Parengė Rima Dirsytė
Bevartydami kalendorių pastebėsime, kad dauguma metų dienų yra paskelbtos šventinėmis ar atmintinomis dienomis. Suomijoje vasario 28 –ąją minima Kalevalos diena, kaip Suomijos kultūros diena. Tą dieną ant viešųjų įstaigų pastatų yra iškeliama valstybės vėliava.
Kalevala (pavadinimas sudarytas su suomiška priesaga – la/lä, reiškiančia vietą, ir gali būti verčiama kaip „Kalevo žemės“, „Kalevo kraštas“) – tai suomių nacionalinis epas. Poemą iš 19 a. pirmoje pusėje užrašytų runų sudarė ir jungiamąsias epo dalis sukūrė Elijas Lönnrotas (1802-1884). 1835 m. jis paskelbė pirmąją epo redakciją Kalevala, arba Senosios Karelijos runos apie senuosius suomių tautos laikus (Kalevala taikka vanhoja Karjalan runoja Suomen kansan muinosista ajoista). Ją sudarė 32 runos (giesmės) (12 078 eilutės). 1849 m. pasirodė antroji, platesnė epo redakcija, literatūroje kartais vadinama Naująja Kalevala (50 runų, 22 795 eilutės).
Kalevala išversta į daugiau kaip 50 kalbų. Turime du vertimusį lietuvių kalbą: 1922 m. ją išvertė Adolfas Sabaliauskas ir 1972 m. – Justinas Marcinkevičius. Tiesa, 1913 m. savo paties verstą poemos fragmentą, 212 eilučių, verstą ne iš originalo, bet iš rusų poeto ir vertėjo Leonido Bielskio (1855-1916) vertimo, Liudas Gira paskelbė literatūros ir dailės laikraščio „Vaivorykštė“ 1– oje knygoje. Apie viso epo vertimą neteko girdėti.
Nesuklysiu pasakydama, kad suomių kalbą moka tikrai nedaugelis. Tai finougrų kalbų grupės kalba, savo struktūra gerokai besiskirianti nuo indoeuropiečių kalbų. Ją mokėjo pirmasis Kalevalos vertėjas.
