Lietuvių poezija ir poetai JAV: Rimas Vėžys (1933–2019)

Rimas Vėžys (1933–2019) – bežemių poetų generacijai priskirtinas JAV lietuvių poetas. Vėžys gimė Kaune, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Po karo atsidūrė JAV. Studijavo Illinojaus universitete ir Ilinojaus technologijos institute. Dirbo inžinieriumi, rašė tekstus, vaidino „Antrajame kaime“. Mirus Algimantui Mackui, nuo 1965 m. vadovavo Algimanto Mackaus knygų leidimo fondui Čikagoje. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Raidės laiko griaučiuose“ (1969),  „Šešėliai veidrodyje“ (2002).

EX LIBRIS RIMAS VĖŽYS / Vytautas Osvaldas Virkau. 1972. Iš https://www.europeana.eu/en/item/2021803/C150000403994

Titas Alga XX a. septinto dešimtmečio gale pasirodžiusią debiutanto knygą pasveikino kaip šviežio oro gurkšnį, į Amerikos lietuvių poetinį pasaulį įnešusį lengvos kontroversijos ir geros nuotaikos. Pasak kritiko, Vėžys sąmoningai siekia būti antitradiciniu ir nekonformistu. Tai darydamas poetas nevengia satyros, bet ne piktos, pašiepiančios ir įkyriai moralizuojančios. Kritikų nuomone, vienuose Vėžio eilėraščiuose jaučiamos surrealistinės, absurdiškos nuotaikos, kituose žongliruojama garsais, žodžiais, įvaizdžiais, pačia eilėraščio forma.

Toliau skaityti „Lietuvių poezija ir poetai JAV: Rimas Vėžys (1933–2019)“

Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?

Dalia Cidzikaitė


Frank Kruk arba Graborius Pranas Kriukelis : romanas / Petras Cvirka. – Kaunas : Sakalas, 1934 (Kaune : koop. „Raidės“ sp.). – T. 1 .

Nors lietuvių rašytojų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenimas buvo palyginti ramus, kartkartėmis jo giedrą padangę nušviesdavo vienas kitas ryškesnis žaibas, sudrebindavo stipresnis griaustinis. Vienu iš tokių žaibų tapo 1958 m. rugpjūčio 30 d. laikraštyje Draugas B. Babrausko mestas kaltinimas Petrui Cvirkai – „Frank Kruk romano gimtinė Chicagoje“[1]. Straipsnio autorius buvo įsitikinęs, kad Cvirka, rašydamas savo garsųjį romaną, nuplagijavo jam JAV lietuvio Algirdo Margerio (tikrasis vardas Konstantinas Šeštokas) atsiųstą apysaką, pastarajam viliantis, jog žymus rašytojas ją paskelbs Lietuvos spaudoje, o galbūt net išleis atskira knyga. Margerio apysaka taip ir neišvydo dienos šviesos. O gal išvydo, tik… kitu pavadinimu ir kito autoriaus pavarde?

Pasak Babrausko, Margeris savo rankraštį Cvirkai išsiuntė apie 1930 metus. Cvirka savo dviejų dalių satyrinį romaną išleido 1934 metais. Pasirodžius kūriniui, Cvirka sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Pagyras dalijo Lietuvos rašytojai, tokie kaip Kostas Korsakas, teigęs, kad kolega, nė karto nebuvęs Amerikoje, sugebėjo ypač sumaniai pasinaudoti JAV lietuvių spauda ir sukurti įtikinantį Amerikos lietuvio Franko Kruko ir jo aplinkos paveikslą.

Toliau skaityti „Gabus kombinatorius Cvirka, arba P. Cvirka – A. Margerio pusininkas?“

Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


Dienų piramidės : novelės / Daina Opolskaitė. – Vilnius : Tyto alba, 2019.

Ištrauka iš apsakymo „Grotos“

<…>

Sniegas – lipni sukarpyta juosta už ligoninės lango, kimbanti prie odos, krintantys gipso gurvuolėliai, kurie susiranda vienas kitą ir nedalomai susilieja. Visai kaip miniatiūriniai Alinos batukai, balti ir kieti, apauti jau antrąją jos gyvenimo dieną. Ji glostė tuos gipso batukus ant dukters kojyčių ir netikėdama klausėsi senyvo ortopedo, kuris kalbėjo apie jos dukrą, žiūrėjo į jo rodomas nuotraukas, tamsiai mėlynos rašalo spalvos, kuriose kaip Žemės rutulio išklotinėje bolavo daugybė salų ir pusiasalių, ilgos, ištįsusios įlankos ir sąsiauriai. Jai sakė, kad kažkas tame žemėlapyje negerai, ne viskas savo vietose, bet ji nesugebėjo įsižiūrėti tiek, kad suprastų. Paskui nuavė Alinos batukus ir parodė čiurnas ir blauzdikaulius. Ji išvydo dvi suriestas virpančias galūnes, jos kažkuo priminė užpakalines gulinčio ant nugaros katino letenėles. Paskui vėl apavė tuos pačius gipso batukus ir pasakė, kad pasekmės – galimi motorikos sutrikimai, beje, šokėja ji jau niekad nebus. Senyvo ortopedo antakiuose ji pastebėjo keletą gerokai per ilgų plaukelių, jie stirksojo atsikišę kaip ūsai, o vieno jo nykščio nagas buvo įskilęs, tuo nykščiu jis prilaikė rašiklį sulankstytu galu ir baksnojo jai į salas ir sąsiaurius nuotraukose.  

O dabar, praėjus šitiek metų, ji rankose laikė Pelenės kurpaitę. Pačią tikriausią, nusagstytą blizgančiais žvyneliais ir gausiai nupurkštą sidabrine dulksna, lengvutėliai telpančią į jos šiurkštų delną. Kurpaitės nosis gražiai smailėjo, o kulnelis buvo padarytas iš tikro porceliano. Ja, tarytum vaikas, negalėjai atsidžiaugti. Ji glostė ją pirštais, nedrąsiai lytėjo nusagstytus žvynelius ir akmenėlius, nekantriai laukė tos valandos, kai Alina perkirps kaspiną, atidarys kartoninę dėželę ir pasidės kurpaitę ant savo švelnaus delno. Pagalvojusi apie tą akimirką net suvirpėjo. Paskui Alina pašoks ir ims suktis iš džiaugsmo aplinkui, o jos gražios ir grakščios kojos, nuostabios kojos, judės mažais baleto žingsneliais. Ji tikroji Pelenė, jos mergytė, įvyko stebuklas.


(p. 20-21)

Danutė Kalinauskaitė: „Man Dainos Opolskaitės novelės – be visų kitų jų turtų – protingas sakinys, tiksli frazė, saikas, švara. Šiais skubėjimo laikais, kai svarbiausia kūrinyje yra tapusi istorija, o kalbos valyvumas, stilius – nebe pirmos būtinybės dalykai, jos proza išsiskiria puikiu, išlavintu kalbos pojūčiu ir geru stiliumi.“

Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“

Parengė Deimantė Žukauskienė



Pakeleivingų stotys : proza / Vidas Morkūnas. – Vilnius : Odilė, [2019]

***/stotys

Važiavome, tikriau, vos stūmėmės, tylėdami. Kraštą menkai pažinojau, mielai būčiau pasižvalgęs, bet tokiu oru pro langus ne kažin ką įžiūrėjau. Darganojo velnioniškai: tai šlapdriba vertė, tai pylė grynas lietus, o tarpuose dar ir niršus vėjas sukildavo. Valytuvai plušėjo pasicypaudami. Mums buvo likę apie pusantro šimto kilometrų.

Priešakyje subolavo grafičiais ir tinko raižiniais išgražinta pakelės stotelė. Autobuso prie jos laukė penkiese. Šalto lietaus šuorų čaižomi, visi kaip įmanydami gūžėsi, dangstėsi, sukiojosi.

– Ko jie po stogu nesueina? – nusistebėjo mano draugas. – Peršlapti smagu, ar ką?

(p. 44)

Marius Burokas apie knygą: „Tikslia, taupia, bet vaizdinga kalba – nė vieno nereikalingo žodžio – Vidas Morkūnas atveria keistas ir kraupias kasdienybės paraštes. Šie trumpi, neįvardijamo žanro tekstai – stotelės tikrovėje – tai mūsų „Piknikas šalikelėje“, mūsų (neo)gotika, mūsų – tiek provincijos, tiek didmiesčių – absurdiško gyvenimo kronika.“

Diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“

Įgavus pagreitį „Metų knygos rinkimams“ ir vis netylant pokalbiams ir svarstymams, kurios knygos verčiausios aukščiausių skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimų, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“

Toliau skaityti „Diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?““

Rašytoja A. CICĖNAITĖ-CHARLES: „Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis“

Parengė Silvija Stankevičiūtė


A. Cicėnaitė-Charles. Portreto autorė Michelle Playoust.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – Vilniuje gimusi ir užaugusi rašytoja, vertėja, šešių knygų autorė, pastaruosius septynerius metus gyvenanti ir kurianti kitame Žemės pusrutulyje – Australijoje. Lietuvoje rašytoja visų pirma puikiai žinoma bene atviriausiai ir reikliausiai skaitytojų publikai – vaikams bei paaugliams. 2017 m. A. Cicėnaitė-Charles įžengė ir į suaugusiųjų skaitytojų erdvę, pristatydama pirmąjį šiai auditorijai skirtą romaną „Tylos istorija“. Rašytoja neneigia, kad skirtingų kultūrų patyrimas, buvimas tarp dviejų erdvių daro įtaką kūrybai, tampa akstinu kurti ir mąstyti, tačiau tai ne vieninteliai kūrybos temas, pobūdį lemiantys veiksniai. A. Cicėnaitė-Charles save laiko ne Australijoje gyvenančia rašytoja, o tiesiog rašytoja, kurią rašymas visada grąžina į namus. Su rašytoja kalbamės apie jos santykį su lietuvių literatūra, Lietuvos istorijos ir kultūros atspindžius kūryboje, skaitytojų pripažinimo reikšmę, savitą meilę Vilniui ir Sidnėjui bei daugelį kitų temų. 

–  Dešimtmetį gyvenate ir kuriate svetur. Koks Jūsų santykis su lietuvių literatūra? Galbūt yra lietuvių autoriaus knyga, kūrinys, kuris Jums paliko gilų įspūdį ir kurį galėtumėte rekomenduoti kitiems?

– Esu geriau susipažinusi su dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūra, kur kas mažiau – su pastarojo dešimtmečio kūriniais. Paskutiniu metu stengiuosi skaityti daugiau lietuvių autorių tekstų, kaskart iš viešnagės Lietuvoje parsivežu naujų knygų, bet sekti visų naujienų vis tiek nespėju…

Toliau skaityti „Rašytoja A. CICĖNAITĖ-CHARLES: „Kai rašau, esu savimi labiau nei tuomet, kai atlieku kitus savo vaidmenis““