Lietuvių kalbos dienai paminėti : lietuvių kalbos tyrinėtojai, kurių archyvai saugomi Nacionalinėje bibliotekoje

Rima Dirsytė,

Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja


Lietuvoje  gegužės 7 d. žinoma kaip spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Šia proga norėtume prisiminti žinomus lietuvių kalbos tyrinėtojus, kurių archyvai saugomi Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Pirmiausia paminėsime „vyriausią“ kalbininką – teologą Kazimierą Jaunių (1848–1908). Jo archyve (F23, 80 saug. vien.) tarp kitų dokumentų galima rasti nemažai  rankraščiais išlikusių lingvistikos darbų ir įvairių užrašų, be to, likę nemažai knygų su daugybe smulkia rašysena paliktų K. Jauniaus pastabų. Buvęs rankraštyno darbuotojas tautosakininkas Stasys Skrodenis 1972 m. parengė katalogą „Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinis palikimas“. Dokumentai į biblioteką pateko 1941 m. iš Kauno metropolijos kunigų seminarijos.

F23-57 Simono Daukanto knyga „Budą senowęs-lëtuwiû kalnienû ir źamajtiû“ , Petropilie, 1845 su Kazimiero Jauniaus rankraštinėmis pastabomis.

Peterburge kurį laiką K. Jauniaus moksliniu sekretoriumi dirbo kitas  žymus lietuvių kalbos tyrinėtojas, profesorius Kazimieras Būga (1879–1924). K. Būgos veikaluose nagrinėjamos beveik visos lietuvių kalbos mokslo sritys.  Reikėtų priminti, kad jis pradėjo rengti akademinį lietuvių kalbos žodyną. Svarbu paminėti, kad  kalbininkas atkūrė lietuviškas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų formas. Skyriuje saugomo archyvo  (F22, 303 saug. vien.) medžiaga įvairi –  asmens dokumentai, kalbos mokslo darbai, gausi korespondencija, keletas nuotraukų, šeimos dokumentų. Juos bibliotekai perdavė giminės.

F22-196 Kazimiero Būgos nuotrauka. [apie 1905 m.]

Pirmasis mūsų bibliotekos direktorius Eduardas Volteris (1856–1941) enciklopediniuose leidiniuose  pristatomas kaip bibliografas, archeologas, slavų, baltų kalbų, baltų kultūros, tautosakos, etnografijos, senųjų lietuviškų raštų tyrinėtojas, kovotojas prieš lietuvių spaudos draudimą, vienas iš Lietuvos universiteto steigimo iniciatorių ir jo profesorius. Nemažame jo asmens archyve (F17, 440 saug. vien.) saugomi straipsniai, jų juodraščiai iš lietuvių archeologijos, istorijos, apskritai kultūros sričių, apie Apuolės piliakalnio, Kauno pilies tyrinėjimus, Šiaulių–Saulės kautynes, Lituanistikos institutą, Kauno miesto muziejų, kai kuriuos lietuvių kultūros veikėjus ir kt., negausūs asmens dokumentai, nemaža korespondencija, ikonografija. Yra knygų su E. Volterio pastabomis, įrašais; bibliotekos knygų sąrašas. Tačiau tenka apgailestauti, kad po mirties ne visos jo bibliotekos knygos pateko į Nacionalinę biblioteką. O patekusias galima rasti pagal buvusio savininko paliktus įrašus.

F17-338 Eduardo Volterio portretinė nuotrauka

Du pirmieji ir žymiausi nepriklausomoje Lietuvoje išaugę kalbininkai – Antanas Salys (1902–1972) ir Pranas Skardžius (1899–1975), po Antrojo pasaulinio karo pasitraukę iš Lietuvos į Vokietiją, vėliau į JAV. Deja, ten nebeturėjo galimybių sėkmingai tęsti mokslinę veiklą. A. Salys buvo eksperimentinės fonetikos pradininkas Lietuvoje. Jis sudarė detalią lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir parengė pirmąjį lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. Buvo vienas žurnalo „Gimtoji kalba“ steigėjų ir redaktorių. Jo asmens archyvo (F111, 208 saug. vien.) pagrindą sudaro lingvistiniai darbai ir korespondencija (tai „ikikarinė“ medžiaga, į biblioteką pateko tuoj po Antrojo pasaulinio karo). P. Skardžius tarpukariu universitete dėstė istorinius lietuvių kalbos dalykus, bendrinę kalbą,  kai kuriuos slavistikos dalykus, redagavo kalbotyrinius leidinius „Archivum Philologicum“ ir „Kalba“, mėnesinį  laikraštėlį „Gimtoji kalba“, pats daug rašė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Nacionalinė biblioteka pasipildė Vakaruose gyvenančių tautiečių archyviniu palikimu. Pirmasis archyvas iš užsienio atkeliavo 1991 m. Tai ir buvo P. Skardžiaus rankraščiai, kuriuos bibliotekai perdavė mokslininko našlė Bronė Skardžiuvienė ir  mokinė L. Jurgutytė–Baldauf. Tai nedidelis fondelis (F175), viso 38 saug. vien. – kalbiniai darbai ir paruošiamoji medžiaga jiems, korespondencija (1937–1974 m. dokumentai).

Poliglotas (mokėjo apie 30 kalbų), kalbininkas, vertėjas ir pedagogas Ričardas Mironas (1908–1979) studijavusiems Vilniaus universitete pirmiausia žinomas kaip lotynų kalbos vadovėlių autorius. Tačiau jo archyve galima rasti darbų ir korespondencijos lingvistikos reikalais, grožinės kūrybos rankraščių, asmens ir visuomeninės veiklos dokumentų (F133, 162 saug. vien.). Rankraščiai įsigyti iš V. Mironienės.

Ne mažiau įdomūs ir kitų lietuvių kalbos mylėtojų archyvai. Galima būtų išskirti keleto tautosakininkų asmeninius archyvus – tai nedidelis etnologo, folkloristo, spaudos darbuotojo ir vieno žymiausių Lietuvos tautosakininkų, istorijos daktaro Jono Balio (1902–2011) archyvas (F168, 108 saug. vien., medžiaga iki 1937 m.); nuolat gausiai pildomas jau minėto buvusio bibliotekos darbuotojo Stasio Skrodenio archyvas (F142). Yra nedidelis kanauninko, tautosakininko, vertėjo ( jis į lietuvių kalbą išvertė suomių epą „Kalevala“ ), poeto Adolfo Sabaliausko (plačiausiai žinomas slapyvardžiu Žalia Rūta (1873–1950)  asmens archyvas (F11, 21 saug. vien.) – tai jo memuarai ir kūrybos rankraščiai. Tarp jų yra ir tik 1992 m. išleistas dienoraštis „Juodasis kryžius arba palydėti pasmerktieji“. Leidimas pakartotas 2006 m. Tai pasakojimai žmogaus, kuris kaip Lietuvos karo policijos kapelionas dalyvavo sušaudant Karo teismo mirties bausme nuteistus kalinius. Jis procese dalyvavo kaip kalinių sutaikytojas su Dievu paskutinėje kelionėje į amžinybę. Ta misija buvo sunki, ir A. Sabaliauskas sunkiai išgyveno. Dėl tendencingai spaudoje aptarto pastarojo darbo sovietmečiu nebuvo galimybės tyrinėti ir garsinti Žalios Rūtos darbų  bei veiklos.  Dokumentai į biblioteką pateko iš paties A. Sabaliausko apie 1947–1948 m.

F11-3 Adolfo Sabaliausko (Žalia rūta) atsiminimų knygos „Juodasis kryžius, arba Palydėti pasmerktieji“ rankraštis. [1931-1934 m.].

Savo tyrinėtojo dar laukia pedagogo, kalbininko, literato Stasio Naginsko (1891–1955) archyvas (F116, 94 saug. vien.). Tarp  jo mokslinės, kūrybinės veiklos dokumentų randami grožiniai kūriniai –  istorinės pjesės, eilėraščiai, lietuvių kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos tyrinėjimų rankraščiai ir paruošiamoji medžiaga, pedagoginio darbo fragmentiška medžiaga, korespondencija, keletas asmens dokumentų.

Norėtųsi paminėti dar dviejų asmenų archyvus. Istorikas, literatas, švietėjas Simonas Daukantas (1793–1864)  be darbų iš Lietuvos istorijos rašymo rinko ir  lietuvių liaudies dainas – jo archyve saugomi 32 rankraštiniai pluošteliai dainų, užrašytų ir paties S. Daukanto, ir Jurgio Pabrėžos, ir kitų asmenų (F110,  saug. vien.). Kitas – labai fragmentiškas (viso tik 6 saug. vien., F112) lietuvių kalbos ir raštijos tyrėjo, bibliografo, iš garsios grafų giminės kilusio Jurgio Konstantino Pliaterio (1810–1816) archyvas. Tačiau džiaugiamės išsaugoję dalį jo buvusios bibliotekos (knygų priklausomybę Pliateriui liudija likę rankraštiniai įrašai ir antspaudai).

F110-21 Simono Daukanto užrašytos lietuvių liaudies dainos

Lietuvių kalbai nusipelniusių asmenų archyvų sąrašą galima būtų dar plėsti  – tai poetų ir rašytojų, literatūrologų, kraštotyrininkų archyvai (jų skyriaus fonduose priskaičiuojama virš 30). Tad kviečiame domėtis, tyrinėti, ieškoti ir skelbti dar neatrastus dalykus.

 

 

Viena mintis apie „Lietuvių kalbos dienai paminėti : lietuvių kalbos tyrinėtojai, kurių archyvai saugomi Nacionalinėje bibliotekoje“

Komentarai uždrausti.