Parengė Arida Riaubienė

Sausio 23-oji – Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės gimimo diena. Vargu ar surasime kūrėją savo gyvenimu ir kūryba išsaugojusį tokią didelę ištikimybę Klaipėdos kraštui, klaipėdiškių gyvenimo tradicijoms, kalbai ir visai jų gyvenimo sanklodai, kokia buvo Ieva Simonaitytė.
Būsimosios rašytojos kelias į knygų pasaulį nebuvo paprastas. Simonaitytė, skirtingai negu dauguma jos kartos rašytojų, dėl ligos negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ją mokė motina Etmė Simonaitytė, kuri „[….] skaitė Klaipėdos krašto laikraščius“[1]. Savo autobiografinėje trilogijoje Simonaitytė rašė: „Ji savo gyvenime daug skaičiusi. Kur tik pagaus knygą, taip ir nepaleis iš rankų“[2].
1967 m. rašytoje autobiografijoje Simonaitytė mini knygas, kurias skaitė jos motina, vaizdingai aprašo savo pirmąsias patirtis susipažįstant su spausdintu žodžiu.
„Mokslų pradžia buvo tokia: mama sėdėjo staklėse ir audė, aš sėdėjau šalia jos ant mažo krėsliuko su psalmių knyga rankose. Mama sako: „Atsiskleisk tą ir tą giesmės numerį, paskaityk man tą giesmę.
Ak dievedievedieve! Aš mamos akių baisiai bijau. Tik akių, nes mama manęs niekada nemušė, bet kad pažiūrės! Ir kaip dabar prisipažinsi, juk ji ir pati žino, kad aš daug raidžių nepažįstu.
Paprastai motina kiekvieną kartą, grįždama iš turgaus, parsineša būdavo, laikraštį ir vakare prie žibalinio spingsulėlio jį garsiai perskaito nuo pradžios („mūsų viešpats ciesorius parbėgo su automobiliu į „Postdamas“) iki galo („pinigų radau atsiimti pas Jurgį Kojelį Blauzduose“). O sekmadieniais ir kitais vakarais ji skaitė „Kunigaikštį iš Dovydo namų“, ji skaitė knygas „Apie Jeruzalės išpūstijimą“ arba „Apie krikščionių mūčijimą“ […]. O aš tiktai klausydavausi išsižiojusi, ir tikra kančia būdavo, kai ateidavo laikas į lovą.
Taigi, o dabar štai:
– Imk ir paskaityk tą giesmę….
– Kad aš nemoku.
– Tu mokėsi! Tu visą amžių liksi jautis.
Bet ta pati motinėlė jau rimtai susirūpino mano mokslu. Devynerių metų ir dar skaityt nemoka, viešpatie! Juk jinai – motina – jau šešerių metų pradėjo lankyti liaudies mokyklą“[3].
Būdama vienuolikos metų, būsimoji rašytoja pradėjo kurti eiles. Autobiografijoje Simonaitytė aprašo savo įspūdžius sukūrus pirmuosius eilių posmus.
„ – Mama, žinai naujieną: giesmę parašiau. – Kartą pasigyriau motinai.
– Eik tu kvaile! – sako mama, būdama tikra, kad giesmes tegalėjo rašyti, pavyzdžiui, toksai, kaip Martynas Liuteris, Paulius Gerhartas, Kristijonas Demkis arba jau bent Mikėlis Kibelka, kuris buvo stambus pamokslininkas, daug geresnis už kunigą… Na, o jau iš moterų tikrai niekas, nebent tokia, pavyzdžiui, Luizė-Henrietė Kurfürstin von Brandenburg. Mūsų poetę Anę Macaitytę mama buvo užmiršusi taip pat, kaip ją užmiršo visi. Užsimiršo gal ir ji pati, būdama Vokietijoje, kur gimęs lietuviu, niekada neprasimuši kaip rašytojas. Prasimuši nebent kaktą…
– Na paskaityk, – neatleidžia. Ir pakišu popieriuką mamai po nosimi. Ji tiktai skaito ir jau nusileidžia:
– Tad pridėk nors balsą (melodiją), kaip giedosi giesmę be balso?“
Tai buvo mano mokyklos, tokie buvo mano universitetai. Beje, reikia neužmiršti: o liaudies išmintis? Ši man daug daug davė!
Ir dvylikos metų būdama, mirus dėdienei, kuri jauna paliko penkis vaikus našlaičius, parašiau jos atminimui giesmę, giedamą pagal „balsą“: dabar tave paliksiu, ak, sviete, „piktasis!“
Mano giesmę giedančios vanagiškės, nusišluosčiusios ašaras, man išpranašavo didelę ir garbingą ateitį.
– Ta mergelė kuriądien sėdės ceitungų redakcijoj. (juk jos ir pataikė).
Dar keletą metų vėliau „Tilžės keleivis“ atspausdino mano eilėraštį „Ak, karas, karas, išgąstingas!“.
„Mielai spausdiname jūsų eiles, – laiškų skyriuje pastebėjo redaktorius, – bet kitą sykį neberašykit tokių ilgų…
Šį kartą mane pamokė mokytas žmogus ir aš susimąsčiau: ar nereikėtų mesti eilėraščių, o pamėginti proza. Nors ir trukdė mane ligos, bet proza iki šiol niekam nėra per ilga“ [4].
[1] Dambrauskaitė, Romana. Ieva Simonaitytė. Vilnius: Vaga, 1968, p. 13.
[2] Simonaitytė, Ieva. Ne ta pastogė: [apysaka].Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 237.
[3] Tarybų Lietuvos rašytojai: [autobiografijos ir biografijos]. Vilnius: Vaga, 1967, p. 199.
[4] Ten pat, p. 200.