Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Įgavus pagreitį „Metų knygos rinkimams“ ir vis netylant pokalbiams ir svarstymams, kurios knygos verčiausios aukščiausių skaitytojų ir literatūros kritikų įvertinimų, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“
Toliau skaityti „Diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“”Eilėraščius ir jų fragmentus atrinko Deimantė Žukauskienė
Rudenėlis 2009
Rudens pilvas praplyšęs stumia dovanas:
Ne paltų nuolaidas (kaip vylėmės), o cukinijas.
<…>
Tik pelėda šį sezoną liuks: kedenasi savo gražius
pūkus.
(p. 12 )
Ruduo – tinkamiausias sezonas poezijai. Šį kartą Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia Valstybingumo erdvėje susitikti su šiemet „Metų knygos rinkimuose“ nominuotų geriausių poezijos knygų autoriais. Lapkričio 12 d. 18 val. vyksiančiame renginyje dalyvaus Vaiva Grainytė, Jurgita Jasponytė, Vytautas Kaziela, Giedrė Kazlauskaitė ir Alvydas Šlepikas. Renginį ves literatūros tyrinėtoja ir kritikė dr. Donata Mitaitė. Bus galima įsigyti visų penkių autorių nominuotų knygų. Visą šiųmetiniuose „Metų knygos rinkimuose“ nominuotų lietuvių autorių knygų sąrašą rasite čia>>
Už labiausiai patikusią knygą balsuoti galima iki 2020 m. vasario 14 d. vienu iš trijų būdų: interneto svetainėje (iš vieno įrenginio balsuoti galima ne daugiau kaip penkis kartus), el. paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, 01504 Vilnius.
Toliau skaityti „Metų knygos rinkimai | Susitikimas su poezijos knygų autoriais”
triukšmo gyvatė
gali būti švelni
jeigu būsi švelnus
ir nustosi slapstytis
nuo jos triukšmo akių
nes jos tyli
Tarp knygų, patekusių į „Metų knygos rinkimų“ poezijos penketuką , netradiciškai atrodo „Triukšmo gyvatė“: jauno poeto Tomo Petrulio pirmoji knyga, 2017 m. išleista elektroninės leidyklos „Naujas vardas“.
Eilėraščių knyga išsiskiria ne tik dėl elektroninės formos. „Tomas Petrulis mikliai išvengia beveik visų poetiškumo spąstų ir tyčia, su pasimėgavimu nuvilia mūsų įprastus poetinius lūkesčius – atima iš mūsų tiek kartų jau žiaumotą poezijos kramtalą. Pradedi skaityti eilėraštį ir, regis, jau atpažįsti siurrealizmą. O pasirodo ne – jis baigiasi meiliu „šveikišku“ kreipiniu, nešvankybe ar prozišku it palto saga sakiniu“,[1]– rašo Marius Burokas, kurio knyga „Švaraus buvimo“, taip pat patekusi į poezijos knygų penketuką, gruodžio 4 d. Nacionalinėje bibliotekoje bus pristatoma drauge su „Triukšmo gyvate“. (Valstybingumo erdvėje 18 val. vyksiantį susitikimą su T. Petruliu ir M. Buroku ves literatūros kritikė dr. Virginija Cibarauskė.) Toliau skaityti „Poezija be pakylėto dvasingumo”
veidas
tarp šokančių dulkių
pakeltas į šviesą –
viršutinę Dievo lentyną
ieško savo raidės
gal net žino ją –
susirado tarp minkštų
nuvartytų katalogo lapelių
Šios dvi strofos – iš Mariaus Buroko eilėraščio „Bibliotekininkė“, publikuoto rinkinyje „Švaraus buvimo“(Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Gruodžio 4 d. akcijos „Metų knygos rinkimai“ susitikimą su poetais M. Buroku ir Tomu Petruliu vesianti literatūros kritikė Virginija Cibarauskė pavadinimą „Švaraus buvimo“ sieja su rašymu kaip apsivalymu: „Išpažintinius „Švaraus buvimo“ eilėraščių elementus atpažino anksčiau apie knygą rašę kritikai bei kritikės. Kitas kritikos akcentuojamas aspektas – iki šiol lietuvių poezijoje gana retos tėvystės, atsakomybės už santuoką ir apskritai santykius su aplinkiniais temos.“ [1]
Toliau skaityti „Poetas Marius Burokas linki švaraus buvimo”
nutįsę saulės spinduliai – sausra – rugpjūtis
ir mėlynžiedžiai xeranthemum annuum
gal netikri – tiesiog kažkas iš šlamančių sausukų
giminės – ir iš žmonių – nes aš su močiute
kaip tik renku tuos sausukus
Lapkričio 21 d. 17. 30 val. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje poetus Gintarą Bleizgį ir Gretą Ambrazaitę kalbinsianti Lina Buividavičiūtė rašo: „Mano jau amžinatilsį močiutė rudenimis dainuodavo „Aš nuskinsiu žiedą puikų astros žiedą/Paskutinį žiedą drumzlino rudens“. <…> Mano prisiminimą ir Gintaro poeziją susieja trapumo ir amžinybės sąšaukos – per asmeninę istoriją ir archetipus. Tos močiutės, tos vasaros ir rudenys, tas amžiną atilsį, sunkio ir lengvumo dermė.“[1]
L. Buividavičiūtės nuomone, knyga yra itin nuoširdi: „manau, galėtų rastis žmonių, norėsiančių ją „apkaltinti“ naivumu ir pasikartojimais – temos, regis, tos, „nuskalbtosios“ – gyvenamieji buvimo kambariai ir mirties priengiai, nostalgiškieji retoriniai klausimai: „—kas tu esi?kas aš?iš kur?“ <…> Bet Bleizgio eilėraštis – intensyvus ir tirštas – savojo subjekto potyrių nuoširdumu užkariauja mano naiviąją elegiškąją širdies pusę. “[2]
„Gali būti, kad neturiu kito pasirinkimo, o tik būti atviras knygose. Kitaip turėčiau nustoti rašyti, bet, jeigu tai padaryčiau, greičiausiai būtų blogai man pačiam“, [3] – sako pats G. Bleizgys. Jis teigia nemėgstantis snobizmo: „Snobizmas, pamaiviškumas – psichologinis iškrypimas, daugybė žmonių juo serga. To pasekmė gali būti ne tik depresija, bet ir šizofrenija, paranoja.“[4]
Toliau skaityti „„Metų knygos rinkimai“ : Gintaro Bleizgio „Xeranthemum“”