A. Nykos-Niliūno šimtmečiui skirtos popietės programa

  • P. Ž. Beranžė daina „Paukščiai“ (vert. A. Churginas).
  • V. Budreckaitės pranešimas apie VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojus ir A. Nykos-Niliūno studijų metus.
  • Daina „Tyloj“, pagal A. Nykos-Niliūno eilėraštį „Tyli daina“. Muzika – G. Storpirščio.
  • N. Kašelionienė pristato prancūziškuosius A. Nykos-Niliūno gyvenimo ir kūrybos kontekstus.
  • A. Nykos-Niliūno verstų eilėraščių skaitymai prancūzų ir lietuvių kalbomis. Skaito D. Cidzikaitė ir S. Kavoliūnienė.
  • Daina „Ruduo“, pagal A. Nykos-Niliūno eiles „Man buvo toks sunkus namų tuštumas“. Muzika – V. V. Landsbergio.
Parodos „Užsienio profesionalai – Lietuvai“ fragmentas.
VDU Humanitarinių mokslų fakulteto, kuriame studijavo A. Nyka-Niliūnas, dėstytojai.

Nykos-Niliūno prancūziškieji kontekstai

2019-ieji oficialiai paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Gražus sutapimas, kad šiemet minimos ir vieno žymiausių lietuvių išeivijos poetų Alfonso Nykos-Niliūno 100-osios gimimo metinės. Vienas pirmųjų rašytojui atminti dedikuotų renginių kvies susidomėjusius susiburti Nacionalinėje bibliotekoje. Minėjime bus analizuojami prancūziškieji autoriaus kūrybos kontekstai, skaitomi rašytojo dienoraščių fragmentai. Renginyje skambės eilės prancūzų ir lietuvių kalbomis, jas papildys muzikinė programa. Plačiau: http://bit.ly/2VqR8s2

Žodyje ir vaizde įamžinta Paryžiaus katedra

Balandžio 15 dienos vakarą nuo gaisro nukentėjusią Paryžiaus Dievo Motinos katedrą prisimename Juozo Tysliavos poetiniu žodžiu ir Vytauto Kasiulio į dangų kylančiu vaizdu:

     Šiandien

     Apie senąjį Paryžių,

     Porą žodžių

     Apie Notre-Dame.

     Kolonados,

     Kolonados.

     Gera būtų mokytis

     Iš jų tylėt

     Ir šypsotis.

     Kaip chimeros

     Su ironija

     Iš dvidešimto amžiaus architektorių.

Ištrauka iš eilėraščio „Radio poema“ iš „Tysliava Paryžiuj“, 1935 metai

http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7612-juozas-tysliava-rinkinys-poezija-1935

V. Kasiulio „Notre Dame katedra“, http://www.iseivijosdaile.lt/en/pictures/lidf-0443/

Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?

Parengė Rima Dirsytė


1387 metų kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje pasirašė privilegiją, pagal kurią Vilniaus miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pr. vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žinomas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Per kelis šimtmečius Magdeburgo teisę gavo tūkstančiai miestų Europos valstybėse, o XIV a. pab. Magdeburgo teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Magdeburgo teisė suteikė galimybę miestui turėti savivaldą, t.y.  nepriklausomumą nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (ją sudarė iki gyvos galvos iš miestiečių renkami burmistrai ir tarėjai) ir suolininkų teismas. Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – savininkas). Taigi, vaitas buvo didžiojo kunigaikščio vietininkas mieste, jis pirmininkavo per miesto tarybos posėdžius, jam priklausė baudžiamųjų bylų teismas. Miesto taryba skelbdavo miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegija, kuria Vilniaus raštininkas Juozas Piotrovičius skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus. Varšuva, 1649 m. gruodžio 3 d.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomoje Pergamentų kolekcijoje (F101) yra ne vienas su Vilniaus miestu susijęs dokumentas. Šiame tekste pristatome dvi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672) privilegijas, kuriomis skiriami Vilniaus miesto vaitai – 1649 m. miesto tarybos raštininkas Juozapas Piotrovičius (?–1659 ar 1662?) skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus  (F101–70), o 1667 m. po Stepono Karolio Bylinskio mirties vaitu paskirtas LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima (~1610–680) (F101–78).  Raštuose pažymėti patvirtinto vaito nuopelnai ir nurodomi jo įgaliojimai. Abu dokumentai rašyti pergamente lotynų kalba, patvirtinti LDK didžiuoju antspaudu, patalpintu metalinėje dėžutėje ir pritvirtinti prie pergamento. 1997 m. Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre pergamentus restauravo  D. Veselauskienė ir S. Sprindienė.

Toliau skaityti „Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?“

Tomo Hobso „Leviatanas“: Viliaus Dranseikos paskaita ir leidinio ekspozicija

Minėdami 430-ąsias žymaus anglų mąstytojo T. Hobso (Thomas Hobbes, 1588–1679) gimimo metines, balandžio 5 dieną 17. 30 val. kviečiame į filosofo Viliaus Dranseikos (Vilniaus universitetas) paskaitą „Tomas Hobsas ir jo „Leviatanas“ Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje. Didžiuojamės, kad Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fonduose saugomas originalus vieno žymiausių politinės filosofijos veikalų leidimas: 1651 metais Londone išleistas „Leviatanas, arba Bažnytinės ir pasaulietinės valstybės medžiaga, forma ir valdžia“ („Leviathan or the Matter, Forme and Power of a Commonwealth Ecclesiasticall and Civil“). Kolegų kruopščiai restauruotas, leidinys balandžio 3–8 dienomis bus eksponuojamas Valstybingumo erdvėje. Toliau skaityti „Tomo Hobso „Leviatanas“: Viliaus Dranseikos paskaita ir leidinio ekspozicija“

Lietuvos ir Prancūzijos poetas, filosofas, diplomatas ir pranašas Oskaras Milašius

Parengė Vaclava Filipovič


Ex libris Oskaras Milašius. In memoriam Lietuvos rašytojai. / P. Šiaučiūnas. – 1988

Šiemet  sukanka 140 metų nuo žymaus Prancūzijos ir Lietuvos elitinės kultūros atstovo, poeto, filosofo ir Lietuvos diplomato Oskaro Milašiaus gimimo (1877 05 28 – 1939 03 02).

Gimė Čerėjos dvare (dab. Baltarusijos teritorija), Lietuvos bajorų palikuonių šeimoje. 1889 m. išvažiavo mokytis  į Paryžių. Baigęs Žonsono de Saji licėjų studijavo Rytų kalbas. Jis laisvai kalbėjo anglų, vokiečių, italų, ispanų, rusų ir lenkų kalbomis, mokėjo baskų, skaitė lotyniškai ir hebrajiškai.  Jo šnekamoji ir rašytinė prancūzų kalba prilygo XVIII a. prancūzų enciklopedistų kalbai. O. Milašius, nors nemokėjo lietuviškai, tapatino save su lietuvių tauta. Lietuvių kalbą išmoko tarpukariu  –  lankydamasis Lietuvoje. Visą sąmoningą gyvenimą jis pabrėždavo būtent lietuviškąją tapatybę ir ne tik kaip literatas, bet ir kaip lietuvių diplomatas. Toliau skaityti „Lietuvos ir Prancūzijos poetas, filosofas, diplomatas ir pranašas Oskaras Milašius“