1940 m. lapkričio 18 d. Vilkaviškyje gimė Alfonsas Andriuškevičius – lietuvių dailės kritikas, poetas, eseistas. Andriuškevičius apdovanotas Lietuvos nacionaline premija (2007 m.), Jotvingių premija (2011 m.), Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2020 m.).[1]
1965 m. baigė tuometinį Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1974–1990 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, 1989–2009 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje (iki – 1990 Lietuvos dailės institutas). Andriuškevičiaus tyrinėjimų sritys – XX a. lietuvių estetika ir šiuolaikinė lietuvių dailė bei jos kritika. [2]
Sukūrė eilėraščių (knygų pavadinimai sudaro šmaikščiai skambančią seką: 33 eilėraščiai, 66 eilėraščiai, Eilėraščiai, Prieš(paskutiniai) eilėraščiai, Beveik visi eilėraščiai ), esė (knygos Rašymas dūmais, Sufalsifikuoti dienoraščiai), išleido eilėraščių, esė ir Rytų poezijos vertimų knygą Vėlyvieji tekstai (2010). Publikavo dienoraščių (Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015).[3]
Andriuškevičiaus naujausia knyga, Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015 (Vilnius: Apostrofa, 2020), nominuota šių metų akcijos Metų knygos rinkimai knygų suaugusiesiems kategorijoje. Žaismingas šios knygos pristatymas vyko MO muziejuje 2020 m. birželį.
Continue reading “Alfonsui Andriuškevičiui – 80”