1863-1864 m. sukilimo dalyviams atminti

Parengė Rima Dirsytė



XVIII a. pabaiga – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimo laikotarpis.  1772, 1793 ir 1795 m. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos pasidalino valstybę. Po paskutiniojo padalinimo beveik visa etnografinė Lietuva atiteko Rusijai, kuri ją valdė net 120 metų (tik Užnemunė buvo prijungta prie Prūsijos). Per tą laikotarpį įvyko trys sukilimai, siekę atkurti ATR su 1772 m. sienomis. Paskutinysis – 1863–1864 m. sukilimas (Sausio sukilimas) – vyko Lenkijoje bei LDK bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Deja, sukilėliai pralaimėjo prieš galingą imperiją. Sukilimas buvo žiauriai nuslopintas, vadai nuteisti mirties bausme, kiti sukilimo dalyviai  ištremti, dalis spėjo pasitraukti į užsienį.

Šaltiniai nurodo, kad Lukiškių aikštėje mirties bausmėįvykdyta 21 Sukilimo dalyviui. Devyni sukilėliai buvo sušaudyti, dvylika pakarti, tarp jų Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas. Tą pačią dieną nužudyti sukilėliai buvo slapta užkasti vienoje duobėje tuo metu uždaroje Gedimino kalno teritorijoje. 2017–2019 m.  tyrimų metu surasta 14 kapų duobių, kuriose aptikti 20 asmenų palaikai ar jų fragmentai. Lapkričio 22 d. jie buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Lietuvos nacionalinis muziejus išvakarėse atidarė parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“. Paroda veiks pirmą kartą visuomenei atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių.

  1863 m. sukilimo dalyviai, nubausti mirties bausme
Toliau skaityti „1863-1864 m. sukilimo dalyviams atminti“

Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?

Parengė Rima Dirsytė


1387 metų kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje pasirašė privilegiją, pagal kurią Vilniaus miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pr. vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žinomas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Per kelis šimtmečius Magdeburgo teisę gavo tūkstančiai miestų Europos valstybėse, o XIV a. pab. Magdeburgo teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Magdeburgo teisė suteikė galimybę miestui turėti savivaldą, t.y.  nepriklausomumą nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (ją sudarė iki gyvos galvos iš miestiečių renkami burmistrai ir tarėjai) ir suolininkų teismas. Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – savininkas). Taigi, vaitas buvo didžiojo kunigaikščio vietininkas mieste, jis pirmininkavo per miesto tarybos posėdžius, jam priklausė baudžiamųjų bylų teismas. Miesto taryba skelbdavo miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegija, kuria Vilniaus raštininkas Juozas Piotrovičius skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus. Varšuva, 1649 m. gruodžio 3 d.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomoje Pergamentų kolekcijoje (F101) yra ne vienas su Vilniaus miestu susijęs dokumentas. Šiame tekste pristatome dvi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672) privilegijas, kuriomis skiriami Vilniaus miesto vaitai – 1649 m. miesto tarybos raštininkas Juozapas Piotrovičius (?–1659 ar 1662?) skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus  (F101–70), o 1667 m. po Stepono Karolio Bylinskio mirties vaitu paskirtas LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima (~1610–680) (F101–78).  Raštuose pažymėti patvirtinto vaito nuopelnai ir nurodomi jo įgaliojimai. Abu dokumentai rašyti pergamente lotynų kalba, patvirtinti LDK didžiuoju antspaudu, patalpintu metalinėje dėžutėje ir pritvirtinti prie pergamento. 1997 m. Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre pergamentus restauravo  D. Veselauskienė ir S. Sprindienė.

Toliau skaityti „Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?“

1581 metų pavasario pradžią pažymėjo LDK Vyriausiojo Tribunolo įkūrimas

Parengė Rima Dirsytė


XVI a. vidurio ir antrosios pusės laikotarpį Lietuvos istorijoje galima vadinti klestėjimo, gana nuoseklių permainų ir reformų laikotarpiu. 1564–1566 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teismų ir administracijos reformos metu buvo sukurta nauja trijų tipų žemesniųjų teismų (žemės, pilies ir pakamario) sistema. Apeliacine instancija jiems tapo 1581 m. kovo 1 d. įkurtas LDK Vyriausiasis Tribunolas. Tokia sistema  išliko iki valstybės panaikinimo XVIII a. pab. Prisiminkime, kad tuo metu LDK buvo luominė monarchija. Šie teismai buvo skirti bajorų luomui, o dvasininkams, magdeburginiams  miestiečiams, žydams, totoriams veikė kiti teismai. Be to, Vyriausiasis Tribunolas  buvo organizuotas ne profesiniu, bet visuomeniniu pagrindu. T. y., jo teisėjais tapdavo ne universitetinį išsilavinimą įgiję teisės profesionalai, o iš bajorų penkių mėnesių kadencijai renkami deputatai. Teismo ceremonialas taip pat iš esmės skyrėsi nuo dabartinio – paprastai jo darbą lydėjo iškilmės ir pramogos.

Toliau skaityti „1581 metų pavasario pradžią pažymėjo LDK Vyriausiojo Tribunolo įkūrimas“

Prieš 100 metų lapkričio 30 d. paskelbtas Tilžės aktas

Parengė Rima Dirsytė


Tilžės akto plakatas, išleistas Klaipėdoje, 1936 m.

1918 metai tapo lemtingi lietuvių tautos istorijoje. Vasario 16 dieną Tautos taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą, kuriuo buvo atkurta Lietuvos valstybė, tuo nutraukiant  bet kokius pavaldumo ryšius su kitomis valstybėmis (Rusija, Lenkija ir Vokietija). Lapkričio 30 d. Prūsų lietuvių tautos taryba Tilžėje priėmė deklaraciją, kuria, remiantis tautų apsisprendimo teise, buvo reikalaujama prijungti Mažąją Lietuvą prie atkurtos Lietuvos valstybės.

Prūsų lietuvių tautos taryba –  1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje kelių dešimčių mažalietuvių atstovų beveik iš visos Mažosios Lietuvos įkurta politinė organizacija. Jos nariais buvo žinomi to meto visuomenės veikėjai: Prūsijos landtago narys kun. prof. Vilius Gaigalaitis, kun. Mikelis Reidys, Martynas Jankus, Enzys Jagomastas, Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis, Adomas Brakas, Kristupas Lekšas, Jonas Vanagaitis ir kt. Jau pačią pirmą  dieną taryba 100 tūkst. egz. tiražu išplatino atsišaukimą „Lietuvninkai! Pabuskit, klausykit, padabokit!“, kuriame propagavo šią susijungimo idėją. Daugeliui tarybos narių užėmus tvirtą prolietuvišką poziciją, lapkričio 30 d., susirinkusi spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose Tilžėje, taryba paskelbė  aktą. Jį pasirašė 24 signatarai. Toliau skaityti „Prieš 100 metų lapkričio 30 d. paskelbtas Tilžės aktas“

Lietuvos skautų judėjimo šimtmečiui

Rima Dirsytė 


LR Seimas 2018 metus paskelbė Lietuvos skautų judėjimo metais – šiemet sukanka 100 metų, kai Lietuvoje buvo įkurta pirmoji skautų organizacija, padėjusi pagrindą skautų judėjimui Lietuvoje. Skautai (angl. scout – žvalgas) – tai nepolitinė savanoriška vaikų ir jaunimo organizacija. Ją 1907 m. įkūrė Didžiosios Britanijos  armijos karininkas lordas Robertas Badenas-Powellas. Lietuvoje pirmasis skautiškas vienetas įsteigtas 1918 m. lapkričio 1d. Vilniuje, Vytauto gimnazijoje,  o „skautavimo“ pradininku Lietuvoje galime laikyti Petrą Jurgelevičių-Jurgėlą. 1922 m. įkurta visus Lietuvos skautus apjungianti organizacija – Lietuvos skautų asociacija (LSA) (nuo 1930 m. – sąjunga), taip pat Lietuvos jūrų skautų sąjunga. Sąjungos veiklą reglamentavo Lietuvos skautų sąjungos įstatymas (1930 m.) ir Lietuvos skautų sąjungos statutas (1935 m.). 1940 m. prasidėjusi Lietuvos okupacija nutraukė skautų veiklą, tačiau ji buvo tęsiama išeivijoje. Lietuvoje skautų sąjunga atkurta 1989 m.

Skautų ženkliukas – Lelija su Vyčio kryžiumi viduriniame lapelyje. Skautų šūkis – Budėk !
F16-66, lap.1

LSS sudarė skautai ir skautės, susiskirstę į broliją ir seseriją, bei rėmėjai. Skautu galėjo būti vaikai nuo 7 metų amžiaus, taip pat ir suaugusieji, pritariantys skautų ideologijai ir vykdantys sąjungos prievoles. P. Jurgėla knygoje „Lietuviškoji skautija“ [1] pateikia duomenų apie LSS sudėtį: nuo 2 790 narių 1930 m. organizacija išaugo iki 15 011 narių 1935 m.  1936–1940 m. LSS kasmet turėjo apie 15 000 narių, o 1918-1940 m. per skautijos eiles perėjo apie 100 000 moterų ir vyrų (p. 80-81).

Organizacijos struktūra buvo sudaryta remiantis kariuomenės rangų sistema. Skautai turėjo savo uniformą, kurios pagrindinis atributas – kaklaraištis rodė kiekvieno organizacijos nario statusą. Skautų šūkis – Dievui, Tėvynei, Artimui. Skautai griežtai laikėsi savo tradicijų, organizavo kursus, paskaitas, stovyklas, iškylas, ekskursijas, parodas, leido knygas ir laikraščius, palaikė ryšius su skautų organizacijomis užsienyje bei dalyvavo jų organizuojamuose renginiuose.  Toliau skaityti „Lietuvos skautų judėjimo šimtmečiui“

Sveikiname Rimą Dirsytę!

Gegužės 7 d. įvyko pirmoji virtuali visuotinė lietuvių kalbos viktorina. Šias kalbos varžytuves, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną surengė Lietuvių kalbos draugija. Viktorinos užduotys internete buvo prieinamos visą parą Lietuvos laiku. Dalyviams reikėjo atsakyti į 25 klausimus. Iš viso viktorinoje dalyvavo 1239 asmenys. Paskelbtas 28 nugalėtojų, be klaidų atsakiusių į visus klausimus, sąrašas. Tarp nugalėtojų – ir mūsų kolegė Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Rima Dirsytė. Sveikiname ir didžiuojamės!