1950 m. rugsėjo 20 d. gimė Jolita Skablauskaitė

Tekstą atrinko Deimantė Žukauskienė


Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2020]

Plaukiojimas rudenį

[apsakymas iš knygos „Liūnsargių moteris“ ]

Buvo geltonas, labai šiltas rudens vakaras, tokio šilto rudens žmonės dar neregėjo… Medžių lapai žioravo jau geltoni, o dosni, nesiliaujanti šiluma liejosi ir liejosi iš dangaus. Geltona saulė kabėjo virš laukų. Žmonės vežė buroklapius, rinko daržoves, o Sabina plaukė, lėtai sruvo su vandeniu, kuris buvo tirštas ir geltonas lyg saulėgrąžų aliejus, pro šalį slinko pievos, vienišos sodybos, susilenkę žmonės, mūkiančios karvės. Upė buvo siaura — tiesiog vargana upeliūkštė. Jos pakrantėse neaugo nei švendrės, nei jokie krūmokšniai. Nuo saulės į visas puses sklido auksiniai ratilai. Žmonės nekreipė jokio dėmesio į Sabiną, vienas pasiraitojęs kelnes vyriškis braidė palei krantą, prie pat vyšninio burokėlių lauko, jis net nepažvelgė į ją, tarsi būtų ne žmogus, o koks nors medžio kamienas besisupantis ant bangų. Saulė jau grimzdo žemyn, o Sabina norėjo plaukti ir plaukti šita upeliūkšte šiltą rudens vakarą laukais, sakytum tiesiai į dangų. Karta su ja plaukė ir geltoni medžių lapai, kuriuos vėjas buvo atnešęs iš tolimų sodybų.

Kai saulė dingo, ji išlipo iš vandens. Vilkėjo ne maudymosi kostiumėliu, o trumpute berankove suknele. Taip jos neišgręžusi, visa šlaputėlė nuėjo laukais. Keista. Buvo šilta sakytum vasaros vidurdienį.

[…]


Visą apsakymą rasite: http://www.tekstai.lt/tekstai/335-skablauskaite-jolita/6390-jolita-skablauskaite-plaukiojimas-rudeni-1993-86653424

Fotografija kaip metafora: „rakauskiškas“ kelias

Romualdas Rakauskas. Autostrada. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LIMIS)

Rugsėjo 15-osios vakarą pranešta apie fotomenininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Rakausko išėjimą. Kūrėjas mirė eidamas 81-uosius metus.

Rakausko kūrybinis kelias glaudžiai susijęs su kultūrine, literatūrine spauda. Jaunystėje jis dirbo fotokorespondentu savaitraštyje „Literatūra ir menas“. 1967 m. persikėlė į Kauną, pradėjo vadovauti „Nemuno“ iliustracijų skyriui. „Nemune“ dirbo ilgus dešimtmečius.

„Jo buvimas šalia literatūros žmonių, kuriančių metaforas ir pasakojimus, stipriai paveikė ir jo paties kūrybą. Būtent tada jis suvokė, kad ir fotografija gali eiti šiuo keliu, turėdama literatūrai būdingų išraiškos priemonių. Juk Rakausko tikslas buvo kurti ne reportažą, dokumentiką, bet meną. Šitaip jis ir atrado tą savo kelią, kurį šiandien galime vadinti „rakauskišku“, – sako menotyrininkė Agnė Narušytė.

Daugiau minčių apie Rakauską ir jo kūrybą >>

Silviją Vėlavičienę prisimenant

Jolanta Budriūnienė


Silvija Vėlavičienė prie darbo stalo

Šiandien jau dešimt metų, kai išėjo ilgametė Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos, vėliau Lituanikos skyriaus vadovė Silvija Vėlavičienė. Žmogus, šioje bibliotekoje sudėjęs stiprius vertybinius lituanistikos veiklų pagrindus, kuriais ir šiandien yra patikima ir drąsu remtis.
Nuo pat Atgimimo pradžios ji siekė atkurti ir sutvirtinti jungtis su Pirmosios Lietuvos respublikos kultūriniais pasiekimais, įgarsinti sovietmečiu nutildytas istorijas, nebyliai išgyventas patirtis, iš „specialiųjų saugojimo sąlygų“ išvaduoti įkalintas knygas, suteikti joms naują pažinimo impulsą.
Kai kalbame apie Silviją, neabejotinai prisimename jos atliktą didžiulį darbą lietuvių diasporos spaudos baruose ‒ grąžinimo į Lietuvą, tvarkymo, sisteminimo, sklaidos. Silvijai ši spauda buvo toli gražu ne tik trūkstamų leidinių surinkimas. Kur kas daugiau… Ji visuomet pabrėždavo, kad tai buvo ištiso į mūsų šalies visuomenės kultūrinę sąmonę kažkada nepatekusio kultūros lauko reiškinio grąžinimas. O tuo metu, XX ir XXI amžių sandūroje, lietuvių išeivijoje Nacionalinės bibliotekos vardas buvo neatsiejamas nuo Silvijos Vėlavičienės… Dar ir šiandien turime bibliotekos bičiulių, kažkada pažintį su biblioteka pradėjusių nuo pažinties su Silvija. O ir vėliau užsimezgę kontaktai su užsienio lietuviais buvo paremti gerąja aura, kurią skleisdavo Silvijos pozityvumas, supratimas svarbos tų darbų, kurie turėjo būti atlikti laiku, kad būtų bent kiek pasivytas kažkada prarastas laikas…

Regis, visa to laiko istorija atsiskleidžia ir vartant prieš dešimtmetį Nacionalinės bibliotekos išleistą Silvijos Vėlavičienės knygą „Draustosios spaudos pėdsakais“. Ji mėgo sakyti, kad reikia surasti laiko ir užrašyti tai, kas reikšmingo kultūros lauke įvyksta, užfiksuoti, nes visa yra svarbi patirtis ateičiai. Ir paliudijo tai pati, knygoje įamžinusi reikšmingą su Lietuvos nepriklausomybe prasidėjusį virsmą, o savo darbais užpildžiusi ištisą Nacionalinės bibliotekos istorijos puslapį…

Rugpjūčio 25 d. gimė tapytojas, grafikas, įstabaus meninio pasaulio kūrėjas Kazys Šimonis

Parengė Irmina Abramovienė


Kazys Šimonis  – dailininkas iš pašaukimo, kurio kūryba – unikalus profesionalios ir folklorinės kūrybos dermės pavyzdys. Kūrybinį palikimą sudaro apie 2000 kūrinių: įvairios stilistikos peizažai, portretai, fantastiniai paveikslai, grafikos darbai. Menininkas taip pat kūrė ekslibrisus, plakatus, pašto ženklų projektus, dekoracijas ir scenos kostiumus Kazio Binkio, Vinco Krėvės, Kazio Jurašūno spektakliams, piešė iliustracijas vadovėliams bei lietuvių tautosakos leidiniams, išleido apsakymų rinkinį „Girių giesmės“ (1936 m.), parašė autobiografinę atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959 m.). Nuo jaunystės domėjosi istorija, archeologija ir etnografija. Vėlesniais metais ekspedicijose rinko ir piešė liaudies meno dirbinius, architektūros paminklus.

Toliau skaityti „Rugpjūčio 25 d. gimė tapytojas, grafikas, įstabaus meninio pasaulio kūrėjas Kazys Šimonis“

Liepos 15 d. gimė išeivijos poetas, vertėjas, žymus literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas

Parengė Irmina Abramovienė


Nuotrauka. Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1962-12-08, Niujorkas, JAV.
Maironio lietuvių literatūros muziejus

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikrasis vardas – Alfonsas Čipkus, 1919–2015) literatūrologų laikomas vienu žymiausių, moderniausių lietuvių emigracijos rašytojų. Priklauso poetų žemininkų kartai, kurios kūryba skleidėsi okupacijos ir istorinių perversmų sąlygomis. 1938– 1939 m. studijavo romanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, vėliau šias studijas tęsė Vilniaus universitete. Pirmuosius eilėraščius publikavo studentiškoje spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Studijavo Tiubingeno ir Fribūro universitetuose meno istoriją ir filosofiją, gilino prancūzų, vokiečių ir anglų literatūros žinias. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje (JAV). Pirmoji poezijos knyga „Praradimo simfonijos“ išleista 1946 m. Tiubingene. Kūrėjo palikimą sudaro ne tik eilėraščiai, bet ir kritikos straipsniai ir literatūros klasikos vertimai bei dienoraščiai, kuriuose unikaliai persipina autobiografinis tekstas ir poezijos refleksija.

Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė apie poeto literatūrinį palikimą yra rašiusi: „Pagrindinis niliūniškos transcendencijos takas – iš dviejų erdvių ir dviejų laikų. Iš gyvenimo pirminiuose namuose ir gyvenimo svetur, iš nuolatinio ten ir čia, tada ir dabar. […] A. Nyka-Niliūnas metafizinei tradicijai priklauso ir kaip poetas, ir kaip mąstytojas, lietuvių kultūrai suteikęs unikalių, įrašytų, užrašytų būties refleksijų.“


Paskutinė kelionė

Dabar einu namo. Ramiai ant slenksčio pasėdėsiu,
Nes baisiai pavargau, ieškodamas kančios.
Nors nežinau, ar tavo veido spinduliai išblėsę
Mane sutiks iš žuvusių namų kerčios.

Kai bus pavakarė ir dulkės kils kely po gluosniais,
Aš būsiu netoli. Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.
Ten kaip nuostabų persų kilimą vaikystę pasiklosiu
Ir, vaikščiodamas ja, aš nieko nebijosiu, –
Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.

Todėl aš ir nebegaliu ten neiti,
Neskrist kaip paukštis platuma erdvės giedrios.
Aš negaliu nebūti ten. Jie miršta. Ir man reikia eiti greitai
Ir krist kaip lietui plakančios audros.

Nemeikščiai, 1940
(Iš poezijos rinktinės „Eilėraščiai, 1937-1996“, Vilnius : Baltos lankos, 1996)

Birželio 23 d. gimė prozininkas Antanas Vaičiulaitis

Parengė Deimantė Žukauskienė


Rašytojas Antanas Vaičiulaitis / Antanas Vaičiulaitis. – 1938.06.30- / Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Antanas Vaičiulaitis gerai žinomas kaip puikus novelės meistras ir literatūros kritikas, tačiau mažiau žinomas faktas, jog 1980 m. jis išleido eilėraščių rinkinį „Ir atlėkė volungė“. Literatūros kritikė Laimutė Adomavičienė rašo, jog rinkinys „sukurtas laikantis klasikinės poezijos principų, moderniai panaudojant tautosaką ir įtraukiant ramaus mirties suvokimo motyvą. Nors kalbama apie mirtį, bet kuriomis aplinkybėmis poetas sugeba pakilti virš kasdienybės, nieko nedramatinti ir nekaltinti: žmogaus ar tautos gyvenimą ir mirtį suvokia kaip neišvengiamą Dievo duotybę. Poezija šviesi, viltinga (katalikiškoji pasaulėžiūra).“ Daugiau apie šį rinkinį galima sužinoti literatūrologės straipsnyje>>

Aš nežinau, kur laumės žlugtą
Velėti rinkos vakare:
Gal Gilijoj, gal Lūkšto
Ar Obelijos ežere…

Ir nežinau, prie kokio klevo,
O gal po gluosniais ar šile
Jos laigė ir dainavo,
Išskalbę džiaustė drobules.

Pavogę, kūdikėlį prausė
Ir krykštė tarp meldų.
Išmaudę jį balčiausiai,
Liūliavo lig gaidžių.

Aušra jau brėkšta. Ten boluoja
Upeliai mano, ežerai.
Išnyko monai palei Kruoją,
Vien ramūs šnara ajerai.


„Laumės“, Suitland, 1960 12 18