Parengė Asta Miltenytė
Naujausiame 23-iajame Kauno istorijos metraščio tome rasite dviejų autorių (Arminas Štuopys ir Asta Miltenytė) straipsnį pavadinimu „Vytauto ir Agnietės Steponaičių bei jų artimųjų kapaviečių paminklai: autorystė, praradimai“.
Šio straipsnio pretekstas ir inspiracija buvo du mūsų bibliotekoje saugomi egodokumentai: karo istoriko, bibliofilo ir kolekcininko, bibliografo Vytauto Steponaičio dienoraštis (LNMMB RKRS, F25–26) ir literatės, švietėjos, gydytojos Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės, pasirašinėjusios Žvirgždės slapyvardžiu, atsiminimai apie vyrą Vytautą Steponaitį (LNMMB RKRS, F25–28).
Steponaičio dienoraštis – standartinis sąsiuvinis plonais juodais viršeliais, iš 87 lapų prirašyti nepilni 52. Ir laikotarpis trumpas – 1956 m. sausio 3–1957 m. kovo 20 d. Nėra jis labai įdomus, nes laikai tokie, kupini baimės, nepasitikėjimo. Steponaitis – žmogus nebejaunas, sergantis, skaudinamas kolegų, bukų, o dažnai ir piktybiškų viršininkų, gyvenimo sąlygų, kenčiantis nuo erzelynės komunalka paverstame nuosavame bute, išgyvenantis dėl, regis, vienintelio jam likusio malonaus darbo – lituanikos rinkimo, nors ir čia didelio džiaugsmo nėra, greičiau nuolatinis susierzinimas, kai pasisavinamas jo darbas, nenurodoma pavardė; amžini nesutarimai tarp Knygų rūmų ir Respublikinės bibliotekos. Sunku atpažinti tą kitą Steponaitį – surinkusį unikalią spaudinių kolekciją, XXVII knygos mėgėjų draugijos iniciatorių ir aktyvų narį, puikių karybos ir istorijos žurnalų „Karo archyvas“, „Mūsų žinynas“, „Karys“, „Kardas“ redaktorių. Dienoraštyje jis net nebeužsimena apie savo sukauptą biblioteką, specialiai jai Jono Prapuolenio darytus baldus, savo buvusius bendraminčius, gal tik apgaili tuo metu mirusį Vaclovą Biržišką – „nes jei nebūtų Biržiškos, nebūtų ir lietuvių bibliografijos“ ir sudegintą jo rankraščių čemodanėlį. Graudu ir liūdna, kai žmogus, mokantis užsienio kalbų, nusimanantis senojoje spaudoje, sudarinėja Kaimo bibliotekos katalogą, kuriam leista aprašinėti tik tarybinę periodiką, o iš užsieninės spaudos vien komunistinė „Laisvė“. Beveik nebėra senųjų draugų – vieni Vakaruose, kiti dar tremtyje arba grįžę sunkiai tvirtinasi sovietinėje realybėje, o pasilikusieji nėra patikimi, pataikauja valdžiai, darosi karjeras, skundžia.
Trakų Dievo Motinos paveikslas – pirmasis atvaizdas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), vainikuotas popiežiaus atsiųstomis karūnomis. Iki LDK valstybingumo praradimo paveikslas garsėjo daugybe stebuklų, buvo gausiai lankomas žmonių ir nuoširdžiai garbinamas. XIX a. jo garbė akivaizdžiai prigeso. Artėjant Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslo karūnacijos 300 metų jubiliejui, atgijo ir atvaizdo reikšmė. Šis paveikslas pripažintas ne tik Lietuvos tikinčiųjų, bet ir visos Lietuvos istorijos paminklu, menančiu Didžiojo kunigaikščio Vytauto pamaldumą Marijai, Lietuvos valstybingumo raidą, bažnytinės dailės tradicijas ir piligrimystės ištakas.
Pamaldumo Švč. Mergelei Marijai Lietuvoje vingius iliustruoja ir paroda Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skaitykloje. Joje – būdingiausi XIX a. vid. – XX a. vid. Švč. Mergelės Marijos atvaizdai iš bibliografo ir kolekcininko Vytauto Steponaičio (1893–1957) religinių paveikslėlių rinkinio, saugomo Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Tai „abrozdėliai“ su Šiluvos Dievo Motinos, Aušros Vartų Gailestingumo Motinos, Žemaičių Kalvarijos Marijos, Pažaislyje esančios Meilingosios Dievo Motinos paveikslais. Atskiras stendas skirtas XIX a. populiariems Marijos Nepaliaujamos Pagalbos ir Gerosios Patarėjos bei Nekalčiausios Marijos Širdies paveikslams. Pristatomoje kolekcijoje nėra nė vieno paveikslėlio, skirto Trakų Dievo Motinai, todėl eksponuojami naujausi Vilniaus arkivyskupijos ir 
Bažnytinio paveldo muziejaus išleisti atvirukai su šiuo atvaizdu. Be Švč. Mergelės Marijos parodoje pamatysime piemenaitę Bernadetą Subiru (Bernadette Soubirous), kuriai Lurdo apylinkėse apsireiškė Marija, patvirtindama Nekaltojo Prasidėjimo tiesą. Taip pat šv. Dominyką ir šv. Kotryną Sienietę – jiems Dievo Motina davė rožių vainiku vadintą maldos karoliukų vėrinį, ir karmelitą šv. Simoną Stoką, vizijos metu suvokusį dvasinę vienuolių aprangos elemento – škaplieriaus – reikšmę. Parodos stendus papildo maldų tekstai, nurašyti nuo nugarinės paveikslėlių pusės (kalba ir rašmenys nekoreguoti) ir XVII a. maldyne prancūzų kalba „Heures nouvelles dedièes a Madame la Dauphine“ (saugoma Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje R.XVII:B.425) rasti augalėliai ir šių metų gegužę Neries pakrantę papuošę žolynai.