Marijaus Gailiaus „Oro“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


Oro : [romanas] / Marijus Gailius. – [Vilnius] : Odilė, [2018].

Jie nieko nenumanė, kai atėjo tvanas ir visus nusinešė.

Septyniadienis uraganas, vardu Danielius, atslinko nuo Atlanto. Taip nebūna, pasibaisėjęs lingavo galvas senyvi žmonės, nebūna taip šituose kraštuose, murmėjo panosėse dirsčiodami į dangų, į jūrą, į marias ir kartojo vieni kitiems negalį patikėti, nes nėra taip buvę, kad jūra ir dangus vėtrautų ištisas septynias dienas ir naktis. Jie netikėjo girdėdami skelbiant prognozes ir regėdami tiesioginius vaizdus iš ciklono siaubiamos Danijos ir Norvegijos, jie  nenorėjo patikėti net tą valandą, kai vėjai kaip pragaro apaštalai įsikabino į jų namų langines, tvoras ir valtis, į jų  išgenėtus vaismedžius, apdainuotus beržus ir apylinkės pušynus, kai sūri, jėgų iš giliausių gelmių pasisėmusi liūtis su kruša lyg cemento mišinys užgulė Lapnugario ir Raganų kalnus, įsikibo į bažnyčios bokštą ir užpylė kurortines gatveles.

                             Septintąją dieną žmonės išbrido į kiemus įvertinti audros paliktą žalą.  Kaimynų sodybos buvo išplėštos iš vietovės kraštovaizdžio – ten dabar telkšojo drumzlinas ežeras, šiauriau Mirusiųjų kopų, kiek tik aprėpia akis, prasilaužęs į marias kaip sūri upė, kurios vagą lyg plūdurai žymėjo uragano ir potvynio sunešti lentgaliai, skardos, durys.

                      Iš vandens kyšantys kaminai priminė antkapius.

                      Brūzgyne šnarėjo žiurkės, krantu vilkdamos šlapius pilvus.

                      Vėjo gūsiuose girdėjos kaulų braškesys, ir žmonėms atrodė, kad kažkieno piktas juokas šliaužė nuo ausies ligi ausies.


(p. 10-11)

Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


kai aš buvau malalietka / Virginija Kulvinskaitė. – [Vilnius] : Kitos knygos, [2019]

tą pavasarį tarsi susitarusios užsimanėme, kad kažkas pagaliau nutiktų, kažkas pasikeistų, todėl pradėjome plėsti savo teritorijas: kiemo, šulios ir žmonių, kuriuos ten kasdien sutikdavome, nebeužteko, darėmės godžios, reikėjo daugiau. juokingai skamba – godžios keturiolikmetės, bet mes iš tiesų jautėme alkį. tada – 1997 – dar tęsėsi modelių ir visokių misių bumas, visos aukštesnės nei 170 cm ir plonesnės nei 51 kg veržėsi į kastingus, o didžiausias komplimentas buvo „atrodai kaip modelis“, buvimas modeliu reiškė vyresnį bachūrą su tačke, aptemptus madingus į apačią kiek platėjančius džinsus, aukštakulnius ir plokščią pilvą atidengiančią maikę, ir dar mokėjimą rūkyti, tūsus, naktinius klubus, tai, kur niekada anksčiau nesilankėme, bet jautėme, kad privalome būti.



(p. 9)

Aš esu vaikiška ir nebrandi – dabar dar labiau nei tuomet, kai buvau vaikas. Pirmas į galvą atėjęs prisiminimas, kai buvau meilėje,  –  ne sudaužyta, bedugnis skausmo rojus, o kelionė namo. Pro mašinos langus slinko rudeniniai laukai, buvau peršalusi, taip spengė ausyse, jog atrodė, kad girdžiu, kaip čeža išdžiūvusios žolės. Kalbėjomės apie literatūrą ir kultūrą, pažįstamus, nes dera su menkai pažįstamu žmogumi, kuris parveža tave iš kitame mieste vykusio seminaro, kalbėti apie tai, kas jam įdomu. O tada per radiją pasakė, kad tuoj transliuos kraujagyslių muziką, nes kažkas tuo, pasirodo, užsiiminėja – įrašinėja garsus, kuriuos skleidžia susitraukinėjančios kraujagyslės. Ir mes klausėmės, kaip jos susitraukinėja ir skleidžia robotiškus garsus, klausėmės tos mūsų vidinių mechanizmų muzikos, dubliavusios mano vidinį spengimą. <…>ne, daugiau jokio pasakojimo, jokios prasmės, nemanau, kad aš, o tuo labiau mes abu, tą akimirką kažką pajutom ar supratom, bet, pagalvojusi apie betikslę meilę, prisiminiau būtent šitą.


(p. 154)

Aušra Kaziliūnaitė. „Jau seniai teko skaityti taip atvirai parašytą knygą! Nevyniojant į vatą čia kalbama ne tik apie seksą, narkotikus ir meilę, bet ir apie nuobodulį, liūdesį ir beprasmybę. Tai dar sudėtingiau. Bet V. Kulvinskaitė, išvengdama patoso ir egzaltacijos, meistriškai susidoroja ir su šiuo iššūkiu.“

Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“

Atrinko Deimantė Žukauskienė


Dienų piramidės : novelės / Daina Opolskaitė. – Vilnius : Tyto alba, 2019.

Ištrauka iš apsakymo „Grotos“

<…>

Sniegas – lipni sukarpyta juosta už ligoninės lango, kimbanti prie odos, krintantys gipso gurvuolėliai, kurie susiranda vienas kitą ir nedalomai susilieja. Visai kaip miniatiūriniai Alinos batukai, balti ir kieti, apauti jau antrąją jos gyvenimo dieną. Ji glostė tuos gipso batukus ant dukters kojyčių ir netikėdama klausėsi senyvo ortopedo, kuris kalbėjo apie jos dukrą, žiūrėjo į jo rodomas nuotraukas, tamsiai mėlynos rašalo spalvos, kuriose kaip Žemės rutulio išklotinėje bolavo daugybė salų ir pusiasalių, ilgos, ištįsusios įlankos ir sąsiauriai. Jai sakė, kad kažkas tame žemėlapyje negerai, ne viskas savo vietose, bet ji nesugebėjo įsižiūrėti tiek, kad suprastų. Paskui nuavė Alinos batukus ir parodė čiurnas ir blauzdikaulius. Ji išvydo dvi suriestas virpančias galūnes, jos kažkuo priminė užpakalines gulinčio ant nugaros katino letenėles. Paskui vėl apavė tuos pačius gipso batukus ir pasakė, kad pasekmės – galimi motorikos sutrikimai, beje, šokėja ji jau niekad nebus. Senyvo ortopedo antakiuose ji pastebėjo keletą gerokai per ilgų plaukelių, jie stirksojo atsikišę kaip ūsai, o vieno jo nykščio nagas buvo įskilęs, tuo nykščiu jis prilaikė rašiklį sulankstytu galu ir baksnojo jai į salas ir sąsiaurius nuotraukose.  

O dabar, praėjus šitiek metų, ji rankose laikė Pelenės kurpaitę. Pačią tikriausią, nusagstytą blizgančiais žvyneliais ir gausiai nupurkštą sidabrine dulksna, lengvutėliai telpančią į jos šiurkštų delną. Kurpaitės nosis gražiai smailėjo, o kulnelis buvo padarytas iš tikro porceliano. Ja, tarytum vaikas, negalėjai atsidžiaugti. Ji glostė ją pirštais, nedrąsiai lytėjo nusagstytus žvynelius ir akmenėlius, nekantriai laukė tos valandos, kai Alina perkirps kaspiną, atidarys kartoninę dėželę ir pasidės kurpaitę ant savo švelnaus delno. Pagalvojusi apie tą akimirką net suvirpėjo. Paskui Alina pašoks ir ims suktis iš džiaugsmo aplinkui, o jos gražios ir grakščios kojos, nuostabios kojos, judės mažais baleto žingsneliais. Ji tikroji Pelenė, jos mergytė, įvyko stebuklas.


(p. 20-21)

Danutė Kalinauskaitė: „Man Dainos Opolskaitės novelės – be visų kitų jų turtų – protingas sakinys, tiksli frazė, saikas, švara. Šiais skubėjimo laikais, kai svarbiausia kūrinyje yra tapusi istorija, o kalbos valyvumas, stilius – nebe pirmos būtinybės dalykai, jos proza išsiskiria puikiu, išlavintu kalbos pojūčiu ir geru stiliumi.“

Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“

Parengė Deimantė Žukauskienė



Pakeleivingų stotys : proza / Vidas Morkūnas. – Vilnius : Odilė, [2019]

***/stotys

Važiavome, tikriau, vos stūmėmės, tylėdami. Kraštą menkai pažinojau, mielai būčiau pasižvalgęs, bet tokiu oru pro langus ne kažin ką įžiūrėjau. Darganojo velnioniškai: tai šlapdriba vertė, tai pylė grynas lietus, o tarpuose dar ir niršus vėjas sukildavo. Valytuvai plušėjo pasicypaudami. Mums buvo likę apie pusantro šimto kilometrų.

Priešakyje subolavo grafičiais ir tinko raižiniais išgražinta pakelės stotelė. Autobuso prie jos laukė penkiese. Šalto lietaus šuorų čaižomi, visi kaip įmanydami gūžėsi, dangstėsi, sukiojosi.

– Ko jie po stogu nesueina? – nusistebėjo mano draugas. – Peršlapti smagu, ar ką?

(p. 44)

Marius Burokas apie knygą: „Tikslia, taupia, bet vaizdinga kalba – nė vieno nereikalingo žodžio – Vidas Morkūnas atveria keistas ir kraupias kasdienybės paraštes. Šie trumpi, neįvardijamo žanro tekstai – stotelės tikrovėje – tai mūsų „Piknikas šalikelėje“, mūsų (neo)gotika, mūsų – tiek provincijos, tiek didmiesčių – absurdiško gyvenimo kronika.“

Diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“

Įgavus pagreitį „Metų knygos rinkimams“ ir vis netylant pokalbiams ir svarstymams, kurios knygos verčiausios aukščiausių skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimų, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“

Toliau skaityti „Diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?““

Giedrės Kazlauskaitės „Gintaro kambarys“

Atrinko Deimantė Žukauskienė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Gintaro kambarys

Uždraustas įeiti kambarys –

tėvo vardas Gintaras.

Suvenyrų parduotuvės senamiestyje,

prigrūstos šachmatų, karolių, koljė –

defragmentuotas to vienintelio, paslaptingai

dingusiojo interjeras.

Jį jau tuoj tuoj atras – tikina aptikę slaptavietę,

vis praneša per žinias, kad beveik ir surado.

Antikvarinių pypkių kolekcija, gintariniai

kiaušiniai, didžiulio paveikslo rėmai;

gintaru inkrustuotas „Mein Kampf“ viršelis,

senoviniai laikrodžiai, dramblių figūrėlės, rožančiai;

fosilijos, plunksnos, pro lupą matomos

vabalų kojos, įstingusios magiškai

geltoname minerale.

Vaikštau po krautuvėles kaip po gintaro kambarius,

ir nė viename jų nerandu savo tėvo.

<…>

(p. 9)


Toliau skaityti „Giedrės Kazlauskaitės „Gintaro kambarys““