Primirštas kalbotyrininkas Kazimieras Jaunius

Kazimieras Jaunius gimė 1848 m. gegužės 18 d. ūkininko šeimoje Lembo kaime (dabartinis Šilalės rajonas). Nuo 1871 m.  mokėsi Kauno kunigų seminarijoje,  kur tuo metu dėstė vyskupas Antanas Baranauskas. Kaip ir Baranauskas, susidomėjo filologija; nors nuomonės išsiskirdavo, vyskupas palaikė klieriką, jo siekį tirti tarmes. 1875 m Jaunius įšventintas į kunigus.  1875–1879 m. studijavo Dvasinėje katalikų akademijoje Peterburge, kur sąlygos mokytis senovės kalbų, domėtis filologija buvo labai palankios (akademijoje dėstė iškilūs to meto profesoriai). Nors sulaukė pasiūlymų likti akademijoje, 1979 m. Jaunius turėjo sugrįžti į Lietuvą, kur buvo paskirtas Kauno katedros vikaru. 1880–1892 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje (įvairius teologijos dalykus, lotynų kalbą, vėliau – ir lietuvių kalbą). Visgi konservatyviam tuometiniam vyskupui kunigo susidomėjimas kalbotyra nepatiko, Jauniui buvo liepta išvykti į kurią nors kaimo parapiją. Tokiomis aplinkybėmis Jaunius priėmė pasiūlymą dirbti Kazanėje.  1898(?)–1906 m. dėstė savo alma mater, Dvasinėje katalikų akademijoje (graikų, lotynų, hebrajų kalbas). XX a. pradžioje Krokuvos universitetas K. Jaunių pakvietė vadovauti naujai steigiamai lietuvių kalbos katedrai, o Kazanės universitetas jam suteikė lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį. Deja, Jaunius sunkiai susirgo, mirė 1908 m. Jo darbus tęsė, palikimą įamžino mokinys Kazimieras Būga. 1991 m. Lembo kaime atstatyta Jaunių šeimos klėtelė. [1]

Nacionalinėje bibliotekoje saugomas Jauniaus archyvas, apie jį 2018 m. mūsų tinklaraštyje papasakojo Rima Dirsytė: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2018/05/07/lietuviu-kalbos-dienai-pamineti-lietuviu-kalbos-tyrinetojai-kuriu-archyvai-saugomi-nacionalines-bibliotekos-retu-knygu-ir-rankrasciu-skyriuje/

Kazimiero Jauniaus darbų rasite Epavelde:

Грамматика литовскaго языка / К. Явнисъ. – 1908-1916. – XXII, [2], VIII, 216, VII, 268 p., 1 portr. lap.

Dvasiškoji iškalba / surašytoji iš kun. d-ro K. Jauniaus išguldinėjimų. – 1909. – 40 p.

Lietuvjų kalbos gramatika / kunigo Kazimiero Jauniaus. – 1911. – VIII, 216 p.

Toliau skaityti „Primirštas kalbotyrininkas Kazimieras Jaunius“

Lietuvių kalbos dienai paminėti : lietuvių kalbos tyrinėtojai, kurių archyvai saugomi Nacionalinėje bibliotekoje

Rima Dirsytė,

Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja


Lietuvoje  gegužės 7 d. žinoma kaip spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šia proga norėtume prisiminti žinomus lietuvių kalbos tyrinėtojus, kurių archyvai saugomi Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Pirmiausia paminėsime „vyriausią“ kalbininką – teologą Kazimierą Jaunių (1848–1908). Jo archyve (F23, 80 saug. vien.) tarp kitų dokumentų galima rasti nemažai  rankraščiais išlikusių lingvistikos darbų ir įvairių užrašų, be to, likę nemažai knygų su daugybe smulkia rašysena paliktų K. Jauniaus pastabų. Buvęs rankraštyno darbuotojas tautosakininkas Stasys Skrodenis 1972 m. parengė katalogą „Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinis palikimas“. Dokumentai į biblioteką pateko 1941 m. iš Kauno metropolijos kunigų seminarijos.

F23-57 Simono Daukanto knyga „Budą senowęs-lëtuwiû kalnienû ir źamajtiû“ , Petropilie, 1845 su Kazimiero Jauniaus rankraštinėmis pastabomis.

Peterburge kurį laiką K. Jauniaus moksliniu sekretoriumi dirbo kitas  žymus lietuvių kalbos tyrinėtojas, profesorius Kazimieras Būga (1879–1924). K. Būgos veikaluose nagrinėjamos beveik visos lietuvių kalbos mokslo sritys.  Reikėtų priminti, kad jis pradėjo rengti akademinį lietuvių kalbos žodyną. Svarbu paminėti, kad  kalbininkas atkūrė lietuviškas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų formas. Skyriuje saugomo archyvo  (F22, 303 saug. vien.) medžiaga įvairi –  asmens dokumentai, kalbos mokslo darbai, gausi korespondencija, keletas nuotraukų, šeimos dokumentų. Juos bibliotekai perdavė giminės.

Toliau skaityti „Lietuvių kalbos dienai paminėti : lietuvių kalbos tyrinėtojai, kurių archyvai saugomi Nacionalinėje bibliotekoje“