Bendrovės „Malda“ išleistas paveikslėlis. Kaunas, [apie 1936]. Saugoma NPDAF
Jonas – vienas populiariausių vardų krikščioniškose šalyse. Ir šventųjų Jonų yra daug, juos bažnyčia mini ištisus metus. Birželio 24-ąją švenčiame Šv. Jono Krikštytojo gimimą. Jis laikomas paskutiniu Senojo Testamento pranašu ir pirmu Naujo Testamento šventuoju. Dalį jaunystės praleidęs vienas dykumoje, Jordano žemėje buvęs pranašu, skelbęs artėjančią Dievo karalystę, upėje krikštijęs atgailaujančiuosius, pakrikštijęs ir Jėzų, pavadinęs jį Mesiju. Krikšto metu Šventoji dvasia balandžio pavidalu nusileidusi iš dangaus. Vėliau karalius Erodas Antipas Joną Krikštytoją įkalino už tai, kad šis pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su brolio žmona Erodiada ir nukirsdino, Erodiados dukters Salomės prašymu. Šv. Jono Krikštytojo atributas yra nendrinis kryžius ilgu plonu stiebu, rečiau jis vaizduojamas ir su krikšto indeliu.[1]
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra oficialus 37 Lietuvos bažnyčių titulas. Be to, kartu su kito šventojo vardu jį turi dar 3 Lietuvos bažnyčios. Tarp paminėtų keturių dešimčių bažnyčių yra Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
Iš kairės: Irena Aleksaitė, Asta Miltenytė, Tomasz Błaszczak, Arnas Zmitra. Linos Radžienės nuotr.
Kiekviena išvyka su šauniais kolegomis, ilgesnė ar trumpesnė, kupina atradimo džiaugsmo ir įspūdžių. Šį kartą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) Lituanistikos skyriaus darbuotojai keliavo sekdami Władysławo Wielhorskio pėdsakais Žemaitijoje. Akstinu kelionei tapo gegužės 12 d. Nemakščių bendruomenės santalkos namuose vykęs Nacionalinės bibliotekos darbuotojų dr. Tomaszo Błaszczako ir Astos Miltenytės bei vertimo virtuozės Irenos Aleksaitės bendro darbo vaisiaus – „Władysławo Wielhorskio 1915–1917 m. dienoraščio“ – pristatymas. Knygos pristatyme dalyvavo leidinio rengėjai ir sumanytojai dr. T. Błaszczakas, A. Miltenytė, vertėja I. Aleksaitė. Renginį moderavo kultūros istorikas, viešosios įstaigos „Atrask Raseinius“ direktorius Arnas Zmitra.
Lenkų kalba rašiusio publicisto, Lietuvos tyrinėtojo W. Wielhorskio dienoraštis, rašytas 1915–1917 metais Balčių dvare (dab. Raseinių r. Nemakščių seniūnija) – išskirtinis egodokumentas, liudijantis apie Pirmojo pasaulinio karo kasdienybę ir patirtis Žemaitijoje. Egodokumento rankraštis saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Dienoraštis yra įdomus ir kaip istorinis dokumentas, ir kaip karo metų išgyvenimų liudijimas.
Balčių dvaras (dab. Raseinių r.), 1911 m. Zofios Komzos archyvo nuotr.
Ypač reikšmingas ir simboliškas šios knygos pristatymas Balčių, Nemakščių bendruomenėms. Dienoraštyje aprašoma daugybė šių apylinkių istorinių realijų, karo metų aktualijų, taip pat žmonių gyvenimo sąlygos, kasdienybės bruožai. Dalyvaujant knygos pristatyme neapleido jausmas, kad leidinio pasirodymas ir pristatymas vietos bendruomenės buvo tikrai laukiami. Tai liudijo ir pilnutėlė Nemakščių bendruomenės santalkos namų salė, ir jaukus sutikimas, nuoširdus bendravimas bei dalijimasis mintimis tiek apie knygą, Raseinių krašto istoriją, tiek apie Lietuvos miestelių ateitį. Renginyje dalyvavę Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkas, daugybės knygų autorius ir bendraautoris Jonas Brigys ir Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė Lina Vapsevičienė atkreipė dėmesį į knygos svarbą Raseinių krašto istorijai ir visuomenei. Pasak jų, dienoraštyje aprašyti aplinkiniai dvarai, žmonių gyvenimo sąlygos okupacijos metais, santykis su Vokietijos valdžia, ūkio darbai. Buvo aptartos ir tolesnės Balčių vietovės tyrinėjimo perspektyvos.
dainuojama vienoje dažniausiai atliekamų operų pasaulyje – Džiuzepės Vedžio „Traviatoje“. Tuo pačiu norime priminti, kad šiuo spektakliu prieš 101 metus prasidėjo Lietuvos profesionaliosios operos kelias. Ilgus dešimtmečius ši arija pas mus skambėdavo išlydint senuosius metus. O taurė paprastai būdavo pripildoma šampano.
Šampanas (pranc. vin de Champagne) – ypatinga putojančio vyno rūšis (visgi šnekamojoje kalboje taip vadinamas bet koks putojantis vynas), dažniausiai siejama su švente ir prabanga. Jo pavadinimas kilo iš Šampanės – regiono šiaurės rytų Prancūzijoje, pagrindinės jo gamybos vietos. Šampanas gaminamas dvigubos fermentacijos būdu, dirbtinai neprisotinant gėrimo angliarūgšte. Jame anglies dioksidas susidaro dėl natūralaus vyno brandinimo buteliuose proceso. Jaunas, nepilnai fermentuotas vynas išpilstomas į butelius ir laikomas kiek palenkus link butelio kamščio rūsiuose, pastovioje 3–5 °C temperatūroje. Prancūzijoje buvo sukurtas išsamus taisyklių ir nuostatų rinkinys, reglamentuojantis šio vyno gamybą, nuo 1891 m. užtikrinta „šampano“ vardo teisinė apsauga, mūsų laikais įtvirtinta ES taisyklėmis, ir t.t. Kituose regionuose bei šalyse pagamintas panašaus tipo vynas negali būti vadinamas šampanu, tik putojančiu vynu.
Spėjama, šampanas gaminamas ir parduodamas nuo XVII a. pabaigos, nuo XVIII a. paplito visame pasaulyje. Jis buvo geriamas karalių dvaruose, bajorų ir turtingų miestiečių namuose. Be abejo, buvo žinomas ir geriamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Net ir gaminamas…
M. Gorskio užrašytas šampano gaminimo receptas. LNMMB RKRS F130-2266
Iš kur žinome? Nacionalinės bibliotekos rankraščių fonde saugoma Žemaičių kašteliono Mykolo Gorskio namų knyga – silva rerum (lot. „daiktų miškas“) (F130–2266). Tai buvo specifinis rankraštinės knygos tipas, tarsi kelių kartų kronika, XVI–XVIII a. rašyta daugelio Lenkijos ir Lietuvos bajorų namuose. „Silvos“ buvo skiriamos šeimai, tikrai ne platesnei auditorijai, tad jose buvo fiksuojamos šeimos tradicijos, genealoginiai medžiai, šeimos narių gimimai, krikštynos, vedybos, mirtys bei įvairiausia informacija – dienoraščio tipo įrašai apie gyvenamojo meto įvykius, atsiminimai, laiškai, politinės kalbos, teisinių dokumentų kopijos, apkalbos, anekdotai, finansiniai dokumentai, ekonominė informacija (pvz.: grūdų kainos), kulinariniai receptai, filosofiniai samprotavimai, eilėraščiai, patarimai (žemės ūkio, medicinos ar moralės) palikuoniams ir kt. – t. y. viskas, ką jų autoriai norėjo įrašyti ateities kartoms. Randama net suvenyrų, pvz., plaukų sruogų.
Kašteliono „silva“ rašyta lenkų kalba 1778–1795 metais. Ir jau pačiame pirmame jos puslapyje randame „lietuviško“ (gal tiksliau būtų sakyti – naminio ?) šampano gaminimo receptą. „Lietuviško“, nes prancūzai šampaną gamina iš vynuogių, o čia siūlomos beržų sultys. Gaila, receptas nurašytas iš 1790 m. išleistos neįvardinto autoriaus neįvardintos knygos. Tad nežinome, kas ir kur gamino šį šampaną. Spėtume, vietinis (t. y. LDK teritorijoje gyvenęs) vyndarys, nes negirdėjome, kad tais laikais pas mus augo vynuogės. O iš beržų sulos vynas ir dabar gaminamas. Tad kodėl įrašytas? Gal anais laikais toks vynas M. Gorskio namuose buvo naujovė, patikusi ir pamėgta ?
Bet grįžkime prie M. Gorskio užrašų. Štai recepto vertimas:
Šampaninio vyno gaminimo būdas, nurašytas iš 1790 m. autoriaus, o čia patalpintas 1793 m. balandžio 24 d.
Paimti 20 kvortų*beržų sulčių, įberti 7 svarus** cukraus ir virti katiliuke, kol nuvirs ketvirtoji dalis, surinkti visas putas ir nukelti nuo ugnies, o kai atauš, įpilti tris arba 4 šaukštus mielių, pridėti prie visko 9 citrinų sulčių, įpilti 3 kvortas seno prancūziško vyno, o kai susifermentuos, užkišti indą ir laikyti 4 savaites rūsyje. O kai visiškai nuskaidrės – į butelius perpilti, bet kad nebūtų visiškai pilni, pabaigoje tinkamai užkišti ir derva užlieti. Tokiam vynui teikiama pirmenybė prieš šampaną!
*Kvorta – XVI–XIX a. Lietuvoje naudotas tūrio matas, dažniausiai gėralams matuoti. Lietuviškoji kvorta sudarė 1,4 litro, nuo 1765 m. – 0,7 litro. Naudota iki XIX a. pradžios, bet buityje ir vėliau, ir sudarė 1,23 litro. **Svaras – svorio (masės) mato vienetas įvairiose matų sistemose. Lietuviškas svaras turėjo 365,83 gramus.
Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius, F110-21. Simono Daukanto užrašytos lietuvių liaudies dainos
Istoriko, rašytojo, kalbininko, muziejininko, tautosakos rinkėjo Simono Daukanto indėlis tiriant Lietuvos praeitį yra aiškus ir didelis. Jį savo darbuose įprasmino ne vienas mokslininkas ar žymus menininkas. Istorikas Vytautas Merkys savo monografijoje rašo:„Daukantas buvo plataus akiračio lietuvių kultūros ir mokslo darbuotojas. Jis tapo prikeltas iš užmaršties todėl, kad buvo ir tebėra reikalingas gyviesiems. Pažangiosios idėjos, išreikštos jo raštuose, ypač istorijos veikaluose, pastatė jam, tariant Horacijaus žodžiais, paminklą už varį stipresnį.“
Merkys V., Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 7–124, 154–202.
Virtualios kultūros paveldo sistemoje epaveldas.lt galima susipažinti su Lietuvos istoriko, folkloristo Simono Daukanto darbais.
Alberto Zalatoriaus nebaigtoje monografijoje „Vincas Krėvė“ rašoma: „Nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis“.
V. Krėvė – didžio talento ir stiliaus kūrėjas, kurio darbuose keliami įvairūs klausimai, problemos nuo mitinių, biblinių iki istorinių laikų.
V. Krėvė-Mickevičius. Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių knygų skyrius, F229-114
Retų knygų ir rankraščių knygų skyriaus fonduose saugomas literatūrologo Alberto Zalatoriaus archyvas, kuriame yra medžiagos ir apie Vincą Krėvę-Mickevičių. Fonde išlikę V. Krėvės bei jo šeimos narių, JAV lietuvių išeivių (pavyzdžiui, su Antanu Saliu, Vincu Maciūnu, su kuriais rašytojas dirbo Pensilvanijos universitete (Filadelfijoje), bičiuliavosi) grupinių ir pavienių nuotraukų. Taip pat jame – V. Krėvės, jo žmonos laidotuvių JAV pavienės ir grupinės nuotraukos, visa su rašytojo perlaidojimu 1992-aisiais Subartonyse (Varėnos r.) susijusi fotografuota medžiaga. A. Zalatoriaus fonde – V. Krėvės paso fotokopija, laiškas nežinomam asmeniui (1948 m.) ir rašytojui adresuotas laiškas iš Lituanistikos instituto Čikagoje (1953 m.). Tarp rankraščių yra A. Zalatoriaus apytikriai 1980–1990 m. rengta V. Krėvės kūrinių ir laiškų iš Baku Liudui Girai kartoteka, 1980–1995 m. rašyti straipsniai ir jų parengiamoji medžiaga apie V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą. Gausu V. Krėvės kūrybos dokumentų, spaudinių kopijų, kurias surinko pats A. Zalatorius ar gavo iš JAV lietuvių išeivių. Taip pat su rašytojo ir jo kūrybos įamžinimu susijusi medžiaga, memorialinio muziejaus Vilniuje, vadinamajame profesorių name, įkūrimo 1997-aisiais dokumentai (1992–1995 m.).
Lietuvių literatūros mokslininkai, tyrinėtojai jau gali susipažinti su vieno ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės lietuvių literatūrologo, talentingo ir savito literatūros mokslo darbuotojo, pedagogo, visuomenininko profesoriaus Alberto Zalatoriaus (1932–1999) archyviniais dokumentais, kuriuos 2020 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriui padovanojo A. Zalatoriaus dukra Eglė Zalatoriūtė.
Sutvarkytame Alberto Zalatoriaus fonde saugomi dokumentai atspindi įvairiapusišką literatūros kritiko asmenybę, platų interesų ratą, gilią erudiciją. Fondą sudaro 307 vienetai rankraščių, mašinraščių, spaudinių, fotografijų, korespondencijos. Jame daug profesoriaus mokslinę, pedagoginę veiklą liudijančių dokumentų, įvairių užrašų, straipsnių bei recenzijų, biografinės medžiagos, apimančios 1900–2007 m. laikotarpį.
