Tapytojas ekspresionistas gimė ir užaugo Karaliaučiaus apskr. (dabartinėje Kaliningrado srityje) ūkininko šeimoje. Rimtas meno studijas pradėjo gana vėlai, jau 25 metų, iš pradžių Karaliaučiaus karališkoje meno akademijoje, vėliau privačioje studijoje Berlyne. Tikro pripažinimo susilaukė 1919-1932 metais. Laimėjo keletą premijų, jo darbų įsigijo Berlyno Valstybinis meno muziejus, Meno akademija, Štetino, Liubeko, Hamburgo privačios galerijos. Apie P. Domšaitį rašė reprezentaciniai dailės žurnalai, pristatydami kaip veržlų modernistą, dailininką, gebantį išreikšti žmonių, daiktų ir vaizdų paslaptingumą. P. Domšaičio kūrybai būdingas paprastas, bet kartu monumentalus dekoratyvumas, todėl jis lyginamas su Barlachu ir Chagallu. Tapė temines, biblines ir peizažines kompozicijas, liejo akvareles, tapė pastele, siuvinėjo. Kūrybą įtakojo Pietų Afrikos kraštovaizdis (nuo 1949m. gyveno Pietų Afrikos Respublikoje), vadinamasis primityvusis bei religinis menas.
Kūriniuose dažnai matomi žmonės kasdienybėje: piemenys, ganantys bandas, moterys, kasančios bulves, žvejai. Kai kuriuose paveiksluose vaizduojamos Kuršių kopos ir Žemaitijos vaizdai.
P. Domšaitis niekada nenustojo domėtis gimtuoju pajūrio kraštu. 1914–1918 metais jis atvažiuodavo į Nidą, kur vasaromis rinkdavosi ekspresionistų dailininkų kolonijos dalyviai.
Talentingo išeivijos menininko darbus galima pamatyti nuolatinėje kūrinių ekspozicijoje dailininko vardo galerijoje Klaipėdoje, arba apsilankyti virtualioje parodoje:
Išsamiau apie P. Domšaičio biografiją ir kūrybą >>>
Irmina Abramovienė
V. Adamkaus 87-ojo gimtadienio proga per LRT televiziją įvyko dokumentinio filmo apie Prezidentą premjera. Filme kalba artimiausi V. Adamkaus draugai ir bendraminčiai, išeivijos lietuviai. Filmo kūrybinė grupė lydėjo Prezidentą sugrįžtant į svarbiausias jo gyvenime vietas – gimtuosius namus Kaune, pirmąją rezidenciją Čikagoje, darbovietę JAV aplinkos apsaugos agentūroje. Antrojo pasaulinio karo metais V. Adamkus pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Visus metus išeivijoje aktyviai dalyvavo „Santaros – Šviesos” veikloje, buvo vienas iš 1983m. Pasaulio lietuvių sportinių žaidinių organizatorių. Nespėjusius pamatyti premjeros kviečiame filmą žiūrėti LRT mediatekoje.
Algirdas Gustaitis – žinomas žurnalistas, kartografas, rašytojas, lietuvių ir prūsų kultūrų tyrinėtojas. A. Gustaitis gimė 1916 m. Gudijoje, Mogiliovo gub., Pečersko dvare, iš ten jo tėvai pasitraukė Pirmojo pasaulinio karo metais. Į Lietuvą A.Gustaitis su tėvais sugrįžo baigiantis karui. Mokėsi gimnazijoje Kaune, ten įsteigė gamtos mylėtojų būrelį, vadovavo savo paties įsteigtam Maironio vardo literatų būreliui. Buvo aktyvus skautas, šaulys. Gyvendamas Kaune išvedė naują pašto karvelių rūšį „Lietuvos auksiniai“, kuriais naudojosi Lietuvos kariuomenė, tačiau per okupaciją jie buvo sunaikinti.
Abraomas Suckeveris vadinamas vienu iš iškyliausių Holokausto poetų. Jis gimė Smurgainyse (dab. Baltarusijoje) 1913 m. liepos 13 d. Rašytojas buvo trečiasis vaikas rabinų chasidų šeimoje. 1915 m. jo tėvai kartu su kitais Lietuvos žydais buvo ištremti į Sibirą (Omską). Po tėvo mirties 1920 m. motina su vaikais grįžo į Lietuvą. Būsimasis poetas gyveno ir mokėsi Vilniuje, universitete studijavo literatūrą. Susibūrus dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne” ( „Jaunasis Vilnius”), L. Volfo pakviestas, į ją įsitraukė ir A. Suckeveris.
Vytautas Kasiulis – pasaulyje pripažintas lietuvių išeivijos dailininkas. Gimė 1918 m. balandžio 23 d. Simne (Alytaus r.). Mirė 1995 m. kovo 12 d. Paryžiuje. Mokėsi Kauno meno mokykloje. 1941m. baigė Kauno Taikomosios dailės institutą, buvo pakviestas dirbti mokytoju į tą patį institutą, jame dėstė iki 1944m. Vėliau pasitraukė į Vokietiją. Dirbo mokytoju svetimšaliams skirtoje V. K. Jonyno vadomaujamoje „École des Arts et Métiers” Freiburge (Vokietijoje). 
Šiandien minime žymaus Lietuvos ir JAV diplomato, žurnalisto, visuomenės veikėjo Vytauto Antano Dambravos gimimo dieną (1920 m. birželio 10 d.). Nors likimas nuo jaunystės negailėjo sunkių išbandymų, tačiau, kaip teigia V. A. Dambravos ilgametis bičiulis Venesueloje F. Zubras, visoje veikloje šį žmogų vedė tvirta valia ir energija spinduliuojantis charakteris. 1941 m. birželio mėn. okupantai V. A. Dambravos tėvus ir tris mažamečius broliukus bei sesutę užkalė tremtinių vagonuose ir išvežė nežinoma kryptimi į Rytus, o jį patį paliko stovintį Naujosios Vilnios traukinių stotyje – be artimųjų, be namų. Likęs be šeimos įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Gavęs diplomą, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Ten rūpinosi likimo nublokštų lietuvių emigrantų švietimu, aktyviai dalyvavo įsteigiant Austrijoje V. Krėvės – Mickevičiaus lietuvių gimnaziją. Dvejus metus ten mokytojavo, taip pat toliau gilinosi į teisės mokslus.