amžiaus, atsisveikinęs su tėvyne, į Vakarus pasitraukė dailininkas Adolfas Vaičaitis. Dailininkas buvo baigęs Kauno meno mokyklą, dirbęs Valstybinės knygų leidyklos meniniu redaktoriumi, dalyvavęs lietuvių dailės parodose, iliustravęs dr. J. Balio „Lietuviškas pasakas“, L. Dovydėno „Lapino vestuves“, tremtyje –­ literatūros almanachą „Tremties metai“, J. Aisčio „Pilnatį“, J. Kaupo „Daktarą Kripštuką pragare“ ir kitus leidinius.

A. Vaičaitis yra sukūręs daug tapybos, akvarelės darbų, netradiciškų ekslibrių. Dalyvavo parodose Vokietijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Skaitė paskaitas lietuvių bendruomenei, yra buvęs lietuvių Kultūros fondo Australijos valdybos pirmininku. Nuo 1949 m. A. Vaičaitis gyveno Australijoje, tačiau pastaruosius 15 metų vasaras praleisdavo Lietuvoje.

Vaicaitis_1-1

2011 m. jis Šiaulių universitetui padovanojo 1160 egzempliorių knygų kolekciją. Didžiąją dovanotos siuntos dalį sudaro XX a. meno albumai. Bibliotekos lankytojai gali pavartyti įspūdingus leidinius su P. Picasso, J. Miro, M. Chagallo, H. Matisso, A. Warholo ir kitų autorių kūrinių reprodukcijomis. Kolekcijoje daug grafikos albumų, leidinių, skirtų senajam Kinijos, Japonijos, Indijos, Amerikos indėnų, Etruskų menui. Unikali dovanos dalis – A. Vaičaičio iliustruotų J. Aisčio, J. Kaupo, V. Kazoko knygų maketai su originaliais piešiniais ir grafikos atspaudais.

Lituanikos skyriuje galima rasti dailininko iliustruotų knygų, parodos katalogų ir albumų. Vos dviejų mėnesių pritrūko A. Vaičaičiui iki 100 metų jubiliejaus. Dailininkas mirė šių metų kovo 29 dieną Melburne.

Paruošta pagal >> http://www.radikaliai.lt/radikaliai/2571-australijoje-mire-zymus-dailininkas-adolfas-vaicaitis-19152015

Lietuvos ir Australijos teatro aktorė

jpg435Ksana Dauguvietytė-Šniukštienė – Lietuvos teatro aktorė, Australijos lietuvių teatro aktorė ir režisierė. Aktorė gimė 1912 m. rugpjūčio 19 d. Sankt Peterburge. Toliau skaityti „Lietuvos ir Australijos teatro aktorė“