Paskelbtos akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygos-nugalėtos

2020-aisiais skaitytojų mėgstamiausios tapo šios knygos:

☑suaugusiųjų prozos kategorijoje – Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“,

☑poezijos kategorijoje – Enrikos Striogaitės „Žmonės“,

☑publicistikos ir dokumentikos knygų kategorijoje – Jono ir Adolfo Mekų „Gyvenimo lai(š)kai“.

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ laureatai paskelbti balandžio 15 d., Kultūros dieną,  tiesioginės transliacijos per LRT kanalą „LRT plius“ metu. Nugalėtojų paskelbimo ceremonija buvo transliuojama iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos.

Savo nuomonę apie laikotarpio „diktuojamą žaidimą“, ryškėjančią žanrų difuziją išsakė literatūrologas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas.

Galime matyti socialumo, socialinės kritikos stiprumą: pipirų vartotojiškai visuomenei, pačiam sau, sveikos savikritikos. Literatūra dalyvauja įvairiuose procesuose, visuomeninėje problematikoje, apie kurią mes kalbame. Pamatėme visa spektrą.

Atsiras knygų, kurias bus sunku įsprausti į kategorijas. Jos sintetins įvairias patirtis, įvairius žanrus, balansuos ant grožinės ir negrožinės literatūros ribos. Pastebime, kad mokslinės monografijos gali būti dėliojamos grožine stilistika, kaip romanas. Svarbiausia yra pasakojimo pagava.

Neįvyko Vilniaus knygų mugė, kiti susitikimai ne per ekraną, tiesiogiai. Gyvasties neliko. Dar šitai galėčiau pastebėti apie laikmečio diktuojamą žaidimą.

Dr. Dainius Vaitiekūnas

Poetai apie poeziją

Šių metų akcijos „Metų knygos rinkimai“ poezijos kategorijoje nominuotos šios knygos: Tomo S. Butkaus „Ežero žemė“ („Vario burnos“), Aido Marčėno „Ir“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), Enrikos Striogaitės „Žmonės“ („Naujasis lankas“), Ievos Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir Rimo Užgirio „Tarp“ („Kauko laiptai“).  Ką poetams reiškia poezija? Peržvelgėme poetų tekstus ir interviu su jais. Visi publikuoti šiemet, 2020 m. 


Enrika Striogaitė

Judesys, detalė, pokalbis ar jo nuotrupa, atviras išsipasakojimas ir sava patirtis bei dar daugelis kitų dalykų – iš viso to yra atsiradę tie eilėraščiai apie žmones. Kad juos parašyčiau, turėjau savotiškai nugyventi jų gyvenimą, nors iš tikrųjų – kiekvieno mūsų gyvenime yra tie žmonės, mes patys esame tie žmonės, nes mes visi vieni su kitais susiję.

Taigi mano „Žmonės” – ir savotiškas maištas. Tai, manau, akivaizdu: mano žmonės – taip pat žmonės ir jiems reikėjo atsirasti „Žmonėse”.

Skaitykite daugiau: https://www.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/vieno-lito-premija-uz-savotiska-maista-952134


Ieva Toleikytė

Nežinau, ar tai poetiška, tačiau būti gamtoje man labai įdomu. Čia susijungia tam tikros kultūrinės asociacijos – viename eilėraštyje rašiau apie šliužus, kurie primena G.Klimto paveikslą. Tai momentas, kai staiga pamatai kelis sluoksnius. Biografiniai kontekstai persikloja su gamtos ir kultūros pasauliais. Tie persiklojimai, susikryžiavimai gali būti poetiški…

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kodel-traku-pilis-nebutinai-svarbesne-uz-geles-prie-jos-pokalbis-su-poete-ieva-toleikyte-286-1356948


Tomas S. Butkus

Esu iš žmonių, kuriems patinka daugiasluoksniškumas ir įvairovė. Kadangi esu architektas, urbanistas, miestą „skaitau“ iš įvairių perspektyvų. Vadinasi, tiek, kiek yra žmonių, tiek yra galimybių tą pačią erdvę interpretuoti. Panašiai ir poezijoje. Šios knygos siekis – pavaizduoti formos, turinio įvairovę.

[…]

Manau, kad šiais laikais poeto balsas yra visiškai marginalizuotas, nors jis ir yra kalbos meistrystės dalis, o kalba – tautinės valstybės fundamentas <…>. Skaitydamas geriausius kūrinius lietuvių kalba – S.Gedos, Vytauto Bložės, Algimanto Mackaus – matau daugiamatę šalies ir visos istorijos perspektyvą nuo tragiškos iki juokingos. Mane apniko jausmas, kad būtent poeto valstybės mes neturime.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/t-s-butkaus-23-metus-rasytoje-knygoje-donbasas-vidiniai-hitleriai-ir-ambicija-pakartoti-s-geda-286-1319446


Aidas Marčėnas

Poezija – kaip žmona. Jei žmogus pasirinko poeziją – galiu tik užjausti. Abu. Jei poezija pasirinko žmogų – ką gi, nieko nepadarysi, matyt, toks likimas, „poetry – first!“

Poetas, kai jau prabyla savo balsu, neprogresuoja ir neregresuoja, tik banguoja – stipriau, silpniau skelbdamas ką privalo, ir tiek. Progresuoja iki savo balsą atranda, regresuoja, jei, pasidavęs madai, tuštybei, garbės ar naudos iliuzijai, tą balsą praranda. Poetas išsipildo, jei visą poeto gyvenimą kurtą eilėraštį ir to eilėraščio kurtą poeto gyvenimą pabaigusi poeto mirtis nepadeda taško… Taškas.

Skaitykite daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1225555/stankevicius-kalbina-marcena-esu-didziojo-buties-klausimo-istiktas-berniukas


Rimas Užgiris

Mano kūryboje istorija pasirodo todėl, kad mano šeima pergyveno XX a. lūžius ir karus. Ne aš pats, žinoma. Bet tai, kad aš esu čia, Lietuvoje, o ne Amerikoje, kad mano tėvai ir vaikai gimė čia, o aš – ten, yra savotiškas egzistencinis iššūkis: kodėl taip yra? Bandau suprasti, kur aš priklausau ir kodėl.

[…]

Kartais bandau rašyti „lietuvišką“ eilėraštį ir galvoju – „Va! Čia bus lietuviškas“, Marius Burokas paima, verčia ir sako: „Nu, čia vis tiek ne lietuviškas… Vis tiek į Lietuvą iš šono žiūrima“. Išeina, kaip išeina.

Skaitykite daugiau: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1129179/amerikos-lietuvis-jei-ten-pareiksciau-kad-man-3000-metu-ir-dievas-raso-mano-ranka-buciau-isjuoktas


P.S. Balsuokite už poezijos knygą: http://www.skaitymometai.lt/index.php?4129419854

Balsuoti galima iki 2021 m. vasario 18 d.