Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)

Parengė Arida Riaubienė


 Balandžio 23 d. minima Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Pateikiame keletą faktų, susijusių su autorių teisėmis Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).

 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. nebuvo įstatymo, ginančio autorių teises, tačiau vadovautasi dar 1911 m. kovo 20 d. Rusijoje priimtu Autorių teisių įstatymu, kurio vertimas į lietuvių kalbą (drauge su kitais civiliniais įstatymais) pasirodė 1930 m[1]. Nepaisant to, būta bandymų kurti savąjį Autorių teisių įstatymą.

1920 m. rugpjūtį Rygoje įvykusi Pabaltijo valstybių konferencija „<…> rekomendavo sudaryti literatūros ir meno konvencijas, o pirmiausia – sutvarkyti autorių teisių apsaugą“[2]. Šiuos klausimus spręsti ėmėsi Lietuvių meno kūrėjų draugija (toliau – LMKD). Pažymėtina tai, kad ši literatų ir menininkų organizacija buvo įsteigta prieš šimtą metų, t. y. 1920 m. sausio 29 d. Ji suvienijo apie 100 įvairiuose menuose besireiškiančių žmonių. Draugijos tikslas buvo organizuoti krašto meninį gyvenimą ir jam vadovauti. Pirmąją LMKD valdybą sudarė Jonas Mačiulis–Maironis, Paulius Galaunė, Juozas Naujalis, Balys Sruoga, Antanas Sutkus, Faustas Kirša ir Stasys Šilingas. Aktyvių LMKD literatų ir menininkų dėka buvo sukurtos 4 sekcijos: literatūros, muzikos, dramos ir plastikų. Gausiausia buvo Vinco Krėvės vadovaujama literatų sekcija.

Lietuvių meno kūrėjų draugijos I-oji valdyba. 1920. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Toliau skaityti „Keletas faktų apie autorių teises Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)“

Simo Kudirkos 90-metis

Parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro praktikantas Henrikas Ražanas.



Nacionalinėje bibliotekoje saugomas knygos egzempliorius su autoriaus autografu

Prieš devyniasdešimt metų, 1930 metų balandžio 9-tąją, dieną Griškabūdžio kaime, Šakių valsčiuje, valstiečių šeimoje gimė Simas Kudirka, labiausiai išgarsėjęs savo laisvės šuoliu iš Sovietų Sąjungos laivyno refrižeratorių plaukiančiosios bazės „Tarybų Lietuva“ į Jungtinių Amerikos Valstijų pakrančių apsaugos katerį „Vigilant“.

S.Kudirkos šeima vertėsi sunkiai. Dar XX a. pradžioje į Jungtines Amerikos Valstijas laimės ieškoti išvyko jo seneliai iš mamos pusės, ji ten ir gimė. Iš pradžių, S. Kudirkos senelis dirbo šachtininku, vėliau – kūriku laivyne. 1912 metais jie su nedidelėmis santaupomis išsikraustė į tėvynę, kur, nusipirkę sklypą, ėmėsi ūkininkavimo. Pasak S. Kudirkos, jūreiviu tapo paskatintas senelio pasakojimų apie jūreivystę: 1949 metais paliko Griškabūdį ir iškeliavo jūreivystės mokslo semtis į Klaipėdą.

S. Kudirkos vaikystė buvo nelengva. Anksti mirė jo tėvas, paauglystėje siautė Antrasis Pasaulinis karas, o pokariu, 1949 m. S. Kudirka buvo kankintas KGB darbuotojų dėl jo patėvio brolio išėjimo partizanauti, buvo bandoma jį verbuoti.

1952–1955 m. tarnavo sovietinėje armijoje, Sevastopolyje. Grįžęs iš armijos įstojo į radijo navigatoriaus kursus, kuriuos baigė 1957 metais. Susituokė su savo gyvenimo meile Genute 1959 metais, po metų jiems gimė dukra Lolita, 1966 metais sūnus Evaldas.

Toliau skaityti „Simo Kudirkos 90-metis“

Sukanka 180 metai, kai gimė Émile’is Zola

Apmaudu, kad pandemija nutraukė tradicines Frankofonijos dienas. Siūlome prisiminti, kad 1840 m. balandžio 2 d. Paryžiuje gimė prancūzų rašytojas, natūralizmo atstovas Émile’is Zola. Jo knygų – tiek originalo kalba, tiek vertimų – rasite visos Europos virtualioje bibliotekoje Europeana: https://www.europeana.eu. Du vertimus aptikome ir lietuviškajame Epavelde (tiesa, jie yra seni, iš pačios XX a. pradžios):

Toliau skaityti „Sukanka 180 metai, kai gimė Émile’is Zola“

Stepas Zobarskas – vaikų ir jaunimo rašytojas

Parengė Deimantė Žukauskienė


Stepas Zobarskas – lietuvių rašytojas, vertėjas, leidėjas. Tarpukario Lietuvoje buvo vienas iš žinomiausių vaikų ir jaunimo rašytojų. Pradėjęs savo kūrybinį kelią nuo eilių rašymo, greitai perėjo prie prozos tekstų kūrimo. Rašytojas bendradarbiavo kultūriniuose leidiniuose, kartu su kolegomis parengė vadovėlį pradžios mokykloms „Aušrelė“. Prieškariu Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, po karo tęsė studijas Heidelbergo (Vokietija) ir Niujorko (JAV) universitetuose.

1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją. Čia įsteigtoje leidykloje „Patria“ perspausdino keletą Lietuvoje išleistų knygų: stilizuotą pasaką „Brolių ieškotoja“, „Per šaltį ir vėją“, apysakų rinkinį iš lietuviško kaimo gyvenimo „Ganyklų vaikai“ (knyga vėliau pasirodė ir vokiečių kalba), bei išleido spalvingas pasakas mažiesiems „Riestaūsio sūnus“ ir „Gandras ir Gandrytė“ (1947).

Rašytojas nuo 1947 m. apsigyveno JAV. Emigracijoje visa Stepo Zobarsko veikla sutelkta į knygų leidybą, išėjo vos keletas jo knygų vaikams. Niujorke rašytojas įsteigė knygų leidyklą „Manylands“ (vėliau „Manyland Books“), kurioje leido lietuviškas knygas anglų kalba ir tokiu būdu populiarino lietuvių literatūrą. Taip pat kurį laiką redagavo žurnalą vaikams „Eglutė“. 1952 m. išleido apysakų rinkinį „Doleris iš Pitsburgo“. Stepo Zobarsko kūrinių kalba gyva, vaizdinga. Knygose pavaizduoti vaikai dažniausiai nekomplikuoti, linksmi, savimi pasitikintys, nerūpestingi, optimistiški. Kūrybai būdinga psichologiškumas, veikėjų poelgių ir vidinių išgyvenimų analizė. 

Toliau skaityti „Stepas Zobarskas – vaikų ir jaunimo rašytojas“

Juokdarys

Balandžio pirmoji – juokų ir melagių diena. Ši diena minima krečiant pokštus, daug juokaujant ir bandant nepiktai  apgauti vienas kitą.

 Rygoje 1906–1907 m.  spaudos darbuotojas, lietuvių teatro veikėjas Liudvikas Jakavičius (1871–1941)  leido ir redagavo žurnalą (tuo metu vadintą laikraščiu) „Juokdarys“. Pavartykime….

Juokdarys, 1906, nr. 1

https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=79810&biRecordId=7735

Juokdarys, 1907, nr. 3

https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=79807&biRecordId=7735

Vasario 28–oji – Kalevalos diena

Parengė Rima Dirsytė


Bevartydami kalendorių pastebėsime, kad dauguma metų dienų yra paskelbtos šventinėmis ar atmintinomis dienomis. Suomijoje vasario 28 –ąją minima Kalevalos diena, kaip Suomijos kultūros diena. Tą dieną ant viešųjų įstaigų pastatų yra iškeliama valstybės vėliava.

Kalevala (pavadinimas sudarytas su suomiška priesaga – la/lä, reiškiančia vietą, ir gali būti verčiama kaip „Kalevo žemės“, „Kalevo kraštas“)  – tai suomių nacionalinis epas. Poemą iš 19 a. pirmoje pusėje užrašytų runų sudarė ir jungiamąsias epo dalis sukūrė Elijas Lönnrotas (1802-1884). 1835 m. jis paskelbė pirmąją epo redakciją Kalevala, arba Senosios Karelijos runos apie senuosius suomių tautos laikus (Kalevala taikka vanhoja Karjalan runoja Suomen kansan muinosista ajoista). Ją sudarė 32 runos (giesmės)  (12 078 eilutės). 1849 m. pasirodė antroji, platesnė epo redakcija, literatūroje kartais vadinama Naująja Kalevala (50 runų, 22 795 eilutės).

Kalevala išversta į daugiau kaip 50 kalbų. Turime du vertimusį lietuvių kalbą: 1922 m. ją išvertė Adolfas Sabaliauskas ir 1972 m.  – Justinas Marcinkevičius. Tiesa, 1913 m. savo paties verstą poemos fragmentą, 212 eilučių, verstą ne iš originalo, bet iš rusų poeto ir vertėjo Leonido Bielskio (1855-1916) vertimo, Liudas Gira paskelbė literatūros ir dailės laikraščio „Vaivorykštė“ 1– oje knygoje. Apie viso epo vertimą neteko girdėti.

Nesuklysiu pasakydama, kad suomių kalbą moka tikrai nedaugelis. Tai finougrų kalbų grupės kalba, savo struktūra gerokai besiskirianti nuo indoeuropiečių kalbų. Ją mokėjo pirmasis Kalevalos vertėjas.

Toliau skaityti „Vasario 28–oji – Kalevalos diena“