Vasario 28–oji – Kalevalos diena

Parengė Rima Dirsytė


Bevartydami kalendorių pastebėsime, kad dauguma metų dienų yra paskelbtos šventinėmis ar atmintinomis dienomis. Suomijoje vasario 28 –ąją minima Kalevalos diena, kaip Suomijos kultūros diena. Tą dieną ant viešųjų įstaigų pastatų yra iškeliama valstybės vėliava.

Kalevala (pavadinimas sudarytas su suomiška priesaga – la/lä, reiškiančia vietą, ir gali būti verčiama kaip „Kalevo žemės“, „Kalevo kraštas“)  – tai suomių nacionalinis epas. Poemą iš 19 a. pirmoje pusėje užrašytų runų sudarė ir jungiamąsias epo dalis sukūrė Elijas Lönnrotas (1802-1884). 1835 m. jis paskelbė pirmąją epo redakciją Kalevala, arba Senosios Karelijos runos apie senuosius suomių tautos laikus (Kalevala taikka vanhoja Karjalan runoja Suomen kansan muinosista ajoista). Ją sudarė 32 runos (giesmės)  (12 078 eilutės). 1849 m. pasirodė antroji, platesnė epo redakcija, literatūroje kartais vadinama Naująja Kalevala (50 runų, 22 795 eilutės).

Kalevala išversta į daugiau kaip 50 kalbų. Turime du vertimusį lietuvių kalbą: 1922 m. ją išvertė Adolfas Sabaliauskas ir 1972 m.  – Justinas Marcinkevičius. Tiesa, 1913 m. savo paties verstą poemos fragmentą, 212 eilučių, verstą ne iš originalo, bet iš rusų poeto ir vertėjo Leonido Bielskio (1855-1916) vertimo, Liudas Gira paskelbė literatūros ir dailės laikraščio „Vaivorykštė“ 1– oje knygoje. Apie viso epo vertimą neteko girdėti.

Nesuklysiu pasakydama, kad suomių kalbą moka tikrai nedaugelis. Tai finougrų kalbų grupės kalba, savo struktūra gerokai besiskirianti nuo indoeuropiečių kalbų. Ją mokėjo pirmasis Kalevalos vertėjas.

Toliau skaityti „Vasario 28–oji – Kalevalos diena“

Lietuvių kalbos dienai paminėti : lietuvių kalbos tyrinėtojai, kurių archyvai saugomi Nacionalinėje bibliotekoje

Rima Dirsytė,

Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja


Lietuvoje  gegužės 7 d. žinoma kaip spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šia proga norėtume prisiminti žinomus lietuvių kalbos tyrinėtojus, kurių archyvai saugomi Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Pirmiausia paminėsime „vyriausią“ kalbininką – teologą Kazimierą Jaunių (1848–1908). Jo archyve (F23, 80 saug. vien.) tarp kitų dokumentų galima rasti nemažai  rankraščiais išlikusių lingvistikos darbų ir įvairių užrašų, be to, likę nemažai knygų su daugybe smulkia rašysena paliktų K. Jauniaus pastabų. Buvęs rankraštyno darbuotojas tautosakininkas Stasys Skrodenis 1972 m. parengė katalogą „Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinis palikimas“. Dokumentai į biblioteką pateko 1941 m. iš Kauno metropolijos kunigų seminarijos.

F23-57 Simono Daukanto knyga „Budą senowęs-lëtuwiû kalnienû ir źamajtiû“ , Petropilie, 1845 su Kazimiero Jauniaus rankraštinėmis pastabomis.

Peterburge kurį laiką K. Jauniaus moksliniu sekretoriumi dirbo kitas  žymus lietuvių kalbos tyrinėtojas, profesorius Kazimieras Būga (1879–1924). K. Būgos veikaluose nagrinėjamos beveik visos lietuvių kalbos mokslo sritys.  Reikėtų priminti, kad jis pradėjo rengti akademinį lietuvių kalbos žodyną. Svarbu paminėti, kad  kalbininkas atkūrė lietuviškas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų formas. Skyriuje saugomo archyvo  (F22, 303 saug. vien.) medžiaga įvairi –  asmens dokumentai, kalbos mokslo darbai, gausi korespondencija, keletas nuotraukų, šeimos dokumentų. Juos bibliotekai perdavė giminės.

Toliau skaityti „Lietuvių kalbos dienai paminėti : lietuvių kalbos tyrinėtojai, kurių archyvai saugomi Nacionalinėje bibliotekoje“