Parengė Ala Kamčatna ir Diana Norkūnienė,
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius
Apie 1983 m. Retų knygų ir rankraščių skyriuje suformuota Pamokslų kolekcija (fondas F89). Tai 1695 vienetus turintis fondas, apimantis XVIII–XIX a. rankraštinius dokumentus. Rankraščių skyriaus gautų dokumentų registracijos knygoje, pildytoje nuo 1948 iki 2011 m., randami du įrašai, padedantys sužinoti šių neeilinių dokumentų patekimo į Lietuvos nacionalinę biblioteką istoriją. 1950 m. įrašas skelbia, kad iš Kauno metropolijos kunigų seminarijos bibliotekos ir Marijonų vienuolyno gautų „tvarkytinų fondų“ išskirta „viena pinta dėžė“ su rankraštiniais pamokslais. 1995 m. rugsėjo 25 d. įrašai skelbia, kad „per knygyną-saloną“ įsigyti 2 aplankai – 321 ir 553 lapų –rankraščių, kurie buvo priskirti jau suformuotai Pamokslų kolekcijai.
Taip susiklostė, kad šio fondo dokumentus, parašytus lenkų kalba, dabar tvarko karo pabėgėlė iš Ukrainos – Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji bibliografė Ala Kamčatna. Kaip prisipažino pati Ala, labiau įtraukiančio darbo dar nėra turėjusi. Skaitydama šiuos XVIII–XIX a. Mogiliavo arkivyskupijos katalikų dvasininkų rankraščius, ji atranda daug puikių minčių, pamąstymų apie gyvenimą, žmogaus prigimtį, tikėjimą.
Dalinamės A. Kamčatnos mintimis ir senuosiuose rankraščiuose rastais išminties perliukais.
„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nei pėdsako, nei ženklo“. Taip manė šie pamokslininkai. Tikriausiai mes galvojame taip pat. Bet jau praėjo 250 metų, o aš skaitau jų parašytus pamokslus ir girdžiu jų balsus. Ir atrodo, kad mes, žmonės, nė kiek nepasikeitėme. Pasikeitė tik mūsų gyvenimo tempas. Mes skubame, dažnai net nežinodami kur, nepastebėdami tų momentų, kurie galėtų būti reikšmingi ir pakreiptų mūsų likimus. Kaip dažnai susitelkiame į tai, kas griauna mūsų gyvenimus ir daužo širdis, trukdo judėti į priekį. Juk gyvenime dažniausiai yra ne taip, kaip mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Man šie rankraščiai – tarsi tiltas per šimtmečių bedugnę, jungiantis praeitį ir dabartį.
Iš 1801 m. pamokslo:
XVIII amžius nuo Kristaus gimimo jau praeity. Šis šimtmetis nebuvo kupinas laimės ir gerų ketinimų išsipildymo. Tai žino kiekvienas tada gyvenęs ir buvęs šio amžiaus įvykių liudininku. Ne kartą buvome panirę į sumaištį ir liūdesį. Tačiau buvo ir ramių bei džiugių akimirkų. Viską turėjome ištverti ramiai, kantriai, pasitikėdami Viešpaties gailestingumu.
Iš XIX a. neįvardintų metų pamokslo:
Mes svetimi šioje žemėje. Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nė pėdsako, nė ženklo. Kas yra šis pasaulis, kuriame žmogus myli iki sąmonės netekimo, iki užsimiršimo, kuriam tarnauja tol, kol išsenka sielos ir kūno jėgos? Tai teatras, kuriame vienas kitą verčia savo žaislais.
Iš 1861 m. pamokslo:
Laikas yra neįkainojama dovana. Ji trumpalaikė ir nėra mūsų nuosavybė. Kasdien galima išgirsti raginimų, kad reikia taupyti laiką. Tačiau labai retai kas įvertina bent vieną jo valandą. Turime išnaudoti gyvenimo laiką savo laimei. Tik tada suvoksime laiko vertę, kai jo mums nebeliks, kai negalėsime jo panaudoti savo labui. Laiko kaina yra pačios amžinybės kaina.
Iš 1863 m. pamokslo:
Kiek kartų linkėjome sau klestinčio, sėkmingo likimo ir kaip retai mūsų norai išsipildė… Kiek kartų žadėjome sau būti išmintingesni, o kitą dieną darėme tas pačias klaidas… Ir tai yra didžiausia mūsų nesėkmė, neapdairumas, nes mes net nebandome savęs pažinti, deramai neįvertiname savo veiksmų.
Iš 1862 m. pamokslo:
Dabartinis jaunimas yra taip įsitikinęs savo tobulumu, jog mano, kad gėdinga ir nebūtina klausytis vyresniųjų patarimų. Ar daug yra vaikų, kurie teikia džiaugsmą savo tėvams? Tačiau kaip jie gali būti kitokie, kai savo šeimose girdi ir mato pavyzdžius, kurie veda ne į pamaldumą, o stumia į blogį?